Rugsėjis (3)

Eidamas į parduotuvę (Maxima dabar uždaryta remontui, todėl turiu eiti į Rimi) prisiminiau E. Gal net ne pačią E., o jos paltą.

Tai buvo gražus paltas, ji dažnai jį dėvėdavo, kai būdavom kartu. Baltas, gal kreminis, neilgas, vos iki jos užpakalio. Su juo ji visada atrodė kažkaip ypatingai. Ir šiaip man patiko kaip ji rengėsi, patiko, kai būdavo šalia manęs, patiko kaip kvepėdavo.

Mes buvom pradėję būti kartu, dar visai neilgai, ir aš grįžau vieną penktadienį į Alytų, pavalgiau ir išėjau susitikti su draugais. E. tuo metu buvo su savo klasiokėm ar dar kažkuo kitoje vietoje. Mes susirašėm ir sutarėm vėliau susitikti.

Aš nekantravau. Visada nekantraudavau susitikti su ja.

Pamačiau ją ateinančią, kai su draugais buvom prie (dabar jau senosios) autobusų stoties. Ji atėjo savo žavinga eisena, vilkėjo tą baltą paltuką. Mes apsikabinom ir pasibučiavom, supažindinau ją su savo draugais, kurių ji nepažinojo. Tada mes ten visi dar trumpai pasitrynėm, o E. pasakė, kad jai jau metas namo.

Prie stoties visada stovėdavo taksi automobiliai, ir mes nuėjom su ja prie vieno iš jų. Ji sakė važiuos namo, o aš nutariau dar pasilikti su draugais. Tada mes pasibučiavom atsisveikindami, ir kai ji jau norėjo sėsti į taksi, aš ją sulaikiau už rankos.

П оловина меня у тебя, pasakiau.

П оложу в кармане и некому не отдам, atsakė ji.

Tuo metu dar net nenutuokiau, kiek trumpai jai rūpės mano širdis.

***

Arba tas kartas, kai grįžau į Alytų, buvo saulėta diena ir E. nusivežė mane mikroautobusu prie kažkokių sodų I-ajame Alytuje.

Mes išlipom ir ėjom pro sodybas, kol patekom į miškelį. Ten kiek paėjom ir tada aš išvydau tai, ką ji man ir norėjo parodyti – seną geležinkelio tunelį. Jis buvo apgriuvęs, apsamanojęs ir todėl savitai žavingas, o tunelio viduriu tekėjo nesraunus upelis. Mes sėdėjom ant didelio akmens, o tada nutarėm pereiti tunelį, ir perėjom jį – nuo akmens ant akmens, nesušlapdami kojų.

Tik po to, kai išėjom iš ten, mano telefone pasipylė žinutės ir praleisti skambučiai. Pasirodo, ten buvo ne ryšio zona, ir manęs pasigedo mano tuometinė mergina. Ji sukėlė ant kojų mano artimiausius draugus, ir visi man prirašė žinučių – kur aš dingęs ir pan. -, o kai neatsakiau, bandė man prisiskambinti. Teko visiems atsakyti ir juos nuraminti.

Ką pamelavau merginai, nežinau. Turbūt parašiau, kad viskas gerai – mes nuolat tai kartodavom vienas kitam. Ir tai buvo pats nekalčiausias melas – tai buvo baisiausias melas.

***

Per paskutinį apsilankymą pas psichologę kaip tik priėjom santykių su merginomis temą ir sustojom ties išsiskyrimu su R./susimetimu su E. Tiesa, E. vaidmuo toje istorijoje labai menkas, ji nieko man nepadarė, buvo tiesiog objektas, kuriuo pasinaudojęs pasukau savo gyvenimą kita kryptimi. Vėliau aš sutiksiu E. prototipų – gražių, protingų, fatališkų moterų – ir stipriausiai mano gyvenimą kuriam laikui paveiks Rū.

Dabar, kai apie tai galvoju, suprantu, kad istorijos su E. ir Rū. iš esmės yra identiškos, skiriasi tik maži niuansai. Tačiau esmė ta pati – surasti žmogų, kuris pribaigtų tave. Meile, abejingumu, neapykanta – nesvarbu kuo -, bet pribaigtų tave. Kad ir kaip bebūtų, nei viena, nei kita manęs nepribaigė.