Postcosmos 2017

Į vienos dienos festivalį Postcosmos 2017 išvykstam anksti – Rasa su Tomu laukia manęs prie namų 12 val., kai aš tuo tarpu esu užstrigęs tualete.

Važiuojam trise. Nors šiais metais bus daug daugiau draugų ir pažįstamų nei praėjusiais, tačiau jie visi atvyksta skirtingais ekipažais. Trumpam sustojame prie parduotuvės, nes esu neapsipirkęs. Vaikščiodamas po Rimi galvoju kas tiktų gamtoje, o kadangi greičiausiai nebus laužo, reikia apsieiti su kažkokiais šaltais produktais: paimu rūkytos dešros, juodos duonos, šiek tiek pomidorų, Milka šokoladą, javainį, bulvių traškučių, butelį mineralinio vandens, obuolių, dvi skardines alaus ir cigarečių.

Festivalio vietą pasiekiam 13:30, esam vos trečias automobilis parkinge. O ir tas parkingas anoks čia parkingas – tiesiog šalikelėj sustatyti automobiliai, ir tiek. Išlipę rūkom ir gurkšnojam alų, į festivalio teritoriją dar neinam, skamba Solstafir iš telefono, laukiam kitų draugų. Jie atvyksta po geros valandos, prisijungia prie mūsų ir mes dar kurį laiką tiesiog taip šnekučiuojamės, užkandžiaujam. Kad ir į kokį festivalį nuvažiuočiau, parkingas visada užima svarbią dalį festivalyje – čia galima ne tik apšilti, susirasti naujų pažįstamų, bet ir nusnūsti atokiai nuo festivalio šaršalo.

Kai įeinam į festivalio teritoriją, žmonių vis dar yra labai mažai. Išsirenkam vietą palapinėms, tiesa, nei aš, nei Rasa su Tomu palapinės nestatys – mes tik užėmėm vietą draugų palapinėms; jie abu sakė miegos automobilyje, o aš miegosiu Ugnės palapinėj. Festivalio vieta nedidelė, jauki ir jau pažįstama nuo praėjusių metų. Čia yra kalnelis, dangaus stebykla su visokiais etnokosmologiniais simboliais, nusileidus nuo nedidelio kalnelio stovi pagrindinė scena, maisto ir gėrimų kioskai, dar žemiau – ežeras su liepteliu. Mes susėdam ant akmenų krūvos ir valgom bei gurkšnojam alų, supamės ant sūpynių. Po kurio laiko atvyksta Gintas su Dante, Ugnė su Jurgita, o dar vėliau iš toli išvystu buvusią merginą G., tiksliau ne pačią G., pirmiau pamatau jos aukštą vaikiną ir atpažįstu jį iš baltai žalios kepurės su snapeliu; o štai ir G., ji dėvi melsvą suknelę, atrodo kaip visada gerai. Ir vėliau, kai ji ateina pasupti ant sūpynių savo dukterėčios, aš paeinu žemiau ir atsisuku į ją nugara, kad nereiktų bendrauti. Ne dėl to, kad būtų koks nors pyktis likęs; greičiau atvirkščiai – kad neapkraučiau jos nereikalingu šiltu dėmesiu. O ir šiaip – viskas jau seniai pasakyta.

Užtektinai prisisėdėję ant akmenų nusileidžiam link scenos, kur jau groja pirmoji grupė In Wallved. Ten sutinkam Audingą su Andrium, prisėdam šalia jų ir šnekučiuojamės. In Wallved groja tipinį post-roką – nelabai įdomu, bet ir neerzina – pats tas gulinėjant po saule; lakstantys šunys išverčia mano pusę alaus bokalo. Pasiklausę grupės einam prie ežero ant lieptelio, ten Tomas ragina visus lipti ant festivalio proga padaryto plausto, kuriuo galima šiek tiek pasiirstyti. Iš pradžių norim, bet kažkas spyriojasi, po to jau visi nenorim, o tada vėl iš naujo užsimanom – užsimanom, ir galiausiai išplaukiam.

Ant plausto smagu ir faina. Tomas reguliuoja plaustą, o mes su Rasa, Ugne ir Jurgita geriam alų ir kalbam bet ką. Šalia mūsų, kitame plausto gale įsitaisęs už mus vyresnis vyras su maždaug penkiamečiu berniuku; Tomas užsiima su vaiku, jie dabar kartu reguliuoja plaustą, o merginos klausinėja Rasą ar Tomas dar nenori vaikų; Rasai šitos kalbos nepatinka.

Pasiirstę grįžtam į krantą ir vėl einam prie scenos. Dabar ten groja St.Cheatersburg. Žmonių prie scenos visai nedaug, visi vis dar sėdi saulėkaitoj ant žolės. Po jų groja draugų grupė No Real Pioneers, ir nors iš pradžių garsas labai keistas, vėliau nueinu arčiau scenos ir viskas būna gerai; Gabrielius užsivedęs, daug šokinėja su gitara. Geras koncertas, o ir girdėjau juos jau labai seniai, net gėda kam prisipažint.

Greitai pradeda šalti (naktį prognuozuota tik +6/+7 laipsniai šilumos), todėl einu apsirengti striuke ir užsimaunu antras kojines – storas, šiltas. Tada klausausi Sheep Got Waxed – šitos grupės niekad nesu atidžiai klausęs, tai toks eksperimentinis džiazas su elektronika. Žodžiu, vadink kaip nori, vis tiek nepataikysi apibūdinti jų stiliaus. Klausau ir patinka, net kai su Gaile valgom karštą sriubą viena ausim vis tiek klausausi jų.

Vienu metu dar spėju užmesti akį į ant namo sieno per projektorių rodomas UEFA Čempionų lygos finalo rungtynes (Real laimėjo 4:1 prieš Juventus). Ten prie manęs prisijungia Ugnė su Jurgita, bet Ugnė labai greit apgirsta ir mes ją nuvedam miegoti.

Kažkas užkuria antrą laužą ir prie jo susiburia daug žmonių. Mes irgi ten nueinam su Jurgita, kalbamės. Greitai vienintelis įmanomas būdas ištverti šaltį yra stovėti arti laužo, ir aš ten leidžiu labai daug laiko. Kalbam su Gintu, klausausi jo šiek tiek girtų prisipažinimų apie meilę visiems žmonėms, po to kalbu su buvusia kambarioke Indre. Vėliau mane aplanko 5 minučių šlovė – nepažįstama mergina klausia ar aš parašiau „tą“ knygą. Atsakau, kad aš, ir mes tada ilgai kalbamės, kol ji susipyksta su drauge, tada geriam alų, vaikštinėjam, vėl sėdim arba stoviniuojam prie laužo, bučiuojamės (jaučiuosi kaip šešiolikinis), kol galiausiai ji tampa visai girta, laisto ant manęs alų ir aš ją palydžiu miegoti. Tiesa, per tą laiką būdamas prie laužo spėju paklausyti tiek Sraigės efektą (labai patiko!), tiek Local Blood, tiek Extravaganza.

Palydėjęs miegoti merginą, grįžtu prie laužo, kur sutinku visada energingą Gabrielių iš No Real Pioneers, jis sėdi prie rusenančio laužo su man matyta mergina iš praėjusių metų festivalio. Ta mergina sako, kad yra Viktorija, ir ji prisimena mane iš praėjusių metų – jai įstrigo mano ant scenos skaitytas eilėraštis „Auksaburnis“. Iš pradžių aš net nepamenu apie ką tas eilėraštis ir koks jis išvis yra, bet ji primena: širdie, neleisk man meluoti. Tada trumpai pasakoja, kad išsiskyrė su vaikinu, nes neleido savo širdžiai meluoti. O man toks keistas jausmas visa tai girdėti, sakau: aš buvau toks įsimylėjęs, kai rašiau tą eilėraštį; kurį laiką mąstau apie tai, ką išgyvenau tuo metu.

Tada dar nueinam prie ežero, ten atsiradusi nemaža palapinė, kurioje kažkas dar leidžia kažkokią muziką. Bet viskas neįdomu ir neaktualu, o ir Gabrielius sako, kad jau eis miegot, tai visi atsisveikinam ir aš taip pat nueinu į palapinę, kur nerandu nei Jurgitos, nei Ugnės, tada patogiai įsitaisau su miegmaišiu ir užmiegu.

Unknown

Šeštadienį su mama ir jos draugu nuvažiavom prie ežero. Įsitaisėm kas sau – mama ant pripučiamo fotelio, aš ant didelio rankšluosčio, o mamos draugas nuėjo atokiau ir pasitiesė dekį pavėsyje. Aš skaičiau Kunčino „Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis“, mamos draugas užsnūdo, o mama aiškiai neturėjo ką veikti. Ilgai neiškentusi ištarė legendinę frazę: gal pabendraujam?

Kaskart, kai ją išgirstu, pasimetu. Nes tikrai nesuprantu, ar mes nebendraujam vien būdami kartu? Man daug svarbiau leisti laiką su ja nei kalbėtis. O ir apie ką mes tiksliai galėtume kalbėti, jeigu bet kokie pokalbiai baigiasi liepimu eiti valgyti? Jos motiniškas instinktas užmuša visus mūsų bandymus kalbėtis kaip dviems suaugusiems žmonėms. Netgi manau, jog ji nesąmoningai siekia mane laikyti pririšus prie savęs, nes ji moka žiūrėti į mane tik kaip į vaiką, ir aš niekada nesuaugsiu jos akyse. Kas žino, galbūt taip beveik visoms mamoms atrodo, ypač jeigu augina vienturčius (-es).

Pakėliau galvą į mamą ir sakau: pabendraujam. Ji dairėsi į netoliese įsikūrusią jaunuolių kompaniją. Trys bernai ir viena merga, pasakė mama. Nežinodamas, kaip turiu reaguoti į tai, grįžau prie knygos. O tada išgirdau dar  vieną mamos frazę: tai ko tu nenori su manimi pabendrauti?

Atsakymą žinau visada, tik taip ir nepasakau: nes mūsų bet kokie atviresni pabendravimai baigiasi tuo, kad savo išdėstytu požiūriu aš įžeidžiu tave. Menkiausia mano mintis, kuri neatitinka tavo susikurto sūnaus įvaizdžio, tave skaudina. Todėl mes ir nebendraujam, mama, o tik kalbam apie orus, maistą, kaimynus ir giminaičius. Nesakau, būta ir kelių mūsų atvirų pokalbių, tik kada tai įvyko paskutinį kartą, jau nebežinau. Pamenu, kad berods 2008 metais vienas tokių pokalbių baigėsi abiejų ašaromis: tąkart nuoširdžiai bandžiau paaiškinti save, o tu tiesiog labai užpykai, nes.

Nes tavo vaikas visai ne toks, koks tau atrodo.

– – –

Šiek tiek mąsčiau apie tai, ar aš kartais neprimetu savo susikurto moters įvaizdžio toms merginoms, kurios mane traukia. Nes labai gali būti, kad primetu merginoms tam tikrus dalykus, kurie yra visai joms nebūdingi. Aš imu ir įsivaizduoju, kad pagal kažkokias man vienam suvokiamas klaidingas taisykles, mane žavinti mergina turi ir visus tuos bruožus, kokius turi ta moteris, su kuria norėčiau dalintis gyvenimu. Ir dabar, šitai rašydamas, puikiai suvokiu, kad iš tiesų jos visos skirtingos buvo/yra, o tai, kas jas visas sieja, yra mano susikurtos iliuzijos apie jas. Bet juk meilei (ar bent jau draugystei) visada reikia iliuzijos, ar ne? Nes kas būtų, jei mes neįsisvajotume, jei neišskirtume kažkurių žmonių savo gyvenime?; tiesiai šviesiai – jei neapkrautume jų savo lūkesčių našta?

Kartą aš neturėjau jokių lūkesčių dėl vienos merginos – buvo nyku.

Pamokos

Dabar dažnai naudojuosi Romain Gary romanu „Aušros pažadas“ kaip įrankiu pakoreguoti save. Pvz., kai būnu prie ežero ir vanduo atrodo šaltas, aš pagalvoju, ką veiktų to romano veikėjas, ir iškart suprantu, kad vyrui negalima išsigąsti šalto vandens, taigi brendu gilyn ir maudausi; ir nesvarbu, kas šalia manęs – mama, jos draugas ar kokios nors merginos.

O šį savaitgalį su draugais buvom sodyboj. Man atvažiavus šeimininkė pasakė, kad reikia atnešti malkų, bet malkinėje yra širšių lizdas. Jos vaikinas atidarė malkinės duris ir iškart atsitraukė. Suprantu, širšės yra nefaina, o man dar ir šiaip visi vabzdžiai šlykštūs, bet ką padarysi – įėjau visgi į malkinę, galvodamas, jog „Aušros pažado“ veikėjas darytų lygiai tą patį, ir, stengdamasis nedaryti staigių judesių, ėmiau dėti malkas sau į glėbį.

Tada tas malkas reikėjo sukapoti, nepamenu, ar esu kada nors tai išvis daręs. Šeimininkė atnešė kirvį, toks naujas, gražus; o jos vaikinas kažkur dingo. Pagalvojau, kad reikia imtis ir šito iššūkio, ką čia jau beprigalvosi, taigi bandžiau kapoti malkas taip, kaip maniausi reikia daryti. Iš šono žiūrint turbūt atrodžiau nekoks malkų kapotojas, tačiau nesijaudinau – svarbiausia, kad nesibaidau daryti to, ko nemoku. Man į sveikatą visi pirmi kartai ir vis augantis atsakingumo jausmas.

Po to pasisiūliau ir šašlykus suverti ant iešmų, o man liesti žalią mėsą yra labai šlykštu, bet. Tai kartu su šeimininke suvėrėm tuos šašlykus, o tada su jos vaikinu kartu ugnį įžiebėm.

Visai nemažai pamokų paskutinių metu.

Nuostabus Dalykas

Joninės man ne šventė, bet šiais metais gavau net du kvietimus jas švęsti. Pirmasis atėjo iš buvusios simpatijos pusės, nors gal mane labiau kvietė jos pusbrolis, nei ji pati, kas čia žino; bet kuriuo atveju malonu, tik truputį neaktualu, nes per vėlu: jeigu būčiau galėjęs būti netoli jos prieš kokius dvejus metus, tada tikrai būčiau pasirinkęs praleisti Jonines su man nelabai pažįstamų žmonių kompanija, tačiau dabar yra toks protingėjimo (brandos?) laikas, taigi aš nesimetu į situacijas, kurios man atneštų emocinį nestabilumą.

Kitas kvietimas buvo praleisti Jonines kartu su žmonių kompanija, su kuriais praėjusiais metais praleidau Žolines. Kadangi žmonės tie labai draugiški ir sugalvoja visokiausių pramogų, labai apsidžiaugiau, kad vėl ten būsiu. Ir nesigailėjau, nes šįkart vėl viskas buvo nuostabu.

Kadangi susivėlinom išvažiuoti iš Vilniaus anksčiau, į mišką netoli Druskininkų atsibastėm jau pradėjus temti. Labai ilgai bandėm pastatyt buvusio kambarioko Tado palapinę; vienu metu palapinę bandė statyti gal 8 žmonės, ir vis tiek niekaip nesuradom būdo kaip ją taisyklingai pastatyti, taigi galiausiai pastatėm taip, kaip išėjo. Vėliau visi rinkosi apie laužą, Juozas su Ramūne papasakojo apie tai, ką veiksim kitą dieną. O kitą dieną buvo numatyti žaisti robinzonų/survival tipo žaidimą. Sėdėdami prie laužo pasiskirstėm komandomis, aš su grupioke patekau į kambarioko brolio komandą. Vėliau mes žaidėm flip cup‘ą, tai toks gėrimo žaidimas. Komandos žaidė iki 5 pergalių (praėjusiais metais šitą žaidimą irgi žaidėm pirmąjį vakarą, buvo 3 ar 4 komandos, bet žaidėm iki 10 pergalių, tai visi labai greit apgirtom/pasigėrėm).

Prieš žaisdami sugalvojom savo komanda pavadinimą – Čekoslovėnijos komanda; o priešininkai buvo Analistai. Mūsų komanda pradžioje žaidimo išsiveržė į priekį net 3-1, tačiau vėliau varžovai išlygino rezultatą, o po to ir persvėrė. Jeigu būtume dar kartą pralaimėję, žaidimas būtų baigtas, taigi susikaupėm ir pelnėm tašką. Esant rezultatui 4-4, mes pirmavom paskutiniame rounde, tačiau pabaigoje kažkas iš mūsų niekaip negalėjo apversti puodelio dugnu į viršų, ir taip mes pralaimėjom žaidimą. Priešininkai gavo traukti iš folijos susuktus rutuliukus, viename kurių buvo žiedas, suteikiantis vienam iš žaidėjų neliečiamybės statusą, apie kurį paaiškinsiu vėliau.

O po to mes sau gėrėm kas ką aš pravedžiau viktoriną man po kojom išbėgo skanaus tamsaus alaus butelis kalbėjau su Monika ir Vaiva apie magistrantūros studijas uodai nekando ir visi dėl to džiaugėsi o dar vėliau viskas tęsėsi ir tęsėsi kol galiausiai su buvusiu kambarioku Tadu nusprendėm išgerti aspirino (kad rytas būtų lengvesnis) ir eiti miegoti išgėrėm aspirino parūkėm matėm kad jau švinta įlindom į palapinę aš kažkokiu būdu sugebėjau susirangyti Monikai ir Tadui virš galvų.

Prabudau gal 05h labai norėjau sysiū mačiau kad ir Kęstas mūsų palapinėj miegojo bandžiau žadinti Tadą kad mane išleistų tačiau jis buvo nepažadinimas aš net jam akių vokus praplėšiau tačiau ir tai nepadėjo tada pradėjau keberiotis tiesiog per patį jų čiužinį apsiavau inkariukais ir išlindau labai ilgai dariau sysiū o pimpalas buvo toks didelis didelis eina sau nuėjau prie pavėsinės ten sėdėjo Vytautas ir Vytenis lyg ir rūkiau su jais jie sakė žiūrėjo į mane siusiojantį ir galvojo kiek ilgai aš galiu ten siusioti aš jiems pasakiau kad mano pimpalas buvo labai didelis tada supratau kad dar aš girtas ir grįžau miegot buvo labai šalta bet kažkaip užmigau.

Nežinau, kada prabudau, galva buvo lengva, skrandis nekėlė problemų, tai parūkiau, atsidariau alaus – ir po to žiūrėjau kaip tą patį ritualą atlieka kiti bundantieji. Visi jautėsi gerai, pusryčiavom, ėjom maudytis, o tada Juozas su Ramūne pradėjo toliau pasakoti apie mūsų išlikimo žaidimą Išlikimas Ašarėlis 2012. Visiems išklausius taisykles, pradėjom ruoštis pirmajai rungčiai – virvės traukimui.

Čia papasakosiu apie žaidimo eigą. Komandos rungiasi įvairiose rungtyse. Rungtį pralaimėjusi komanda turi eiti į tarybą, kur po to slaptu balsavimu išbalsuoja vieną savo žaidėją. Po to seka kita rungtis, ir vėl pralaimėjusi komanda turi kažką išbalsuot. Tarp žaidėjų galimi slapti susitarimai ir t.t. Tas, kas vakar gavo neliečiamybės žiedą, gali kartą panaudoti žiedą, jeigu balsavimo metu surinko daugiausiai minusų, t.y. žiedo dėka iškrenta ne jis, o antras daugiausiai minusų surinkęs žaidėjas.

Prieš traukdami virvę išklausėm kambarioko brolio Sauliaus strateginį planą. Buvo žaidžiama iki dviejų pergalių. Pirmąjį kartą laimėjom, bet sunkiai. O antrąjį traukimą laimėjom daug lengviau, nes buvom geriau suderinę veiksmus. Mūsų priešininkai turėjo eiti išbalsuoti vieną žmogų.

Vėliau sekė rungtys, kuriose reikėjo šokinėti, pereiti atstumą naudojant dvi plytas ir statant kojas tik ant jų, sukurti laužą, kad šis pradegintų virvutę, nuplaukti ežere iki Juozo, parplukdyti kaladėles ir iš jų sudėti žodį, rinkti kojomis kankorėžius ir dėti juos į kibirą, įžengti į nubrėžtą apskritimą praėjus penkioms minutėms nuo duoto starto, ir t.t., ir pan.

Buvo labai labai įdomu. Blogiausia tik tai, jog mūsų komanda laimėjo visas komandines rungtis. Kai kitoje komandoje liko du žmonės, visi buvo sujungti į vieną komandą ir toliau kovojo individualiose rungtyse. Žaidimą laimėjo mūsų komandos kapitonas, mano kambarioko brolis. Jis gavo 100 litų, o kitą dieną važiavo pirkti ledų, nes mūsų komandos tikslas pradžioje žaidimo buvo ledai ir arbūzas ;) Buvom nutarę, kad jeigu kas nors iš mūsų komandos laimės, tada jis pirks visiems ledų ir minėtą arbūzą. Iš esmės bendras tikslo ir gero stratego Sauliaus turėjimas ir leido mūsų komandai taip malti į miltus Analistų komandą ;) Ir dar mes turėjom skanduotę „hey ho, hey ho.. Čekoslovėnija“; priešininkai irgi turėjo kažkokią, bet nesugebėdavo visada susirinkti ir kaip komanda paskanduoti.

Vėliau valgėm, ėjom malkų, o po to parišom aukštai virvę tarp dviejų medžių ir žaidėm tinklinį, pertraukų metu gaivindamiesi Motyvaciniu alučiu ;) Žaidėm, kol sutemo, o tada gurkšnojom kažką toliau, tada ėjom į pirtį, kurią padarė Kęstas su kitais vyrukais. Pirmoji pirtis buvo prasta, ežero vanduo šaltas. Antrasis ėjimas buvo daug geresnis, o trečią kartą nėjau, nes pirtis mane ir taip pribaigia. Su Monika gėrėm degtinę su švepsu, bet mes prasti gėrikai, ir dar pavargę: ji nuėjo miegot, o aš, nors ir bendravau visą laiką su kažkuo, pradėjau snausti prie laužo. Galiausiai atsidūriau palapinėje vėl virš galvų. Paryčiais prižadino Kęstas, jis sakė miegojo mašinoj, bet sušalo. Aš jaučiausi labai sušalęs, bet nepaisiau to, ką sakė Kęstas, ir nuėjau miegot į jo mašiną. Ten susirangiau į miegmaišį ir greit užsnūdau.

Kitą dieną žaidėm mūsų atsivežtą stalo žaidimą, maudėmės, kiti žaidė pokerį (boring, boring), o po to visi susirinko žaisti tinklinio – turėjo vykti revanšas tarp vakar žaidusių komandų. Komanda, kurioje buvau, pralaimėjo, tada laimėjo, o po to vėl pralaimėjo.

Teigiamų emocijų, juokingų vaizdelių ir gerų nusišnėkėjimų metas ėjo į pabaigą, visi pradėjo ruoštis namo. Parvažiavom prieš futbolą, žiūrėjom futbolą, tada buvo sunku užmigti, o šįryt išėjau į darbą toks visiškai ataušęs. Dabar turiu planą surengti robinzonų žaidimą su Alytaus draugais. Tikiuosi pavyks.

Analynn

ant tilto
ji stovi ir stebi dangų
paukščius ir purviną upę
ji sako
greit lis
bet niekas negirdi

po valandos
ji įkiša raktą į spyną
namai ją priima
prisėdusi virtuvėje
lenkia pirštus po vieną
užlenkus dešimtą
į langą pasipila lietaus lašai
ji buvo teisi

– – –

vakare ji atsisveikina
indus batų dėžę drabužius spintoje
ji sako
labanakt
ir jie užsimerkia
ramūs jos miege

ryte ji atsikelia
užžiebia visur šviesas
žadina savo daiktus
jie tingiai keliasi
jos pasaulis
pamažu įgauna kontūrus

Listopada

Šešių dienų nuotykiai baigėsi.

Pirmas keturias dienas buvo ežeras, miškai, laukiniai-naktiniai žaidimai, flirtas ir alkoholis. Pirmadienį grįžęs iš miškų nusimaudžiau, susidėjau daiktus ir su kita žmonių kompanija išvažiavau į Varšuvą. Varšuva – pilkumas, kebabai, daug mažų parduotuvėlių, šlamšto kioskai ir parduotuvės, 41 nemigo valanda (skaičiuojant nuo pirmadienio ryto iki ėjimo miegoti trečiadienio vėlyvą naktį), koncertas – vienu metu juokingas, bet šiaip tikrai epic!, o minia visiškai išprotėjus per Deftones; pabaigai – gulėjimas su Kasia vienoj lovoj ir ilgi pokalbiai apie mažus ir didelius dalykus, kol galiausiai staiga supratau patyręs itin didelį artumo ir bendrumo su kitu žmogumi jausmą – tokį stiprų, kokį esu patyręs tik du kartus gyvenime (abu kartai buvo seniai). Grįžimas namo buvo kaip niekad ilgesingas.

Dabar jaučiuosi kaip išsemtas indas.

Galvoju apie tave, galvoju – o taip norėčiau negalvot. Užsimerkęs matau tavo šviesius kambarius, baltą gražią patalynę ir kaip gulėdama šypsaisi akimis.

Ir atsitik tu man taip. Kita vertus, viskas yra labai logiška -> minčių galia + keista Jerzy Pilch įtaka + nuovargis + mano amžinas poreikis patirti stiprų artumo/bendrumo jausmą = nepakeliamas ilgesys. Ir net tas žinojimas, kad situacija yra kebli ir laimė yra neįmanoma, atrodo visiškai nepatikimas, iš piršto laužtas. Mano trintukas prieš jūsų tikrovę, rašė Bruno K. Oijer (galiu klysti dėl citatos tikslumo).

Bus dar viena istorija su neišsiųstais laiškais, pilnais šviesos ir grožio, vėliau – tamsios nuotaikos. (Dabar pagalvojau: kiek daug jausmų paverčiu dulkančiais rakandais arba šiukšlėmis; kita vertus, taip visada nutinka dėl nenorėjimo kvaršinti kitiems žmonėms galvų.) O gal šįkart bus kitokia istorija, būtų pats laikas žengti iš užburto rato ir sugrįžti į tą gerą žmogų, koks tik galiu geras žmogus būti.

Liepos Nuotrupos

Vasaros karštis, vanduo, alus, siutas,

Monikos gimtadienis jos sodyboj Šiauliuose: ryte skauda galvą, marškiniai, kaklaraištis, džinsai, karšta nuo pat ryto, Spaudos rūmų stotelė, dešrainis degalinėj, mam, a ten kalns spruoga?, Šiaulių stoties rajonas, miestas, kuris primena dvi paauglystės traumas, sodyba, gražus namas su gražia aplinka, alus ir čipsai, svečiai renkasi, maudynės ežere, žaidžiam kvadratą, graži mergina su nedideliu gražiu apgamu tarp krūtų, vėl sodyba, bėgiojimo žaidimas su alumi, dar alaus ir dar užkandžių, pokalbiai su jubiliatės tėvais, pirtis, šašlykai, žaidžiam lapelių žaidimą, ir vėl pokalbiai su jubiliatės tėvais, nedrąsūs svečių šokiai, reivas pagal bet ką, po to išskirtinai Metallica ir Sepultura, mergina su gražiu apgamu ir vaikinu jungiasi prie mūsų, šokiai ir šokiai, metalą pakeičia pop muzika, alus pasiekia mane jau bet kuriame sodybos kampelyje, tėvai miega, jau daug kas miega, dar alaus, bet staiga išvystu pabaigą ir nusivėmęs nueinu miegot.

Vasaros šokis, alus, mergaitė,

Svečiuose pas buvusią grupiokę: bet prieš tai buvo alus su skvotere, o svečiuose – trys buvę grupiokės, kalbos daug kaip vandens, alaus irgi, žmonių nesugebu suskaičiuoti, greitai – šokiai, malonūs parūkymai virtuvėj, mano akys neranda tavęs, tavo akys neieško manęs, bet – lėtas šokis, nusilenkęs ištiesiu ranką, ir ji sutinka, Strangers in the night, žingsnelis-žingsnelis, aš prastas šokėjas, apglėbiu per liemenį ir ji apsisuka, ir dar kartą, bet kažkas vis tiek negerai, nesiriša kalba, todėl: alus, cigaretės, alus, cigaretės, ne, pūst nenoriu, kai tik atsiranda proga su kažkuo važiuot pakeliui namo, aš sutinku, prieš išeidamas klausiu jos ar mes vis dar eisim ledų, ji sako būtinai, tik dar kartą parašyk, sakau būtinai.

Vasaros išleistuvės, vanduo, alus ir siutas,

Erikos išleistuvės: dieną prieš tai gulėjau miręs po pasisvečiavimo pas buvusią grupiokę, šeštadienį kėliausi, sutvarkiau save, pusryčiai, apsipirkimas Panoramoj, sidras važiuojant, o atvykus – tinginysčių tinginystė, kamuolys neliečiamas, maudynės prūde, ežere, su buvusiu kambarioku nuplukdom alų į ežero salą ir ten geriam, jaunas šuo vis laksto ir laksto, grįžus atsiranda muzika ir pagaliau keptos dešrelės, ir jau šokiai, grupiokės man piešia saulę ir sraigę ant krūtinės, pokalbis su latviu apie futbolą, grupiokė su vienu biču įkrenta į rūsį, bet viskas gerai, visur alus, šiek tiek žalių 999, reivas su buvusiu kambarioku namo viduj, ir tarpai – tarpai – tarpai – kažkas jau eina miegot, nepamenu, kaip atsigulu, bet pamenu, kaip prabundu, kažko ieškau, grįžęs randu užimtą vietą, atsigulu kitur, prabudę valgom ir tvarkom alkoholio likučius, grįžtu namo girtas, užsisakau dvi picas (tas pagirių alkis..), žiūriu veiksmo filmą, einu miegot, klaikūs sapnai ir atbukęs pirmadienis.

Satta Outside 2011

sapnavau kad esu kažkur ir

balsas galvoje man sako: ar tu nevėluosi į koncertą

galvoju nevėluosiu dar yra laiko taigi aš ir toliau buvau kažkur šalia buvo daug žmonių gėriau su jais alų buvo smagu po kiek laiko

balsas galvoje man sako: grupė jau derina instrumentus ar tu spėsi į koncertą

galvoju spėsiu tikrai spėsiu nes kol jie susiderins aš dar pabūsiu čia nes čia vis smagiau ir smagiau darosi daugėja žmonių ir aš be galo laimingas tačiau po kiek laiko

balsas galvoje man sako: grupė jau pradėjo groti tu jau nespėjai

tada aš supratau kad reikalai rimti atsisveikinu su žmonėmis palieku savo nebaigtą gerti alų ir kaip mat atsiduriu kažkokioj kitoj erdvėj tai koncerto aplinka mano mėgstama grupė The Spectacle ką tik baigė groti kažkokią dainą

šalia savęs išvydau stovintį draugą Tadą

jis sako: jau įpusėjo groti
sakau: velnias

galvoju vis per tą alų bet grupė padžeržgia gitaromis ir dabar pradeda groti man labiausiai patinkančią dainą Lakonia daina labai užkabina einu artyn scenos bet ten stovi vien paaugliai jie stovi ir ramiai klauso po to keli jų nueina aš pradedu šokinėt ir rėkt dainos žodžius vienas sukuosi sukuosi sukuosi grupė dainą groja greitesniu tempu nei įprasta staiga daina baigiasi kažkokie paaugliai lipa ant scenos

jie sako: dabar mes pagrosim The Spectacle dainų už juos

galvoju wtf? tokios nesąmonės dar nesu matęs paaugliai tamposi ant scenos jie maivosi nemėgstu tokių jie labai ilgia jungiasi instrumentus man pabosta stoviu piktas ir suirzęs paaugliai po 10 minučių padeda instrumentus

jie sako: ne mes apsigalvojom negrosim nieko
šaukiu jiems: šūdų šūdai esat

bet niekas manęs nepalaiko salėje vos pora žmonių ir jiems niekas nerūpi galvoju lievas koncertas reikia dingti iš čia galvoju reikia sužinoti kur vyksta Satta Outside 2011 panaršau mintimis internete ir sužinau kad festivalis vyksta vėl jachtų klube netoli Smiltynės apsidžiaugiu

ir aš jau ten esu žmonių dar nėra dabar pirmoji festivalio diena matau ežerą pamiškę viskas primena Alytų ir vietą kurioje vyko pirmasis festivalis ZooFest galvoju kaip pasikeitė Smiltynė per kelis metus einu pasivaikščioti kalneliais kopų niekur nesimato jūros irgi ir kvapas ne toks koks būna kai esi netoli jūros. pamažu ima rinktis žmonės aš jų nepažįstu einu link tualetų ir ten sutinku blondinę ir brunetę kalbinu jas ir suprantu jog esu jau šiek tiek išgėręs merginos kalbios ir mums gerai sekasi kalbėtis bet staiga suprantu kad toji brunetė yra Evelina

sakau: taigi čia tu

ji šypsosi mes kalbam trise toliau po to einam nuo tualetų peržvelgiu festivalio erdvę ir suprantu kad tikrai čia ne jachtų klubas čia tikrų tikriausias Alytus prie Dailidės ežerėlio kaip čia taip viskas keistai išeina greitai pastebiu kad saulė jau leidžiasi rugpjūtis galvoju brunetė dingo matau manęs laukiančią blondinę ji dėvi tuos madingus akinius turbūt bus vilnietė einu link jos ir sapnas baigiasi.

. (Taip, Buchiau Vel Rashes Apie Koncerta)

*****, rashiau bloga, buvo likusios kelios eilutes, staiga atsirado lentele, kurios nepastebejau, ir kaip tik buvau bespaudzhiantis ENTER, ir.. pradejo krauti kita weba, dingo visa mano rashliava. ale kaip UZHPISA.

dabar nera noro viska rashyti, nes parashysiu vistiek shudiniau, nei buvau parashes.

ne, geriau nerashysiu. per daug piktas dabar esu. gal veliau.

vakar, neskaitant koncerto, buvau prie ezhero. pirma karta. vanduo shiltas nuo pat ryto buvo. ir nudegiau shiek tiek. guledamas bandzhiau skaityti knyga. taip, vis dar “balta drobule“. apie 16h ilgam laikui dingo saule, pradejo lynoti, tad grizhom namo. shi 6dieni vel busiu prie to paties ezhero, tik shi karta su draugais, o ne su tevais. tiesa, sutarem su draugais negerti prie ezhero/draugo sode. idomu, kaip mum tai pavyks ;)