2011

Metų svajonė: Deftones koncertas Varšuvoje. Svajonė išpildyta kartu su vaikystės draugu Tadu, blogeriais buržujum ir alkoholikairniekšai. Nuvažiavom, pamatėm, išgirdom, grįžom pavargę, bet laimingi ;)

Metų muzikinis atradimas: Miglės dėka rudenį išgirdau grupę The Dead Weather. Geras rokelis, ir jeigu būčiau šitą grupę išgirdęs anksčiau, tai ji būtų daugiausiai klausyta šiais metais (o dabar – Deftones (567 dainos) ir Arctic Monkeys (335 dainos)).

Metų pavariau: nepaisant milžiniško tingėjimo, didelės baimės, pesimizmo, idealizmo siekimo, ėmiau ir parašiau varganą bakalauro darbą, už kurį gavau net 9 ir pagaliau baigiau universitetą.

Metų atradimas: kad fantasy dalykai ir stalo žaidimai mane domino anksčiau, tai man nebuvo paslaptis, tačiau proga pažaisti kokį nors įdomų stalo žaidimą, kuris yra ne Monopoly ar Alias, pasitaikė tik šių metų rudenį. Dabar turim du žaidimus – Small World ir 7 Wonders, abu įdomūs, nespėjo pabosti. Baisu tik tai, jog mane itin domina Magic: The Gathering kolekcinės kortos..

Metų pamoka: o jų buvo dvi, abi labai laiku ir vietoj.

1.) Nekalbėti apie buvusias merginas su kitomis merginomis, net jeigu jos pirmos pradeda kalbėti apie savo buvusiuosius, tokiu būdu tave ragindamos irgi pasidalinti dalykais iš praeities.

2.) Atskirti literatūrinį susižavėjimą merginomis nuo paprasto susižavėjimo. Literatūrinis yra skirtas tik tam, kad toliau galėtum parintis, ieškoti nesurandamo, spręsti problemas, kurių nėra ir t.t.

Metų knyga: Witold Gombrowicz “Kosmosas“.

Metų filmas: šįkart ne filmas, o serialai CSI (tas pirmasis iš CSI serijos, kur veiksmas vyksta Las Vegase), The Office (ne britiškas, o amerikietiškas) ir Walking Dead.

Metų blogas-atradimas: žinoma, kad In Love With Love. Sudrebino lietuvišką blogų pasaulį kaip turi būti ;)

Metų džiaugsmai: FK Dainava klubo atgimimas (pavasaris), išsikrausčiau iš studentų bendrabučio (vasara), ilgasis Žolinių savaitgalis miške prie ežero netoli Druskininkų (vasara), Europos krepšinio čempionatas, nepaisant to, kad pabaiga buvo netikėta (ruduo), pažintis su Migle (ruduo), naujųjų metų sutiktuvės (žiema), draugai (visąlaik).

Metų nusivylimai: serialas Californication, Julio Cortazar knyga “Žaidimas baigtas“, Witold Gombrowicz knyga “Transatlantas“, Arctic Monkeys albumas “Suck It And  See“, mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto prastas žaidimas naujajame sezone.

Skyrybų Procesai

Esu kaip užstrigusi plokštelė ties erzinančia dainos vieta, aš vis kartojuosi, kartojuosi, negaliu liautis sustojęs: bakalaurinis bakalaurinis bakalaurinis.

– – –

Nesuprantu buvusio kambarioko, su kuriuo tarėmės kartu nuomoti butą, o jis dabar oficialiai gyvena trijose skirtingose vietose. Norėčiau net su juo susipykt, bet negaliu, nes kas aš toks, kad jam nurodinėčiau dėl gyvenamos vietos?

Ir visgi jaučiuosi nesaugus, nes neaišku, ar viskas išeis taip, kaip planuoju. Kita vertus, mano planai visada yra daugiau mažiau labai hiperbolizuotos fantazijos, ir net jeigu man pavyksta įgyvendinti planus, dažnai nesijaučiu juos įgyvendinęs, nes retai kada būna, jog dalykas, apie kurį svajojai, realybėje pasirodo būtent toks, kokį jį įsivaizdavai.

– – –

Balandį prasidėjo paskutinis dalykas, dėstomas universitete. Keista buvo pirmadienį sėdėti auditorijoje po 2-3 mėnesių pertraukos. O kadangi dėstytoja nusprendė visą paskaitą skaityti iš lapų, tai aš pradėjau rašyti apsakymą „Juozas perka skalbimo mašiną“. Rašydamas ranka patyriau džiaugsmą, nes nuobodžioje aplinkoje sugebėjau susikurti alternatyvią realybę, kuri buvo (vėl) buitiška, bet tokia smagi. Pats save pralinksminau, šaunu ;) Tik bėda, jog jau esu atpratęs ranka rašyti ilgesnį laiką, taigi greitai visą tą rašymo įkarštį nustelbė pavargęs riešas + suvokimas, jog kompiuteriu rašant daug greičiau galima viską redaguoti.

– – –

Šeštadienį buvo FiDi 43, ir aš prieš savaitę ar dvi galvojau, jog ten reiktų apsilankyti vien todėl, jog nesu niekad buvęs fizikų dienose. Kai atėjo penktadienis ir buvęs kambariokas pasiūlė eiti į FiDi, aš atsisakiau. Atsisakiau ir šeštadienį ryte, ir dieną, ir visgi vakare sutikau. Nuėjom su didele kompanija (istorikės, iš mano abiejų buvusių kambariokų pusės, ir jų draugės), o man visą vakarą buvo gera nuotaika, pasakojau kaip man patinka Katy Perry dainą Firework, ir manau, jog niekas rimtai tuo nepatikėjo ;) FiDi 43 buvo trys salės, d‘n‘b manęs netraukė, kitoje paklausėme trumpai Poliarizuotų Stiklų, o trečioje salėje sulaukėme punk roko iš Netvarkoi!, truputį pasipoginom su jaunesniais žmonėm, buvo linksma. Bet po to gana greitai išėjo vienas buvęs kambariokas su mergina, o po to ir istorikė su draugėmis, tai likau tik su vienu buvusiu kambarioku ir jo buvusia grupioke. Bet būtent tada pagrindinėje scenoje užlipo groti Los Colorados, ir jie varė linskmai, o po to, kai pradėjo groti įvairius senus ir naujus pop koverius, tai visai smagu buvo, ir mes šokom tol, kol visi pavargo, o nuostabiausia buvo matyti pilnut pilnutėlę salę šokančių žmonių ;) Nakvojau pas buvusį kambarioką, o kitą dieną su juo ėjau žiūrėti futbolo. Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo net 5:0 prieš FK „Klaipėdą“, aš mačiau 4 iš 5 įvarčių, o tai, turint omenyje mano pomėgį stebėti žmones, yra labai geras rezultatas ;) Tiesa, Alytaus „Dainava“ ir vėl pralaimėjo, liūdna.

– – –

Kaip keista bus, kai universitetas bus baigtas. Būdamas FiDi koncerte buvau paklaustas, ką žadu veikti baigęs universitetą. Norėjau atsakyti, kad dirbsiu, bet atsakymas mane kaip reikiant išgąsdino, nes skambėjo labai niūriai. Tada pagalvojau ir pasakiau, jog nesiruošiu stoti į magistrantūrą, taigi.. dirbsiu.

Praėjo jau kažkiek dienų po to koncerto, o aš vis tiek negaliu išmesti iš galvos to savo atsakymo. Kai ruošiausi baigti mokyklą, galvojau apie būsimas studijas, todėl nesijautė jokios pabaigos. O dabar pabaiga jaučiasi, o mintis apie darbą pilnu etatu rodosi baisi ir nuobodi. Tiesa, galbūt dabar aš kaip tik turėsiu užtektinai laiko rašymui ir kitiems maloniems menkniekiams, bet vis tiek kažkaip neramu; nors iš kitos pusės ramu – turiu darbą, žinau, kad noriu išsikraustyti iš bendrabučio, todėl yra šioks toks planas į ateitį.

– – –

Sekmadienį įvyko nuostabus dalykas. Žiūrėjau savo mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto dvikovą su Lisabonos Benfica, kova buvo įtempta, nervinga, Benfica fanai apmėtė šiukšlėm FC Porto žaidėjus, bet bet bet. Porto laimėjo 2:1 ir dar likus į rungtynėms tapo Portugalijos aukščiausios lygos čempionais! Po to Porto žaidėjai ilgai bėgiojo, šokinėjo, šoko, dainavo, nors Benfica stadione buvo iškart išjungtos šviesos (žinau, kad tyčia!).

Man visada patinka matyti besidžiaugiančius žmones, mane patį apima mažytė euforija.

– – –

Pastebėjau savo blogą savybę, kuri dabar bado akis. Kuo ilgiau neturiu draugės, tuo labiau koncentruojuosi į save, todėl per tam tikrą laiką tampu pats sau geriausiu draugeliu, o tai veda į nesąmones ir tam tikrą izoliaciją. Ir šiaip: kai draugaudavau su kuo nors, tada būdavau labai mažas egoistas, nes galvodavau apie kitą žmogų, man patikdavo juo rūpintis ir pan.; o dabar tai toks lievas esu, nes jaučiuosi per daug reikšmingas pats sau. Gal todėl kartais ir paplūstu keista saviironija.

Vargšo Archyvaro Džiaugsmai Ir Nelabai

gimtadienis: prieš 81 metus, 1913-11-07 gimė Albert Camus.

labai didelė laimė: 2010-11-07 mano mėgstamiausias futbolo klubas FC Porto nugalėjo savo pagrindinius konkurentus Lisabonos „Benfica“ net 5:0, o mano mylimas žaidėjas Hulk‘as įmušė du įvarčius!

– – –

antradienis 07:50 trūksta miego 08:10 tikrai reikia keltis 08:30 dušas pusryčiai jokių gerų naujienų 2 troleibusas 11 stotelių nemalonus Gedimino prospektas Nacionalinė biblioteka dėstytoja viską skaito iš lapų už lango turbūt Žvėrynas Jurgis Kunčinas miręs jau 8 metu kai man buvo 8 metai pirmą kartą bendravau su savo tėvu ši paskaita niekam neįdomi vartau rankraštinę 1763 metų knygą

– – –

sapne aš buvau kažkokiame tūse ten sutikau futbolininką Radja Nainggolan

jis sako: varom tūsintis toliau

sakau: ok

ir mes sėdam į taksi ir važiuojam Radja siūlo važiuoti tol kol mums baigsis pinigai tai skamba linksmai ir mes važiuoja toliau taksi paleidžia mus kažkur Vilniaus centre

Radja sako: būtų gerai paklausyti hardcore‘o

sakau: ok

ir išsitraukiu ausinuką paleidžiu dainą pasidalinam po ausinę ir einam kažkur po to kažkur vėl važiuojam mes artėjam prie Pogo baro aš matau Aistę ir Eglę prie baro durų Eglė jau ruošiasi išeiti jos šukuosena pasikeitus Aistė kaip visad linsma moju jai važiuodamas tada iššoku iš automobilio ir sutinku merginą kuri rašo blogą manovardasAfganistanas.

mes einam su ja kažkur link Užupio užeinam į apgriuvusį kiemą einam toliau prieinam statų nuolaidį nuo kalno ji prisėda prisėdu ir aš greit ateina british‘ai tai tokia nauja subkultūra vyrukai galvoja kadturi britiško kraujo nusiskuta galvas plikai ir eina mušis į gatves jie panašūs į skinus tik visai niekuo nesusiję su politika jie sėdi prie mūsų ir geria alų mes su ta mergina nusileidžiam purvinu kalno šlaitu žemyn ir nueinam toliau.

– – –

vienas dažnai šiuo metu mane aplankančių prisiminimų yra iš vienuoliktos/dvyliktos klasės.

buvo saulėta žiemos diena, šeštadienis, mama sugalvojo iškepti čeburėkų. aš visąlaik žaidžiau kompiuterinį žaidimą, man labai gerai sekėsi, o svarbiausia, jog mama nepriekaištavo, jog ilgai žaidžiu. po pietų čeburėkai buvo iškepti, suvalgiau vieną – labai skanus. tada po 10 min. suvalgiau kitą. sėdėjom su mama virtuvėj, kalbėjomės, suvalgiau dar vieną. po to nuėjau žaisti toliau. diena buvo labai paprasta ir gera.

– – –

ištrauka iš Albert Camus „Užrašų knygelės I (1935-942)“:

„Rašyti – tai elgtis nesavanaudiškai. Savotiškas išsižadėjimas mene. Perrašyti. Pasistengęs, visuomet išloši, nesvarbu, kiek. Jeigu tau nepasisekė, vadinasi tingėjai.“

o aš galvoju kitaip – rašymas yra kaip tik savanaudiškas dalykas. juk kol rašai, fiksuoji kažką, tuo metu galėtum nuveikti ką nors ne vien sau naudingo. galėtum prilupti bulvių, nuskusti morkas, išnešti šiukšles, nueiti į parduotuvę, surinkti išdžiūvusius skalbinius. rašymas priverčia visus šiuos dalykus palaukti: tau žūtbūt reikia parašyti, kaip prisigėrei savaitgalį, arba ką sapnavai šiąnakt, arba kad matei gražią merginą.

dėl rašymo tobulinimo aš sutinku, nors kartais pats tekstas nevertas būti patobulintas, nes yra vienadienis.

– – –

prieš savaitę ar dvi baigiau skaityti Kristupo Saboliaus romaną „Bloga knyga“. šlamštas. pavadinimas puikiai perteikia knygą. rekomenduoju niekam neskaityti, tuo labiau nepirkti, net jeigu rasit ją pigiai pardavinėjamą. nepamenu, kad kokia nors kita knyga būtų mane taip suerzinusi kaip ši. nesuprantu, kaip sąžinė/blaivus protas leido jam rašyti tokias nesąmones. o ką galvojo leidyklos redaktoriai?