Posts Tagged ‘futbolas’

Japonija tiria Start FM veiklą / sapnas 2016.02.01

2016/02/03

Sapnavau kad esu Alytuje mokyklos stadione prie namų ir situacija išties yra sudėtinga nes mes norim žaisti futbolą bet žmonės taip pasiskirsto nelygiai jog vienoje komandoje yra kur kas daugiau žmonių nei kitoje aš bandau jiems paaiškinti kad reikia pasiskirstyti vienodai kitaip nieko neišeis bet jie neklauso o kol neklauso tai toliau žaidžia ir taip jau išeina kad aš atsiduriu toje mažiau žaidėjų turinčioje komandoje ir tris kartus iš eilės apsaugau vartus nuo įvarčio.

O tada išgirstam kažkokį keistą garsą žiūrim visi į dangų ir matom neaiškius objektus jie artėja link mūsų tai yra skraidančios lėkštės jos prisiartina visai arti kybo mums virš galvų o po to viena iš jų nukrenta žemyn priėjęs matau kad tai japonų skraidanti lėkštė galvojam visi ko čia tiems japonams reikia tada aš išsitraukiu telefoną ir įsijungiu kažkokią enciklopediją ten bandau išsiaiškinti Japonijos ir Lietuvos ryšius ir randu kad Japonija tirs ar Start FM negrojo komercinės muzikos bet tyrimas vyks ateityje.

Niekas nieko nesupranta bet aš visiems paaiškinu jog Japonija jau gyvena ateityje o mes esam atsilikę todėl visi įvykiai pas mus vėluoja ir pvz. Japonija jau čia buvo atskridusi ir atliko tyrimą bet kadangi mes esam atsilikę tai tik dabar mus pasiekė tos žinios todėl ir reikalingos tos enciklopedijos telefonuose kurios padeda susigaudyti tarp praeities ir ateities įvykių.

Tada nusprendžiau kad reikia išvengti galimų kaltinimų radijo stočiai ir nusprendžiau su japonais išsiaiškinti viską iki galo iš nukritusios lėkštės ištraukiau visokius dokumentus juos ilgai skaičiau ir pamačiau jog japonai galvoja kad Start FM vykdo kažkokią komercinę veiklą o jeigu ją vykdo ir transliuoja japonų muziką tai yra skolingi Japonijai bet japonai rėmėsi prielaida kad mes galėjom pasipelnyti iš seniai seniai organizuotos ekskursijos po Lietuvos piliakalnius tik kad iš tiesų taip nebuvo nes radijo kolektyvas dalyvavo toje ekskursijoje už savo lėšas bet kad visa tai įrodyčiau man reikia nusikelti į praeitį ir surinkti liudininkų parodymus.

Po to aš atsiduriu praeityje yra 2010 metai esu vaikų darželyje nesuprantu ką čia veikiu randu darbo vietoje išgėrusią auklėtoją ji labai nepatinka kad ją užtikau

sakau jai: atėjau ne tam kad jus įduočiau man tik reikia įrodymų kad Start FM nepasipelnė iš ekskursijos po piliakalnius kur galėčiau rasti dokumentus kurie tai įrodytų
ji sako man: nesuprantu apie ką tu kalbi bet galiu duoti archyvo raktą

Atsidūręs archyve suprantu kad anksčiau šioje patalpoje buvo įsikūręs mūsų radijas prisimenu kad čia kepdavom bulves ir gerdavom alų surandu segtuvą su kažkokiais dokumentais ieškau pats nežinau ko tarp tų dokumentų po to randu kažkokį lapą su ekskursijos sąmata ten nurodyta jog visas pelnas bus skirtas kažkokiai labdaros organizacijai galvoju šito įrodymo turėtų užtekti japonams tada sukišu tą lapą į telefoną jis jį nuskenuoja ir išsiunčiu failą Japonijai parašęs jog jie gali grįžti į praeitį ir nutraukti tyrimą.

Pasaulio pabaiga

2013/11/04

Sapnavau kad aptemo ir visi žmonės išėjo iš namų žiūrėjo užvertę galvas į dangų ir nieko nematė dangus buvo tamsus tamsus ir niekas nesuprato kas įvyko o televizija kaip tik nerodė ir radijai netransliavo visi buvo pasimetę kažkas ėmė kalbėti apie pasaulio pabaigą bet tada vėl pradėjo veikti radijai ir televizijos ir mes susispietę prie močiutės televizoriaus klausėm kaip mokslininkai aiškina jog kažkas nutiko Žemei ir jos pakrypimo kampas padidėjo dėl to Žemė išskrido iš savo orbitos ir dabar neaišku kas bus bet nieko gero tikėtis nereikia matyt žmonija to nusipelnė

Išėjau iš močiutės buvo ir nežinojau ką daryti pamačiau einantį klasioką T. pasisveikinom paklausėm kaip sekasi nusprendėm eiti paspardyti kamuolio kol spardėm kamuolį prie mūsų prisijungė kitas klasiokas E. jis kaip visad daug keikėsi o netoliese esančią parduotuvę kažkas bandė apiplėšti mes sustojom spardę ir žiūrėjom kaip vyksta parduotuvės apiplėšimas jį stebėjom ne tik mes vieni bet ir kiti žmonės bet niekas nieko nedarė tiesiog stebėjo visi jautė jog neverta kištis nors iš tiesų neverta ir vogti vis tiek pasaulio pabaiga jau prasidėjo

Po to aš grįžau pas močiutę radau dieduką jis buvo vėl gyvas trumpai pakalbėjom ir išėjau namo eidamas užsinorėjau pažaist senu Playstation kompiuterio ir užsukau į kompiuterinę ten sumokėjau tris litus ir man parodė prie kurio kompiuterio sėsti bet atsisėdęs supratau kad kažkaip įdomiau reiktų praleisti paskutines valandas išėjau į lauką dangus buvo dar labiau aptemęs o pastatai ėmė keistai linksti į vieną pusę visas Alytus buvo perlinkęs grįžau pas klasiokus ir toliau spardėm kamuolį

Tai Supranta Tik Tie

2013/02/14

Ir dar viena nuostabi ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“.

– – –

Sėsdamas Centrinėje stotyje į traukinį, tam tikra prasme ignoruodavau pats save. Palikdavau savo varšuvišką vienatvę, kuri buvo nepakeliama ir be kurios jau negalėjau gyventi, ir kartu su šia vienatve palikdavau sielvartą, kad turiu jos išsižadėti.

Tikiuosi, kad tai suprantama. Nors iki galo tai supranta tik tie, kurie vieniši bunda, įsijungia radiją, palenda po dušu ir būna net neblogai nusiteikę – kas žino: gal šiandien ką nors sutiks.

Iki galo tai supranta tik tie, kurie apytuštėje smuklėje pietauja ir nejaučia skonio. Net kai su plačiu užmoju užsisako prašmatniausių frutti di mare, nejaučia skonio – jiems visą laiką atrodo, kad, išskyrus juos, niekas nevalgo vienas. Išskyrus juos, niekas niekada nevalgo vienas – visas miestas tai mato, ir visi į juos žiūri akis įsmeigę. Kiek kartų galima dirsčioti į laikrodį ir duoti publikai suprasti, kad užbėgai tik greitomis ko nors užkrimsti, nes po valandėlės – gerbiamieji – svarbus pasimatymas, galbūt iki aušros. O kaip vaidinsi valgymą greitomis, jei norėtųsi – tegul net švinine širdimi – pasėdėti; nes išėjus tai jau tikrai apims visa apimantis švinas.

Iki galo tai supranta tik tie, kurie prabunda naktį ir kuriems sugniaužia gerklėje, nes yra vieni; neturi ką apkabinti nei ką užkloti, neturi kam atnešti iš virtuvės stiklinės sulčių ir ryte neturės su kuo klausytis radijo, skaityti laikraščių, pusryčiauti.

Visiškai iki galo tai supranta tik tie, kurie vieną dieną išties ką nors sutinka, su kuo nors pietauja, eina su kuo nors į kiną, eina su kuo nors į lovą; gal net su kuo nors miega.

Tačiau absoliučiai tai supranta tik tie, kurie pabunda vidury nakties ir nustėrsta pamatę kažką miegant prie šono, ir mintis, kad nebus vieni dar kelias valandas ir paskui visą rytmetį, yra baisi, baisi. Ir skaičuoja nesibaigiančio košmaro sekundes ir minutes, ir šiaip ne taip – vargais negalais – ištveria. Ir paskui jiems būna padovanota nuostabi, vienatvės kupina diena. Jie alsuoja giliai ir staiga pajunta, kokį beprotišką džiaugsmą suteikia gilus alsavimas. Iš tuščių namų žvalgosi į miesto stogų kaskadas. Ilga popietė turi pernokusių trešnių skonį ir kvepia lyg sodo atokaita. Vakare įkyriai skamba telefonas – keistai šypsodamiesi jie nekelia ragelio.

Aš Gėriau, Labai Daug Gėriau

2012/09/23

Sapne aš gėriau labai daug gėriau ir tada ėjom su Tadu ir Kęstu link nepažįstamos autobusų stoties ten įsėdom į kažkokį autobusą kai prabudau supratau jog mes esam kitame mieste buvo labai sutemę ėjom tuščiomis gatvėmis mūsų tikslas buvo prasmukti į kažkokį futbolo stadioną eidami rūkėm kažkas už nugaros mums šaukė pradėjom eiti greičiau o neaiškūs žmonės irgi pradėjo eiti greičiau dabar galėjau aiškiai girdėti ką jie mums sako

jie sakė: davai pirkit cigarečių iš mūsų

mes su jais nekalbėjom ir ėjom toliau bet kuo labiau artėjom prie stadiono tuo tie žmonės labiau mus prisivijo kai pasiekėm užrakintus vartus jie žmonės priėjo prie mūsų tai buvo dvi keistos merginos ir vienas vaikinas jie siūlė mums pirkti cigarečių iš jų

mes sakėm: ačiū nereikia

tada jie pradėjo pulti ant tvoros atsitrenkę jie griūdavo ant žemės stodavosi ir vėl šokdavo ant tvoros vėl griūdavo stodavosi tada prieidavo prie mūsų ir siūlydavo pirkti cigarečių mes vis dar atsisakinėjom nors ir naujautėm kad jeigu nepirksim tai jie mus nužudys tuo pačiu nujausdami kad jeigu pirksim vis tiek nužudys

bet tuomet Tadas rado skylę vartuose ir pralindo pralindau ir aš ir Kęstas mes patekom į labai tamsią zoną kažkur toli matėm stadioną bet iki jo reikėjo dar nemažai paeiti

aš sakau: labai keistas miestas

tada pro skylę pralenda dvi merginos ir vaikinas jie stovi rūko ir žiūri į toliau esantį stadioną mes irgi užsirūkom viena mergina prieina prie manęs paima mano rankas uždeda sau ant liemens pasiveda į šalį ir

sako man: žiūrėk

aš žiūriu į kampą prie vartų ir ten matau numestą panaudotą prezervatyvą iš kurio bėga alus pradedu juoktis

o ji sako man: tu net neįsivaizduoji kaip sunku čia gyventi

Prezidentės Kyšis

2012/07/28

Sapne aš su kažkokia moterimi tyriau dingusios mergaitės bylą o tuo metu vyko kažkokios finalinės futbolo rungtynės viename Lietuvos kaime taigi mes ten ieškojom mergaitės žudiko ar pagrobėjo ir tada mums paskambino kiti policininkai ir pasakė jog rastas mergaitės lavonas aš labai susinervinau žinojau kad žudikas yra kažkur šiame kaimo stadione išėjau į aikštę ir pradėjau šaukti žmonėms kad tarp jų yra žudikas bet niekas nereagavo kai kurie žmonės žiovavo aš bandžiau apeliuoti į mirusią mergaitę bet žmonės vis tiek neparodė jokios reakcijos tiesiog laukė futbolo rungtynių tada aš susiėmiau už galvos ir pradėjau rėkti po to atėjo moteris su kuria tyriau šią bylą ir mane nuvedė šalin negalėjau suprasti kodėl žmonės yra tokie šalti ir abejingi nuėjau į tualetą išėjęs sutikau prezidentę Dalią Grybauskaitę užmiršau kaip reikia kreiptis į prezidentę taigi

aš sakau: laba diena jūsų kanceliarija

ji sako: labas Povilai kaip tavo mamos sveikata

aš sakau: dar jos neoperavo todėl nėra jokių naujienų

ji sako: štai paimk šitą atvirutę ir perduok jai

aš imu atviruką ir matau po juo padėtą 500 lt kupiūrą galvoju kodėl ji duoda man pinigus kai prezidentė nueina aš suprantu ji davė man pinigus kad nustočiau tirti nužudytos mergaitės bylą o aš ir paėmiau juos nesuprasdamas kad dabar ir aš esu korumpuotas

Komandiruotė #3

2012/06/22

Kas buvo toliau Alytuje: futbolas, futbolas, futbolas, 3D kinas, futbolas, miesto šventė, futbolas, klasiokės sodyba. Aišku, aš dar ir dirbau, bet darbas buvo tik kaip fonas.

Visa antra komandiruotės savaitė buvo atskiesta futbolo žiūrėjimu. Futbolas namie, futbolas bare geriant girą ir kremtant saulėgrąžas, futbolas kitam bare. Tarp futbolo rungtynių kartais išeidavau pabėgioti (vis dar erzino spoksančios nepilnametės). Paskutinį penktadienį su draugais ėjom į Dainavos kino teatrą, žiūrėjom filmą „Prometėjas“ 3D, išėjom patenkinti, tada apsilankėm bare, o po to ir.. Naktiniam klube „Čikaga“.

Vos ten įėjau, patyriau šoką. Gerą pusvalandį jaučiausi visiškai svetimas tai erdvei. Jaunos mergaitės šoko ir kraipė savo klubus, o vaikinai slankiojo pakampėmis. Labiausiai įsiminė viena aukšta plonų kojų mergina: ji taip suko savo liemenį, jog atrodė, kad ims ir perlūš pusiau. Būtų labai negražu, neestetiška. Po to mes nusprendėm eiti pašokti, nes daugiau nebuvo ką daryti. Tada šokom. Šokdamas kartais užmesdavau akį į šokančius vaikinus ir galvojau kažin ar ir aš iš šono žiūrint kvailai šoku. Dažnai vaikinai šoka suspaudę kumščius, tarsi ruoštųsi muštis. O aš šoku įsivaizduojamu regio ritmu. Aš netgi galvoju, jog šoku neblogai. Nesijaučiu susivaržęs, gal todėl man ir atrodo, jog šoku neblogai. Šokti vienas su mergina nelabai mokėčiau, man patinka tampytis ir šokinėt, ir judint kojas, ir juoktis, ir negalvoti ką galvoja mane matantys žmonės. Nepaisant visko, ką pasakiau ką tik, ir kas įrodo, jog šokti aš nė velnio nemoku, man porą kartų merginos yra pasakę, kad šoku fainai. Ir to pilnai užtenka visam gyvenimui. Kaip kad ir pasakymas, jog mano rankos gražios, arba žandikaulis gražus (wtf?).

Kartais aš žiūriu į savo rankas ir galvoju mano rankos gražios. Kartais žiūriu į nosį ir galvoju, jog gyvenimas visai gerai susiklostė, nes anksčiau aš neturėjau mažos kumpelės, o dabar turiu; o man gi patinka nedidelės kumpelės. Kad ir kaip bebūtų, mano nosis nėra graži, man ji atrodo ilga, bet dabar aš apie tai labai retai užsimenu, nes visi yra pasakę, jog mano nosis nėra ilga. Bet mes negalim tikėti tuo, ką žmonės kalba. Ypač kai visi kalba panašiai.

Išsišokęs grįžau namo. Kitą dieną tvarkiau namus, padėjau mamai, o 17h su klasioke ir jos drauge išvažiavom į klasiokės sodą. Ten pavalgėm ir tada vartaliojom ant adialo. Vėliau atvažiavo PJ, dar vėliau – Asta su Giedrium. PJ buvo labai linksmas, nepamenu, kada jį buvau tokį matęs. Vasarą Alytuje visi atsigavę, blaivaus proto, ir tai džiugina.

O sekmadienį užvažiavo Kęstas manęs paimti, ir mes išvažiavom į Vilnių. Buvo nefaina. Ir dar palikau visus gražiausius marškinius Alytuje. Bet aš dabar kaip niekad nesirūpinu kaip kam atrodau, nes galvoje daugybė idėjų. Ir dar nuo liepos arba rugpjūčio aš vėl tapsiu poetu, todėl dabar ruošiu visą ryšių su žiniasklaida planą, kuris padės man gauti VISAS KARŠČIAUSIAS MAŽULES ir nemokamai lankytis pačiuose GERIAUSIUOSE KLUBUOSE. Ir kontrolė neprašys manęs parodyti atžymėtą bilietėlį.

O kol dar netapau įžymybe, einu surinksiu nukritusias dėžes su dokumentais – kažkas vis tiek turi būti archyvaras, net jeigu širdy jis yra Visa Ko Direktorius.

Pusryčiai

2012/06/02

Pagaliau sulaukiau komandiruotės į Alytų. Buvo suplanuota, kad komandiruotė prasidės kažkada balandį, tačiau va kaip viskas išėjo. Kad ir kaip bebūtų, labai džiaugiuosi, nes pastaruoju metu darbe daug įtampos, ir tai vargina, ir vargina, ir vargina taip, jog pradedi galvoti apie kokį nors naują darbą, kuriame viskas būtų daug geriau.

Alytuj dirbsiu nuo birželio 4 iki 18 dienos. Jeigu viskas pasiseks taip, kaip reikia, komandiruotė bus pratęsta dar vienai savaitei, o jeigu viskas dar geriau pasiseks – tada dar bent mėnesiui.

Viena vertus, truputį baugu grįžti tokiam laikui ir gyventi kartu su mama. Kita vertus, kas gali būti geriau nei Alytus vasarą? Draugai, parkas, dviratis, futbolas,  o dabar aš dar ir bėgioju, tai visai super ;) Paskutinį kartą dalį vasaros Alytuje praleidau 2009 metais, bet tą vasarą močiutė pateko į avariją, o diedukas mirė, taigi nebuvo tada tų nerūpestingų dienų, kaip kad anksčiau.

Geros jums vasaros pradžios ;)

Bananai Šokolado Padaže

2012/04/02

Savaitės pradžia buvo gera, bet nuo vidurio tapo tokia įtempta, jog penktadienį net neradau žodžių kaip nusakyti nusivylimą darbu. Kad ir koks be nuotaikos buvau, vakare su kambarioku nuvykom pas buvusį kambarioką ir grupiokę. Taip mes apsilankėm savo buvusiame studentų bendrabutyje po daugiau nei pusės metų.

Nejaučiau jokios nostalgijos, ypač nuėjęs į tualetą ir užuodęs tą nemalonų kvapelį. Kambaryje jaukiai pasėdėjom, pakalbėjom, išgėrėm. Grįžęs namo pasijutau neblogai apgirtęs, ir prisiminęs patarimą prieš miegą išgerti aspirino tabletę, taip ir padariau. Ir tikrai – kitą rytą nubudau puikios savijautos. Nežinau, ką tas aspirinas padaro organizmui, bet tikrai visiems rekomenduoju prieš einant miegoti išgerti tą vaistą – paprastas ir pigus būdas kovoti prieš nesveikatą po išgėrimo.

Šeštadienį praleidau vaikštinėdamas su kambarioku po parduotuves. Ieškojau batų, bet, kaip ir visada, batų paieškos buvo bevaisės. Šiuo metu blaškausi tarp normalių vyriškų batų ir sportinio tipo batelių. Negaliu apsispręsti, ar aš jau suaugau vyriškiems batams. Daug patogiau avėti converse‘us ir jaustis kažkaip kietai, nei turėti odinius batus ir atrodyti kažkiek vyriškai. Bet tiek to apie tą vyriškumą, ir taip daug streso buvo šią savaitę.

Po parduotuvių su kambarioku pasidarėm valgyt, išgėrėm alaus, pažiūrėjom Family Guy ir tada futbolo rungtynes, o po to netyčia užsnūdom, prabudę pamatėm tų pačių futbolo rungtynių pabaigą. Tada aš skaičiau knygą ir sukiojausi virtuvėj, o jis kažką irgi veikė.

Vakare išėjom į centrą po tris alaus. Jautėmės abu pavargę nuo nežmoniško tinginiavimo, ir kai susėdom Transilvanijoj išgert po vieną alaus, aš pradėjau galvot, kad po to vieno alaus būsim tokie mieguisti, kad nebus antro alaus, tiesiai namo važiuosim. Bet visgi po pirmo alaus nugalėjom tinginį ir nuėjom į Visų Šventųjų barą. Ten buvo vėsu, baro rūsyje grojo kažkokia blues-rock grupė. Sėdėjom be džiaugsmo ir plano, o kad jau tokie beviltiški buvom, tai nusileidom į rūsį pažiūrėt į tą grupė.

Ir tada kažkaip smagiau pasidarė. Grupėj grojo keturi vyrai – du jauni ir du jau pagyvenę. Dainavo dainas apie pagirias, planus keisti gyvenimą, kurių jie niekada neįvykdo, ir t.t. – žodžiu, apie tikrus dalykus ;) Pajutom jiems kažkokią simpatiją. Be mūsų grupės klausėsi gal dar kokie 9 žmonės. Atrodė, kad muzikantams tai visai nerūpi. Ir labai gerai, jei taip tikrai buvo.

Pamažu mums ėmė gerėti nuotaika, o grupei baigus groti išėjom parūkyti. Ten sutikom Aistę su šuniu ir Miku, kalbėjomės, Aistė isterikavo dėl kažkokio bičo, kuris barėsi dėl jų šuns. Po to mes susėdom su Aiste ir Miku, gėrėm alų ir kažką kalbėjom. Vėliau, kai su kambarioku išėjom parūkyti dviese, netikėtai tapom žiauriai geri kažkokio marozo draugeliai. Jis vis man sakė „nu, ty, pacan dajoš!“, nes aš iš pradžių jam atrodžiau susiparinęs, o po to linksmas, ir vis juokiausi iš visko, ką jis kalbėjo. Jis buvo tokioj stadijoj, kai žmonėms visi aplinkiniai tampa žmonės. Baigiant rūkyt jis pasakė, kad jeigu mums čia iškiltų problemų su kitais bičiukais, tai galim kreiptis į jį ir jis padės (vėliau sužinojom, kad jis buvęs kikboksininkas).

Kažkuriuo metu kambariokas įkalbėjo mane eiti pažaisti stalo futbolo prieš ką nors. Taigi mes nuėjom prie stalo futbolo stalo, ten žaidė dvi poros, sutarėm po jų žaidimo sužaisti su laimėtojais. Kai jie baigė, mes stojom prie stalo, mane kankino nepasitikėjimas, bet kai įkaliau pirmą įvartį savo mėgstamu stiliumi (pagauni, kada priešininkas gynėju smūgiuoja kamuoliuką, o tu savo vienu puolėju tuo pat metu kerti, ir tada išeina fainas smūgis; nemanau, kad rimti stalo futbolo žaidėjai daro tokius dalykus, nes, greičiausiai, jie retai atsiperka), pasijutau kur kas geriau. Galų gale, mes laimėjom prieš tuos vyrukus daug anksčiau, nei baigėsi visi kamuoliukai, ir gerai nusiteikę priėmėm sužaisti kitų vyrukų porą. Vienas iš jų buvo alytiškis, jis žaidė už gynėjus, ir žaidė kur kas geriau nei mano kambariokas ar aš. Visus įvarčius praleidom būtent tada, kai jis smūgiavo gynėjais; visą laiką turėjom juos vytis, vis lygindavom rezultatą, tačiau, kai atėjo eilė priešpaskutiniam kamuoliukui, mes praleidom įvartį ir galiausiai pralaimėjom dviejų įvarčių rezultatu. Kad ir kaip bebūtų, jautėmės gerai pažaidę. O tada aš nutariau padaryti šiokį tokį detektyvinį tyrimą, kurį esu pradėjęs dar 2011 metų pavasarį.

Nuėjau prie to alytiškio, su kuriuo žaidėm ir pasakiau, kad žinau, iš kokio jis miesto ir kokioj mokykloj mokėsi. Tada pasakiau, kad ir aš esu iš ten ir iš ten, ir trumpai papasakojau vieną gandą apie vieną vyrą-mokytoją mokykloj, kuris neva susidėjo su viena mokine ir dėl to išėjo iš mokyklos. Tą gandą pirmą kartą išgirdau Alytuje 2011 metų pavasarį, kai kalbėjau su trim bičiukais, kurie buvo baigę mano mokyklą, ir jie man papasakojo tą istoriją. Jie nežinojo, kas buvo ta mergina, su kuria susidėjo tas mokytojas, bet man iškart kilo įtarimas, jog tai buvo mergina, su kuria aš bandžiau draugauti vienu metu. Taigi nuo to laiko aš kai sutikdavau ką nors iš mokyklos, visada bandydavau kalbėtis apie šią istoriją, bet dažniausiai niekas nebūdavo girdėjęs to pletko, nes tuo metu jau buvo baigę mokyklą.

Vyrukas bare išklausė mane ir pasakė, kad kažkas tokio tikrai buvo mokykloje, bet iškart patikino, jog nežino, kas buvo toji mergina. Mes su juo atkapstėm iš kurios laidos buvo toji mergina, ir dar išsiaiškinom kokiame maždaug panų būrelyje ji trynėsi mokykloj. O daugiau – nieko. Aš jam net pasakiau savo spėjimo vardą ir pavardę, bet jis sakė negali būti garantuotas, jog tai tikrai buvo ji. Pasakė dar vieną variantą, bet aš mintyse iškart ją išbraukiau, nes to vyruko variantas buvo labai neįtikimas – ta mergina nebuvo tokia, kuri nesigėdytų susidėti su mokytoju. Čia, aišku, verta paminėti, jog vargu ar kas nors žino, kiek buvo tiesos tame „susidėjime su mokytoju“, tačiau man tai visai nerūpi – man rūpi pats gandas ir jo objektai. Pabaigai tas vyrukas pasakė, jog žmonės kalbėdavo, kad ta merginai po pamokos pas tą mokytoją atsisveikindavom jį „vos ne bučinuku“. Galiausiai aš padėkojau vyrukui už pagalbą ir grįžau prie mūsų stalo, ten visiems bandžiau papasakoti kaip vyksta mano tyrimas ir ką naujo sužinojau ;)

Praėjus kuriam laikui sutikau vieną kolegą iš radijo, pakalbėjom apie futbolą, ultras, JAV, o prieš išeinant namo dar vienas vyriškis mane spėjo keistai pakalbinti: aš stovėjau prie baro durų, jis įėjo ir sako man „jūsų ausis kraujuoja“. Aš atsisukau, stoviu ir žiūriu į jį, ir nesuvokiu, ką jis man bando pasakyti. Žiūriu į jį, o jis vėl – „jūsų ausis kraujuoja“. Galvoju negali būti, nes nieko tai ausiai nepasidariau, be to turėčiau jausti, kad kraujas teka ausimi. Aš jam sakau „negali būti“, o jis man rimtu veidu žiūri į mane ir sako „tikrai kraujuoja, jūs geriau eikit pažiūrėkit į veidrodį“. Tada aš kilstelėjau ranką link ausies, tarsi bijodamas perbraukiau ją, ir jau kai ruošiausi pažiūrėti, ar delnas nekraujuotas, tas vyriškis sako „su balandžio pirmąją!“, o aš vis dar žiūrėjau į delną, kuris buvo švarus. Juoktis pradėjau tik po kurio laiko, labai jau keistai nuteikiantis buvo to vyriškio bajeris ;)

Grįžom namo 03h, vėl išgėriau aspirino prieš eidamas miegoti, ir kitą rytą vėl prabudau sveikutėlis.

Dredai, Kojos, Suknelės

2012/03/18

Naktį sapnavau kad kažkas man liepia surasti kodą man nurodoma jog turiu ieškoti dvejose rašytojo Henning Mankell knygose aš einu į knygynus ir ieškau tų knygų ir niekur jų nėra ir nežinau ką daryt pradedu desperatiškai vartyti visas knygas iš eilės prieina pardavėja ir pasako kad čia kodų nėra taip sapnas ir baigiasi.

Kitą dieną man paskambino iš Baltų lankų knygyno ir pasakė, jog rado vieną iš mano ieškotų Henning Mankell knygų ir kad palaikys man ją ;)

– – –

Šeštadienį planavau su kambarioku eiti į futbolo rungtynes, bet jis staiga sužinojo, kad mirė jo močiutė, taigi išvažiavo namo. Taip aš į futbolo rungtynes nenuėjau, bet nuėjau į vienos kolegės iš radijo gimtadienį.

Visi jos ir jos vaikino ankstesni gimtadieniai vykdavo jų bute. Prisirinkdavo daug žmonių, beveik visada tie  patys, pusė jų nelabai pažinodavau ir nežinodavau, kaip su jais bendrauti. Daug kas ten ateidavo poromis, o aš kaip eidavau vienas, taip eidavau. Tie gimtadieniai man dažniausiai baigdavosi taip: sulaukdavau dvyliktos ir po padainavimų išvažiuodavau namo arba su kuo nors susitikt.

Šiais metais gimtadienis vyko Pogo bare. Susirinko vėl beveik visi tie patys žmonės, kurie būna ir kasmet. Trūko kur sėdėti. Pabendravau su vienu, su kitu žmogum, po to ėjau klausyti pank roko grupės Lucky Strike. Klausydamas koncerto užmačiau tokią merginą su dredais, kuri patraukė mano dėmesį, nes tiek dredai, tiek jos veidas buvo gražūs. Turiu silpnybę dredams, bet ne visiems – ploni ir trumpi arba visai neprižiūrėti manęs nežavi. Ta mergina buvo su vaikinu, todėl žiūrėdamas į ją jaučiausi darantis mažytį nusikaltimą. Vėliau jos vaikinas nuėjo kažkur ilgam, o ji stoviniavo tai vienoj, tai kitoj vietoj, kol galiausiai prisėdo ant sofos krašto, prie kurio aš visąlaik stovėjau. Man kilo stiprus noras pauostyti ją (man atrodė, kad ji turi kvepėti), bet, aišku, to nepadariau. Bandžiau sutelkti dėmesį į koncertuojančią grupę, bet galvoje ėmė suktis mintys apie vieną buvusią merginą, kuri turėjo dredus.

Jos galva visada kvepėdavo vienu šampūnu, ir aš vis norėjau to šampūno nusipirkt, bet kažkokiu būdu nerasdavau jo, ir tik po dvejų metų, kai jau buvau išsiskyręs su ja, kartą grįžęs namo į Alytų radau vonioje to šampūno buteliuką. Pamenu apžiūrėjau jį atsargiai, pauosčiau, įsitikinau, jog tikrai toks pats, kartą išsiploviau juo galvą, bet daugiau niekada jo nenaudojau.

Po to Pogo bare sutikau klasioką, ėjom parūkyt ir išgert alaus. Viduje buvo labai labai karšta, todėl lauke praleidom daug laiko. Po kiek laiko lauke užmačiau ir tą merginą su dredais – stovėjo prie pankų būrelio ir rūkė. Jos kojos buvo tokios tiesios, gal net berniukiškos, ir man niekaip nepavyko įsivaizduoti kaip jos kojos atrodytų nuogos.

Tuo tarpu klasiokas labai daug kalbėjo apie kekšes. Jis vis žvalgėsi į panas kaip išbadėjęs ir su nusivylimu sakydavo nėra čia šiandien kekšių arba kur tos visos kekšės dingę? Mano ir jo santykis su merginomis yra labai skirtingas, bet man nesunku klausytis jo kalbų apie dulkinimąsi ir pan. Jam tiesiog tinka būti tokiu, koks jis yra. Kad ir kaip bebūtų, vakaro pabaigoje jis pripažįsta, jog norėtų stipriai įsimylėti ir pasipasakoja, kad vienintelis žmogus, kurį buvo įsimylėjęs, buvo viena mergina iš mano Alytaus draugų kompanijos. Tai buvo seniai, ir jie niekada nedraugavo, bet flirtavo  labai ilgai. Vėliau jis susipažino su kita mergina, kuri iš tiesų buvo panaši į jo meilės objektą, ir jie draugavo su audringais išsiskyrimais ir susitaikymais gal 2-3 metus.

Kartą viena mano simpatija man parodė vaikiną, su kuriuo flirtavo, nors ji pati tuo metu draugavo su kitu vaikinu. Tas, su kuriuo ji flirtavo, matyt buvo stipriai ją įsimylėjęs, nes po kiek laiko pradėjo draugauti su tokia mergaite, kuri buvo mano simpatijos jaunesnė ir negražesnė versija. Keista, kad žmonės taip pasąmoningai ieško panašių variantų.

Dar kai gyvenau studentų bendrabutyje, 2010 metų vasarą vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Mes gyvenom antram aukšte, ir mūsų televizorius gerai rodė tik LRT ir dar kažkokį kanalą, o kai kurios futbolo varžybos buvo rodomos ir per LNK. Taigi vieną vakarą mes ėjom žiūrėti Argentina-Graikija rungtynių į penkioliktą aukštą, kur gyveno mano kambariokų du grupiokai. Vos ten nuėjom, aš iškart žado netekau, nes vieno iš tų vaikinų mergina buvo kaip mano buvusios merginos kopija, tik šviesiaplaukė. Ji vilkėjo nuostabią melsvą suknelę. Kol rodė varžybas, viskas buvo gerai – sekiau žaidimą, ir tiek. Bet po varžybų visi užsinorėjo dar išgerti alaus ir pažaistų šaradų, o ta mergina sėdėjo kaip tik prieš mane, visąlaik man buvo prieš akis, ir aš jaučiausi labai nejaukiai, galvojau ar niekas nepastebi KAIP kartais aš į ją žvilgteliu.

Po to nemačiau tos merginos labai ilgai, bet dabar sutinku dažnai, nes mes su kambarioku kiekvieną antradienį važiuojam į vieną barą žaisti protmūšio, o ta mergina visada būna kartu su mumis komandoje. Kartais aš pažiūriu į jos pirštus arba iš tolo stebiu pro langą kaip ji rūko lauke, bet mano žvilgsnis dabar visai kitoks, toks ramus, paprasčiausiai ramus.

Kai iš viso su klasioku buvom išgėrę po penkis alaus, nusprendėm skirstytis. Aš grįžau prie gimtadienio stalo, ten žmonės jau irgi buvo beveik visi iškrikę, taigi su jubiliate ir jos vaikinu kartu išėjom iš baro, išsikvietėm taksi ir išvažiavom.

– – –

Naktį sapnavau kad man reikia sudėti daug visokių vaisių tam tikra tvarka koridoriuje į lentynas kad galėčiau tokiu būdu užburti kambarioką kad jis daugiau negertų tiek daug ir susitvarkytų gyvenimą aš dėliojau tuos vaisius ir dėliojau ir niekaip negalėjau surasti tinkamos kombinacijos burtui man pradėjo drebėti rankos ir aš nuėjau valgyti.

Šįvakar grįždamas namo užsukau į parduotuvę ir nusipirkau kriaušių, obuolių ir kivių ;)

Antroji Diena

2011/11/17

…kurios metu Povilas nuveikia daug naudingų dalykų, sunerimsta dėl keistų blyksnių ir mąsto apie daug ką.

Prabudęs puikiai žinojau, ką darysiu – nuvalysiu dulkes nuo kambarioko kambaryje esančios jo skalbinių dėžės.

Vakar vakare pastebėjau tą dėžę eidamas iš balkono, ir toji mintis apie dulkiną dėžę galvoje sukosi nuo pat 06h ryto, kai pirmąkart nubudau; o po to buvau nubudęs 08h, 08:40h, ir kiekvieną kartą iškart pradėdavau galvoti apie dėžę. Kai prabudau 09:40h, nusprendžiau, jog jau reikia keltis iš lovos.

Atsikėlęs nuėjau į tualetą-vonią, ten radau skudurėlį dulkėms valyti. Paėmiau jį ir nuėjau į kambarioko kambarį. Kambariokas jau buvo išėjęs į darbą, taigi aš drąsiai žengiau prie skalbinių dėžės ir keturiais perbraukimais nuvaliau visas dulkes, nesibaimindamas, jog kambariokas man pasakys, kad niekas manęs neprašė valyti dulkių jo kambaryje. Kartą buvo, jog aš kažką padariau gero jam ar jo kambariui, o jis grįžęs pasakė, kad to daryti visai nereikėjo. Aš neįsižeidžiau, bet nusprendžiau, kad jei kitą kartą vėl norėsiu kažką jam gero padaryti, tai reikės nutylėti tai, kad jis nepasijustų nejaukiai, sužinojęs, jog šiek tiek sutvarkiau jo kambarį.

Nuvalęs dėžę grįžau į tualetą-vonią, išploviau skudurėlį ir padėjau jį džiūti. Akis užkliuvo už grindų valymui skirtos šluotos, užkištos už skalbimo mašinos. Ištraukiau ją, sušlapinau jos kempinę, nugrežiau ir grįžau į kambarioko kambarį. Tiesa, eidamas dar nežinojau, jog jo kambario grindys dulkinos, bet mano nuojauta manęs neapgavo – grindys buvo kaip reikiant dulkinos.

Išvalęs kambario grindis išploviau šluotos kempinę ir išvaliau koridoriaus bei virtuvės grindis. Po to įjungiau dulkių siurblį ir išsiurbiau visokius plyšelius koridoriuje, o tada ir savo kambarį. Grįžęs dar kartą į tualetą-vonią paėmiau tą patį dulkių valymui skirtą skudurėlį ir kruopščiai nuvaliau mano kambaryje esančius stalą, dvi spinteles ir vieną iš keturių savo spintos lentynų. Kodėl vieną iš keturių? Niekada nekvaršinu sau galvos tokiais klausimais. Tiesiog taip jau būna, jog imu ir kažką padarau ne iki galo: vietoje to, kad nuvalyčiau visas keturias lentynas, aš nuvalau tik vieną, nes iš tikrųjų valau viską mechaniškai, taigi – nepatikrinęs, ar ten tikrai yra dulkių. Šiandienos atveju nuvaliau vieną lentyną, nors galėjo būti, jog būčiau nuvalęs visas. Toks valymas iš eigos nėra motyvuotas, nes nesu įsitikinęs, ar lentynos tikrai dulkinos, todėl ir nematau reikalo viską valyti kruopščiai. Jeigu būčiau pastebėjęs, kad bent viena lentyna yra dulkina, tada būčiau kruopščiai nuvalęs visas, bet šiandien valydamas tą vieną lentyną nepastebėjau, kad ji būtų dulkina, todėl kitas tris visai praleidau. Aišku, tvarką mėgstantys žmonės man galėtų pasakyti, jog man nebūtų nukritusios rankos, jeigu būčiau nuvalęs visas keturias lentynas dėl viso pikto. Bet tokiems žmonėms visada galima atsakyti, kad rankos galėjo ir nukristi.

Žmonės kartais prikalba tiek daug nesąmonių – rankos nenukristų, jei padarytum tą ar aną, verkia duonelė tinginio valgoma, nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs, ir t.t. Ką visai tai reiškia? Duona juk tikrai neverkia, kai ją valgo tinginys. Aš gyvenime tiek daug duonos privalgiau, ir duona niekada neapsiverkė, kai ją valgiau, nors mama nuo 13 metų man dažnai kartojo, kad esu tinginys, nes mėgau skaityti knygas arba šiaip svajoti, ar užsiimti kitais menkniekiais, kurių ji nesuprato. O kaip suprasti tą nesigailėjimą dėl ankstyvaus kėlimosi ir ankstyvų vedybų? Kai man buvo devyniolika metų, aš pradėjau gyventi kartu su savo mergina, ir mama tada visąlaik man kalė į galvą, kad tik neprisidaryčiau vaikų ar neužsinorėčiau tuoktis, tai kaip dabar suprasti tą pasakymą? Ar mama man blogo norėjo? Tikrai ne, o tai reiškia, jog ta patarlė nebeaktuli. O tos patarlės apie ankstyvą kėlimasi išvis nesąmoninga: kartais būna, jog netyčia atsikeli anksti, nors dar galėjai miegoti dvidešimt minučių, ir po to tu jau nebeužmiegi – tai kur čia tas gerumas anksti keltis?

Ar bent kas nors iš mūsų pagalvoja apie tai, ką mes kartais kalbam? Abejoju, ar mano tėvų kartos žmonės gali paaiškinti tokius pasakymus kaip žemė – akmuo, pinigai – vanduo arba kol lūpos saldžios – visi laižo. Gal kažkada šios senos patarlės ir įvairūs priežodžiai ir buvo aktualūs, kai dar visi žmonės gyveno kaimuose ir rūpinosi savo ūkiais, bet dabar laikai pasikeitę ir tokie pasakymai yra atgyvena. Be to aš įtariu, jog daugelis pasakymų, skirtų pašiepti tinginystei, buvo sukurti todėl, kad vieni žmonės sunkiai dirbo, o kiti – nelabai, ir pastarieji erzino sunkiai dirbančius, todėl sunkiai dirbantys ėmė galvoti visokių patarlių, norėdami įžeisti ar priversti nejaukiai pasijusti tuos mažiau dirbančius.

Kai būnu grįžęs į gimtą miestą, mama šeštadienį labai mėgsta akcentuoti darbą, ji kalba apie jį su pasigėrėjimu. Ji dažnai pradeda sakinius taip: žmonės nuo pat ankstyvo ryto visur eina…, žiūrėk, kiek žmonių – ir visi kažką veikia…, net ir savaitgaliais žmonės nesėdi be darbo… Jeigu ilgiau jos pasiklausau, imu ir prievarta susigėstu, nes man savaitgalį nieko nėra maloniau kaip prigulti ant sofos ir paskaityti knygą ar pasikuisti po rašomojo stalo stalčius ieškant visokių keistų užmirštų užrašų knygelių. O susigėdęs suprantu, jog, deja, savęs nepakeisiu, esu koks esu, todėl pereinu prie veidmainiavimo: imu šmirinėti iš kambario į kambarį (iš viso turim keturis kambarius bute), tarsi kažko ieškodamas, tarsi kažką suradęs galėčiau imtis kažkokio darbo, kurį esu numatęs sau; atsidarau sieninę spintą, esančią tarp virtuvės ir koridoriaus, kurioje sudėta daug daiktų, kurie būna retai reikalingi, ir pradedu įnirtingai kažko ieškoti, o kai mama paklausia, ko ieškau, atsakau „ai, tokio dalyko“; arba nueinu aplankyti močiutės.

Tokios nemalonios situacijos būtų galima išvengti, jei mes turėtume sodybą ar kaimą, ar automobilį. Bet mes niekada neturim ir neturėjom, todėl man sunku įsivaizduoti, kokio darbo galėčiau imtis bute, kuris ir taip jau būna sutvarkytas prieš man grįžtant praleisti savaitgalio gimtuose namuose. Mama galėtų bent jau palikti ką nors man sutvarkyti, bet ne, ji sako negaliu laukti savo vaiko apsikuitusi. Blogiausia yra tai, kad kalbėdama taip, ji man meluoja – ji iš tų žmonių, kurių gyvenamoji aplinka visada būna tvarkinga. Visi šie dalykai ir priveda prie verdikto, jog esu tinginys ir nenoriu nieko veikti.

Bet tai juk nėra tiesa. Štai šiandien niekieno neprašomas sutvarkiau kambarioko kambarį ir savo kambarį, ir virtuvę, ir koridorių. Ir dabar yra dar tik 10:14h, o aš jau esu nuveikęs tiek daug dalykų!

Prisėdęs virtuvėje pusryčiauti pastebėjau, jog debesys danguje sklaidėsi ir saulė ėmė šviesti stipriau. Naktį buvo nebloga šalna, nes žolė buvo vis dar pabalus. Buvo įdomu sužinoti, ar lauke vis dar vėsu, bet nosies kišti ten visai nesinorėjo. Be to, kai pusryčiams valgau dribsnius su pienu, esu labai laimingas ir ramus, ir būnu dar laimingesnis, jeigu man nereikia niekur eiti, net jeigu diena ir labai graži.

O ši diena vis gražėjo ir gražėjo, nes greit debesų danguje visai neliko, saulė pakilo aukščiau ir geriau apšvietė mūsų kiemą, viskas skendėjo šviesioje ramybėje. Pavalgęs nuėjau į kambarioko kambarį, kuris buvo stipriai apšviestas saulės, ir prisėdau ant jo lovos. Taip sėdėjau kurį laiką ir apžiūrinėjau kambarį, o kartais atsukdavau veidą į langą ir prisimerkdavau dėl ryškios šviesos. Man taip kartais labai reikia pasėdėti apšviestam, apima kažkoks sunkiai paaiškinamas gerumas.

Pasisėmęs tiek gerumo grįžau į virtuvę ir nusprendžiau paskaityti naujienas internete. Įsijungiau kompiuterį ir ruošiausi jau skaityti apie tai, kad netikėtai vieno banko veikla buvo laikinai sustabdyta (ne dėl to, kad man tai rūpi, tiesiog šiaip), kai staiga šviesos blyksnis apakino mane. Pažiūrėjau pro langą, bet nesupratau, iš kur tas blyksnis atėjo. Greičiausiai kažkas atidarė langą, į kurį švietė saulė, ir taip susidarė tas blyksnis.

Sutelkiau dėmesį į kompiuterio ekraną ir vėl pradėjau skaityti, bet perskaitęs kelis sakinius vėl buvau apakintas šviesos. Kaip ir pirmąkart, nesupratau, iš kur jis atsirado. Kiemas atrodė ramus ramus. Įdėmiai apžiūrėjau visus kaimyninių namų langus, kurie išėjo į kiemo pusę, tačiau neradau prie ko prikibti. Nutariau šį kartą ilgiau palaukti, nes tikėjausi, jog blyksnis gali pasirodyti ir trečiąkart. Žiūrėjau tiesiai prieš save kurį laiką, ir staiga mane vėl apakino. Tapo aišku, jog blyksnį sukelia tikrai langas, tačiau jis buvo darinėjamas ne šiame kieme, o tolesniame arba dar tolesniame. Sukaupęs visą dėmesį bandžiau įžiūrėti, kas ten gali vykti, tačiau man nepavyko nieko įžiūrėti. Vienintelis paaiškinimas, kodėl žmonės darinėja langą, buvo tai, jog galbūt jie jį valo. Kita vertus, ar žmonės valo langus lapkričio pabaigoje? Dažniausiai juk valo atšilus orams pavasarį, dar valo vasarą, dar gal šiltu rudens metu, bet tikrai nemačiau, jog valytų, kai jau būna šalta.

Man baisiai parūpo tas langas. Kol sėdėjau virtuvėj ir žiūrėjau į tą pusę, iš kurios mano manymu atsklisdavo blyksniai, buvau apakintas dar keturis kartus. Smalsumo pagautas nutariau nueiti ir pažiūrėti, kas ten vyksta, juolab, kad neturėjau ką veikti.

Įsispyriau į sportinius batelius, apsirengiau savo šiltesne striuke ir išėjau į kiemą. Lauke buvo tikrai vėsu. Pasukau eiti link tos pusės, iš kur atskriedavo šviesos blyksniai. Perėjęs savo kiemą ėmiau girdėti kažkokius šūksnius. Kai įėjau į kitą kiemą, šūksniai pasidarė dar garsesni, tačiau negalėjau išgirsti, kas yra šaukiama. Artėdamas link kiemo centro, pamačiau vyriškį, kuris stovėjo atsitraukęs per dešimt metrų nuo vienos laiptinės ir žiūrėjo užvertęs galvą aukštyn. Pakėlęs galvą, pamačiau pravirą langą. Prie jo staiga pasirodė moters veidas, o po to iškart pamačiau krentančius sąsiuvinius ir padrikus lapus. Nepraėjus nė dešimčiai sekundžių, moters veidas vėl pasirodė prie lango, ji išmetė kažkokią dėžutę, o išmesdama kliudė langą, kuris greit pajudėjo į dešinę, po to jo rėmas stuktelėjo į namo sieną ir jis ėmė grįžti į pradinę padėtį, tačiau čia ir vėl pasirodė moters veidas, ji netyčia trenkė į langą, mesdama marškinius ir batus, ir langas vėl pajudėjo į dešinę. Va iš kur tie blykstelėjimai, ir kaip gaila, kad iš tokio didelio piktumo ir įniršio..

Ir ji vis šaukė. Šaukė įnirtingai, pagalvojau, jog greičiausiai šaukdama net ir spjaudėsi, tačiau tuo negalėjau būti tikras. Vis dar buvo sunku suprasti, ką ji šaukė, tik žodžiai kūrva ir blet buvo aiškūs. O vyras stovėjo apačioje ir vis kratė galvą. Jis nieko nešaukė moteriai. Man ėmė rodytis, jog vyras greičiausiai bus tikrai kaltas, kažkaip bus įžeidęs tą moterį, o jo rami stovėsena tarsi byloja apie jo kaltės pripažinimą. Buvo truputį gaila matyti jį tokį, man pasidarė neramu, nes supratau, jog mano akivaizdoje byra dviejų žmonių gyvenimas ir aš negaliu to sustabdyti. Žinoma, jeigu tai būtų holivudinis filmas, aš prieičiau prie vyro ir pasiūlyčiau jam pagalbą, po to išmokyčiau kaip susigrąžinti tą moterį, ir, galiausiai, viskas baigtųsi penkiais happy-end‘ais. Jei tai būtų sovietinė drama, tada pora, laikui bėgant, užmirštų nuoskaudas, ir vieną dieną vyras ateitų pas moterį su gero vyno buteliu ir skaniu kumpiu, ir moteris jam viską atleistų, ir jie susitaikytų, ir gyventų gražiai. Gaila, kad ši scena nėra iš filmų.

Kadangi man veikti ten nebuvo ką, apsisukau eiti namo. Grįždamas prisiminiau, jog mūsų šeimos namuose visą laiką kažkokiu būdu buvo išvengiama daiktų mėtymo. Kita vertus, galbūt tai buvo dėl to, jog mama niekada nevarydavo tėvo iš namų, kai jų bandymai sugyventi gražiai eilinį kartą baigdavosi tragiškai mano atžvilgiu. Mama visada suprasdavo, jog viskas jau baigta, nes tėvas nesikeičia ir netampa geresnis, ir leisdavo tėvui pajusti, jog mes galim gyventi be jo. Kai jis pajusdavo, kad prisidirbo iki kaklo ir yra kaltas, sukeldavo didelį barnį ir išeidavo iš namų garsiai keikdamasis ir trankydamas duris. Mes po kiek laiko jau ir prieš kaimynus nesigėdijom dėl tokio jo elgesio, viskas tapo norma.

Kartais tėvas daiktus išsiveždavo pats, kartais atsiųsdavo kokį nors draugą paimti jo daiktų, o kartą prašė mūsų paštu atsiųsti, bet mes jam nenusiuntėm, ir po pusmečio mama išnešė jo visus likusius marškinius prie konteinerio, kad benamiai galėtų jais apsirengti. Iš tiesų keista, kad jis turėjo tiek daug marškinių – kiek jį pamenu, visada vilkėdavo marškinius ir labai retai kokius nors marškinėlius. Su marškiniais jis visada atrodydavo toks vyriškas, o marškinėliai, atrodė, tiesiog nederėjo jo charakteriui.

Mintis apie tėvo marškinius priminė man kitą dalyką, susijusį su tėvu – tai, kaip jis uždėdavo man ranką ant peties. Joks kitas vyras niekada nėra man taip uždėjęs rankos ant peties. Tėvo ranka buvo sunki, ir uždėdavo ją dažniausiai tik tada, kai būdavom kur nors svečiuose. Uždėjęs dažnai dar pasakydavo „sūnau Dovydo“. Niekada nesupratau, kodėl jis tai sakydavo, o įdomiausia, jog nors ir atrodydavo, jog ranką uždeda man ant peties tik norėdamas tarsi pasipuikuoti ar pasirodyti geras prieš kitus žmones, tą „sūnau Dovydo“ jis visada ištardavo negarsiai ir aiškiausiai adresuodavo man vienam.

Iš tiesų aš niekada nesupratau, ar tėvas manimi džiaugėsi. Ir ar išvis džiaugėsi, kad turi sūnų. Aš buvau jo priešingybė – ramus, tylus, prisirišęs prie mamos, o ne prie šeimos vyrų. Tėvas, būdamas 13, slapčia jau rūkė, jo tėvui nežinant buvo paėmęs jo automoblį ir važinėjosi po Alytų su draugais, o aš. Ką aš? Man patiko skaityti knygas, rinkti menkniekius, domėtis visokiais fantastiniais dalykais ir vienam užsiiminėti mažmožiais, kuriems niekas rimtai neskyrė dėmesio mūsų šeimoje (aš nepykdavau dėl to). Galiausiai aš taip ir užaugau kaip jo priešingybė.

Mąstydamas apie save vaikystėje ir paauglystėje, pastebiu, jog visada turėjau polinkį fantastikai. Būdamas antroje klasėje perskaičiau pirmą fantastinę knygą („Haukas ir Fišer. Vilkas avidėje“, Simonas R. Greenas) ir tada tiesiog panėriau į fantastikos pasaulį. Būdamas penktoje ar šeštoje klasėje nekantriai laukiau naujojo „Žvaigždių karų“ filmo, bet kai jis pasirodė, mama manęs neleido į kiną (iki šiol nesuprantu, todėl), taigi aš tenkinausi pirkdamas kramtomą gumą su lipdukais iš to filmo epizodų. Būdamas aštuntoje klasėje pradėjau skaityti kitokią grožinę literatūrą, nieko nesupradamas apie meilę pamėgau nelaimingus meilės romanus. Nuo tada mažiau dėmesio skyriau fantastikai, tačiau pats nuolatos fantazuodavau iki begalybės: kaip tampu pripažintu rašytoju, po to pradėjau klausyti roką ir norėjau tapti roko grupės vokalistu ar bent jau gitaristu, o kai pradėjau žavėtis futbolu, norėjau tapti geru futbolo gynėju. Mano fantazijai nebuvo ribų, ir aš praleisdavau 99% laiko fantazuodamas, ir tik 1% laiko darydamas kažką, kas galėjo padėti įgyvendinti fantazijas: pradėjau groti akustine gitara, bet mečiau po mėnesio; balso ir klausos visąlaik neturėjau; rašiau itin apgailėtinus eilėraščius; niekada nelankiau futbolo treniruočių, kad išmokčiau geriau žaisti.

Fantazija pakišo man koją kaip reikiant. Visąlaik gyvenau tarsi iliuzijoje, jog atėjus laikui viskas bus taip, kaip reikia. Nemokėjau kryptingai projektuoti savo asmenybės – mėčiausi nuo vieno dalyko prie kito, taip niekada ir nesiimdamas nieko visa širdimi, tik leisdamas savo fantazijai nupiešti gražius vaizdinius dalykų, kurie manęs laukia ateityje. Fantazija man visą laiką davė per daug, kad galėčiau rimtai siekti tam tikrų realių tikslų. Įdomiausia tai, jog didelė dalis mano svajonių virsdavo realybe, net jei aš ir nedėdavau jokių pastangų, tačiau tada nutikdavo kitas baisus dalykas – aš suprasdavau, jog tai, apie ką svajojau, dabar man visai nebeįdomu.

Grįžęs namo norėjau nustoti apie visa tai galvoti, todėl paėmiau Gabrielio Garsijos Markeso knygą „Patriarcho ruduo“ ir priguliau ant lovos paskaityti. Skaičiau iki pietų, o tada pasikepiau blynelius su kumpiu ir sūriu, ir valgydamas žiūrėjau CSI seriją. Serija buvo labai įdomi: buvo rasta išžudyta keturių asmenų šeima, CSI raso įtariamąjį, kuris greit prisipažino nužudęs šeimą, bet po to atėjo tokia mergina ir pasakė, kad tai ji išžudė šeimą, o serijos viduryje atsirado dar du žmonės, kurie norėjo prisiimti kaltę dėl šeimos nužudymo, todėl visi CSI buvo sutrikę ir nežinojo, ką daryti, bet galiausiai išnarpliojo bylą man kaip tik bebaigiant valgyti antrąjį blyną.

Pavalgęs apsirengiau ir išėjau į lauką. Nežinojau, kur noriu eiti, bet žinojau, kad man reikia pabūti tarp žmonių, taigi nuvažiavau į didelį prekybos centrą. Ten apsukau ratą, neužeidamas nė į vieną parduotuvę, o išėjęs iš jo sėdau į pirmą atvažiavusį autobusą ir nuvažiavau iki pat Fabijoniškių žiedo. Kažkada šalia to žiedo gyveno vienas kiemo draugas, kai studentavo. Su kitu kiemo draugu kartais nakvodavom pas jį, kai atvažiuodavom iš Alytaus į koncertus, vykusius Vilniuje. Dabar tas draugas, kuris čia kažakda gyveno, yra susituokęs ir jau turi dukrą. Ir mes nebendraujam, ir nesikalbam kaip anksčiau – apie merginas, apie gyvenimo tikslus, svajones, anarchiją ir seksą -, tik paspaudžiam vienas kitam ranką ir iš mandagumo paklausiam kaip sekasi, kai netikėtai prasilenkiam Alytuje savo namo laiptinėje.

Aš nekenčiu, kai žmonės dingsta. Tėvas, draugas, klasiokas, diedukas, merginos.

Perėjau kažkokią gatvę ir nuėjau iki artimiausios stotelės, kurioje važiavo jau visai kiti autobusai. Laukiau autobuso septynias minutes, įsėdęs į jį važiavau devynias stoteles, tada išlipau ir parėjau šešių stotelių atstumą iki namų pėsčias, vis galvodamas apie brendimą, vyriškumą ir atsakomybę.

Grįžęs namo išsitraukiau juodą batų dėžutę, kurioje laikiau visokius užrašų sąsiuvinius ir laiškus. Suradau neišsiųsta laišką, adresuotą vienai merginai, paėmiau, nuėjau į virtuvę, suradau žirkles ir sukarpiau voką su jame buvusiais lapais.

Tada nuėjau į dušą, o nusimaudęs pasijutau daug geriau. Gerumo aura neapleido iki pat vakaro, kai po darbo grįžo kambariokas ir mes žiūrėjom intriguojančias futbolo rungtynes.


%d bloggers like this: