Pirmą kartą tą vasarą pamačiau tave vieną vakarą, kai su draugais buvau išėjęs į barą. Vakaras buvo tvankus, bare buvo sunku ištverti, taigi mes išėjom į lauką ir atsisėdom ant laiptelių. Žiūrėjau į visus lauke rūkančius, graibiau cigaretę iš marškinių kišenės ir tada pamačiau tave. Mano judesiai sulėtėjo: išsitraukiau cigaretę, tačiau kurį laiką taip jos ir nepridegiau. Žiūrėjau į tave, atrodei kaip išplaukusi iš mano miglotos pasąmonės, kurioje esu susikūręs idealios moters vaizdinį. Tavo juodi plaukai, juodi marškinėliai ir ilgas juodas sijonas. Stebėjau, kaip tu stovi – viena ranka apsivijusi juosmenį, kita laiko cigaretę. Nemačiau tavo veido, buvai pasisukusi šonu į mane, tačiau bendras vaizdas buvo pritrenkiantis. Priešais tave stovi draugė ar pažįstama, jūs kalbatės, ir kai ji tau kažką pasakoja, tu žiūri į ją prisimerkusi. Atrodai kaip atklydusi iš mano svaičiojimų apie absoliutų moters grožį. Norėčiau susipažinti su tavimi, ne, neteisingai pagalvojau – norėčiau būti šalia tavęs, galėti paliesti tave, užuosti, suimti į rankas. Bet vienas draugas mane primygtinai kalbina, neišlaikau neatsiliepęs. Mes pradedam kalbėtis, ir tu pamažu dingsti iš mano galvos.
Kitą kartą pamačiau tave rudenį vienoje parodoje. Vaikščiojau nuobodžiaudamas po meno centrą su savo mergina, apžiūrinėjau visokius indų šiuolaikinio meno eksponatus. Niekas manęs nežavėjo, nepatraukė mano dėmesio. Išvis net nežinau, kodėl ten ėjau, greičiausiai tik todėl, kad to norėjo mano mergina – norėjosi jai atsidėkoti už visus kartus, kai ji kantriai eidavo su manimi į pankroko koncertus.
Sustojęs prie vienos drobės žiūrėjau ant jos per projektorių rodomą filmą. Buvo rodoma kaip viena moteris kiša visokias daržoves kitai moteriai į burną, o ši vis valgo. Ne, valgo čia visai netinka – antroji moteris ėda. Pirmoji ją šeria, grūda daržoves, o po to ir mėsą, o ta vargšė viską bando sukramtyti, ryja, ėda apsiputojusi, maistas drimba jai iš burnos. Kažkas tame filme prikaustė mano dėmesį, jaučiausi tarsi stebėčiau kažkieno slaptą aistrą. Kai filmas baigėsi, jį vėl pradėjo rodyti iš naujo. Nusukau savo žvilgsnį į šalį ir tada pamačiau tave.
Tu vėl buvai visa juodai apsirengusi, tik batai buvo rudi, ilgaauliai. Atpažinau tave iškart – ta pati šukuosena, tas pats lėtas judėjimas, ir kaip ir pirmąjį kartą, taip ir dabar – negalėjau pamatyti tavo veido, bet tai nebuvo svarbu. Kitoje salės pusėje apžiūrinėjai paveikslus. Prie kiekvieno sustodavai ilgam, ir man buvo įdomu, ką tu juose matai, kokias mintis tau jie sukelia. Norėjau trumpam įsibrauti į tavo galvą, išgirsti tavo mintis. Tu vis judėjai į kairę, o man kaip tik reikėjo į dešinę – kažkuriame taške mes prasilenksime, kažkuriame taške aš turėsiu apsimesti, jog visai tavęs nepastebiu.
O man patinka stebėti tave. Kaip sijonas glunda prie tavo kojų, kaip tu permeti svorį nuo vienos kojos ant kitos, kaip ant pečių krenta tavo plaukai. Ir koks tavo kvapas? Velniškai norėjosi tave užuosti, paskanauti. Tokia keista aistra nepažintai moteriai. Juk tai ir yra svarbiausias faktorius – nepažinumas. Įdomu, ką tu veiki gyvenime – dirbi, studijuoji, ir kuo tu užsiimi? O kaip skamba tavo balsas?
Nepažįstamoji pasisuka, jos žvilgsnis slenka nuo vieno paveikslo link kito. Ji artėja link mažo kambarėlio, kuriame yra pakabintos mažytės fotografijos su žmonių portretais. Aš taip pat artėju link to kambarėlio, aplenkiu savo merginą. Su nepažįstamąją įeiname į jį beveik vienu metu.
Čia tiek mažai vietos. Žiūriu į fotografijas, jose matau vaikų, suaugusių ir senų žmonių veidus, bet galvoje man kirba mintys tik apie tave, visų moterų moterį – juodais drabužiais, tamsiais plaukais, sužadinančią potraukį. Dar keturios fotografijos ir mes turėsime prasilenkti. Sustojęs ties viena fotografija pradedu mindžikuoti, bijau judėti link tavęs – trauka per stipri. Žiūriu į vaiko veidą, užfiksuotą nuotraukoje, tačiau negalvoju apie nieką kitą, tik kaip dabar reikės prasilenkti su tavimi. Turėsim vienas pro kitą praeiti, galbūt net apsikeisti žvilgsniu. Pagaliau pamatysiu tavo veidą.
Girdžiu, kaip ji artėja. Tas vaikas nuotraukoje šypsosi man, šypsosi nerūpestingai, kaip šypsotis sugeba tik vaikai. Aš laukiu tavęs, laukiu, kada mane apeisi. Bet vietoj to tu sustoji man iš kairės ir ilgai stovi. Neištvėręs įtampos, o galbūt bijodamas, kad nevalgingai paliesiu tave, aš neryžtingai pasisuku į tavo pusę ir pajudu. Nežiūriu į tavo veidą, galvoju tik kaip ištverti šią sunkią akimirką, kai tu esi taip arti manęs. Atsistoju tau už nugaros ir trumpam pažiūriu į fotografiją, į kurią žiūri ir tu. Joje užfiksuota senolių pora savo lūšnelėje, jie sėdi ant kėdžių ir šypsosi. Fotografija, kaip ir visos kitos, yra po stiklu, ant kurio atsispindi mūsų abiejų veidai. Pagaliau išvystu tavo veidą. Tada užsimerkiu, suskaičiuoju vienas du trys ir giliai įkvepiu.
Aš užuodžiu tave. Tu est adorable.
arsonist's prayers 