Gegužė

„Kai kurie žmonės negali būti ramūs greta kitos asmenybės, būtina nerimastingai peržengti ribas ir tarsi įsilieti į kitą sąmonę, tikintis, kad taip – nuodugniai išmanant kitą žmogų – jie turi galios valdyti. Išties tai tik atspindi sunkiai tramdomą, impulsyvų sprukimą nuo savęs – tokia didelė savęs baimė, toks nenugalimas noras pasislėpti kitame, apsisaugoti nuo savęs.“

Pabaigos pradžia.

***

2017 m. Eurovizijos laimėtojas dainuoja:

„Jei tavo širdis nenorėtų nusileist
Nejausti aistros, nenorėti kentėti
Nekuriant planų, kas bus po to
Mano širdis gali mylėti už abu“

Mane iki šiol stebina, kad žmonės galvoja, jog užtenka meilės iš vienos pusės. Neva: aš tave myliu, tu tik būk su manim, net jei nieko nejauti. Žmogus nori savintis kitą žmogų, išlaikyti jį kaip objektą. Mes linkę tokius santykius vis tiek vadinti meile, tačiau tai klaidingas požiūris.

Meilė turėtų būti pripažinta kaip liga.

***

Netikėtai sutikau A. ir kitą dieną išdrįsau pakviesti ją vakarienės.

Po kelių dienų galvoju: kodėl aš tiek daug bendrauju su visokiomis merginomis šiuo metu? Ką man tai duoda? Ar tai veda kur nors, jei vieną dieną sau tyliai prisipažinau, kad man dabar gerai vienam ir sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau būti su kuo nors kartu?

***

Vėl užaugo pilvas.

***

Aną penktadienį šventėm T.M. bernvakarį. Bernvakario dalyvių nepažinojau, jie vieni kitų – irgi ne, bet nepaisant to, visi susikalbėjom.

Iš pradžių nuėjom į šaudyklą, ten pašaudėm. Šaudžiau pirmą kartą – dešimt šūvių iš Glock‘o, dešimt iš Makarov‘o; pastarasis patiko labiau, su juo pataikiau visus kartus į taikinį. Pašaudę sėdom į troleibusą ir nuėjom į Etno barą.

Etno bare išgėrėm alaus ir patraukėm į Šnekutį, tada leidomės į Piano Man terasą, vėliau atsidūrėm Vasaros terasoj, dar vėliau – Gringo. Gringo niekad nesu buvęs, turėjau kažkokį keistą nusistatymą prieš tą barą. Šįkart ten sutikau G. draugę/kolegę Au., truputį pasikalbėjom. Vėliau bernvakario kaltininkas T.M. pradėjo norėt miego, tai vedėm jį pavalgyti į McDonald‘s, bet kol visi pavalgėm ir dar išgėrėm alaus Žemaitės skvere, tai keli iš mūsų irgi užsinorėjo miego. Galiausiai trise nuslinkom į Akivarus, paėmėm po alaus, bet aš savojo taip ir neišgėriau – pasijutau pavargęs ir taksi grįžau namo.

***

Kitą dieną vyko Gatvės muzikos diena.

Kažkada ši diena mane labai domino, nes kai ji atsirado, buvau gal dvidešimties metų ir man žaviai atrodė idėja, kad visi išeina į miesto gatves ir groja. Tačiau metai iš metų GMD vykdavo tą patį savaitgalį, kurio metu būdavo ir motinos diena, taigi aš visada išvažiuodavau sveikinti mamos į Alytų, o Alytuje GMD vykdavo kažin kaip nykiai ir neįdomiai. Pirmą kartą į GMD Vilniuje išėjau pasižvalgyti, kai man buvo gal 27 metai, ir tada nei pats renginys, nei ten išgirsta muzika jau neatrodė Kažkas Tokio.

Šį pavasarį GMD šurmulį mačiau eidamas Gedimino prospektu, po to dar šen bei ten, tačiau bendra nuotaika pasijautė tik tada, kai nuėjau į Downtown Forest Hostel. Ten grojo visokios grupės, ir nors man ten kažkuri grupė visai nepatiko, bet Frank Fitts buvo visai ok, nors labiausiai iš visko patiko ta festivalinė, atsipalaidavimo atmosfera, sklandanti visur.

Ten būdamas ir pagalvojau – viskas bus gerai, vasara čia pat.

***

Pasirodo, kad Jenny Lee Lindberg iš Warpaint yra man kadaise patikusios aktorės Shannyn Sossamon sesuo.

„Ir aš nustojau švelnumo“

L. ateina krapštinėdama vieną nagą, ir ji tai daro puikiai – atmestinai ir tuo pat metu sutelkusi visą dėmesį.

Nuvažiuojam į centrą, nueinam į koncerto vietą. Stoviniuojam, laukiam. Grupė pradeda groti. Suprantu, kad iš tiesų tai nežinau, ką čia veikiu. Norėjau nusipirkti knygų, bet dabar tingisi eiti pažiūrėti kokias ten pardavinėja. Aplink visi žmonės neįprasti, arba tiksliau – aš turėčiau būti neįprastas jiems, nes tai aš įsiveržiau į šitą Salioną, o ne Salionas su visais lankytojais atvyko į mano žaidimų aikštelę.

Kurį laiką stebiu žmones, vėl matau tuos trūkumus, jie bado akis, ir tik keli maži vaikai, besimalantys visai prie mūsų, priverčia šypsotis.

Po to užsižiūriu į vieną moterį. Sunku pasakyti kiek jai metų, bet vyresnė už mane. Ji šviesių plaukų, apsirengusi skoningai, geria vyną iš gražios taurės, ant rankų – apyrankės, ant kaklo – karoliai. Man atrodo, kad ji kažką labai primena, kažką iš man pažįstamų moterų, bet protas šiandien veikia lėtai, į mano klausimus nėra atsakymų.

Vėliau prie mūsų prieina suaugęs hipsteris – kitaip nepavadinčiau to vyro. Jam maždaug 30-34 metai, jis kietai apsirengęs, aukštas, gero sudėjimo, turi mažytį auskarą ausyje, yra barzdotas ir ūsuotas, žinoma, o jo lūpos tokios storos, tokios ryškios. Manau, kad jis patinka L., bent jau man atrodo, kad turėtų patikti, ir aš galvoju kažin kokios mintys dabar jos galvoje, nes šito vyro nepastebėt ji negali.

SOLO ansamblis užgroja greitesnio ritmo dainą, aš žvilgsniu grįžtu prie tos moters, kuri man kažką primena. Dabar ji pradeda šokinėti ir visaip dėsto rankas kaip kartais dėsto žmonės rankas per visokius repo klipus ir t.t., ir pan., ir dar ji atrodo išgėrusi. Visa tai taip nedera jai, tai kažkaip neskoninga, mane gelia toks neatitikimas tarp jos išvaizdos ir elgesio, ir dar aš prisimenu tą nurautą penktadienį Alytuje, ir dabar jau prisimenu, kurią moterį man primena ši moteris, dabar jau prisimenu, ir pasidaro kažkaip dar nejaukiau.

Kai koncertas baigiasi, mes išeinam, atsisveikinam ir aš traukiu susitikti su draugu ir jo drauge. Kadangi negaliu jiems prisiskambinti, tai vaikštinėju centre nuo vienų gatvės muzikantų prie kitų. Ilgesniam laikui apsistoju prie Soulbox‘o, ten jaunimas groja kažkokį funką/roką. Stoviu prie vieno pastato kampo, stebiu žmones, muzika neįdomi, bet man viskas ok, man tiesiog norisi žiūrėti į žmones, norisi tikėti, kad jie gražūs, norisi pamatyti jų grožį, o dar tiksliau – norisi žiūrėti į juos tol, kol visi jų trūkumai nebegels, kol visus jų trūkumus priimsiu kaip neišvengiamybę, kaip tam tikrą balansą tarp jų grožio ir negrožio.

Po kurio laiko paskambina draugas ir mes susitinkam. Kartu su juo ir jo mergina einam link Rotušės aikštės, užsukam į parduotuvę, tada dar šiek tiek paklausom muzikos prie Bix baro, o tada pasukam link Barbakano. Ten prisėdam, saulė maloniai šildo, o ir vėjas nurimsta, ir mes atsidarom po pirmą alaus.

Nežinau, kiek alaus išgėriau tą vakarą, daug, bet tai nepadėjo nematyti visų tų žmonių trūkumų. Net kai nuėjom į koncertą ir sutikom kitus draugus iš Alytaus, juokiausi ir šypsojausi, bet vis tiek galvojau apie tuos trūkumus. Trūkumus, kuriuos matau savyje, savo drauguose, pažįstamuose, ir trūkumus, apie kuriuos tiesiog žinau – iš visokių pasakojimų, istorijų, įrašų kitų žmonių tinklaraščiuose.

Visos grupės groja šauniai, o kai viskas baigiasi, mergina, su kuria maloniai kalbėjom, mane vedasi į šalį. Staiga suprantu kur čia viskas krypsta, noriu pasišalinti, o ji sako atsipalaiduok, sakau aš nieko nenoriu, ir bandau eiti, bet ji laiko už rankos, sakau aš nieko nenoriu, ir ji klausia kodėl, ir aš sakau nes yra kita mergina, kuri man rūpi, ji sako bet čia juk jos nėra, ir aš sakau nėra, bet aš noriu jos. Pagaliau ištrūkęs išeinu į lauką, jaučiuosi nemaloniai, paeinu toliau ir rūkau, ir galvoju, kad gyvenime tu nuolatos nori viena, bet gauni kažką kita, ir kažkaip turi išmokti rasti balansą tarp to, ko nori siekti iki galo ir tarp to, kur gali pralaimėti, t.y. pasitenkinti pakaitalu. Ir dar prisiminiau susitikimo su L. pradžioje pokalbį, kuomet kalbėjau apie batus: būna didelė problema, kai sunešioji pamėgtus batus ir tau reikia pirkti naujus, nes nauji man niekada nebūna tokie iškart faini ir smagūs kaip senieji, kuriems jauti kartais net ir keistus sentimentus, ir kad naujieji išryškina senųjų (tobulųjų) trūkumą. Ir tada pagalvojau – o kažin kaip vakaras susiklostė pačiai L.?

Tikiuosi estetiškiau.

– – –

Tomas Petrulis
Atminimo diena

matyt įvyko kažkoks prasilenkimas
mūsų ištarti žodžiai gerai nesukibo
ir mes iškart atsisveikinom
tai apnuogino veidus praeivių
priešais raudoną signalą
viskas sruvo pro šalį
ir aš nustojau švelnumo
netiesa nenustojau švelnumo
inertiškai pypsint mašinoms
isteriškai vėliavoms plazdant
vėlavau su kai kuo susitikti
vėlavau su kai kuo susipykti