Savaitės pradžia buvo gera, bet nuo vidurio tapo tokia įtempta, jog penktadienį net neradau žodžių kaip nusakyti nusivylimą darbu. Kad ir koks be nuotaikos buvau, vakare su kambarioku nuvykom pas buvusį kambarioką ir grupiokę. Taip mes apsilankėm savo buvusiame studentų bendrabutyje po daugiau nei pusės metų.
Nejaučiau jokios nostalgijos, ypač nuėjęs į tualetą ir užuodęs tą nemalonų kvapelį. Kambaryje jaukiai pasėdėjom, pakalbėjom, išgėrėm. Grįžęs namo pasijutau neblogai apgirtęs, ir prisiminęs patarimą prieš miegą išgerti aspirino tabletę, taip ir padariau. Ir tikrai – kitą rytą nubudau puikios savijautos. Nežinau, ką tas aspirinas padaro organizmui, bet tikrai visiems rekomenduoju prieš einant miegoti išgerti tą vaistą – paprastas ir pigus būdas kovoti prieš nesveikatą po išgėrimo.
Šeštadienį praleidau vaikštinėdamas su kambarioku po parduotuves. Ieškojau batų, bet, kaip ir visada, batų paieškos buvo bevaisės. Šiuo metu blaškausi tarp normalių vyriškų batų ir sportinio tipo batelių. Negaliu apsispręsti, ar aš jau suaugau vyriškiems batams. Daug patogiau avėti converse‘us ir jaustis kažkaip kietai, nei turėti odinius batus ir atrodyti kažkiek vyriškai. Bet tiek to apie tą vyriškumą, ir taip daug streso buvo šią savaitę.
Po parduotuvių su kambarioku pasidarėm valgyt, išgėrėm alaus, pažiūrėjom Family Guy ir tada futbolo rungtynes, o po to netyčia užsnūdom, prabudę pamatėm tų pačių futbolo rungtynių pabaigą. Tada aš skaičiau knygą ir sukiojausi virtuvėj, o jis kažką irgi veikė.
Vakare išėjom į centrą po tris alaus. Jautėmės abu pavargę nuo nežmoniško tinginiavimo, ir kai susėdom Transilvanijoj išgert po vieną alaus, aš pradėjau galvot, kad po to vieno alaus būsim tokie mieguisti, kad nebus antro alaus, tiesiai namo važiuosim. Bet visgi po pirmo alaus nugalėjom tinginį ir nuėjom į Visų Šventųjų barą. Ten buvo vėsu, baro rūsyje grojo kažkokia blues-rock grupė. Sėdėjom be džiaugsmo ir plano, o kad jau tokie beviltiški buvom, tai nusileidom į rūsį pažiūrėt į tą grupė.
Ir tada kažkaip smagiau pasidarė. Grupėj grojo keturi vyrai – du jauni ir du jau pagyvenę. Dainavo dainas apie pagirias, planus keisti gyvenimą, kurių jie niekada neįvykdo, ir t.t. – žodžiu, apie tikrus dalykus ;) Pajutom jiems kažkokią simpatiją. Be mūsų grupės klausėsi gal dar kokie 9 žmonės. Atrodė, kad muzikantams tai visai nerūpi. Ir labai gerai, jei taip tikrai buvo.
Pamažu mums ėmė gerėti nuotaika, o grupei baigus groti išėjom parūkyti. Ten sutikom Aistę su šuniu ir Miku, kalbėjomės, Aistė isterikavo dėl kažkokio bičo, kuris barėsi dėl jų šuns. Po to mes susėdom su Aiste ir Miku, gėrėm alų ir kažką kalbėjom. Vėliau, kai su kambarioku išėjom parūkyti dviese, netikėtai tapom žiauriai geri kažkokio marozo draugeliai. Jis vis man sakė „nu, ty, pacan dajoš!“, nes aš iš pradžių jam atrodžiau susiparinęs, o po to linksmas, ir vis juokiausi iš visko, ką jis kalbėjo. Jis buvo tokioj stadijoj, kai žmonėms visi aplinkiniai tampa žmonės. Baigiant rūkyt jis pasakė, kad jeigu mums čia iškiltų problemų su kitais bičiukais, tai galim kreiptis į jį ir jis padės (vėliau sužinojom, kad jis buvęs kikboksininkas).
Kažkuriuo metu kambariokas įkalbėjo mane eiti pažaisti stalo futbolo prieš ką nors. Taigi mes nuėjom prie stalo futbolo stalo, ten žaidė dvi poros, sutarėm po jų žaidimo sužaisti su laimėtojais. Kai jie baigė, mes stojom prie stalo, mane kankino nepasitikėjimas, bet kai įkaliau pirmą įvartį savo mėgstamu stiliumi (pagauni, kada priešininkas gynėju smūgiuoja kamuoliuką, o tu savo vienu puolėju tuo pat metu kerti, ir tada išeina fainas smūgis; nemanau, kad rimti stalo futbolo žaidėjai daro tokius dalykus, nes, greičiausiai, jie retai atsiperka), pasijutau kur kas geriau. Galų gale, mes laimėjom prieš tuos vyrukus daug anksčiau, nei baigėsi visi kamuoliukai, ir gerai nusiteikę priėmėm sužaisti kitų vyrukų porą. Vienas iš jų buvo alytiškis, jis žaidė už gynėjus, ir žaidė kur kas geriau nei mano kambariokas ar aš. Visus įvarčius praleidom būtent tada, kai jis smūgiavo gynėjais; visą laiką turėjom juos vytis, vis lygindavom rezultatą, tačiau, kai atėjo eilė priešpaskutiniam kamuoliukui, mes praleidom įvartį ir galiausiai pralaimėjom dviejų įvarčių rezultatu. Kad ir kaip bebūtų, jautėmės gerai pažaidę. O tada aš nutariau padaryti šiokį tokį detektyvinį tyrimą, kurį esu pradėjęs dar 2011 metų pavasarį.
Nuėjau prie to alytiškio, su kuriuo žaidėm ir pasakiau, kad žinau, iš kokio jis miesto ir kokioj mokykloj mokėsi. Tada pasakiau, kad ir aš esu iš ten ir iš ten, ir trumpai papasakojau vieną gandą apie vieną vyrą-mokytoją mokykloj, kuris neva susidėjo su viena mokine ir dėl to išėjo iš mokyklos. Tą gandą pirmą kartą išgirdau Alytuje 2011 metų pavasarį, kai kalbėjau su trim bičiukais, kurie buvo baigę mano mokyklą, ir jie man papasakojo tą istoriją. Jie nežinojo, kas buvo ta mergina, su kuria susidėjo tas mokytojas, bet man iškart kilo įtarimas, jog tai buvo mergina, su kuria aš bandžiau draugauti vienu metu. Taigi nuo to laiko aš kai sutikdavau ką nors iš mokyklos, visada bandydavau kalbėtis apie šią istoriją, bet dažniausiai niekas nebūdavo girdėjęs to pletko, nes tuo metu jau buvo baigę mokyklą.
Vyrukas bare išklausė mane ir pasakė, kad kažkas tokio tikrai buvo mokykloje, bet iškart patikino, jog nežino, kas buvo toji mergina. Mes su juo atkapstėm iš kurios laidos buvo toji mergina, ir dar išsiaiškinom kokiame maždaug panų būrelyje ji trynėsi mokykloj. O daugiau – nieko. Aš jam net pasakiau savo spėjimo vardą ir pavardę, bet jis sakė negali būti garantuotas, jog tai tikrai buvo ji. Pasakė dar vieną variantą, bet aš mintyse iškart ją išbraukiau, nes to vyruko variantas buvo labai neįtikimas – ta mergina nebuvo tokia, kuri nesigėdytų susidėti su mokytoju. Čia, aišku, verta paminėti, jog vargu ar kas nors žino, kiek buvo tiesos tame „susidėjime su mokytoju“, tačiau man tai visai nerūpi – man rūpi pats gandas ir jo objektai. Pabaigai tas vyrukas pasakė, jog žmonės kalbėdavo, kad ta merginai po pamokos pas tą mokytoją atsisveikindavom jį „vos ne bučinuku“. Galiausiai aš padėkojau vyrukui už pagalbą ir grįžau prie mūsų stalo, ten visiems bandžiau papasakoti kaip vyksta mano tyrimas ir ką naujo sužinojau ;)
Praėjus kuriam laikui sutikau vieną kolegą iš radijo, pakalbėjom apie futbolą, ultras, JAV, o prieš išeinant namo dar vienas vyriškis mane spėjo keistai pakalbinti: aš stovėjau prie baro durų, jis įėjo ir sako man „jūsų ausis kraujuoja“. Aš atsisukau, stoviu ir žiūriu į jį, ir nesuvokiu, ką jis man bando pasakyti. Žiūriu į jį, o jis vėl – „jūsų ausis kraujuoja“. Galvoju negali būti, nes nieko tai ausiai nepasidariau, be to turėčiau jausti, kad kraujas teka ausimi. Aš jam sakau „negali būti“, o jis man rimtu veidu žiūri į mane ir sako „tikrai kraujuoja, jūs geriau eikit pažiūrėkit į veidrodį“. Tada aš kilstelėjau ranką link ausies, tarsi bijodamas perbraukiau ją, ir jau kai ruošiausi pažiūrėti, ar delnas nekraujuotas, tas vyriškis sako „su balandžio pirmąją!“, o aš vis dar žiūrėjau į delną, kuris buvo švarus. Juoktis pradėjau tik po kurio laiko, labai jau keistai nuteikiantis buvo to vyriškio bajeris ;)
Grįžom namo 03h, vėl išgėriau aspirino prieš eidamas miegoti, ir kitą rytą vėl prabudau sveikutėlis.
arsonist's prayers 