Bridžitos Džouns dienoraštis

Kartais vyras arba moteris vienas kitą laiko silpnesniu dėl vienų ar kitų priežasčių. Stipresnis nori parodyti savo galią sau ir kitam žmogui, demonstruodamas rūpestį tuo silpnesniuoju. Bet iš tiesų tai nėra rūpestis. Rūpintis mes galim gyvūnėliais, tėvais, vaikais. Bet kai atsiranda vyro ir moters santykis, paremtas viršenybės jausmu, dažniausiai rūpestis yra užslėptas gailestis. Gailestis reiškia, kad vienas žmogus kitą žmogų laiko prastesniu už save.

Aš pats esu laikęs kitą silpnesniu už save, esu matęs kaip tai atrodo iš šono kitų žmonių santykiuose. Noras rūpintis kitu žmogumi yra sveikas, bet nereikia jo painioti su kito žeminimu, nuvertinimu. Žeminimas, gailestis, kito žmogaus nuvertinimas veda prie to, kad „gelbėtojas“ ar „rūpintojėlis“ nenori, jog jo dėmesio objektas pasikeistų. Nes jei objektas, kuriuo jis nori rūpintis, taptų savarankiškas ar laimingesnis, normalesnis ar šiaip susitvarkytų savo bėdas, tada tam objektui nereiktų kito žmogaus pagalbos. Taip „rūpintojėlis“ taptų nereikalingas, negalėtų savęs realizuoti per rūpinimąsi ir kito žmogaus gailėjimą. Taigi vienintelis būdas „rūpintojėliui“ patenkinti save, yra pririšti savo auką prie savęs įtikinant, kad tik būdama su „rūpintojėliu“ auka gali jaustis laiminga ar saugi (saugumas įvairus – finansinis, emocinis). O tai veda prie to, kad „rūpintojėliui“ iš tiesų nerūpi auka, nes jam ji nereikalinga kaip protingas, savarankiškas žmogus; jis ją tik išnaudoja, siekdamas pats geriau pasijusti; tokiuose santykiuose nėra meilės, nebent „rūpintojėlis“ myli tą jausmą, kad yra už kitą pranašesnis.

Dabar aš galvoju apie visa tai ir suprantu, kad turėčiau pakeisti savo elgesį. Kadangi neseniai padariau teisingą pradžią, pažadu sau nemeluoti – vietoj žmonių gailėjimo ar apsimestinio rūpinimosi iš tiesų galvojant kaip patenkinti savo keistus norus, aš nustosiu taip elgtis ir pradėsiu žiūrėti į man artimus žmones kaip į savarankiškas asmenybes. Nes aš visų pirma noriu, kad mes būtume lygūs, nenoriu žiūrėti į tam tikrus žmones kaip į kažkokius gailėjimosi objektus. Net ir dėl <…> – nepaisant visko, visame mano elgesyje yra stiprus noras matyti <…> laimingą – laimingą su pačia savimi.

***

Yra toks žaidimas, kurį kartais mes žaidžiam vieni su kitais – vienas kito laikymas ant pavadėlio. Kartais pavadėlį vienas kitam užmaunam, gražiai ir švelniai uždedam jį kitam žmogui nieko per daug neaiškindami, slapta. Mes laikom vieni kitus šalia, kad galėtume pasinaudoti, kai reikės. Tam, kurį laikai ant pavadėlio, tu nieko neduodi, tik manipuliuoji juo, atimi iš jo laiką, palaikai jo puoselėjamą iliuziją, kad gal kažkada kažkas tarp jūsų bus, ar kad jis yra tau reikalingas. Pavadėlis patogus – galima jį atlaisvinti, galima suveržti, viskas priklauso nuo noro ar kitų tavo nesiklostančių santykių. Tam, kurį mes laikome ant pavadžio, nėra jokių šansų priartėti prie mūsų. Kaskart, kai jis nori mūsų dėmesio ar laiko, mes randam priežasčių su juo negalėti susitikti. Kaskart, kai mums kas nors blogai arba smaugia vienatvė, mes išpučiam situaciją taip, kad ant pavadėlio laikomas asmuo niekaip negali atsispirti mūsų pasiūlymui susitikti.

Tiesa ta, kad tiek viena, tiek kita pavadėlio pusė tik švaisto savo laiką, ir kuo ilgiau visa tai tęsia, tuo labiau auga bendras nepasitenkinimas – kad vienas kitam nėra tokie, kokie norėtų, kad būtų.

Mahila / sapnas 2017.02.07

Sapnavau, kad esu turguje ir perku austres, pirkdamas galvoju kurių galų man tos austrės, aš net nemoku jų valgyti, bet tada prisimenu, kad pas mane atvyksta į svečius Mahila, tai todėl ir perku tas austres, nes aš noriu jai paruošti skanią vakarienę.

Po to aš esu kažkokiame bendrabutyje, stoviu koridoriuje ir girdžiu, kad kažkur garsiai groja Arctic Monkeys, artėju link kažkokių durų, jas pravėręs matau tris merginas, jos visos šoka su pižamomis klausydamos Arctic Monkeys, aš žiūriu į jas susižavėjęs, man irgi patinka Arctic Monkeys, o po to jos mane pastebi ir susigėsta, sako: tik kunigams nesakyk.

Išeinu iš jų kambario ir einu tolyn koridoriumi, mane pasiveja viena mergina iš to kambario ir sako: aš Mahila; sakau: aš Povilas. Ji žiūri į mane ir sako: Povilai. Tada nuleidžia akis ir susigėdusi sako: šiaip aš klausau techno, bet kambariokėms patinka Arctic Monkeys, tai aš nenorėjau pasirodyti ne prie chebros.

Mes išeinam su ja pasivaikščioti ir vaikštome, ji pasakoja apie techno sceną Berlyną, pasirodo ji ten kurį laiką gyveno, o aš jai pasakoju apie Deftones, vėliau mes valgome kažkokią japonišką ar kinišką aštrią sriubą kažkokioje kavinėje, aplink visur kunigai ir vienuoliai, aš nesuprantu kodėl. Ji manęs klausia kodėl aš įstojau į kunigų seminariją, aš atsakau, kad aš nestudijuoju kunigų seminarijoje. Tada ji sako: tai ką tu veiki kunigų seminarijos bendrabutyje? Ir tada suprantu, kad aš tikrai studijuoju kunigų seminarijoje, tik buvau tai užmiršęs; Mahila juokiasi iš manęs.

Vėliau mes sėdim kažkokiame parke ant suoliuko, šalia teka plati, bet labai sekli upė. Aš matau, kad upe kažkas plaukia ir galvoju pagausiu tą daiktą. Šokinėju nuo akmens ant akmens, aš su converse‘ais, jie gali greitai peršlapti, bet man sekasi, kojos lieka sausos, ir kai grįžtu į krantą iš upės su tuo plaukusiu daiktu rankoje, matau, kad tai yra kažkoks grupės Slayer kompaktas – Mahilai tokio nepadovanosi.

Tada vėl esame bendrabutyje, geriame su jos kambariokėmis vyną ir alų, dabar jau garsiai skamba techno, man nepatinka, bet kompanija gera, tai nieko tokio, mes visi šokinėjam ant lovų, mėtomės pagalvėmis, Mahila rūko pro langą. Aš galvoju kažin kodėl kunigų seminarijos bendrabutyje viskas taip leidžiama, o gal čia vėliau ateini į egzaminą ir tau parodo tavo nuodėmių suvestinę ir tada sprendžia, ar tu išlaikei, ar neišlaikei egzamino? Po to visi lipame pro langą, nes girdime, kad kažkur kaime vyksta festivalis; aš šoku su Mahila prie kažkokios scenos.

Dabar mes esame mano bute Alytuje, gulim užsikloję antklode ir žiūrim televiziją, bet mums neįdomu, ką rodo, abu esam sulyti, šildomės po antklode, jos plaukai šlapi ir susivėlę, ji susirango šalia manęs, prisispaudžia man prie krūtinės ir aš uždedu ranką ant jos šlaunies, kad jai būtų šilčiau.

When Girls Telephone Boys

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

Kalbos kodas

Bet aplamai reikia vengti žmonių, kurių nenormalumas labai pastebimas. Dažniausiai jų nenormalumas būna apsimestinis, jie viduje išties yra itin normalūs, tik apsimeta nenormalūs. Argi nenormalus žmogus ims viešai girtis savo nenormalumu, pradės jį liaupsinti? Ne, nepradės. Tikrai nenormalus pats sau atrodo normalus, jį tik skaudina kiti žmonės, kurie jam atrodo nenormalūs. Aišku gali būti, kad kiekvienas nenormalus giliai viduje jaučia savo nenormalumą, jo gėdijasi ar net bando nuo jo pabėgti. Aš irgi kartais, sėdėdamas tarp tų absoliučiai normalių žmonių, apsimetu esantis normalus. Juokiuosi iš ko reikia juoktis, piktinuosi, kuo piktintis yra madinga, pasakoju apie savo užmojus darbe. Kartais pats net sakau sau: kaip tu normaliai pasirodei, bravo! Tik vėliau, vėliau pasiveja tas koktumas ir šleikštulys dėl to, kad leidi laiką su normaliais žmonėmis. Tai laiko švaistymas, nieko daugiau.

Aišku, kartais susimąstau, kad galbūt tai nėra normalu, t.y. nenormalu šitaip nuobodžiauti tarp žmonių, kurie pasakoja apie savo mažus vaikus, karjerą, atostogas ir pan. Bet čia esu pastebėjęs keistą dalyką – du žmonės gali pasakoti analogiškus dalykus, tačiau vieno klausytis man bus nuobodu, o kito – įdomu. Nuo ko tai priklauso, nežinau, bet, matyt, bus kažkas susiję su žmonių skirtingais žodynais ir gebėjimu pasakoti istorijas. Charizma čia, žinoma, irgi daug reiškia.

Taigi taip išeina, kad vienas vyriškis man gali pasakoti savo gašlias istorijas, kurios man atrodys įdomios nepaisant jų niekingos prigimties, tačiau kitam vyriškiui jas pasakojant aš akivaizdžiai nuobodžiausiu, gal net piktinsiuosi juo. Šlykštus dvigubas standartas.

Kartais galvoju ar kitiems būna įdomu su manimi. Iki šiol neatsistebiu kaip kai kurie draugai gali pakelti mano kompaniją. Viskas gerai, jei aš geros nuotaikos ir nusiteikęs, bet jei surūgęs, tada esu pats baisiausias savo variantas. Tikrai – iš kur jie tada turi tiek kantrybės su manimi?

Man įdomu, kad kai susitinku retai matomus žmones, su kuriais buvau siejamas kadaise bendros erdvės ir laiko (klasiokės, grupiokės, kolegės) ir su kuriais net ir  anksčiau neturėjau tvirto kontakto, aš tarsi užsikertu ir net juos pasisveikinti man būna sunku. Atrodo, kad tada bandau surasti kažin kokius užmirštus žodžius, kuriais galėčiau pradėti pokalbį, tarsi ieškau rakto į pradžią kalbos su žmogumi. Gal mes bendraujame su mums maloniais žmonėmis tam tikru žodynu, sakinių struktūromis, o su mums svetimais bendrauti sekasi sunkiai, nes neturime vienas su kitu bendro kalbos/bendravimo kodo?

Bet kaip tada paaiškinti tuos atvejus, kai šalia visai nepažįstamų žmonių tu, klausydamas, staiga supranti, jog su vienu ar kitu norėsi bendrauti, o su kitu – ne? Ar jie netyčia, kalbėdami viešai, pataiko į tavo kalbos kodą? Arba atvirkščiai – kartais patenku į svetimą aplinką, bendrauju su kažkuo, o tada pastebiu, kad tas ar anas žmogus atsiduria šalia manęs, siekia kontakto su manimi. Ar tai reiškia, kad aš pats, to nesuprasdamas, atrakinau jo kalbą, kad mūsų kodai attiko vienas kitą?

Jei mes kiekvienas turime tam tikrą kalbos kodą, tai paaiškintų, kodėl net labai skirtingi žmonės gali susikalbėti ir suprasti vienas kitą. Galų gale, mūsų kalba geriau nei bet kas kitas leidžia nusakyti kas mes esame, kaip mąstome, kaip viską perteikiame.

Seksualumas

Matau savo skonio merginą kitame baro gale. Jos plaukai juodi, šiek tiek garbanoti, lūpos primena širdelės formą, veido bruožai švelnūs, ji vidutinio sudėjimo.

Vėliau ji prieina ir atsisėda ant kėdės šalia manęs.

Ji nesikiša į pokalbį, tik klausosi kaip kalbuosi su dviem pažįstamais.

Po kiek laiko ji palinksta į mane, jos plaukai paliečia mano skruostą, o tada, jau atsitraukusi, ji sako man tu skaniai kvepi.

Aš padėkoju, mes pradedam kalbėtis, bet nepraėjus dešimčiai minučių galvoju kaip mandagiai užbaigti pokalbį, nes man neįdomu, ji tiesiog dar labai jauna. Sakau buvo malonu pasikalbėti, bet man jau reikia eiti, ji paliečia mano ranką, ir aš išeinu.

Kai tau dvidešimt aštuoneri, yra sunku save apgauti, kad ta ar ana mergina tau yra įdomi. Net seksualiniai impulsai, staiga atsiradęs geismas negali tau padėti savęs apgauti, kad tau įdomu leisti laiką su mergina, kuomet iš tiesų tau yra tiesiog nuobodu. Ji nėra kalta, kad tau nuobodu su ja, tiesiog jūs neturit bendrų sąlyčio taškų, abu kalbat, atrodo, skirtingomis kalbomis. Tik jos kartais to visai nesupranta, o kartais tu esi tas, kuris nesupranta, jog bendravimas absoliučiai niekur neveda.

Kai tau dvidešimt aštuoneri, įdomu stebėti ir suprasti kaip tavyje atsiranda tie seksualiniai impulsai, kas sužadina tavyje geismą. Nekalbu apie merginų krūtinę, užpakalį, liemenį, kojas ir pan. – tai savaime suprantami dalykai. Mane kur kas labiau intriguoja maži dalykai: kaip ji pasisuka, kaip ji į kažką žiūri, kaip paglosto sau kaklą, kaip atrodo, kuomet juokiasi, kaip ji kalba ir ką ji kalba.

Jei anksčiau, ypač būdamas paauglys, žavėdavausi visada tik gražiomis merginomis ir jų išorės pilnai užtekdavo susižavėjimui, įsimylėjimui ir draugystės pradžiai, tai dabar galiu ramia širdimi pasakyti, kad išvaizdžios merginos anksčiau ar vėliau užmirštamos, jos išdyla iš atminties. Tai, kas lieka, yra svarbiausia, o atminty lieka tos, kurios buvo įdomios, su kuriomis man patiko kalbėtis.

Vis dar nėra nieko seksualiau už merginas, kurios savo kalbomis leidžia tau užsukti į jų (vidinį) pasaulį, kurios parodo ką, kaip ir kodėl jos mato – būtent tai sužadina mano dėmesį, iššaukia alkį.

No Sex / sapnas 2016.03.31

Sapnuoju kad esam su Gabrielium kažkokiam vakarėly lyg ir Alytuje Zoo Underground’e Gabrielius pasakoja kažkokiai merginai apie grupes kuriose groja ir sako kad grupė Red Water groja fainai aš jam prieštarauju po to mes su juo atsiduriam Vilniuje ir einam į XI20 ta vieta neatpažįstamai pasikeitusi įrengti stikliniai liftai durys irgi stiklinės automatinės viskas sterilu ir švaru o kai nusileidžiam į salę matau kad ji labai praplėsta ir jos viduryje didelę erdvę užima restoranas nesuprantu kaip ši vieta staiga taip pasikeitė kur dingo visas pankrokas.

Po to atsiduriu lauke pučia vėjas ir lynoja einu nusipirkęs kažkokios mišrainės ir ieškau kur galėčiau pasiusioti padarau tai už krūmų kai atsisukęs noriu eiti toliau man kelią pastoja kažkokia mergina ji man lyg ir matyta mes pradedam kalbėtis kad esam matęsi tuose pačiuose koncertuose bet kalbėti su ja labai neįdomu tada pasitiesiam kažkokią antklodę ant žemės ir atsigulam užsiklojam žiūriu į kažkokią mūrinę neaukštą sienelę ja mergina bando susišilti savo šaltas kojas į manąsias bet mano kojos irgi šaltos gulėdamas galvoju kad būtų negražu su ja dabar permiegoti nors jos akys labai gražios bet su ja nuobodu.

Eldorado / sapnas 2016.03.10

Sapnavau kad vykstu su kažkokiais žmonėmis į Latvijoje vykstantį festivalį Positivus mes sustojam prie Lietuvos-Latvijos siejos labai ilga eilė kažkodėl tikrina visus žmones ir automobilius suprantam kad nekirsim sienos šį vakarą taigi išlipam iš automobilio ir vaikštinėjam prie pat sienos yra miestelis ten daug žmonių yra pasistatę palapines arba išsinuomoję kambarius ir jie visi ten tūsinasi veikia daug barų mes vaikštinėjam viename bare susipažįstame su vietiniu Latvijos sienos pareigūnu jis sako kad padės mums rytoj kirsti sieną kuo greičiau aš susipažįstu su jo seserimi.

Kitą rytą mes dedamės daiktus į automobilį ruošiamės kirsti sieną atnešu sienos pareigūnams visus reikalingus dokumentus jis juos peržiūri liepia atvaryti automobilį bet kai atvarom tai liepia važiuoti ne pro vartus kaip visiems kitiems o į tokį požeminį liftą liepia įvaryti jį ir mes įvarom

tada pareigūnas sako: dabar mes jį tikrinsim jūs galit eiti pasivaikščioti

Nelabai suprantam kas vyksta bet einam pasivaikščioti labai ankstyvas rytas nėra ką veikti grįžtu į patalpą kurioje nakvojau ir nusprendžiu dar pasnausti bet ateina vakar pažinto Latvijos sienos pareigūno sesuo ir mes pradedam kalbėtis ji mane bando sugundyti man nejauku nes šalia yra žmonės su kuriais keliauju bet tie žmonės tarsi susipranta ir patys išeina tada jau to latvio sesuo atsigula šalia manęs mes pradedam bučiuotis tik jaučiu kad ji kažką daro su rankom po antklode bet ne man daro o sau daro

sakau jai: ką tu darai

ji sako: o ką ar nepataikau

Aš nieko nesuprantu atkloju antklodę ir matau kad ji save liečia galvoju nu ir nesąmonė tada ji irgi pamato kad save liečia

sako: kaip aš čia nepataikiau

Užkloju antklodę ir pradedam glamonėtis abu bet po kurio laiko vėl jaučiu kad ji kažką daro po antklode atkloju ir vėl matau kad ji save liečia

ji sako: atleisk aš nepratus su vyru

Tada kažkas užeina į tą patalpą ir suprantu kad mes jau turime važiuoti nuėjęs prie sienos pareigūnų gaunu raštą kad mes galime įvažiuoti į Latvijos teritoriją bet negavome leidimo važiuoti iki Positivus festivalio nieko nesuprantu bet čia atsiranda tas latvis iš vakar baro ir jis paaiškina kad dabar sunkūs politiniai laikai todėl dažnai yra išduodamas leidimas patekti į Latvijos teritoriją bet po to neleidžiama pačiam važinėti savo automobiliu po jų šalį taigi mes turime nuvykti į netoli sienos esantį Eldorado miestą ir iš ten jau su keliais persėdimais lėktuvais nusigausime iki pat Positivus festivalio

Mūsų ekipažo nariai džiaugiasi kad skrisim lėktuvu o aš galvoju kažin kiek tai kainuos.

Flirtas bendrabutyje / sapnas 2016.01.26

Sapnavau kad darbo reikalais lankausi savo sename studentų bendrabutyje bendrabutis labai pasikeitęs su kažkokiu inžinieriumi ieškome kur galėjo nutrūkti kažkoks kabelis einant pro vieną kambarį jo durys atsidaro pažvelgiu kas iš jo išeina o ten kažkokia mano pažįstama mergina nežinau kas ji tiksliai nepamenu bet žinau kad esam pažįstami kad anksčiau flirtuodavom

ji sako man: tai visgi neiškentei ir atėjai
sakau jai: neiškenčiau ir atėjau
ji sako man: dabar aš ne viena kambary bet galim pasikalbėti koridoriuje

taigi mes susėdam koridoriuje ant grindų ir kalbamės juokaujam suprantu kad vėl flirtuojam tik vis dar nepamenu kas ji tokia ji dėvi chalatą jos kojos blauzdos apnuogintos atrodo įtartinai plonos

priešais mus prasiveria kitos durys ir į koridorių išeina kita mergina

ji sako man: labas Povilai ką čia veiki
sakau jai: labas ėjau pro šalį tai užsukau
ji sako man: malonu kad mane prisimeni

o iš tikrųjų aš jos nepamenu bet suprantu kad esam pažįstami kad kažkada flirtavom ir nežinau ką dabar daryti su jomis abejomis o norisi man flirtuoti ir su viena ir su kita taigi dabar koridoriuje sėdime trise pamažu suprantu kad pirmoji mergina labai primena IL bet tai ne IL nes kojos ne tokios o antroji mergian ima priminti buvusią grupiokę Aureliją

mes toliau sėdime ir kalbamės o merginos bando mane palenkti kiekviena į savo pusę kad bendraučiau daugiau su viena o ne su kita ir man tuo pačiu nesmagu dėl to ir velniškai smagu kad tokia sudėtinga ir juokinga situacija čia susiklostė pirmoji mergina atidengia daugiau nuogų kojų antroji mergina apnuogina pečius kažkodėl norėčiau likti su pirmąja bet nenoriu įskaudinti antrosios taigi atsistoju ir

sakau joms: na man jau laikas eiti namo

ir išeinu o po to grįžtu pasibeldžiu į pirmosios merginos duris pamačiusi mane

ji sako: na bet tu ir melagis

šypsausi ir jaučiuosi gerai

ji sako: užeik

Paradinė pusė

Dabar kartais jaučiuosi kaip turistas Vilniuje. Einu kažkur neskubėdamas, dairausi į pastatus, į žmones, parduotuvių vitrinas, einu ir grožiuosi kaip gražiai saulė nušviečia Gedimino prospektą. Manęs niekas nelaukia, aš niekur nevėluoju, telefonas neskamba – viskas taip ramu ir šviesu.

Aš laimingas jau dvi savaites. Nubundu žvalus, geros nuotaikos, o miegoti einu visiškai ramus.

Pakeisti darbą man reiškia kur kas daugiau nei pakeisti darbo vietą, kolegas, darbo užmokestį. Aš dabar jaučiuosi gavęs tai, ko niekad nesitikėjau gauti iš darbo – laisvę.

Ir kai pietauju vienas centre, galvoju su kuo norėčiau susitikti, nes paskutiniu metu, kai jaučiausi viskuo nusivylęs, sugebėjau atitolti nuo žmonių, nes nenorėjau jiems rodytis toks be nuotaikos.

– – –

Trečiadienį sėdu į traukinį, vykstantį į Kauną. Diena saulėta, visas vagonas nutviekstas saulės šviesos. Sprendžiu kryžiažodį, po to skaitau kažkokį ant sėdynės rastą žurnalą, netikėtai užsnūstu.

Išlipęs einu link Laisvės alėjos, ten susitinku su R. Eilinį kartą neatpažįstu jos, kai pamatau. Šiandien ji atrodo labai paprastai, paprasčiau nei bet kada anksčiau, bet tai daro ją tik dar nuostabesne.

Vaikščiojant Kauno centre mėgaujuosi vaizdu. Niekad nemaniau, kad Kaunas turi tokį gražų centrą. Viskas, kas ten neįdomiausia, yra Laisvės alėja, visa kita nuteikia maloniai.

– – –

Koncerte ji prieina ir sako: atėjau pas tave, nes su tavim įdomiausia kalbėtis.

Nusišypsau ir žvilgsniu ieškau jos vaikino.

– – –

Mama, glostydama savo draugo galvą, sako jam: klausau tavęs ir galvoju kaip tu kartais nusišneki.

Ir jie juokiasi abu ;)

Dar mamą labai juokina žodis poliglotai.

– – –

Pastebėjau, kad jeigu esu kur nors tarp žmonių ir man patinka mergina, kuri yra su vaikinu, tai vakaro eigoje tas vaikinas pradės mane kalbinti, arba aš pradėsiu jį kalbinti, ir mes leisimės į linksmas, perdėtai draugiškas kalbas, o mergina vėliau pati prisijungs.

Kartais galvoju, kad esu baisus žmogus. Ar mane į priekį veda tik tuštybė?

– – –

Sakau Sk.: žmonės nėra tokie, kokie jie atrodo, ir jie negyvena taip, kaip mums iš šono atrodo, kad jie gyvena.

Sk. sako: taip, žmonės tau visada parodo tik paradinę pusę.

Po to abu nusprendžiam, kad mes vienas kito labai gerai irgi nepažįstam. Ir sėdim toliau kartu tarsi kokie svetimi draugai.

Regretter

Apsirengiu senais džinsais ir senais marškinėliais ir išvažiuoju į centrą.

Repetuojam su Sk. Viskas einasi nelabai gerai, bet nuotaika puiki; viduje karšta ir man net mediatorius slysta iš rankų.

Po to užsukam į parduotuvę, dar trumpai į Sk. namus, o tada jau keliaujam link Vilnelės.

Kai ten nueinam, matau vien nepažįstamus žmones, visi jie buvo su Sk. Rainbow Gathering. Iškart į akį krenta viena mergina: tamsi, gražiai apsirengusi, turi apgamą ant veido; tamsoje mūsų žvilgsniai susitinka, tarsi tirtume vienas kitą, ir man trumpam pasirodo, kad aš ją jau esu sutikęs.

Tik po kurio laiko, kai įprantu prie visos kompanijos ir pats galiu daugiau kalbėti, suprantu, į ką ši mergina tokia panaši. Ji primena Mariją, su kuria susipažinau dar 2008 metais. Ir kai ši mergina man vėliau sako ar mes kartais nesam pažįstami?, aš sakau ne, bet tu man primeni tokią merginą, kurią kažkada pažinojau.

Su ja buvo kažkas negerai, pajutau tai iškart, vos užėjęs į jos kambarį. Jaučiausi tarsi vagis, nes apžiūrinėjau jos knygas ir kompaktines plokšteles jai pačiai nesant namuose, nes mus į butą įleido jos pažįstama, su kuria jos kartu nuomojo bendrą butą, ir paliko mus ten, tai aš nuobodžiaudamas taip ir šniukštinėjau visur po butą. Dabar jau nežinau kodėl, bet tiek jos knygos, tiek kompaktinės plokštelės, o ir šiaip visas kambarys spinduliavo keista nuotaika, ir aš pradėjau nekantrauti kada išvysiu šito kambario savininkę.

Kai ją išvydau, man pasidarė dar aiškiau – su ja tikrai kažkas negerai, ir, visa bėda buvo ta, kad tai mane labai traukė. Ji buvo trumpų juodų plaukų, dėvėjo suknelę ir baisiai nutrintus, purvinus konversus, ir rūkė, velniškai daug rūkė ir nė karto nenusišypsojo – ir to man buvo per akis, kad užsinorėčiau jos. Mes labai greit radom bendrą kalbą, o po to likusį vakarą, kai su būriu žmonių nuėjom į koncertą, aš vis stebėjau ją, ir kaip vaikas geidžiau, kad ji nekalbėtų su kitais vyrukais, aš norėjau, kad kalbėtų su manimi, o pats tuo metu viduje kovojau su potraukiu jai ir bandymu sau įteigti, kad aš šiaip jau turiu merginą ir man visai nereikia šito naujo flirto.

Kažkuriuo metu išėjau į lauką parūkyti ant laiptelių, ir ji atsidūrė šalia. Rūkėm sėdėdami greta, žiūrėjom kažkur tolyn, prakalbom kažką apie žmonių santykius, ir aš tada leptelėjau, kad man rodos, du žmonės negali būti pilnai laimingi kartu. Ji paklausė ar mane kankina ši mintis, aš atsakiau, kad kartais neduoda ramybės, pvz. šiandien, ir ji tada pradėjo pasakoti apie kažkokią savo istoriją su vaikinu, ir jos išklausęs pajutau, kad mes dabar kažkaip jau susijungę, suradę ryšį esam. Ir dar, nors ir nesupratau, kaip tai paaiškinti, aš žinojau, kad mes šįvakar galėsim permiegoti.

Bet vėliau, po dar kelių alaus, kai apgirtau, ėmiau daug blaiviau galvoti apie visą šitą situaciją ir nusprendžiau, kad nesąmones galvoju, nes aš turiu draugę ir nenoriu jokios kitos merginos, nors ši ir knygas skaito, ir muziką įdomią klauso, ir šiaip mane neblogai supranta. Taigi kai ji siūlė su kitais dar eiti į kitą barą, aš atsisakiau, neparodžiau jai jokio dėmesio ir su likusia dalimi žmonių patraukiau atgal į butą, kuriame visi buvome apsistoję. Tada nuėjau miegot, o prabudęs pagaminau valgyti, ir viskas.

Bent jau atrodė, kad viskas. Nes po to, kai sutikdavau ją, kaskart pajusdavau vėl visą tą grįžtantį geismą jai, kažkokį nesveiką potraukį. Ir ji būdavo taip apsirengusi, taip kaip tik tarsi man, ir ji visada kažką pasakydavo, kažką tokio, kas mane labai sudomindavo. Ir kai mes prasilenkdavom universitete, palydėdavau tolstančią akimis, arba kai mes atsidurdavome kažkur bare prie vieno stalo su kitais bendrais pažįstamais, aš vis dirsčiodavau į jos pusę.

O po to mano draugas iš Alytaus pradėjo su ja draugaut ir aš jam šiek tiek pavydėjau. Jie ilgai nebuvo kartu, o kai išsiskyrė, mačiau ją dar kartą viename koncerte su kažkokiu gražiai atrodančiu vyruku. Atrodė tokia nurimusi, net kažkiek elegantiška. Kažkas dar minėjo, kad ji ruošėsi išvažiuoti į Kazachstaną (?). Kad ir kaip bebūtų, kartais vis ją prisimenu. Man įdomu, ar tokie žmonės kada nors suranda savo uostą.

– – –

Ji sako leisk padėkoti tau moterų vardu, nes tu tikrai gražiai pasielgei; va mano viena draugė po pirmojo karto išvis pradėjo bijoti vyrų, nes jos pirmas kartas buvo toks, kad jie glamonėjosi glamonėjosi, o kai suprato, kad vyras nori kažko daugiau, pasakė ne, bet jis visai nesiklausė, paguldė ją ant pilvo ir išdulkino.

Ji sako aš suprantu ką tu sakai, man irgi taip buvo, kad po ilgos draugystės išsiskyrusi nemokėjau miegoti viena, tai pakviečiau kelis draugus, bet su vyrais neįmanoma taip imti ir ramiai miegoti, jie pradeda liesti, o man nepatinka, kai mane liečia, tai su draugais daugiau jau nemiegojau kartu, bet pasikviečiau draugę, su ja tai būdavo labai faina miegoti, tik jos vaikinas pradėjo pavydėti, tai nustojom tai daryti.

Jos komiškas istorijas keičia dramos, man patinka jos klausytis. Bet negaliu apsimesti, jog nesuprantu, kad mano draugas Sk. yra nužiūrėjęs ją ir jie vienas kitą vis apkabina, juos kažkas jau sieja, todėl negalvoju apie ją. Man tik įdomu ar ir kitiems žmonės pasitaiko sutikti naujus žmones, kurie yra tokie kažkuo panašūs į seniau pažintus, sutiktus žmones? Ar čia tik man taip, nes aš tai kažkokiu būdu prisišaukiu?

Tiek to.

Išgeriu dar alaus, surūkau cigaretę, ir dar, dar, o kai kažkas duoda viskio, aš neatsisakau.