Posts Tagged ‘geismas’

Laukimas

2016/05/31

Šitie gegužės pabaigos karščiai, šita tvankuma vėl keistai mane veikia.

Dienomis, kai atsiduriu tarp žmonių, jaučiu pasyvų šleikštulį. Kartais šleikštulys kyla į ką nors ilgiau įsižiūrėjus – mažą vaiką parduotuvėje, neišsirenkantį ledų, senjorę, nešančią didelį kiekį žalios mėsos, benamį su moteriškais džinsais ir uggs‘ais.

Vakarais kitaip, vakarais atsiranda poreikis mylėtis. Sunku jį paaiškinti, bet man taip visada būna per karščius, nepaisant to, kad karščiai = prakaitas, lipnumas, troškulys. Ir dabar, kai guliu lovoje, girdžiu kaip mylisi kaimynai. Kaskart, kai juos išgirstu, žinau, kad dabar yra 23:40 arba 23:50 – jie visada tai daro tokiu metu. Norėčiau ir aš dabar turėti kitą kūną šalia, norėčiau patirti tą kuriam laikui atbukinantį malonumą.

***

Kasryt nubundu valanda iki žadintuvo, gulėdamas lovoje skaitau, tada trumpam apsimigdau, o po to jau nuskamba žadintuvas ir aš keliuosi. Maudausi, ir toliau nepusryčiauju, išeinu į darbą.

Kadangi prasidėjo sesija, studentų ryškiai sumažėjo. Liko pabaigti darbą su vienu skyriumi, užpildyti keistą apklausos anketą ir sulaukti kelių institucijų atsakymų į išsiųstus raštus, kad būtų galima sužinoti jų poziciją vienu svarbiu klausimu. Tris vakarus per savaitę, kaip ir anksčiau, irgi leidžiu darbe, prižiūrėdamas vis dar vykstančias laidas. Dar pradėjau mokytis dirbti programa Adobe InDesign – seniai buvo laikas. Bet iš esmės jaučiu štilį. Šalia manęs, atrodo, nieko nevyksta, ničnieko.

Gyvenu laukimu, tai nėra gerai. Laukiu, kada prasidės parašyto romano redagavimas. Laukiu, kada bus išleista knyga. Laukiu festivalio, laukiu kito festivalio.

Gyventi ramiai sunku, netgi neįprasta, sakyčiau. Nors iš pradžių užplūdusia ramybe džiaugiausi, nes po ilgo laiko buvo malonu jaustis pagaliau suprantančiu kas ir kaip yra, dabar ši ramybė mane veikia kažkaip neigiamai. Tiesa, mano mityba ir miego režimas normalizavosi, tai visai džiugina, nes kai neseniai pasisvėręs pamačiau, kad per mėnesį numečiau 6 kilogramus, sunerimau.

Toks jausmas, kad spėjau priprasti prie tos kurį laiką vyravusios sumaišties ir dabar be jos nežinau kaip orientuotis gyvenime.

Panaudotas paveikslėlis: http://www.mymodernmet.com/profiles/blogs/agnes-cecile-dripping-paint-portraits

Prieš šventes

2015/12/24

Stovėdamas parduotuvės eilėje prie kasos, stebiu žmones, stovinčius prie kitos kasos. Kažkas perka cigaretes, kažkas moka už paslaugas, vaikinas prašo bilietų į koncertą. Po to ten prieina mergina, ji verkia. Valosi akis, šluostosi ranka nosį; didelis auksinis papuošalas kabo jai ant kaklo. Kai ji išsitraukia telefoną, matosi, kad jai dreba rankos. Eilė, kurioje ji stovi, visiškai nejuda, nes kasininkė kažkur išėjo. Ji vis dairosi, šluostosi ašaras, bando kažkam skambinti, bet, atrodo, niekas neatsiliepia, todėl ji iš naujo nuleidžia telefoną ir vėl prideda prie ausies. Atrodo, jog verkianti mergina neramina šalia jos fejerverkus pardavinėjantį vyrą, nes jis vis žiūri į ją, nusisuka, bet greitai ir vėl pradeda ją stebėti, o jo veide – ne nuostaba ar sutrikimas, bet susierzinimas.

Verkiantis žmogus vidury dienos parduotuvėje yra visiems nemalonus reginys.

– – –

Taiklus straipsnis apie tai, kodėl moterys palieka mylimus vyrus.

– – –

Klausydamas jos galvoju kas yra su manimi negerai, kad man žmonės vis išsikalba? Ar aš kažkaip juos išprovokuoju? Kodėl mane traukia tragikomiškos istorijos? Ar aš taip kaupiu medžiagą rašymui?

Ar aš jau paverčiau save personažu?

– – –

Po to nutiko keistas dalykas. Važiuodamas troleibusu prisiminiau, kad jau seniai naudojausi Instagram programa. Įjungiau, pradėjau žiūrėti kas ką ten yra įkėlę, ir tada radau tokią pažįstamos nuotrauką. Joje buvo ranka tarp pagalvių, ranka maždaug nuo alkūnės iki pirštų, bet visi pirštai paslėpti po pagalve, matėsi tik nykštys. Toje nuotraukoje viskas buvo labai gražu: pagalvių raštas, spalvos, ta ranka ir pirštas. Tokia estetikos viršūnė, ne kitaip.

Jau seniau žinojau, kad mane jaudina moterų rankos ir pirštai, bet kad sujaudintų nuotrauka – to dar nebuvo.

Jeigu būna akių modeliai, tai turėtų būti ir rankų modeliai, taip?

– – –

Pirmasis šventinis susiėjimas naujame darbe. Mūsų maždaug dvylika, atsisėdu tarp dėstytojos ir dėstytojo. Jie vis kartais į mane atsisuka, pažiūri, po to pradeda abu kalbėtis per mane – atsilošiu, kad netrukdyčiau. Vėliau dėstytoja rūpinasi, kad valgyčiau, taigi paimu dar vieną mandariną. Iš viso jau suvalgiau du mandarinus, tris sūrias lazdeles, du zefyrus, išgėriau raudono vyno taurę – o dar tik 15 minučių praėjo. Bet kad nieko kito nebelieka.

Prisiminiau savo pirmąjį šventinį susiėjimą savo senajame darbe. Tada buvo kažkieno gimtadienis, sėdėjome irgi apie 12 žmonių viename nedideliame kabinete. Gavau torto ir sulčių, moterys kalbėjo apie patiekalų receptus, tortą valgiau labai lėtai, kad tai ilgiau užtruktų. Tame darbe praleidau penkerius su puse metų, ir moterys ten visada kalbėdavo apie patiekalų receptus, nors kažkada, gal 2012 metais, prisidėjo tema apie sporto klubų lankymą.

Dabar gi jie kalba kitus dalykus, net apie futbolą! Ir daugumą sudaro vyrai, moterų vos trys. Galvoju kiek aš čia užsibūsiu, ar įprasiu prie šitų žmonių tiek, kad pats laisvai jausdamasis galėčiau užvesti pokalbius?

– – –

Kūčių diena su mama virtuvėje.

Man patikėta viską supjaustyti. Kai baigiu, mama sako: šįkart labai gražiai viską supjaustei.

Galvoju: tai tik todėl, kad pjausčiau visai ne taip, kaip mane visada mokei, o kaip man pačiam patogiau.

Viskas man buvo jos oda

2015/08/01

– Padėk kur nors plaukų segtukus, kad nepasimestų.

– Įdėsiu į savo striukės kišenę, tik primink rytoj, kad grąžinčiau.

– – –

Dar ir dabar prisimenu jos kvapą, odą ir tos keistos spalvos džinsus.

Kai išvydau ją pirmą kartą, manyje kažkas pasikeitė, ir tik daug vėliau aš supratau, kad gyvenimas po jos  jau niekada nebebus toks, koks buvo prieš tai. Blogiausia ne tai, kad taip ir buvo, blogiausia – kad niekas manęs neperspėjo, jog miestas, kuriame mes mylėjome, man taps griuvėsiais, ir aš iš naujo turėsiu jaukintis šitas gatves, kad maistas, kurį kramtysiu, ilgai bus be skonio, kad aš turėsiu kantriai mokytis miegoti dvivietėje lovoje vienas, kad dienų dienomis dėtos pastangos užmiršti tavo rankas taps visiškai bevertės naktimis, nes aš pasitelksiu visą atmintį ir fantaziją, kuomet atsigulęs įsivaizduosiu, jog jaučiu tavo rankas ant savo kaklo, ir kad manyje nuolatos aidės gausmas iš mūsų dienų, kupinų slaptų šypsenų, uždraustų bučinių, kai niekas nemato, ir to anksčiau niekad nepatirto jausmo – kad esu pilnas.

Kai išvydau ją pirmą kartą, mano dėmesį patraukė jos džinsai. Tai buvo mėlyni džinsai, bet ta mėlyna buvo neįprasta, kažkokia keista. Ir vėliau, kuomet mes pradėsime slapta nuo savo antrų pusių susitikinėti, kuomet braidžiosime ežere ar mindysime dulkinas Vilniaus gatves, stebėsime jonvabalius ar pietausime restorane bijodami sutikti pažįstamus, kurie mus išvydę viską iškart suprastų, man tie mėlyni džinsai neduos ramybės. Su jais tu visada atrodysi labai seksuali, ir kaip puikiai jie pabrėžia tavo figūrą, ir ta mėlyna tokia puiki, tokia nenusakoma, taip veda mane iš proto. O dar vėliau, kai mes pradėsime mylėtis mano draugo paliktame bute, mane be galo jaudins atsegti tavo džinsus ir numauti juos, tai taps mūsų ritualu, kurį kartosime kiekvieną kartą, tai taps mūsų pirmu ritualu, vieninteliu bendru ritualu per tą trumpą laiką, kuomet bandysime būti laimingi kartu.

Kai išvydau ją pirmą kartą, nujaučiau, kad tai laimingai nesibaigs. Tu kvepėjai pavojumi, tu kėlei grėsmę, bet aš nesipriešinau. Man patiko kaip kvepėdavo mano rankos po tavęs, patiko, kad tau išėjus kambaryje dar ilgai likdavo tavo kvapas, patiko kaip kvepėdavo pagalvė po tavo apsilankymo, patiko ką tavo kvapas išdarinėja su manimi. Ir tavo oda – švelni, švelni oda; tomis retomis progomis, kai kartu galėdavome praleisti visą naktį, aš nubusdavau paryčiais, bet tavęs nežadindavau, atsisėsdavau lovoje ir stebėdavau tavo ramų veidą, matydavau tuos mažyčius plaukelius ant tavo skruostų, švelniai paliesdavau tavo ranką, kad vėl pajusčiau tavo odą, kad dar kartą priartėčiau prie to švelnumo.

Viskas man buvo jos oda: geismas tau, melas savo merginai, mūsų slapti susitikimai, sąžinės priekaištai, jaudulys, viskas man buvo jos oda: pirmi prisilietimai, ta kankynė be tavęs, amžinas laukimas, trumpos laimės akimirkos, ilgesys, kaip aš pirmą kartą tave paliečiau, viskas man buvo jos oda: tavo mažytės krūtys, pravertos lūpos, kaip įsikimbi į mano ranką, kaip seki mane akimis kambaryje, viskas man buvo jos oda: suteptos paklodės, dalijimasis prakaitu, cigarečių kvapo įsigėrę plaukai nuo ryto ligi vakaro, viskas man buvo jos oda: tas vaizdas, kai tu stovi prie lango, atsukusi nugarą, tas jausmas, kad tu išeini ir tu elgiesi teisingai, kad išeini.

Viskas man buvo jos oda – švelni beprotybė.

– Ar tu nenori man nieko papasakot? – gamindama pietus paklausė mano mergina, kurią apgaudinėjau su tavimi.

– Ką papasakot? – paklausiau jos nustebęs.

– Kad, pavyzdžiui, užmezgei romaną su kita, – atsakė nepakeldama į mane akių.

– Nesuprantu ką tu čia kalbi, – pasakiau.

– Tik neaiškink, kad nesupranti apie ką aš. Tu prastas melagis, todėl geriau nesivargink, – pasakė ji ir ištraukusi kažką iš kelnių kišenės padėjo ant stalo priešais mane.

Tai buvo tavo plaukų segtukas. Segtukas, kurį, matyt, užmiršai pasiimti po to vienintelio karto, kuomet mylėjomės mano namuose.

– Radau jį po lova.

– – –

Po to netikėtai atšalo. Keista, kad taip nutinka liepos mėnesį, tačiau nieko nepadarysi. Išsitraukiau iš spintos striukę, apsirengiau ir jau ruošiausi išeiti, bet ranka užčiuopė kažką neaiškaus vienoje striukės kišenėje. Išėmiau viską: tarp cigarečių pakelio, žiebtuvėlio ir seno pirkinių čekio buvo keturi ploni plaukų segtukai.

Užmiršai priminti, kad grąžinčiau.

„Ir aš žinau jog ir tu alksti“

2015/06/10

Po to kieme įsijungia žibintai, ir pro mano kambario langą kartu su vakaro gaiva pradeda sklisti oranžinė spalva.

Gyvenu taip, kad, atrodo, nėra apie ką rašyti.

Prabundu, atsikeliu, nusiprausiu, dabar dažniausiai nepusryčiauju, apsirengiu marškiniais, užsimetu švarką ir išeinu į darbą. 07:52 jau būnu prie darbo, rūkau stebėdamas kitus žmones, einančius į šalia esančias kitas darbovietes. Po to dirbu: skambinu klientams, skaičiuoju sąmatas, skirstau darbus, skambinu tiekėjams, priimu arba palydžiu krovinius. Jei išeina, pavalgau, jei ne – nesvarbu; užtat rūkau dažniausiai tris kartus darbo metu. Grįžęs namo pavalgau, o po to aš a.) žiūriu kokį nors serialą; b.) važiuoju groti kartu su draugu; c.) galvoju apie darbą. Labiausiai patinka, kai groju su draugu, ir nėra nieko šlykščiau nei grįžus iš darbo galvoti apie darbą.

Dar yra ta mergina, kuri man rodosi prancūziška (pastaruoju metu nebesuprantu kodėl aš taip viską sieju su Prancūzija) – jauna, melancholiška, seksuali kažkokia keista prasme. Kiekvieną kartą, kai pamatau ją, galvoje kažkas klikteli, mintys pasileidžia kurti nevaržomas fantazijas, kuriose viskas tarp manęs ir jos galiausiai baigiasi seksu. Įsivaizduoju mus kartu, turinčius daugiau metų – ji dar tik baigia studijas, o man jau virš trisdešimties; ji negali nuspręsti, kuo nori būti, o aš jau susitaikęs su tuo, koks žmogus esu; ji susidomi budizmu, o aš bandau nuslėpti, kad esu viskuo nusivylęs.

Manau, kad su ja galėtume būti prancūziška porelė.

Kartais tiesiog būna tokios merginos, kurios kažkodėl tave domina tarsi tik dėl vieno dalyko, ir nieko čia turbūt nepadarysi. Bet susitaikyti su tuo nelengva, nes kažkaip, nežinau. Sunku pripažinti, kad ji tave traukia tik vieno. Ir tuo pačiu neišeina apgaudinėti savęs bandant įteigti pačiam sau, kad ji tave domina kaip asmenybė, ir tu turi visokių gilesnių intencijų jos atžvilgiu.

Nors kartais galvoju, kad išvis nėra jokių gilesnių intencijų, tik noras mylėtis, bet ši mintis ilgai neišsilaiko, nes po to būtinai atsiranda mergina, kurią rimtai įsisvajoju.

Vienintelė mintis, neduodanti ramybės šiuo metu – kodėl pastaruoju metu dažniau geidžiu nei įsisvajoju? Galbūt tai susiję su per patirtį išaugusiu savisaugos jausmu – geisti skauda mažiau nei įsisvajoti. Arba galbūt su laiku aš tiesiog pragmatiškesnis tampu. O įdomiausia tai, kad atsiradus galimybėms patenkinti primytyvų poreikį, staiga many viskas ima ir persiverčia. Galiu visą vakarą flirtuoti su bet kuo, tiesiog dėl to, kad man taip norisi, ar kad man tokia nuotaika, ar kad patinka šiek tiek pamanipuliuoti kitu žmogumi, kai matai, kad gali, bet vos tik pamatau, kad kažką galiu daugiau nuveikti, man iškart to nebesinori. Aš žinau, kad tuštybės vakarą mane supančioje aplinkoje nėra nė vienos merginos, su kuria aš iš tiesų norėčiau pasimylėti. Nes pasimylėti man niekada nebuvo tik permiegoti, pasimylėti apima kur kas daugiau, ir visų pirmą – pasitikėjimą kitu žmogumi.

O kuo tu gali pasitikėti šitam nepažįstamųjų bare? Ir kuo tu gali pasitikėti tarp apgirtusių žmonių, kurie pasiliko dar kuriam laikui po koncerto?

1.) Aukšta liesa mergina iš mano gimto miesto, dėvinti suknelę.

2.) Mergina su miela nosimi ir didelėmis akimis.

3.) Gražiai pasidažiusi tamsiaplaukė, kurios klausiu ar ji kartais nedaro tatuiruočių (pasirodo klystu – nedaro).

Nė viena iš jų.

Kažkur yra ta, kurios taip niekad ir nesutinku. Kartais atrodo, jog jaučiu jos paliktą kvapą, matau jos pėdsakus. Iš baro į barą, senamiesčio gatvelėse, kiemuose, kuriuose galima girdėti kaip namų gyventojai miega – mes nuolatos prasilenkiam erdvėj ir laike.

Ne tai, kad aš noriu liūdno ar melancholiško gyvenimo, bet, nuoširdžiai kalbant, perdėtai linksmi ir pozityvūs žmonės man kelia siaubą. Todėl taip, prisipažinsiu – noriu tykaus ar melancholiško gyvenimo ;)


%d bloggers like this: