Posts Tagged ‘filmai’

Liepa (3)

2016/07/25

Penktadienį susitinku su Go.

Einam link Galeros, ten prisėdam prie Vilnelės. Go. godžiai šlamščia traškučius ir keptą duoną ir pati iš savęs juokiasi dėl to, sako bet aš tokia išalkus, po to sako paslėpk tuos traškučius nuo manęs.

Vilnele plaukia baidarės, nuo upės šiek tiek smirda, kažkur visai šalia girdim kažkokią muzikos grupę darant soundcheck‘ą. Vėliau grupė užgroja, tokia keista muzika, greičiausiai ambientas; iš sutiktos Indrės sužinom, kad groja grupė Whale Sounds.

Whale Sounds

Fotografija – Užupio meno inkubatorius

Muzika tinka pokalbiui ir pasėdėjimui. Go. šiek tiek susirūpinusi mano būsena, bet man pačiam didesnį rūpestį kelia tai, kad visai šalia mūsų narkomanas kalbina jauną merginą.

Sutemus ir atvėsus apsirengiu džemperį, su Go. einam namo link, nes ji galvoja, kad aš daugiau niekur nenoriu, o aš galvoju, kad ji daugiau niekur nenori. Kai išsiaiškinam, kad visgi mielai dar kur nors užsuktume, sėdame į tuščią troleibusą ir važiuojame link Šiaurės miestelio. Ten užsukam į Alaus studiją, randam vienintelį laisvą stalą, prie jo ir prisėdam.

Tamsu ir ramu; pokalbiai apie literatūrą.

***

Šeštadienį E. ir V. vestuvės.

Keliuosi anksti, nes dar reikia išlyginti marškinius.

Nežinau, kokias gėles pirkti: kažkokios ten lelijos gražios, bet jos tokios didelės, kad vien tris sudėjus į krūvą jos visiškai nesižiūri. Pardavėja siūlo kardelius, sutinku, imu penkis ir einu link santuokų rūmų.

Ten viskas vyksta konvejeriu: sutuoktinių poros ir jų svečiai eina ir eina, fotografijos ant santuokų rūmų laiptelių būtinos, po to – šampanas ant pievelės.

Turbūt kas trečia jaunoji jau su pilvu. Šypsenų tokiose vestuvėse mažai.

E. su gražia, visai nestandartine suknele ir baltais konversais, V. dėvi kostiumą. Gera į juos žiūrėti, atrodo laimingi ir visai neįsitempę. Tik V. mama su savo komentarais išsiduoda – ji nori visko pagal taisykles, bet negali ant jos pykti – jai tai svarbi diena.

Kai parašai padėti, išeiname į lauką. Dovanų įteikimas, vėliau – šampanas. Begeriant šampaną prieina kolegė iš radijo. Kalbamės apie vestuves, klausiu ar ji kada nors ištekės, sako, kad greičiausiai ne, po to klausia manęs to paties – sakau galbūt.

Bekalbėdamas su ja prisimenu, kad kažkada esu pasipiršęs.

Visiems besiskirstant su kolege nutariame eiti papietauti. Vathaitau restoranas ką tik atsidaręs, žmonių nėra. Susėdę lauko terasoje valgome ir kalbamės apie darbus, žmonių santykius ir pokemonus. Vėliau atsisveikinam ir aš grįžtu namo.

Likęs šeštadienis skirtas dokumentiniams filmams ir detektyvams/trileriams. Todėl naktį sapnuoju itin baisius sapnus: po pirmojo nubundu liūdnas, po antro – išpiltas prakaito ir besidaužančia širdimi, su dideliu nerimu.

Išeinu parūkyti į balkoną. Septynios valandos ryto. Tikiuosi tau viskas gerai.

***

Sekmadienį prausiuosi, išsirenku marškinius, apsirengiu ir išeinu pas Go. Sakė keps pyragą, vėliau eisim į bažnyčią.

Pyragas labiau primena kažkokį vėsų desertą, o ne pyragą, bet tai nesvarbu, nes skanu. Vietoj arbatos geriu kavą, bet ne dėl to, kad norėčiau pasijusti žvalesnis – kartais man tiesiog taip norisi, nors nesu kavos mėgėjas.

Einame link Antakalnio, ten pasivaikščioję užsukam į Vilniaus Išganytojo bažnyčią. Bažnyčia nedidelė, telpa apie 300 žmonių, niekur nepastebiu aukso, suolai labai paprasti, o tarp lankytojų nepastebiu davatkų, užtat yra daug jaunų šeimų su vaikais. Mažų vaikų verksmai kiek trukdo klausytis mišių, bet neerzina. Vienu metu, kai visi gieda, pastebiu mažą mergaitę – ji atsisukusi nugara į altorių, žiūri į žmones ir rankomis jiems diriguoja. Šis vaizdas nuteikia labai smagiai.

Pasibaigus mišioms Go. su drauge dar lieka pasiklausyti giesmių, aš einu per Antakalnį ir Žirmūnus namo. Grįžęs papietauju ir pradedu žiūrėti naują serialą Stranger Things.

Vakare susitinku su kolege iš senojo darbo, einam į Alaus studiją.

Nors kolegė nėra ramybės įsikūnijimas, jaučiu nuo jos didelę ramybę ir pats ja užsikrečiu. Kartais stebina kokie kiti žmonės gali būti taikūs, pirmiausiai – taikūs su savimi; ir jie kalba apie tokius paprastus dalykus, dalykus, kurie leidžia mano galvai pailsėti.

Vakaras ramus ir šiltas. Malonu sėdėti prieblandoje, stebėti aplinką ir jaustis taikiai.

Filmai

2016/03/15

Paskutiniu metu užsiimu filmų terapija, žiūriu daug siaubo komedijų.

***

The Night Of The Creeps (1986 m.)

night of the creeps

Visiškai gera siaubo komedija, tikras XX a. 9 dešimtmečio perliukas, besilygiuojantis į tokius grandus kaip The Return Of The Living Dead (1985 m.) ar Re-Animator (1985 m.). Filme rodomas mažas studentų miestelis, kuriame prasideda keisti dalykai ir ten žmonės tampa zombiais. Dėl visko kaltas ateivių dar prieš penkiasdešimt metų į Žemę numestas užkratas, tokie šliaužiojantys gyviai, kurie įlenda žmonėms per burną ir tada jau žmogus niekaip negali išsigelbėti. Šiame filme siužetas šiaip nesvarbus, čia svarbiausia kaip veikia visi tie elementai, būdingi toms senosioms siaubo komedijoms: vaikinai ir merginos, jų noras poruotis, geri veikėjai ir blogi veikėjai, išprotėjęs komisaras, linksmai nuteikianti priešistorė, parodoma filmo pradžioje, absurdiški zombių veiksmai, o kur dar šuniukas-zombis ir katytė-zombis…

***

Re-Animator (1985 m.)

re-animator

Siužetas labai paprastas – jauno medicinos studento bandymai moksliškai nugalėti mirtį priveda prie to, jog prisikėlę mirusieji tampa nesuvaldomais kraujo ištroškusiais žmogėnais.

Visą laiką žiūrėdamas filmą bandžiau suprasti, kodėl jis laikomas kultine siaubo komedija, bet taip ir nesupratau. Filmo siužetas yra stiprus, t.y. čia užtektinai viskas logiška net ir turint omenyje, jog filmas yra apie suzombėjusius žmones. Bet be siužeto kažkaip niekas daugiau ir nekabina, be to visą pragarą savo moksliniais tyrimais užviręs jaunasis medikas Herbertas Westas yra turbūt vienas nesimpatiškiau personažų kiek tik man yra tekę matyti. Filme yra gerų gore scenų, bet šiaip čia yra nedaug žudymo, o ir pats filmo veiksmas man per lėtai vystomas.

***

The Return Of The Living Dead (1985 m.)

return of the living dead

Šis filmas buvo pirmasis filmas, kuriame mačiau pankus. O kad jis dar toks ir absurdiškai juokingas ir nė kiek nebaisus, tai man ilgam įstrigo nuo neatmenamų laikų, kuomet mačiau jį pirmą kartą per televiziją. Vieną vakarą atėjo draugų, tai pasijungę per projektorių pažiūrėjom jį, ir man jis vis dar patiko.

Apie ką? Apie tai, kaip neatsargiai elgdamiesi su sandėlyje saugomais chemikalų paveiktais mirusiųjų kūnais, žmonės paleidžia neaiškų užkratą, kuris gyvus žmones susirgdina ir paverčia zombiais, o mirusius prikelia ir jie gaudo žmones, kad galėtų valgyti jų smegenis. Filme gausu nesąmonių ir kraujo, yra labai gerų juokų, o veiksmas čia vystomas greitai, be nereikalingų pertraukų. Tik man labai apmaudu, kad pats pikčiausias pankas miršta anksčiausiai.

***

Fright Night (1985 m.)

fright-night-vampire-review-1

Šis filmas sunervino. Jei jis nebūtų stengtasis padaryti rimtas, viskas būtų gerai, bet eilinis siužetas apie jaunuolį, kuris įtaria, kad jo naujasis kaimynas yra kažkoks ne toks (konkrečiai šiame filme – vampyras) ir niekas, aišku, juo netiki, išvirsta į iki skausmo nuobodžią filmo juostą. Didžiausia problema yra veikėjų motyvacija, pvz.: 1.) vampyras įsiveržia į jaunuolio namus, kad jį nužudytų, ir kai jau yra prirėmęs jaunuolį prie sienos, staiga išgirsta, kad nubudo jaunuolio mama ir jį šaukia, nors prieš tai nepaisydamas triukšmo užrėmė jos duris ir jaunuolio kambaryje viską daužė nesistengdamas išlikti tylus; 2.) vampyrų medžiotojas, į kurį kreipiasi jaunuolis, o vėliau ir jo draugai, tiek kartų keičia savo nuomonę, jog pradeda norėtis, kad tą veikėją išvis greičiau nužudytų; 3.) vampyras, nors iš pradžių norėjo nužudyti jaunuolį, vėliau jam sako, kad viskas ok, aš tavęs nežudysiu, bet dar vėliau dėl neaišku kokių priežasčių vėl kėsinasi jį nužudyti. O didžiausia nesąmonė buvo scena, kuomet vampyras gaudo jaunuolius mieste, o begaudydamas atsiduria diskotekoje, ten užsišoka su pagrindinio veikėjo mergina, ji visiškai susileidžia jo rankose, tai jis ją pagrobia ir erotizuotai paverčia vampyre (kodėl ten, kur vampyrai, visada turi būti ir erotika?).

Nebaigiau žiūrėti, išjungiau likus 10 ar 15 minučių, nes trūko kantrybės tęsti tą kankynę toliau.

***

House (1986 m.)

house 1986.jpg

Filme rodoma istorija kaip nebegalintis rašyti rašytojas atsikrausto į paveldėtą namą, kuriame kadaise pradingo jo sūnus. Iškart aišku, kad namas prakeiktas, o greitai rašytojas pradeda girdėti ne tik dingusio sūnaus šauksmą, bet ir susidurti su visokiomis keistomis pabaisomis. Įdomiausia yra tai, kaip pagrindinis veikėjas bando nuslėpti nuo kaimynų, jog kažkas jam negerai ir kad jį puola visokie gyviai ;) Neįsimintinas, bet ir nelabai erzinantis filmas.

Filmai

2016/01/19

Singles (1992 m.)

vlcsnap-2016-01-18-16h25m08s11

Apie ką šis filmas? Apie žmones, ieškančius vieni kitų grunge eros Sietle. Filme galima išgirsti ir pamatyti tų metų grunge scenos pažibas Alice In Chains, Pearl Jam, Soundgarden. Tiesa, muzikos čia nėra tiek, kiek galbūt man norėjosi jos išgirsti ir pamatyti, bet viskas gerai.

Singles yra visiškai paprastas filmas. Toks, kurį žiūrint nekyla didelių emocijų, nekyla sunkių klausimų, veikėjai nėra kažkuo išskirtiniai, greičiau perdėtai paprasti, todėl tokie panašūs į tave. Čia yra mergina, beviltiškai įsikliopinusi (puikiausias žodis tam dalykui nusakyti) muzikantą, kuris, žinoma, visai ja nesidomi, mat groja grupėje, kuri, deja, kol kas garsi tik Belgijoje ir Italijoje. Tada yra vaikinas ir mergina, kurie ką tik išsiskyrė su savo antrosiomis pusėmis, todėl susipažinę vienas kito bijo ir dėl to jiems kyla daug sunkumų. Taip pat yra visokių pašalinių veikėjų, kurie išlenda šen bei ten ir paįvairina filmą.

Nežinau, ko šiam filmui trūksta iki kultinio jaunimo filmo statuso, gal daugiau šėlionių ir atsipalaidavimo, kaip, pvz., filmuose Dazed and Confused arba Empire Records. Bet jei kada nors norėsis ko nors itin ramaus ir nevarginančio – šis filmas gali būti neblogas pasirinkimas.

Citatos

– Are my breasts too small for you?
– Sometimes.

singles

*

– Do you realise, Janet, that in modern day society there’s almost no need to leave the house at all?

*

– You know, in a parallel universe we’re probably a scorching couple.
– Yeah, but in this one – neighbours.

*

– I don’t need to be your girlfriend, I just wanna know you again.

*

Po ilgo išsiskyrimo merginai atsiradus prie vaikino durų, šis klausia:

– What took you so long?
– I was stuck in traffic. – atsako mergina.

– – –

High Fidelity (2000)

Filmas, vėlgi, susijęs su muzika. Plokštelių parduotuvės savininkas, ką tik išsiskyręs su mergina, atmintyje peržvelgia 5 sunkiausius savo išsiskyrimus. Negalėdamas suprasti kodėl jį visos palieka, jis nusprendžia su jomis vėl susitikti ir viską išsiaiškinti, tuo pačiu metu bandydamas susigrąžinti ką tik jį palikusią merginą.

Nors šio filmo siužetas skamba įdomiai, tačiau, mano manymu, pagrindinio veikėjo personažas per daug chaotiškas ir nelabai pozityvus, todėl su juo absoliučiai nesinori tapatintis. Jis isterikuoja, tada isterikuoja dar daugiau, tranko durimis (neatleistina!), neigia ir visiškai negerbia jį palikusios merginos noro pabūti vienai, nors tuo pat metu pats dairosi į kitas. Yra kur kas geresnių filmų, kuriuose paliktų vyrų personažams bent jau galima pajusti empatiją ar net su jais trumpam susitapatinti – 500 Days of Summer, Fear X, Silver Linings Playbook.

Tai kas gi mane vertė žiūrėti filmą toliau? Turbūt tai, kad daug laiko buvo rodoma muzikos plokštelių parduotuvė ;) Ir dar patiko muzikos geek‘ų kalbos apie visokias grupes, atlikėjus ir t.t.

vlcsnap-2016-01-18-17h11m17s126 vlcsnap-2016-01-18-17h11m29s234

Citatos

– What should have I done to make you happy?
– Nothing. Make yourself happy.
– Why I’m not happy?
– Because you’re the same person you used to be, and I’m not.

*

– All I’m saying is you have to allow for things to happen for people, most of all – for yourself. You don’t, Rob, so what’s the use?

– – –

Clueless (1995)

film-32-clueless

Filmas apie moksleivius, kurie sprendžia visokias populiarumo, meilės ir kuo apsirengti problemas. Kodėl jį žiūrėjau? Sunku atsakyti, bet jį rodė per televiziją, o kartais grįžęs į Alytų aš leidžiuosi užverbuojamas televizijos.

Clueless neturi kažkokių pamokslų ir t.t., ir net jei iš pradžių kažkaip bodėjausi tomis moksleivių personažėmis, vėliau ta priešprieša dingo, žiūrėjau atbukęs, ir tiek. Neįsivaizduoju, ar ištverčiau dar vieną panašų filmą greitu metu, bet kas žino.

Citatos

Mergina susirūpina:

– He does dress better than I do, what would I bring to the relationship?

Filmai

2014/11/15

Dabar mažai skaitau, karts nuo karto pažiūriu kokį nors filmą.

cure

Cure (1997 m.)

Esu šiek tiek japonofobas, todėl jei galiu rinktis nežiūrėti japoniškų filmų, tai ir nežiūriu. Bet kartais kažin koks noras užeina patikrinti save, ir tada imu ir išsirenku kokį nors keistesnį filmą. Režisieriaus Kiyoshi Kurosawa filmas Cure nėra iš tų labai keistų filmų, tačiau šis mistinis trileris kaip reikiant mane užverbavo ir įtraukė į savo nesvarumo būseną; net kitą dieną po peržiūros negalėjau išmesti jo iš galvos.

Istorija nėra labai originali, bet ir banalia jos nepavadinsi – detektyvas tiria kraupias žmogžudystes, kurias atlieka labai ramūs žmonės, ir neaišku kas juos paskatina tai padaryti. Be to visų žmogžudysčių braižas vienodas, todėl detektyvui atrodo, kad už viso to slypi žmogus, kažkokiu būdu priverčiantis kitus žmones žudyti. Tokie filmai kaip šis galėtų būti priskirti žanrui nepatogus trileris. Jeigu esat matę Angel Heart, turėtų patikti ir šitas.

– – –

Terribly_happy_ver2

Terribly Happy (Frygtelig lykkelig; 2008 m.)

Myliu skandinavų kiną, o kaip gi kitaip! Todėl kai užsinoriu įdomaus filmo, visada žiūriu į savo norimų peržiūrėti filmų sąrašą ir ieškau kokio nors filmo iš Šiaurės.

Filmas pasakoja istoriją apie policininką, kuris kažin ką prisidirbęs Kopenhagoj yra pervedamas dirbti į mažą miestelį, kuriame išvis nieko nevyksta, o prieš tai ten dirbęs policininkas dingo neaiškiomis aplinkybėmis. Mažame miestelyje viskas vyksta pagal seniai įsišaknijusias tradicijas, todėl kai policininkas pradeda bandyti išspręsti be galo senas kai kurių miestelio gyventojų problemas, miestelėnams tai labai nepatinka ir virš policininko galvos pradeda telktis tamsūs debesys. Veiksmas seka veiksmą ir greitai mažo miestelio ramybė dingsta ir pradeda dėtis rimti dalykai ;)

– – –

inter

Interstellar (Tarp žvaigždių; 2014 m.)

Istorija apie tai kaip amerikiečiai gelbsti žmoniją nuo išnykimo, kosmosas, aktorius Matthew McConaughey ir režisierius Christian Nolan – kai turi šiuos elementus, filmas pasmerktas tapti hitu.

Siužetas toks: kažkas nutiko Žemei, niekas neauga, nuolatos visur didelės smėlio audros, todėl aišku, kad taip ilgai nesitęs ir žmonija išmirs, jei neras kitos vietos gyventi. Taigi jie išskrenda į kosmosą ir ieško naujos planetos.

Na, čia toks labai primityvus siužeto perteikimas. Išties viskas ten yra labai gražiai pateikta, daug visokių fizikos teorijų ir t.t., bet aš jau išmokęs nesigilinti į visokias reliatyvumo teorijas filmuose, taigi man tos teorijos netrukdo, aš jų nekvescionuoju, tiesiog žiūriu filmą ir mėgaujuosi. O šiuo filmu mėgautis labai lengva, nes čia pirmiau drama, o tik po to – mokslinė fantastika. Bežiūrėdamas filmą vienoje vietoje net beveik susigraudinau ;) Tai vienas iš tų epinių filmų, kurių net nedideles klaidas, per daug užtęstas holivudines dramos scenas greitai užmiršti ir lauki kas bus toliau.

Jeigu patinka tokie kosminiai filmai, pažiūrėkit dar ir Sunshine arba Contact – pastarasis man labiausiai įstrigęs iš tokių.

– – –

theman_

The Man Who Knew Too Little (1997 m.)

Man patinka aktorius Bill Murray, todėl kažkurį vakarą nusprendžiau pažiūrėti kokį nors filmą su juo. Iškilo didelė problema: nėra daug filmų su juo, kuriuos norėčiau pažiūrėti. Esu matęs Švilpiko dieną, Broken Flowers, Lost in Translation, o be šitų filmų kiti nelabai traukia. Tada pagalvojau,kad reikia nesirūpinti ir tiesiog pažiūrėti kokį nors itin paprastą filmą su juo, gal net prastą filmą. Taip jau nutiko, kad pasirinkau The Man Who Knew Too Little.

Tai toks itin paprastas filmas, kurio siužeto vingiai per daug nenustebins, kai kas čia greitai nuspėjama, ir t.t. Bet man tikrai patiko stebėti Bill Murray vaidybą. Šiame filme jis – toks paprastas vyrukas, kuris papuola į realybės teatrą ir visąlaik galvoja, kad tas teatras vis dar vyksta, ir kad viskas, kas jam nutinka, tėra iš anksto surežisuota ir suplanuota, ir kad visi pavojai, su kuriais jis susiduria, irgi tėra žaidimo dalis. Tačiau iš tiesų viskas taip nėra, nes per klaidą jis yra įsukamas į tikrų šnipų šaudynes, gaudynes ir kitus rimtus reikalus. Tai va toks siužetas, filmas idealiai subalansuotas sekmadieniui ;)

– – –

stiprusis angelas

Pod mocnym aniolem (The Mighty Angel; Stiprusis angelas; 2014 m.)

Lenkų režisierius Wojtek Smarzowski terorizuoja lenkus savo filmais, kuriuose parodo Lenkijos baisybes. Šįkart jis pastatė filmą pagal vieną mano mėgstamiausių romanų – Jerzy Pilch „Stiprusis angelas“. Kai tik sužinojau, kad filmą rodys per Lenkų kino savaitę Vilniuje, iškart apsidžiaugiau, ir net tai, kad galiausiai teko eiti į filmą vienam (pirmą kartą ėjau į kiną vienas), nebuvo problema.

Filme pasakojama istorija apie rašytoją, kuris jau n-tąjį kartą lankosi alkoholikų skyriuje. Ten būdamas jis pasakoja savo gyvenimą ir kitų besigydančių istorijas. Galima būtų sakyti, kad mūsų veikėjas bando nesėkmingai mesti gerti, tačiau taip nėra, nes jis išvis nebando mesti gerti. Kiekvieną kartą išeidamas iš ligoninės jis sako skyriaus vedėjui, kad šįkart bus kitaip, šįkart jau nebegers, bet vos išėjęs sėda į taksi ir važiuoja į barą „Stiprusis angelas“, kur vėl pradeda gerti.

Pirmoji filmo dalis labai linksma, visas tas alkoholizmas tragikomiškai vaizduojamas. Tačiau praėjus pirmajam pusvalandžiui, filmas tarsi persilaužia ir visa ta komedija dingsta, ekrane vis daugiau juodų vaizdų iš pagrindinio veikėjo gyvenimo – vemiantis, apsišikęs, užspringęs vėmalais, užmigęs ir beveik prigėręs vonioje, ir t.t. Juokas dingsta, ir tu supranti, kad režisierius pasiekė savo tikslą – privertė pažvelgti į alkoholizmą rimtai, neromantizuotai.

Kam įdomu, yra interviu su režisieriumi.

– – –

tRAJvqf2trhZ7rI0C8SR6HuuHRh

Drogówka (Traffic department; 2013 m.)

Sužavėtas lenkų režisieriaus sumanymo vaizduoti Lenkijos problemas, nutariau pažiūrėti ir kitą jo filmą – šįkart apie kelių policiją.

Filmas rodo Varšuvos kelių policininkų kasdienybę – darbas, gėrimas, dulkinimasis, skolos, nešvarūs reikalai, korupcija, korupcija, korupcija. Čia visi prisidirbę, niekas nėra švarus. Ir galiausiai vienas iš policininkų per eilinį užgėrimą prisidirba tiek, kad jam jau pripaišoma žmogžudystė. Žiūrovas supranta, kad viskas nėra taip aišku, kaip pateikiama, ir leidžiasi su tuo prisidirbusiu policininku patys tirti kas ir kodėl bando jį pakišti.

Pats principas panašus kaip ir filme „Stiprusis angelas“ – iš pradžių korumpuoti policininkai juokingi, netgi žavūs iš dalies, bet praėjus pirmajam pusvalandžiui viskas pradeda atrodyti koktu, ir visi tie veikėjai nebeatrodo net mažumėlę linksmi ar faini.

Nemoku lenkų kalbos, todėl filmą žiūrėjau su angliškais subtitrais. Kartais nespėdavau visko perskaityti, todėl gal kažką ir netiksliai supratau filme, tačiau tai netrukdė šiam šoko seansui. Jeigu nemėgstat filmų, kurie sunkiai išsitrina iš atminties ir palieka prastą skonį burnoje, nežiūrėkit šito filmo, nes jis nėra pramoga.

– – –

undertheskin

Under the Skin (2013 m.)

Pats keisčiausias filmas, kurį mačiau pastaruoju metu. Taip, parsisiunčiau tik todėl, kad Scarlett Johansson man yra graži.

Siužetas štai koks – jauna moteris važinėjasi automobiliu ir vilioja vyrus. Daugiau mes iš esmės nieko konkretesnio ir nesužinome viso filmo metu, kad ir kaip norėtume suprasti kas toji moteris, kodėl ji vilioja vyrus, kas nutinka tiems vyrams. Klausimų daugiau nei atsakymų, tačiau po kiek laiko susitaikiau su savo nepavydėtina žiūrovo situacija – kad man turbūt ir nelemta sužinoti visko. Tad gali interpretuoti viską kaip nori arba gali išvis per daug negalvoti kas čia vyksta, ir tiesiog žiūrėti kaip ta mistiška moteris vėl suka ratus automobiliu, kalbina vyrus, vežasi juos namo. O tai, kas įvyskta namie, man atrodė labai gražu, tokia nuostabi fantastiška estetika, kad po to laukdavau kada vėl veiksmas sugrįš į tą namą.

Jeigu tokie filmai ne prie širdies, tai nežiūrėkit jo, nes galit likti ne tik nusivylę, bet ir didžiai pasipiktinę, jog iššvaistėt brangų laiką tokiai nesąmonei. Bet jeigu mėgstat tokius dalykėlius, tada pabandykit, nes filmo pabaigoje liksit dar mažiau kažką supratę nei pradžioje ;) Ir jeigu bus įdomu, paskaitykit apie ką yra knyga, pagal kurią šis filmas ir pastatytas. Man buvo tikrai įdomu sužinoti kaip ten visgi viskas buvo.

P.S. Šitas filmas keliose vietose man sužadino geismą, nors čia Scarlett Johansson yra turbūt pati negražiausia, kokią tik ją kada mačiau. Retai kada filmai sužadina geismą.

– – –

coherence

Coherence (2013 m.)

Nuostabus mažo biudžeto filmas su nežinomais aktoriais. Dar vienas įrodymas, kad net be garsių aktorių gali būti įsimenančių filmų, nes svarbiausia, ko reikia – geras sumanymas siužetui.

Šeima ir draugai susirenka praleisti vakarą kartu. Tuo metu virš žemės skrieja kometa, ir susirinkusieji kaip tik kalba apie ją – kad dėl jos gali dingti mobiliojo ryšio ir interneto signalas, galimi elektros trikdžiai ir t.t. Žinoma, taip ir nutinka – dingsta ryšys, internetas, elektra. Šiek tiek sunerimę žmonės žvalgosi pro langus ir pastebi, kad visoje gatvėje tik viename name liko elektra. Jie nusprendžia nueiti pas kaimynus, ir taip pamažu užverda didelė didelė košė.

Ta košė maloni ir labai įdomi, nes žiūrėdamas filmą nė karto nepagalvojau, kad čia kažkokias nesąmoningas teorijas žmonės kalba. Filme šiek tiek yra fizikos, bet dzin ta fizika, nes filmas labai maloniai žiūrisi ir yra tikrai įdomus. Net tai, kad beveik visas veiksmas vyksta tik name, nėra blogybė. Rekomenduoju visiems, kam patinka visokie mind fuck tipo filmai.

– – –

Paberist Linn (Popierinis miestas; 2014 m.)

Kai rudenį vyko Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, nuėjau į dvigubą seansą, kuriame rodė du trumpametražius filmus. Pirmasis buvo estų režisieriaus Jaak Kilmi filmas Popierinis miestas.

Filme pasakojama apie Narvos miestą Estijoje, kuriame gyvena 98% rusų. Kai per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, jį buvo nutarta ne atstatyti, o nušluoti nuo žemės paviršiaus ir viską pastatyti iš naujo. Žmonės, kurie dar buvo likę jame gyventi, buvo iškelti kitur, o į naujai pastatytą miestą atkelti rusai.

Apie Narvą pasakoja du vyrai, apie kuriuos ir sukasi visas filmas. Pirmasis yra senas Narvos gyventojas, kuris, remdamasis senomis miesto nuotraukomis, daro popierinius/kartoninius pastatų modelius ir tokiu būdu bando padaryti vieną didelį senosios Narvos miesto modelį. Atrodo tikrai įspūdingai, skamba įdomiai, tačiau bėda ta, kad niekam neįdomus to vyro darbas – nei Narvoje, nei visoje Estijoje. Tuo tarpu antrasis filme esantis vyras – investuotojas iš Švedijos, nupirkęs Narvoje buvusį tekstilės fabriką, po kurio laiką jį uždaręs ir dėl to tapęs nekenčiamiausiu žmogumi Narvoje. Jis pasakoja apie verslą mieste ir naują idėją – padaryti didelius lošimo namus su viešbučiais ir t.t. Bežiūrint filmą ir Narvos vaizdus šis planas skamba kažkaip neįtikimai.

Filmas sukėlė daug minčių, o pati baisiausia – kad Narva yra miestas, kuris neįdomus jo patiems gyventojams, tai miestas be atminties. Tad kokia ateitis laukia miesto, kuris nieko nežino apie save?

 

Naujienos

2014/10/07

K. tekstas tiems, kam trūksta motyvacijos ar šiaip užeina sunkumas.

– – –

Geras, bet nelengvas tekstas.

– – –

Spalio 19 d., 16 val. Skalvijos kino teatre bus rodomas filmas Stiprusis angelas, pastatytas pagal mano vieną mėgstamiausių kada nors skaitytų lenkų autoriaus Jerzy Pilch romanų tuo pačiu pavadinimu. Čia puiki ištrauka iš to romano. Dar kartą dėkoju komentatorei Rygai, kad pasidalijo šia žinia apie filmą.

– – –

Radijo laida Hardkoro valandėlė startavo praėjusią savaitę, laidos įrašą galima pasiklausyti čia. Šiaip drebėjo ne tik balsas, bet ir rankos, buvo taip pat baisu kaip ir prieš kūrybos skaitymą viešai. Džiaugiuosi, kad pašnekovas pasitaikė kalbus. Kitą kartą pasistengsiu taip neskubėti ir sakyti mažiau emmm.

Terapija

2013/04/27

sirpstu – puikūs tekstai, ypač šitas:

“Neapsisprendžiu, ar mylėtis, kai nemyli, yra liūdna. Ar mylėtis su vyru, kuriam per 40, kai tau – 24, ir daryti tai iš gyvenimo nuobodulio, yra liūdna.. Vyrą, kuris niekada taves nemylės, kurį sutinki per laisvadienio popietes, išgeri 1 latte ir pažiūri į laikrodi – laikas jau rodo, kad metas eiti pas jį.“

ruethegreen gražiai rašo apie vandenį.

pasakų herojus (iš tiesų herojė) rašo teigiamą blogą, kuris turi tą viskas bus gerai galią.

O kai nebesinori net ir tekstų, visada galima pažiūrėti kokį nors filmą. Kai vasarį buvo sunku, žiūrėjau du nuostabius filmus apie lengvabūdišką jaunimą: Dazed and Confused (1993) ir Empire Records (1995).

– – –

Filmo Dazed and Confused istorija vystosi viso labo vieną dieną, tačiau to pilnai užtenka, kad filmas perteiktų JAV 8 dešimtmečio jaunimo dvasią. Čia nėra kažkokios filosofijos arba labai rimtų problemų, svarbiausia filme – jaunimo nutrūktgalviškumas ir nerūpestingumas. Paskutinę mokslo metų dieną mokykloje visiška sumaištis: chebra krikštija būsimus pagrindinės mokyklos mokinius, geria alų, rūko žolę ir nesirūpina dėl nieko, o viską vainikuoja didelis vakarėlis. Puikus filmas su itin geru garso takeliu tiems, kurie nori atsipalaiduoti arba truputį apverkti savo blėstančią jaunystę ;)

Dazed and Confused

Vyrukai dairosi mergaičių ;)

– – –

Labai panašaus tipo yra ir filmas Empire Records, tik jame jaunimas jau baigęs mokyklą arba besimokantis paskutinėje klasėje. Istorija labai paprasta: nepriklausomai muzikos  įrašų parduotuvei ateina sunkūs laikai, kai muzikos įrašų rinkos milžinė bando paversti ją savo parduotuvių centro dalimi. Chebra susiima ir bando padaryti viską, kad tik tai neįvyktų, nes nori išsaugoti savo parduotuvėlės dvasią. Įdomu tai, jog filmo veikėjai pavaizduoti labai stereotipiškai, čia yra ir gotė, ir pankas, šiaip durnas roko mėgėjas, gražuoliukas, gražuolė stropi moksleivė, kvaila paleistuvė, ir t.t. – tapatinkis su kuo tik nori ;) Filme skamba labai daug roko muzikos, o visi veikėjai yra pametę galvas dėl muzikos. Iš tiesų turbūt tuo filmas ir sužavėjo mane, kai mačiau jį pirmą kartą dar būdamas mokykloje: nuostabus jausmas matyti žmones, kuriems muzika reiškia tiek daug, kiek ir tau, net jeigu tie žmonės ir fiktyvūs.

Empire Records

Bičas valgo space cake’ą, ir šiaip toks durnius ;)

Vidinis Kraujavimas

2013/03/24

Kai tik prasideda nesėkmių periodas, tampu paranojiškas. Tada desperatiškai griebiuosi visko, kad tik nesijausčiau blogai. Nesėkmes norisi paskandinti sėkmingais vakarais, pokalbiais, pažintimis.

Penktadienį sunku surasti su kuo eiti išgerti. Galiausiai sutariam su grupioke. Pradžioje kalbu viską, kas neduoda ramybės, o po to abu kalbam šiaip apie reikalus. Pats stebiuosi savimi: atrodė, kad labai ilgai kalbėsiu kaip viskas ne taip, kaip turi būti, tačiau nepraėjus valandai jau šypsausi ir nepamenu visų tų nesėkmių. Tačiau kai nubundu kitą rytą, šią savaitę mane kankinusi bloga nuotaika vėl mane slegia. Kambarioko nėra, iš esmės neturiu užduočių universitetui, taigi nežinau, ką veikti. Siunčiuosi visokių grupių bootleg‘us ir stebiu kaip pamažu didėja mano reitingas; būtent tik tai ir veikiu iki 17h, kol išvažiuoju pas draugus.

Su T. ir M. darom picas ir renkamės filmą vakarui. Picų tešla kažkokia ne tokia, nes paplotėliai, palikti iškilti, visai nekyla, o tai mane erzina. Kai pradedu iš paplotėlių sukti picų padus, susiduriu su dar didesnėmis problemos. Tai nėra tokia savaitė, kai galėčiau lengvai nuleisti tokias nesėkmes, o ir šiaip nesėkmės su maistu man primena vieną labai simboliškai nemalonų nutikimą, kai sugebėjau sudeginti spragėsius, nors puikiai žinojau, kiek laiko reikia juos palikti mikrobangėje.

Galiausiai, kai picos iškepa, reikalai nepasitaiso. Trūksta sūrumo, ir šiaip mano nuotaika subjurus. Žiūrim filmą „Disturbia“. Po to važiuoju taksi namo. Labai norisi, kad taksistas pakalbintų, bet jis labai mandagiai tyli. Grįžęs pažiūriu, kiek visokių torrentų jau baigė siųstis, pasidarau arbatos ir žiūriu filmą „Take Shelter“. Filmas labai pagaulus, persiimu filmo nuotaika, labai išgyvenu dėl pagrindinio veikėjo. Kai filmas baigiasi, aš pažiūriu, koks gi mano reitingas toje bootleg‘ų torrentų svetainėje. Yra 03:30h, sugrįžtu į lovą ir bandau užmigti, bet man per karšta, taigi iškišu rankas ir kojas iš po koldros. Siekdamas surasti tinkamą pozą sujaukiu patalynę. Noriu kuo greičiau užmigti, bet visos savaitės nesėkmės ir maži įkyrūs dalykai neduoda ramybės. Esu piktas ant savęs, kad taip jautriai į viską reaguoju.

Kai ateina sekmadienio popietė, suprantu, jog šeštadienis, palyginus su sekmadieniu, buvo visai nebloga diena. Nes jeigu šeštadienį kankino neveiksnumas, tai sekmadienį esu ir neveiksnus, ir neramus. Nepamenu, kada jaučiau tą neramumo jausmą, toks šlykštus dalykas.

Slankioju be tikslo iš kampo į kampą, viskas, ko imuosi, iškart pabosta. Ilgai guliu vonioje ir skaitau knygą, deja, knyga, nors ir prasideda tragikomiškai, visgi nėra lengvo turinio. Po to bandau žiūrėti serialą „Trečias luitas už saulės“, tačiau jis manęs visai neprablaško. Vakare, kai kalbu telefonu su mama, ji sako pasakyk, kas yra ne taip, o aš atsakau manęs niekas netenkina, ir tai yra tiksliausias šios savaitės nuotaikos apibūdinimas. Negaliu paaiškinti to plačiau, tiesiog viskas stipriai ne taip.

Filmų Apžvalga

2011/10/22

Truputį apie filmus, kuriuos mačiau vasarą.

– – –

Small Town Murder Songs (2010)

Mažas miestelis – nedaug veikėjų – įvykdytas nusikaltimas – pagyvenęs, asmeninių problemų turintis policininkas – lėtas filmo tempas – užtemptos scenos – nuostabus garso takelis. Viskas taip, kaip man ir patinka ;)

Filmą rekomenduoju žiūrėti tiems, kam tokie filmai patinka.  Vertinimas – 7/10

– – –

The Drummond Will (2010)

Subtiliai absurdiška drama, pasakojanti istoriją apie mažą miestelį/kaimelį, ir du brolius, kurie po daugelio metų grįžta į savo gimtinę palaidoti tėvo. Abu broliai labai skirtingi – kiek vienas rimtas, tiek kitas kvailas, kiek vienas išvaizdus, tiek kitas nepatrauklus. Kad ir kaip bebūtų, vos palaidoję tėvą ir užsukę į jo namą, kurį abu gavo palikimu, išsiaiškina, jog jų tėvas jiems paliko kai ką vertingesnio už namą. Taip broliai pamažu įsivelia į nenutrūkstamą komiškų ir tragiškų kriminalinių įvykių sūkurį, iš kurio išbristi tampa vis sudėtingiau.

Filmas tinka žiūrėti sekmadienį, kai vis tiek nėra ką veikti. Jis lėto tempo, savito humoro, kažkuo mielas. 7/10

– – –

Fast Five (2011)

Greiti ir įsiutę 5! Ko galima tikėtis iš naujos filmo dalies? Tiuninguotų automobilių, lenktynių, gražių merginų, banditų ir per filmą einančios kriminalo linijos? Taip, visa tai yra šioje dalyje: šaudymai, gaudymai, žiauri Brazilija, blogiečiai ir geriečiai, šeimos drama ir t.t. Įdomiausia, jog šįkart filmo kūrėjai, bent jau mano nuomone, bandė prie veiksmo filmo prilipdyti dar ir intelektualų apiplėšimą, taigi turėjo išeiti neva vienas iš tų filmų, kuriame parodoma kaip kietai galima apiplėšti banką ar kazino. Tačiau apiplėšimas toks nesąmoningas ir toks neįtikimas, kad nieko gero filmui nepridėjo. Išėjo eilinis šaudau-gaudau su greitais automobiliais.

Tinka, kai labai nėra ką veikt, arba pagirioms. 4/10

– – –

Tropa de Elite (2007)

Brazilų filmas apie elitinę kuopą, kuri kovoja prieš prekeivius narkotikais ir mafiją. Susidomėjau šiuo filmu, nes antrąją jo dalį išgyrė kelionės į Varšuvą kompanjonas buržujus.

Filme labai daug smurto, ir tą „labai daug smurto“ reiktų suprasti kaip „labai labai labai daug smurto“. Ir ne šiaip muštynės ar susišaudymai, o žiaurūs kankinimai, kraujuoti veidai ir visa tai, ko niekada realybėj nenorėtum pamatyti. Nepaisant to, filmas prasideda iš tiesų gan kiek komiškai, ypač kai rodoma, kokia yra korumpuota Brazilijos policija: visi iš visų ima pinigus, po to vieni iš kitų vagia, ir niekas nieko negali paskųsti, nes absoliučiai visi yra apsivogę ;) Dar man patiko, kad filme visąlaik vienas žmogus (įvykių dalyvis) viską pasakoja, kartais net šiek tiek užbėgdamas įvykiams už akių, tačiau tie užbėgimai negadina filmo, tik dar labiau intriguoja.

Daugiau apie filmą nėra ką pasakoti, reikia jį pačiam pažiūrėti. Jeigu esat smurtui jautrūs, šito filmo tikrai nerekomenduoju. 9/10

– – –

Trollhunter (2010)

Trolių medžiotojas ;) Apie filmą jau seniai rašė tas pats buržujus ir dar kažkada Aistė gyrė, tai po ilgo laiko nusprendžiau ir aš pažiūrėt.

Filmas primena Bleiro raganą ir kitus filmus, kurie yra neva filmuoti paprasta kamera. Aišku, tai suteikia ir originalumo, ir tikrumo pojūtį, tačiau tai nėra tokia super nauja idėja, kad iškart pavergtų. Filmo siužetas labai paprastas: trys žmonės sutinka žmogų, kuris, kaip pats sako, medžioja trolius. Trijulė prisijungia prie vyriškio ir pradeda važinėti su juo kartu, filmuoti kaip jis medžioja trolius. Atrodo nieko ypatingo, bet visgi buvo smagu pamatyti tiek trolius, tiek Norvegijos gamtą ;) Tiesa, žiūrint paskutinį filmo trečdalį buvo apėmęs jausmas, kad troliai tikrai egzistuoja, o tai reiškia, kad filmo kūrėjai pasiekė savo tikslą ;)

Tinka, kai norisi kažko neįpareigojančio ir lengvo. 7/10

– – –

Wake Wood (2011)

Siaubo filmas, kuris labiau priminė dramą. Sutinku, jog kelios vietos buvo įtemptos, gal kažkiek baisios, tačiau šiaip filmas paliko labai prastą įspūdį. Vienintelis dalykas, kuris gelbėjo, tai filmo psichologinis aspektas: jaunos dukros netekę tėvai taip nori susigrąžinti ją atgal, kad ryžtasi bet kam.

Nieko ypatingo. 4/10

– – –

Poultrygeist: Night Of The Chicken Dead (2006)

Filmo recenziją perskaičiau pas kirą, o pažiūrėjęs treilerį supratau, kad šitas filmas yra kaip tik trims bernams, geriantiems penktadienio vakarą ;)

Tai yra viena geriausių siaubo-absurdo komedijų, kurias man yra tekę matyti. Tiesa, šiame filme tiek daug šūdų, kraujo ir kitokių šlykštynių, jog kartais net užsimerkdavau trumpam ;)

Netinka prie valgio. 9/10

– – –

Mystic River (2003)

Trileris, kuris nuo pat pradžių mane pratino prie slogios nuotaikos ir nuojautos, kad kažkas nutiks blogo.

Trys seni draugai susitinka po daug metų, kai vieno iš jų dukra randama nužudyta. Tarp draugų likę daug šūdo iš vaikystės dėl vienos nutikusios nelaimės, todėl tas žodis „draugai“ iš tiesų jiems nelabai tinka. Be to jų santykius komplikuoja tai, jog vienas draugas – aukos tėvas, antras – bylą tiriantis pareigūnas, o paskutinis pamažu tampa pagrindiniu įtariamuoju. Tėvas nori keršto, detektyvas – teisingumo, o pagrindinis įtariamasis kovoja su savo vidiniais demonais.

Kas labiausiai patiko filme: trys draugai labai charakteringi, kiekvienas su savo unikalia gyvenimo istorija. Atrodo, kad žiūri filmą su trim pagrindiniais veikėjais; filmo kūrėjai gerai pasistengė, jog žiūrėdamas lengvai galėtum įvertinti situaciją kiekvieno veikėjo akimis. (Man įdomiausias veikėjas buvo detektyvas, kuriam paskambindavo pabėgusi žmona ir nieko nekalbėdavo.)

Filmas priminė kitą lėtą trilerį, Gone Baby Gone (2007). Panaršius internete paaiškėjo, kad abu filmai sukurti pagal to pačio rašytojo kūrinius – va iš kur tas panašumas.

Rekomenduoju tiems, kam patinka trileriai, ypač lėtesni. 8/10

3 Filmai

2011/03/22

Praėjusią savaitę žiūrėjau tris filmus.

Ketvirtadienis: A Single Man (2009). Jau vien filmo treileris mane nuteikė taip, kaip reikia – tikėjausi įtempto filmo, būtent tokį filmą ir pamačiau. Nenoriu pasakoti daug apie siužetą: filme užfiksuota istorija apie vyrą, netekusį antros pusės, ir tai, kaip jis jaučiasi. O jaučiasi jis siaubingai, ir viso filmo metu ta tragiška nuotaika perteikta nuostabiai. Filmas truputį lėtas, bet būtent tokie man ir patinka. Labai gražiai sužaista su spalvomis, kurios perteikia pagrindinio veikėjo būseną.

– – –

Penktadienis: Somewhere (2010). Filmo scenarijaus autorė – Sofia Coppola, kurią myliu dėl anksčiau matyto filmo Lost In Translation, kuriam ji irgi parašė scenarijų. Galvojau, jog blogiau už Lost In Translation ji čia tikrai nepavarys, ir iš pradžių atrodė, kad neklydau: rodoma vieno vyro kasdienybė, rutina alkoholis-cigaretės-moterys, visur nuobodybė ir vienatvė. Labai patiko filmo scena, kai pagrindinis veikėjas guli lovoj ir žiūri į dvi striptizo šokėjas. Filme daug lėtų, ištęstų vietų, kurios man tikrai patiko, tačiau įpusėjus filmui atsirado jausmas, jog filmas neturi persilaužimo, kad pagrindiniui veikėjui trūksta stipresnio jausmo. Pabaiga irgi šiaip sau, norėjosi aiškesnės, kad galėčiau ramiai ir užtikrintai pamatyti happy end‘ą. Pažiūrėjęs filmą jaučiausi matęs nemažai gerų scenų, tačiau nesijaučiau ką tik žiūrėjęs filmą.

– – –

Sekmadienis: Fear X (2003). Šitą filmą pirmąjį kartą mačiau, kai buvau dešimtoje arba vienuoliktoje klasėje. Pažiūrėjau tada jį ir pagalvojau, kad tai yra nuostabus filmas, ir nuo tada visokiuose socialiniuose tinklapiuose prie filmų skilčių visada jį įrašydavau, ir pažįstamiems pasiūlydavau, bet taip ir nesulaukiau niekad gerų atsiliepimų apie jį; greičiausiai jo niekas ir nežiūrėjo iš mano aplinkos.

Neseniai prisiminiau šį filmą ir pasiūliau kambariokui, šis pažiūrėjo ir liko patenkintas, sakė priminė Lyncho filmus. Kadangi Lyncho filmų beveik nesu matęs, tai negaliu nei sutikti su kambarioku, nei nesutikti. Filme daug įtampos, veiksmas rutuliojasi lėtai, pagrindinio veikėjo veikla įtraukia, filmas puikiai primeta ramią ir tuo pačiu įtemptą nuotaiką. Vėliau nuotaika tik sunkėja, o paslaptis aiškėja taip lėtai, jog atrodo, kad visai niekas neaiškėja. Scenos viešbutyje primena baugią filmo The Shining ir paslaptingą rašytojo Haruki Murakami romano Dansu Dansu Dansu atmosferą. Vienintelė bėda – filmo pabaiga. Negaliu sakyti, kad ji mane nuvylė, bet negaliu sakyti, kad ir likau patenkintas ja. Galbūt ji labai logiška, bet galėjo būti kažkokia stipresnė. Įdomu tai, kad studija, filmavusi šį filmą, po jo išleidimo visiškai bankrutavo, nes filmas buvo finansiškai visiškai nesėkmingas. Gaila, kad taip, bet kad ir kaip bebūtų, džiaugiuosi turėjęs galimybę pamatyti šį filmą.

Tylus Kalbėjimas

2010/12/04

anksčiau filmuose aktorių dantys buvo natūralūs, o dabar tokie įtartinai balti ir gražūs, kad visą filmą galima nieko kito nematyti, tik tuos jų dantis. gražių paveikslėlių garbintojų kultūra/karta.

– – –

išsiunčiau vieną tekstą „Šiaurės Atėnams“, po kelių dienų gavau atsakymą: nespausdins. nuliūdau, aišku, nors supratau, kodėl. buvo labai gražiai paaiškinta.

tą pačią dieną gavau laišką iš „Nemuno“. buvau jau net pamiršęs, jog jiems siunčiau apsakymą pavasarį. net keista, kad atrašė po tiek laiko, ir dar teigiamai – spausdins.

– – –

atėjo šalčiai, ir mano veido oda pasidarė kažkokia ne tokia. turbūt reiktų ją kaip drėkinti kremu ar pan., bet kad ai.

arba: atėjo šalčiai, mes pradėjom šildyti kambarį šildytuvu, kuris pučia šiltą orą, ir oras kambaryje pasidarė koks nors blogas, todėl mano veido oda pasidarė kažkokia ne tokia.

– – –

kiekvieną mėnesį man pritrūksta maždaug 70lt. įdomu, jeigu man pakeltų atlyginimą ir aš gaučiau pvz. 70lt daugiau, ar nebūtų taip, jog man vis tiek kiekvieną mėnesį pritrūktų kiek nors pinigų? ;)

ir šiaip ateičiai: jeigu turėsiu žmoną, duok dieve, kad ji mokėtų elgtis su pinigais, nes man tai labai sunkiai pavyksta.

– – –

darbe šiek tiek lengviau dabar, nes baigėm didelį užsakymą. apsimetinėjam, kad dirbam šį bei tą, nors iš tiesų nėra ką dirbti. trečiadienį susirgo viena kolegė, o ketvirtadienį – kita, taigi penktadienį dirbau vienas kabinete. buvo taip malonu, tylu, nebuvo blogo kvapo, kartais pasileisdavau kokią nors mėgstamą dainą per youtube‘ą.

– – –

penktadienį buvo du gimtadieniai. dar niekad man taip nėra buvę, jog vieną dieną turėčiau eiti į du gimtadienius. įdomiausia tai, jog nė vieno negalima praleisti, nes jubiliatai labai svarbūs: draugė iš Alytaus ir (jau buvęs) kambariokas.

iš pradžių ėjau į draugės gimtadienį. buvom suplanavę daryti jai staigmeną, ir padarėm. ji liko labai patenkinta, ir tą vakarą man labai gera buvo, kad va taip žmonės gali susitarti ir padaryti kitą žmogų laimingą.

šiek tiek po dvyliktos atsidūriau kitame gimtadienyje. ten jau visi buvo šiek tiek išgėrę, taigi mano lengvas girtumas derėjo prie aplinkos. žaidėm žaidimą Mafija (pirmąkart žaidžiau, ir buvau kekšė), bet po maždaug valandos ar šiek tiek daugiau aš pradėjau gerti vandenį, nes jaučiau, kad esu per girtas; o po to nuėjau į laisvą kambarį pasėdėti vienas, nes pasidarė visai sunku. prabuvęs ramiai valandą, atsikėliau, bet mes tada greit ir namo išvažiavom. įdomiausia tai, jog važiuojant namo jaučiausi labai gerai, buvau energingas, pasakojau (kitam buvusiam) kambariokui ir kaimynei-grupiokei apie labai malonią spaudos kiosko darbuotoją, su kuria bendravau tądien.

– – –

pažiūrėjau naują Woody Allen filmą „You Will Meet A Tall Dark Stranger“. per daug nieko nauja: žmonės, jų pasirinkimai, atsitiktinumai, nepasitenkinimas gyvenimu, kvailystės. veikėjai tam tikrose situacijose atrodė super beviltiški, tai visai smagu ;)

– – –

gyvenu taip ramiai ir tik tarp studijų ir darbo, kad jau net mamai keista viskas, ir ji sako telefonu: gal jau eik su kokia nors mergina susitikt, ką?

iš tiesų šiuo metu esu apsileidęs dėl tų vsų merginų, pažinčių ir susitikimų. net paprastai eiti išgerti alaus jau niekam nesiūlau. (net į blogą rašau rečiau – tai visai sveikintina.)


%d bloggers like this: