Posts Tagged ‘estetika’

Kai mūsų žvilgsniai susitinka

2015/09/03

Nubundu, bet neatsimerkiu. Jaučiu, kad dar per anksti keltis. Įtraukiu koją atgal po antklode. Kambaryje vėsu, reiktų uždaryti pravertą langą, bet tik labiau apsikamšau, ir viskas.

Po kurio laiko mane eilinį kartą aplanko mintis apie tą merginą: ji stovi su suknele prieš veidrodį, suknelė graži, ir jos rankos gražios, ir skruostai, jos oda šviesi. Aš prisiglaudžiu prie jos iš nugaros ir uždedu rankas ant jos liemens, ir juntu jos kūną, liečiu jos rankas, tada nubraukiu plaukus atgal, kad pasimatytų jos ausys, o ji stebi viską veidrodyje, ir kai mūsų žvilgsniai susitinka atspindyje ir ji nusišypso, aš nuleidžiu ranką po jos suknele.

Ši mergina neatitinka mano skonio, ir visgi aš negaliu paaiškinti kaip atsiranda fantazijos būtent su ja. Galiu užsigalvoti apie ją būdamas darbe, ruošdamasis užmigti arba nubudęs, skaitydamas knygą, o kartais net bendraudamas su kita mergina pagaunu save galvojantį kaip viskas būtų kur kas geriau, jei dabar laiką leisčiau būtent su ja. Ne visada galvoju apie seksą su ja, kartais galvoju apie paprastus buitinius dalykus: kaip valgom bandeles, važinėjamės dviračiais, šeriam paukščiukus, skaitom knygas lovoje, žiūrim kaip sninga.

Bet tai ne meilė, tai mano vienatvė.

– – –

Eiti susitikti su Rū. yra iššūkis. Ji yra protinga, turi gerą humoro jausmą, yra tokia klasiška ir graži, ir labai lengva pastebėti kaip vyrai į ją vis užsižiūri. Tarp mūsų nėra potraukio vienas kitam, ir aš manau, kad tai yra vienintelė sąlyga, leidžianti mums karts nuo karto smagiai pabendrauti. Mes tiesiog įdomūs vienas kitam, narstom vienas kitą tarsi eksponatą. Ji sako, kad mes skirtingai mąstom, esam skirtingai išauklėti, ir būtent dėl to jai įdomu su manimi bendrauti. Kodėl man su ja įdomu bendrauti? Nes su ja galim kalbėti apie liūdnokus dalykus, bet tuo pačiu juoktis ir neprarasti geros nuotaikos. Man patinka charizmatiški žmonės, o jeigu dar problematiški, tada visai šaunu ;) Kaip kartą Rū. pasakė: žmonės be kompleksų man yra neįdomūs.

Nors gal ji kažkaip kitaip tada sakė… Po viso to kartu išgerto alaus yra sunku tiksliai prisiminti ;)

– – –

Užėjo tatuiruočių noras.
deftones hexagram

„O kai jau gulėjau nuogas ir žiūrėjau į lubas“

2015/07/02

Ištrauka iš Bohumil Hrabal „Aš aptarnavau Anglijos karalių“:

„O kai jau gulėjau nuogas ir žiūrėjau į lubas, blondinė taip pat gulėjo šalia manęs ir taip pat žiūrėjo į lubas, nei iš šio, nei iš to atsikėliau ir ištraukiau iš vazos bijūnų, išpešiau nužydėjusius lapelius ir kelių bijūnų žiedlapiais nuklojau ratu panelės pilvą, tai buvo taip gražu, kad negalėjau atsistebėti, o panelė kilstelėjo ir taip pat žiūrėjo į savo pilvą, tačiau bijūno žiedlapiai krito, ir aš švelniai pastūmiau, kad ji vėl gulėtų, paskui nukabinau veidrodį ir pastačiau taip, kad panelė matytų, koks gražus jos pilvas, nuklotas bijūno žiedlapiais, ir kalbėjau jai, kaip gražu bus: kada tik beateičiau, čia bus gėlių, aš nuklosiu jomis tau pilvuką, o ji pasakė, kad jai šitaip dar niekada nėra buvę, taip pagerbtas jos grožis, ir prisipažino, kad per tas gėles mane pamilusi, aš pasakiau, kaip bus gražu, kai per Kalėdas priskabysiu eglės skujų ir nuklosiu jos pilvuką tomis šakelėmis, o ji atsakė, kad bus dar gražiau, jeigu nuklosiu jai pilvą amalu, bet geriausia būtų, tuo reikia pasirūpinti, kad virš kanapos palubėj kabotų veidrodis ir būtų matyti, kaip gulime, o svarbiausia – kokia ji graži, kai nuoga su vainiku aplinkui kuokštą, vainiku, kuris keisis su metų laikais, ir gėlėmis, būdingomis tam mėnesiui, kaip tada bus gražu, kai paskui ją nuklosiu ramunėmis ir Marijos ašarėlėmis, ir chrizantemomis, ir astrais, ir spalvotais lapais… ir aš atsikėliau ir apkabinau ją, ir jaučiausi didelis, o išeidamas daviau jai du šimtus kronų, bet ji grąžino, tada padėjau jas ant stalo ir išėjau, ir jaučiausi turįs metrą aštuoniasdešimt ūgio, ir poniai Raiskai padaviau per langelį šimtą kronų, ji pasilenkė prie jų ir žiūrėjo į mane per akinius…“ (p. 15-16).

„Ir aš nustojau švelnumo“

2015/05/17

L. ateina krapštinėdama vieną nagą, ir ji tai daro puikiai – atmestinai ir tuo pat metu sutelkusi visą dėmesį.

Nuvažiuojam į centrą, nueinam į koncerto vietą. Stoviniuojam, laukiam. Grupė pradeda groti. Suprantu, kad iš tiesų tai nežinau, ką čia veikiu. Norėjau nusipirkti knygų, bet dabar tingisi eiti pažiūrėti kokias ten pardavinėja. Aplink visi žmonės neįprasti, arba tiksliau – aš turėčiau būti neįprastas jiems, nes tai aš įsiveržiau į šitą Salioną, o ne Salionas su visais lankytojais atvyko į mano žaidimų aikštelę.

Kurį laiką stebiu žmones, vėl matau tuos trūkumus, jie bado akis, ir tik keli maži vaikai, besimalantys visai prie mūsų, priverčia šypsotis.

Po to užsižiūriu į vieną moterį. Sunku pasakyti kiek jai metų, bet vyresnė už mane. Ji šviesių plaukų, apsirengusi skoningai, geria vyną iš gražios taurės, ant rankų – apyrankės, ant kaklo – karoliai. Man atrodo, kad ji kažką labai primena, kažką iš man pažįstamų moterų, bet protas šiandien veikia lėtai, į mano klausimus nėra atsakymų.

Vėliau prie mūsų prieina suaugęs hipsteris – kitaip nepavadinčiau to vyro. Jam maždaug 30-34 metai, jis kietai apsirengęs, aukštas, gero sudėjimo, turi mažytį auskarą ausyje, yra barzdotas ir ūsuotas, žinoma, o jo lūpos tokios storos, tokios ryškios. Manau, kad jis patinka L., bent jau man atrodo, kad turėtų patikti, ir aš galvoju kažin kokios mintys dabar jos galvoje, nes šito vyro nepastebėt ji negali.

SOLO ansamblis užgroja greitesnio ritmo dainą, aš žvilgsniu grįžtu prie tos moters, kuri man kažką primena. Dabar ji pradeda šokinėti ir visaip dėsto rankas kaip kartais dėsto žmonės rankas per visokius repo klipus ir t.t., ir pan., ir dar ji atrodo išgėrusi. Visa tai taip nedera jai, tai kažkaip neskoninga, mane gelia toks neatitikimas tarp jos išvaizdos ir elgesio, ir dar aš prisimenu tą nurautą penktadienį Alytuje, ir dabar jau prisimenu, kurią moterį man primena ši moteris, dabar jau prisimenu, ir pasidaro kažkaip dar nejaukiau.

Kai koncertas baigiasi, mes išeinam, atsisveikinam ir aš traukiu susitikti su draugu ir jo drauge. Kadangi negaliu jiems prisiskambinti, tai vaikštinėju centre nuo vienų gatvės muzikantų prie kitų. Ilgesniam laikui apsistoju prie Soulbox‘o, ten jaunimas groja kažkokį funką/roką. Stoviu prie vieno pastato kampo, stebiu žmones, muzika neįdomi, bet man viskas ok, man tiesiog norisi žiūrėti į žmones, norisi tikėti, kad jie gražūs, norisi pamatyti jų grožį, o dar tiksliau – norisi žiūrėti į juos tol, kol visi jų trūkumai nebegels, kol visus jų trūkumus priimsiu kaip neišvengiamybę, kaip tam tikrą balansą tarp jų grožio ir negrožio.

Po kurio laiko paskambina draugas ir mes susitinkam. Kartu su juo ir jo mergina einam link Rotušės aikštės, užsukam į parduotuvę, tada dar šiek tiek paklausom muzikos prie Bix baro, o tada pasukam link Barbakano. Ten prisėdam, saulė maloniai šildo, o ir vėjas nurimsta, ir mes atsidarom po pirmą alaus.

Nežinau, kiek alaus išgėriau tą vakarą, daug, bet tai nepadėjo nematyti visų tų žmonių trūkumų. Net kai nuėjom į koncertą ir sutikom kitus draugus iš Alytaus, juokiausi ir šypsojausi, bet vis tiek galvojau apie tuos trūkumus. Trūkumus, kuriuos matau savyje, savo drauguose, pažįstamuose, ir trūkumus, apie kuriuos tiesiog žinau – iš visokių pasakojimų, istorijų, įrašų kitų žmonių tinklaraščiuose.

Visos grupės groja šauniai, o kai viskas baigiasi, mergina, su kuria maloniai kalbėjom, mane vedasi į šalį. Staiga suprantu kur čia viskas krypsta, noriu pasišalinti, o ji sako atsipalaiduok, sakau aš nieko nenoriu, ir bandau eiti, bet ji laiko už rankos, sakau aš nieko nenoriu, ir ji klausia kodėl, ir aš sakau nes yra kita mergina, kuri man rūpi, ji sako bet čia juk jos nėra, ir aš sakau nėra, bet aš noriu jos. Pagaliau ištrūkęs išeinu į lauką, jaučiuosi nemaloniai, paeinu toliau ir rūkau, ir galvoju, kad gyvenime tu nuolatos nori viena, bet gauni kažką kita, ir kažkaip turi išmokti rasti balansą tarp to, ko nori siekti iki galo ir tarp to, kur gali pralaimėti, t.y. pasitenkinti pakaitalu. Ir dar prisiminiau susitikimo su L. pradžioje pokalbį, kuomet kalbėjau apie batus: būna didelė problema, kai sunešioji pamėgtus batus ir tau reikia pirkti naujus, nes nauji man niekada nebūna tokie iškart faini ir smagūs kaip senieji, kuriems jauti kartais net ir keistus sentimentus, ir kad naujieji išryškina senųjų (tobulųjų) trūkumą. Ir tada pagalvojau – o kažin kaip vakaras susiklostė pačiai L.?

Tikiuosi estetiškiau.

– – –

Tomas Petrulis
Atminimo diena

matyt įvyko kažkoks prasilenkimas
mūsų ištarti žodžiai gerai nesukibo
ir mes iškart atsisveikinom
tai apnuogino veidus praeivių
priešais raudoną signalą
viskas sruvo pro šalį
ir aš nustojau švelnumo
netiesa nenustojau švelnumo
inertiškai pypsint mašinoms
isteriškai vėliavoms plazdant
vėlavau su kai kuo susitikti
vėlavau su kai kuo susipykti


%d bloggers like this: