Paauglystės problemos

Publikuoju pirmą ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys greičiausiai rudens pirmoje pusėje.

„Žinai, tarp mūsų kalbant, Palanga man asocijuojasi su paauglyste. Paauglystė – sunkus laikotarpis, visi tai žino. Tave skatina negerti, nerūkyti, nevartoti narkotikų, o labiau už viską – nesižudyti, tačiau bent jau berniukams niekas nekalba apie erekciją, erekciją ne vietoj ir ne laiku, ir kaip su ja reikėtų tvarkytis.

Mokykloje mane erekcija užklupdavo visur: sėdint suole, stovint koridoriuje pertraukų metų, stebint valgančią klasiokę, laukiant skambučio į pirmą pamoką klasės drabužinėje ar aktų salėje vykstančios diskotekos metu. Bet blogiausia būdavo pajūryje: visos tos paauglės, merginos ir moterys – negalėdavau atplėšti nuo jų akių, o dar tie mamos žurnalo Cosmopolitan straipsniai apie seksą…

Man nuolatos stovėdavo, dažnai net negalėdavau eiti maudytis, gulėdavau ant pilvo ir galvodavau ar nuo stovinčio penio neatsiras duobė smėlyje, ar jis neišmuš skylės per visą Žemės rutulį iki pat Kinijos. O kai jau negalėdavau viso to pakelti, kai jau neiškęsdavau įtampos, tai masturbuodavausi smirdančiuose viešuosiuose tualetuose, nekenkė man nei kvapas, nei šūdais aptiškusios sienos, masturbuodavausi būdamas nuomojamo buto duše, masturbuodavausi už kokio nors vešlaus krūmo, tuo metu puikiai žinodamas, kad jau tikrai daugiau niekad neisiu išpažinties – tik ne po tiekos dalykų, tik ne po tokių nuodėmių.

O kartą, pamenu, taip spaudė galvą, kad išėjau vienas pasivaikščioti vakare ir man atrodė, kad visi žmonės mylisi ir tik aš vienas pasmerktas to nepatirti. Ėjau per kopas slapta tikėdamasis sutikti kokią nors merginą, kuri jaučiasi kaip ir aš, ir mes galėtume kur nors čia prigulti ir pagaliau išbandyti kas tas seksas, bet viskas, ką sutikau, buvo šikantis vyras. Išvydęs mane jis sakė ko tu čia vaikštai, ko tu čia žiūri, ožy?, tai aš tik paspartinau žingsnį ir nuėjau toliau. O kai tą vakarą grįžau į butą, kuriame buvome apsistoję, supratau, kad ką tik sutrukdžiau tėvams mylėtis.

Sėdėjom visi po to tylūs ir knebinėjom rūkytą žuvį, kol galiausiai tėvas neišlaikė, paprašė, kad mama išeitų ir tada per dvi minutes pravedė man lytinio švietimo kursą, kurio esmė buvo tokia: jei kam nors užstatysi vaiką, namo negrįžk.“

Visai Ne Tai, Ką Ketinau Parašyti

Kartais galvoju, ar poezija yra intymiausias literatūros žanras. Ar tai priklauso nuo rašančiojo, ar nuo skaitančiojo? Ar rašantysis kaltas, kad skaitančiajam poezija pasirodo intymi? Galbūt poeziją rašęs buvo melagis, jis nė nemirktelėjęs parašė kažką, ko niekada nebuvo, o skaitytojas perskaitė ir dabar jam kažko neramu pasidarė. Ar rašantysis kaltas, kad skaitantysis kartais ima ir pritaiko sau eilėraščių nuotaikas? Kas jį prašė tai daryti? Tikrai ne rašantysis. Rašantysis išvis negalvoja apie skaitytoją, jis tiesiog rašo, negalėdamas suprasti, kokį nusikaltimą daro. Kūryba, galiausiai, randa būdą kaip ištrūkti ir pasiekti žmones.

Tekstas yra ginklas. Metodas, kuriuo naudojantis galima šį tą nuveikti gyvenime. Dažniausiai teksto poveikis būna trumpalaikis. Kai žinai, kad tam tikras žmogus tikrai perskaitys, gali rašyti taip, jog įskaudintum ar suerzintum tą žmogų. Arba gali rašyti kitaip, jeigu nori tam žmogui įsiteikti ar paglostyti jo savimeilę. Aišku, dar būna žaidimas – bet mano atveju niekada nebūna aišku, ar tai aš naudodamas tekstą žaidžiu su kitu žmogumi, ar tai tekstas žaidžia su manimi; bet kuriuo atveju kaltas lieku aš pats.

Nuoširdumas tekste yra abejotinas dalykas. Pameluoti, suvaidinti emociją visada labai lengva. Kartais mąstau, ar aš rašau tikrai taip, kaip jaučiuosi, kaip galvoju. Būna, kad įsirašęs primalu visokiausių dalykų, kurie tuo metu atrodo suprantami, bet vėliau, kai skaitau senus tekstus, net nepamenu juose minimo liūdesio ar kito stipraus jausmo. Šiuo metu vienintelis tikras dalykas tekstuose yra mano užfiksuota laimė, ir ji visada yra susijusi su mano draugais ar maloniais pažįstamais.

Viskas, kas yra susiję su merginomis, kurios kažkada patiko, man kelia abejones. Anksčiau buvau itin kategoriškas, galėdavau pasakyti, jog viena žavėjausi, kitą buvau įsimylėjęs, su kita buvau tik todėl, kad norėjau su kuo nors būti, bet dabar vis sunkiau suprasti, kas kažkada buvo. Atrodo, jog istorijos su merginomis, minimos tekstuose, gyvena savo atskirus gyvenimus.

– – –

Iš tiesų norėjau parašyti kaip man pasistojo paskaitos metu, o va kas išėjo.

More News From Nowhere

Parašiau pusė puslapio apie erekcijas nelaiku ir ne vietoj ir apie aptemptų bei palaidesnių apatinių įtaką, bet viską ištryniau. Nes čia juk vaikino blogas, subalansuotas merginoms, taip kad nereikia kvaršinti merginoms galvų dėl problemų, su kuriomis jos nesusiduria ;)

– – –

Visą šią savaitę dirbu pas klientą, ir šįryt vos įėjau į tą ofisą, išgirdau nuostabią muziką. Direktorius klausėsi LMP dainų! Nežinau, kas dar gali geriau nuteikti darbui ryte, nei smagus lietuviškas regiukas ;)

Šiaip tame ofise visi darbuotojai šiek tiek pačiuožę, ypač direktorius: nesustodamas kalba apie savo motociklą, kitus motociklus, internete skaito daug apie motociklus ir šalmus, ir tada vėl kalba apie savo motociklą, kitus motociklus..

– – –

Ši vasara keista, nes aš nepraleidau Alytuje nė savaitės. Rugpjūčio viduryje turėjau atostogauti dvi savaites, tačiau atostogos nuplaukė, o su jomis nuplaukė ir maloni tinginystė namuose pas mamą. Kita vertus, ši vasara kaip niekad buvo aktyvi: liepos pabaigoje važiavom švęsti Monikos gimtadienio, rugpjūčio pradžioje išlydėjom Eriką, kitą savaitgalį – į miškus prie ežero, o po to iškart ir į Varšuvą.

– – –

Kai buvau savaitgalį Alytuje, susitikau su Asta. Man patinka su ja kalbėti, nes ji yra protinga, ir dar kažkokiu būdu moka mane nuraminti. Jeigu einu su ja susitikti ir esu prislėgtas, grįžtu visada lengvesne galva; jeigu einu su ja susitikti jau ir taip gerai jausdamasis, tai grįžtu dar linksmesnis. Man niekada nebūna nuobodu su ja kalbėti, ji visada moka pažiūrėti į dalykus keliais skirtingais kampais, būtent tuo ji mane ir žavi. Gaila, kad aš pats taip nemoku, mano yda yra ta, jog vertinu dalykus labai vienareikšmiškai, be to dažnai pasikliauju pirmuoju įspūdžiu – tai dažnai pakiša koją gyvenime.

– – –

Klientas, pas kurį dirbu šią savaitę, yra visai prie pat spintų gamyklos, kurioje dirbau 2007 metais. Nemėgau ir nekenčiau to darbo, ir dabar man sunku suprasti, kaip ištvėriau ten du su puse mėnesio, nes fizinis krūvis buvo tikrai didelis, o aš visai buvau nepratęs prie fizinio darbo. Džiaugiausi, kai mečiau tą darbą.Toji spintų gamykla vis dar veikia, kasryt matau nuorodą į ją.

Bet ką aš norėjau papasakot! Kai dirbau spintų gamykloj, važiuodamas į darbą visada skaitydavau troleibuse. Taip važinėdamas perskaičiau gal dvi-tris knygas. Dabar irgi rytais skaitau (tik labai apmigdo tas skaitymas), ir jau liko paskutinė dešimtis puslapių mano skaitomos knygos. Įdomu, kaip kartais tie patys maršrutai iššaukia tuos pačius veiksmus, būsenas, nuotaikas.

– – –

Pastebėjau, jog šiuo metu dažnai pastebėjęs mano dėmesį patraukusį žmogų viešajame transporte ar stotelėje, imu mintyse rašyti apie jį, taip tarsi darau iš žmogaus veikėją. Ypač dažnai mane sudomina žmonės, kurie veikia mažus dalykus, pvz. mergina atidžiai apžiūrinėja savo lakuotus nagus, vaikinas vis tvarkosi megztuką, žiūri/tikrina, kaip megztukas gula ant jo kūno. Mintyse parašau trumpus sakinius, per daug neišsiplečiu, ir kartais tokie sakiniai tampa visai nereikšmingi ir aš išmetu juos iš galvos, o kartais pradeda rodytis, jog jie būtų puiki pradžia naujam apsakymui. Pvz.: Elzė, laukdama stotelėje autobuso, nervingai dirsčiojo į savo atvaizdą spaudos kiosko lange: jai vis atrodė, kad šįryt ji atrodo kažkaip ne taip.

– – –

Aš sutrinku, kai eidamas gatve prasilenkiu su mergina, kuri mane nužiūri nuo galvos iki kojų. Suprantu, kad tai normalu, bet man visada atrodė, jog moterys taip dažniau nužiūrinėja kitas moteris, o ne vaikinus. Pamenu, kai buvau paauglys, mane piktindavo mano mamos nuolatiniai kitų moterų nužiūrinėjimai – tai atrodė taip negražu ir (kažkodėl) pavydu. Dabar mintyse nusišypsau, kai būdamas parduotuvėje su mama pastebiu, jog kokia nors moteris iš toliau nužiūri mano mamą.