Gimtadienis, barai, draugai ir krepšinis

Savaitgalis buvo visai neblogas. Nubudęs šeštadienį jaučiausi gerai, netgi buvau džiugios nuotaikos. Atrodo, kad kažin koks debesis nuslinko nuo galvos ir nuplaukė tolyn.

Kai gerai jaučiuosi, tada imuosi tvarkymosi, ir vakar susitvarkiau kambarį, persidėjau drabužius spintoje, išsiskalbiau nešvarius drabužius, po to juos padžioviau ant džiovyklės, o tada pasigaminau paprasčiausių grikių vėlyviems pusryčiams. Vėliau bandžiau rašyti, tačiau gera nuotaika trukdo susikaupti, todėl greitai lioviausi tai daręs. Šiek tiek paskaičiau, o vėliau žiūrėjau dar vieną Wallander‘io filmą. Jie nėra tokie geri kaip tada, kai juos žiūrėjau pirmą kartą, bet nieko tokio.

Vakare išvykau į Justino gimtadienį, tik iš pradžių nuėjau į Gedimino 9, kad man supakuotų dovaną. Dovanojau tris „Eridano“ leidyklos fantasy knygas, jos sudaro trilogiją. Nežinau, ar jam patiks, bet man patiko. Po to nuo GO9 ėjau pėsčias iki Bix baro. Užėjęs vidun, Justiną radau antrame aukšte. Buvau pirmas žmogus, tai pradėjom kalbėtis. Jis neseniai pusantro mėnesio keliavo po Zelandiją ir Australiją, tai turėjo ką papasakoti. Pasakojo apie kelionę ir vėliau, kai pradėjo rinktis daugiau žmonių.

Bix baro antras aukštas man asocijuojasi su Kęsto gimtadieniais, nes jis ten juos kelis kartus daro. Dar kartą ten vyko Eimanto gimtadienis ir dar gal Ramūnės arba Juozo, dabar tiksliai nepamenu. Esmė, kad nors žmonės skirtingi, didelė dalis jų draugų yra tie patys žmonės, todėl šiandien atrodė, kad tai yra dar vienas Kęsto gimtadienis; o ir šiaip Justinas gimtadienių anksčiau nedarydavo.

24 val. daugelis išvyko namo, o mes su Justinu ir Vytu nuėjom į Who Hit John. Vietą pasiūliau pats. Galvojau gal netikėtai ten sutiksiu tave, nors minėjai, kad būsi namie. Kartais tiesiog tavęs pasiilgstu, <…>.

Who Hit John‘e buvo užtektinai žmonių, bet mes radom sau vietą. Kalbėjom apie koncertus, festivalius, muziką. Man nesigėrė alus. Mačiau blogerę Mahilą, ir iš pradžių kažkaip norėjau eit susipažint, bet po to pagalvojau kam gi to reikia? Išgėrėm po du bokalus alaus ir išvažiavom taksi namo, sutarę greitu metu susitikti pažaisti kokį nors stalo žaidimą. Nežinau, ar mane tai labai domina. Tiesa ta, kad gerai jaučiuosi tiek matydamas šituos žmones, tiek nematydamas jų. Anksčiau buvau labiau prie jų prisirišęs, bet per paskutinius vienerius metus mes visi kažkaip labiau pasiskirstėm kas su kuo dažniau leidžia laiką, ir aš su Justinu ir Vytu laiko daug neleidžiu.

Naktį prižadino skambutis. Skambino girtas Lukas ir isterišku balsu sakė: ar gali man paimt kebabą? paimk man kebabą. Atsakiau, kad jau miegu, bet jis visai manęs negirdėjo, kad ir kiek kartų bandžiau jam tai kartoti, todėl tiesiog baigiau pokalbį ir parašiau jam žinutę, kad aš jau miegu ir kebabo nepaimsiu. Tada grįžau į lovą ir galvojau gal vertėtų neužmigti, nes iš skambučio supratau, kad jis jau važiuoja namo, o kadangi jis toks girtas, gal jam reikės pagalbos, kai pareis? Gali būti, kad neatsirakins durų, nugrius koridoriuj ar reikės jį prižiūrėti vemiantį.

Kol taip galvojau, jis ir grįžo. Girdėjau, kad prisėdo ant batų dėžės ir labai ilgai bandė nusimauti batus. Matyt, buvo su kerzais, todėl turėjo išsivarstyti ilgus raištelius. Kol varstėsi raištelius, pradėjo žagsėti, o galiausiai nuėjo į vonios kambarį ir pradėjo vemti. Gulėjau ir klausiausi, bet jis ganėtinai greitai išėjo iš vonios kambario ir nuėjo į savo kambarį, tai aš nusiraminau ir užmigau.

Sekmadienį ilgai miegojau, vėliau kalbėjau su nubudusiu Luku, žiūrėjau Wallander‘į, tada nusiprausiau ir išvažiavau susitiksi su Mindaugu ir Egle. Jie neseniai grįžo į Lietuvą, dabar apsistoję Pasvalyje. Atvyko į Vilnių dėl susitikimo su poetu Aidu Marčėnu, o kadangi iki renginio dar buvo likę laiko, tai ir nutarėm susitikti. Ilgai drauge nebuvom, nes man reikėjo vakare eiti žaisti krepšinio. Atsisveikinau su jais palydėjęs iki Nacionalinio dramos teatro ir išvykau namo. Ten persirengiau (man trūksta paprastų marškinėlių, su kuriais galėčiau žaisti krepšinį), pakalbėjau su močiute ir mama telefonu ir išėjau žaisti krepšinio.

Žmonių į krepšinį susirinko nedaug, todėl prašėm prieš mus žaidusių žmonių pasilikti, kad turėtume prieš ką žaisti krepšinį. Jie sutiko, ir mes žaidėm prieš juos. Jie buvo fiziškai stipresni už mus, turėjo savo derinių ir šiaip buvo gerai susižaidę, o mes visai ne, tačiau jie jau buvo kažkiek pavargę, o mes dar visai švieži, ir nepaisant to, kad pradžioje jie mus daužė kaip obuolius, vėliau žaidimas išsilygino ir mes pamažu juos prisivijom. Pirmas rungtynes pralaimėjom keliais taškais, bet antras laimėjom. Trečių nežaidėm, nes ta chebra jau buvo pervargusi. Persirengiau, atsisveikinau su žmonėmis ir išėjau namo. Jaučiausi nepilnai išsikrovęs, kažko trūko, tai pasinaudojau tavo patarimu ir padariau atsilenkimų ir atsispaudimų; pritūpimų nedariau, nes jie primena žaidimą su futbolo kamuoliu Vienas liestas, kurio metu tam, kas stovi ant vartų, galima prispardyti įvarčių ir jis po to turi padaryti tam tikrą skaičių pritūpimų – vienam vaikui prikrovėme gal 200 pritrūpimų, jis verkė.

Tada nusiprausiau po dušu ir grįžęs į kambarį prie kompiuterio peržiūrėjau ateinančios savaitės darbo grafiką. Visko daug, bet viskas žinoma ir nieko naujo nebus. Tiesa, reikės surasti laiko nueiti pasitikrinti sveikatą, nes atėjo įsakymas iš valdžios, kad tai reikia pasidaryti, bet manau, kad skubėti nėra ko – pasitikrinsiu sveikatą trečiadienį.

Donaldas Kajokas, „Skurdus“

visi daiktai yra tavo atspindys
visi telefono skambučiai yra tavo riksmo aidas
visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija
bet yra ir vargas tam kas tuo įtikės
visos vienatvės bus jo

Dabar prigėriau daug mineralinio vandens, o per radiją groja post-rock’as. Einu išsivalysiu dantis ir eisiu miegoti.

Labanakt.

Rugsėjis

Žmonių pokalbis iš vienos radijo laidos:

– Kaip šis ilgas žygis pakeitė tavo požiūrį į keliones?
– Jo, mus užpuolė šunys.

***

Leidyklos atstovė atsiunčia kelis eskizus romano viršeliui. Iš esmės jie identiški ir abu vienodai šlykštūs, apie skoningumą net nėra kalbos. Mane liūdina mintis, kad kažkas už tokių viršelių kūrimą dar gali gauti ir pinigus.

***

Ramios, gal net tingios Kęsto ir Monikos vestuvės. Atrodo, kad visa mūsų kompanija yra atsiskyrusi nuo likusių dalyvių – nei patys norim su kuo nors bendrauti, nei priimam kitus į savo būrį.

Antrą vestuvių dieną susitinkam pas Go., draugai mane pasveikina su praėjusiu gimtadieniu. Dovanų gaunu kuponą į tatuiruočių saloną, ir kažkur užsilikęs noras išsitatuiruoti Deftones albumo „White Pony“ simbolį vėl sugrįžta.

***

Ji sako bet tu ją tikrai mylėjai.
Aš sakau mylėti neužtenka, reikia mokėti mylėti.

***

Berlyne vėl neatsistebiu tuo vokiečių praktiškumu. Jei Lietuvoje neitum į prastai atrodančią kavinę ar restoraną, tai Berlyne viskas atvirkščiai – jie paprasčiausiai neskiria dėmesio interjerui.

Visgi didžiausią įspūdį paliko apleista JAV šnipinėjimo bazė.

***

O po to ėmė ir atvėso, prasidėjo ruduo.

 

Rugpjūtis (3)

Nėra kito tokio mėnesio metuose kaip rugpjūtis.

Su kiekviena diena jauti kaip vasara persijungia į rudenį. Anksčiau temsta, oras atvėsta, artėja gimtadienis.

Išlipęs Nemenčinės stotelėje, galvoju apie visus savo gimtadienius, kuriuos tik prisimenu: šeima, artimieji, tetos, dėdės, dovanos (jas pamenu prasčiausiai), draugai, arba kas nutiko bloga; galvoju ir stebiu koks tamsus debesų masyvas dabar pakibo ties Žirmūnais ir Šnipiškėmis.

***

Šiais metais manęs neaplankė priešgimtadieninė krizė. Turbūt todėl, kad vartoju lengvus antidepresantus. Patikslinimas – vartojau. Kai pastebėjau, kad (greičiausiai dėl jų) tapau užmaršus ir jaučiu ne tiek ramybę, kiek abejingumą viskam, nustojau vartoti.

Gera nejausti spaudimo artėjant gimtadieniui, bet dar geriau blaiviai mąstyti ir jausti visokius jausmus, o ne tik abejingumą.

***

Tiek finansinių problemų užgriuvo per dviejų dienų laikotarpį, kad blet.

***

Psichoterapeutė telefonu klausia: o kaip jūs manot, ar jūsų atvejis dabar ūmus, ar čia labiau įsisenėjusios problemos?

Prieš mėnesį būčiau atsakęs, kad tai labai ūmu ir kad man reikia kuo greičiau pas ją patekti. Bet kadangi dabar jaučiuosi stabilus, atsakau, kad skubos tvarka manęs priimti nebūtina, kad tai įsisenėjusių problemų atvejis.

Sutariame rugsėjo 13 d.

Įdomu kaip ten bus, nors kartu ir numanau, kad beveik viskas susieis į mano šeimą.

***

Kęsto bernvakaris praėjo su daug nenumatytų problemų. Likau nesupratęs ar buvo smagu, ar ne.

***

Priešpaskutinę rugpjūčio savaitę mano kambaryje apsigyveno vokietis. Taip jau išėjo, kad jis yra mano gero draugo draugas, o kadangi aš pats daug kartų esu nakvojęs pas savo gerą draugą, tai jaučiau turintis atsilyginti tuo pačiu gero draugo draugui.

Pirmas įspūdis apie vokietį buvo nemalonus – vos sutikęs jį autobusų stotyje pastebėjau, kad jo panagės juodos.

Vėliau kalbėjom apie knygas ir rašymą, nes, pasirodo, kad jis studijuoja istoriją ir vokiečių literatūrą. Į Vilnių atvyko mėnesiui gyventi, pažinti Vilnių ir atsidėti kūrybai.

Nežinau, ar esu svetingas žmogus, bet kol jis gyveno, užleidau jam sofą, o pats miegojau miegmaišyje ant žemės. Buvo visai įdomu, nors vokiečiui paklausus ar aš taip elgiuosi dėl jo, atsakiau, kad tikrai ne dėl jo čia taip miegu, atsakiau, kad man kartais dėl nugaros skausmų gerai miegoti kietai.

Absurdas, visiška nesąmonė. Kaip ir tas patiekalas, kurį jis pagamino iš moliūgo.

Nepaisant istorijos su moliūgu, valgyti jis gamino skaniai. Ir visgi labai apsidžiaugiau, kai jis rado kur išsinuomoto kambarį ir išsikraustė. Pakeičiau patalynę, susitvarkiau kambarį, išvėdinau patalpas, o kitą dieną vėl sukūriau man priimtiną netvarką.

Mano kambarys yra vėl mano kambarys.

***

Toks teigiamas gimtadienio vakaras su Rūta, prisivalgius japoniškos sriubos.

***

Užsisakiau naują išmanųjį telefoną. Sunkiausia buvo išsirinkti ne patį modelį, bet to modelio spalvą – juoda, balta ar šviesiai mėlyna. Galiausiai nutariau rinktis šviesiai mėlyną, nes labai priminė gražią tokios pat spalvos Deftones gitaristo Stephen Carpenter gitarą, naudotą maždaug 2000–2003 metais.

Dabar laukiu, kada gausiu, vildamasis, kad ta šviesiai mėlyna gražiai atrodo ne tik mano galvoje, bet bus graži ir paėmus į rankas.

Nuolankios moterys

Po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pylė man į kaktą ir aš pradėjau juoktis, ir visi juokėsi, ir sakė tau bėga kraujas, aš buvau visiškai excited, gyvenime nebuvau prasiskėlęs kaktos, toks pavėluotas pasiekimas, ir nuėjau į vonią paėmęs piniginę, apžiūrėjau kaktą, bet nieko baisaus nebuvo, tiesiog toks ilgas įbrėžimas, netgi gražus, sakyčiau; iš piniginės ištraukiau pleistrą, jis gal kiek ir per trumpas žaizdai, bet geriau nei nieko, ir nuplovęs žaizdą ir ją nusausinęs užklijavau jį, damn it, pagalvojau, būčiau panašesnis į reperį 50 Cent, jei žaizda būtų ten kažkur ant skruosto, bet gal nereikia varyti dievo į medį, nes geriau žaizda ant kaktos nei išmušti priekiniai dantys.

Nepaisant to įvykio, vakarėlis buvo ramus ir be mano dainavimų užsilipus ant stalo. Ir visa diena buvo tokia ganėtinai rami: pažadino butokės šuo, laižė rankas ir visaip bandė įtikinti, kad lipčiau iš lovos, tai galų gale ir atsikėliau 07 val. ryte, bet jis vis dar bėga nuo manęs, kai noriu jį išvesti į lauką, tai tiesiog pakeičiau jam vandenį, įbėriau maisto, pats iškepiau kelis kiaušinius, bet kažkaip negražiai išėjo, pavalgiau, įmečiau skalbinius į skalbimo mašiną, paskaičiau naujienas, perskaičiau naujienas Deftones fanų forume, tada išsimaudžiau, ir kai buvo 08:22, buvau beveik nuveikęs viską, ką įprastai veikiu savaitgalio dieną.

Nusprendžiau perstumti baldus, pažiūrėti ar įmanoma ir stalą, ir lovą sutalpinti prie lango – jau kurį laiką kirbėjo šita mintis. Iš tiesų paskutiniu metu daug idėjų kirba galvoje, Velykų savaitgalio metu net su krikšto tėvu tariausi dėl tapetų skutimo ir sienų perdažymo baltai, bet jis mane atkalbėjo tai daryti. Nežinau, kas man yra, bet atsirado stiprus noras kažką pakeisti savo aplinkoje. Manyje lėtai vyksta mąstymo pakitimai, kartais imuosi dalykų tik todėl, kad išeičiau iš komforto zonos, kurioje per ilgai jau gyvenu, bet dabar atėjo noras pabandyti pakoreguoti ne tik savo mąstymą, bet ir aplinką.

Savo nuostabai sutalpinau ir stalą, ir lovą prie lango, nors atrodė, kad tikrai netilps. Ką gi, smagu, ir gerai nusiteikęs pagrojau gitara. Po to gerą pusvalandį jaukinausi šunį, kad galėčiau užsegti jam pavadėlį ir išvesti į lauką. Kai tai pavyko, trumpai jį pavedžiojau ir grįžau atgal. Man atrodo, jog jam (tiksliau – jai; patelė) pati geriausia išėjimo į lauką su manimi dalis yra sugrįžimas į butą, nes tik sugrįžęs į butą šuo vėl pastato uodegą. Šiaip jis bailus šuo, per porą mėnesių nepriprato prie manęs, jį reikia nunešti iki buto durų, kad jis eitų į lauką. Vienintelė jo silpnybė – maisto kaulijimas: kaskart, kai nueinu į virtuvę ir kažką išimu iš spintelės ar šaldytuvo, jis pasirodo tarpduryje ir stebi mane, o po to ilgai ir kantriai stovi šalia kėdės virtuvėje ar kambaryje, kai valgau. Kartais, kai valgau kažką, ko gal jam nederėtų duoti, nueinu į jo kambarį ir atsinešu jo maisto, ir tada, kad jam būtų ramiau, dalijuosi su juo maistu, bet ne tuo, kurį valgau pats, o jo. Ir jis valgo, visada valgo, ir kiek jam beduočiau, neatsisako. Aš nežinau, ar jis jaučiasi apgautas, ar jis supranta, kad duodu jam ne tai, ko jis nori.

Labai dažnai jis primena man nuolankią moterį.

Vėliau užvirstu ant lovos ir skaitau A. Nykos-Niliūno dienoraščius. Žaviuosi kaip jis, naudodamas tiek mažai žodžių, gali pasakyti tiek daug. Tai, žinoma, yra tik mano įvaizdžio apie jį dalykas, nes kitam žmogui jo užrašai gali būti visai neaktualūs ir nieko nepasakyti, bet man tai kažkas tokio. Vienas iš esminių dalykų rašyme, bent mano supratimu, yra gebėti naudojant kuo mažiau žodžių pasakyti kuo daugiau. Daugžodžiavimo nelaikau blogybe, pačiam man tai yra būdinga, bet iš tiesų žaviuosi rašytojais, kurie moka rašyti labai koncentruotai ir taikliai.

Lygiai 16 val., kaip ir sutarta, pasirodo Justinas. Užėjęs į mano kambarį sako, kad dabar gyvenu tvarkingai. Jis niekad nėra pasakęs jokio komentaro apie mano gyvenamą erdvę, ir man truputį keista, jog jis, štai, ėmė ir pasakė, kad gyvenu tvarkingai. Nepaisant to, man malonu tai girdėti; po pirmųjų dvejų metų gyvenimo kartu su Kęstu pradėjau nujausti, kad tą dieną, kai mano ir Kęsto keliai išsiskirs, aš tapsiu savarankiškesnis, o kai vietoj Kęsto apsigyveno Indrė, tapau ne tik savarankiškesnis, bet ir tvarkingesnis.

Važiuojam su Justinu autobusu pas Sk., diena saulėta, vėjas žvarbus, autobuse labai karšta. Kai atsiduriam kieme, kuriame turi vykti piknikas, matom tik kelis vaikus žaidimų aikštelėj ir kažkieno šunį voljere. Nuėję pas Sk. į butą, randam ten jau daugiau žmonių, bet niekas net nekalba apie šašlykinės užkūrimą ir dešrelių kepimą. Aiškindamas, kad be to neapsieisime, pasiekiu savo, ir gausėjant svečių būriui mes galiausiai išsiruošiame į lauką. Kieme, kuris yra ant kalnelio, labai vėjuota, malkos dega, bet ugnis mažai tegali sušildyti, todėl išsikepę dešreles grįžtam į butą. Vieni draugai jau vyksta namo, kiti dar tik ateina.

Bute pokalbį sukoncentruoju ties vienu vyruku, turiu kažkokių nesimpatijų jam, nemoku net to paaiškinti, bet šįvakar man visi žmonės atrodo geri ir aš esu geras jiems; mes kalbam ir kalbam, ir einam parūkyti, ir kalbam toliau. Vienu metu kažkas klausia, kodėl aš stoviu, nes visi kiti sėdi, ir aš atsakau nes aš narcizas; po to aiškinu, kad nebijau to pripažinti ir kad geriau žinoti koks esi nei neigti tai ar pykti, jei kas nors garsiai įvardys neigiamą atspalvį turinčias tavo būdo savybes. Savo tam tikrų savybių ir silpnybių įvardijimas man yra vienas sunkiausių dalykų, bet kai tai karts nuo karto padarau, tai duoda naudos: kai geriau save pažįsti, žinai kodėl elgiesi vienaip ar kitaip.

Kažkas išvažiuoja, aš dar lieku, o grįždamas iš tualeto girdžių grojant Nick Cave & The Bad Seeds dainą „Jubilee Street“, dainuoju į šviestuvą I am alone now / I am beyond recriminations / Curtains are shut / Furniture has gone, bet po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pila man į kaktą ir aš pradedu juoktis, ir visi juokiasi, ir sako tau bėga kraujas.

Ryte nubudęs nuėjau į tualetą, tada nusiprausiau veidą, nuklijavau pleistrą, žaizda nekraujavo, susirinkau daiktus ir išėjau, palikdamas kitus pikniko-vakarėlio dalyvius miegančius. Grįžęs namo bandžiau įkalbinti šunį eiti pasivaikščioti, bet jis bėgo nuo manęs, kai bandydavau jį paimti į rankas ir nunešti iki buto durų. Galiausiai, netekęs vilties jį išvesti, pavalgiau ir nuėjau miegoti. Pabudau 13 val., prisijaukinau šunį, jis leidosi, kad uždėčiau jam pavadėlį, tada apsirengiau pats, nuėjau vedinas šunimi į virtuvę, kad pažiūrėčiau ar nėra kieme piktų šunų ar kačių (kai kurie žmonės mūsų kieme vedžioja kates), o tada jau norėjau jį vesti, bet jis keistai kažkaip stovėjo virtuvėje, ir aš pavėluotai suvokiau, ką visai tai reiškia – jis pradėjo šikti.

Laukiau, kol baigs.

Gelsvi šūdai iš lėto biro ant virtuvės grindų. Nieko jam nesakiau. Kai jis baigė, imitavo apkapstymą, o tada nubėgo į savo kambarį. Surinkau šūdus į maišelį ir išmečiau, ir iškart išnešiau visą šiukšlių maišą į konteinerį. Grįžęs išvaliau virtuvės grindis. Tada nuėjau į jo kambarį, gulėjo ant lovos nuleidęs ausis, daviau jam skanėsto, jis suvalgė ir žiūrėjo į mane savo rudomis akimis.

Mūsų bendravimas tik pusiau nuoširdus. Mes nepasitikim vienas kitu, nes bijom likti įskaudinti. Mes negalim vienas kitam padėti, nors mūsų šeimininkai jau seniai kažkur toli toli. Bet mes vis dar jų laukiam.

Nuolankios moterys.

Anarchija prie kasos / sapnas 2016.01.30

Sapnavau kad studijuoju VU Komunikacijos fakultete nuėjęs į valgyklą sutinku Moniką Eriką Vaidą Viktoriją jos mane pasveikina su gimtadieniu juokiamės ir kalbam tokia gera nuotaika sakau einu nupirksiu ko nors prie kavos ir atsistoju į eilę o ji nejuda žiūriu ko yra o yra visokių šokoladų bandelių čiulpinukų ir mėsiškų patiekalų galvoju pirksiu Kinder Bueno bet nėra pardavėjos visi stoviniuoja niekas neateina taigi žmonės patys pasiima ko jie nori ir palieka tiek pinigų kiek reikia aš irgi taip padarau bet perku ne Kinder Bueno o Milkos didelį šokoladą galvoju turėtų būti gerai kol einu link stalo prie kurio prisėdo grupiokės sutinku V-Jansen

ji sako: kas ten per anarchija prie kasos
sakau jai: nėra pardavėjos tai visi patys apsitarnauja

Tada einu toliau ir suprantu kad valgykla labai pasikeitė visai ne tokia kokia būdavo mūsų studijų metais prisėdęs padedu šokoladą grupiokės klausia kodėl jo tik pusė aš nesuprantu o po to staiga suvokiu kad tai V-Jansen kitą pusę iš manęs nušvilpė kuomet buvo sustabdžiusi mane ir kai pasakau grupiokėms tai visos juokiasi man irgi linksma.

Po to valgykla tampa Vingio parku sėdime ant žolės o daug įvairaus amžiaus vyrų žaidžia regbį ir vis mums trukdo ramiai pasibūti taigi mes sutariam su jais kad galime visi žaisti slėpynes dabar eilė nežiūrėti kažkokiam vyrui

sakau grupiokėms: žinau gerą vietą slėptis

ir vedu jas link miško ten atidarau duris ir nusileidžiame į kažkokius rūsius pasislepiam prie po surūdijusia valtimi ten randeme vyno ir suprantam kad šiandien vis tiek viskas gerai baigsis ir juokiamės.

Apsiniaukę

Kai prabudau, buvo 08h, apsiniaukę.  Pradėjau ruoštis važiuoti į Alytų. Tada netikėtai susirašėm su IL ir sutarėm važiuoti karti. Susitikom stoty, įsėdom ir plepėjom visą kelią važiuodami. O autobusas toks pustuštis, nepamenu, kada važiavau su tiek nedaug žmonių. Ir visąlaik apsiniaukę, bet oras negadina nuotaikos, neliūdina, suteikia ramybę. Išlipę atsisveikinom ir pasukom savais keliais. Parduotuvėj sutikau mamos draugą, pasisveikinom. Jis pirko sūrį. Tada kartu grįžom namo. Mama ruošė kepsnius, o katė miegojo ant šaldytuvo. Aš nuėjau pas kaimynę kirpėją, ji greit mane apkirpo ir grįžau. Tada nusnūdau pusvalandį, nes vakar su draugais žiūrėjau krepšinį, po to dar krepšinį, o tada dar porą kartų sužaidėm Kataną.

Kai atsikėliau, gražiau apsirengiau ir visi susėdom prie stalo. Buvo mamos draugo gimtadienis, įteikiau jam dovaną. Sėdėjom trise kurį laiką, buvo labai ramu, man patiko. Po to atėjo mamos kolegė iš darbo, jos ausys man primena kiaulės ausis (žinau, kad negražu taip galvoti). Aš buvau tylus, bandžiau žiūrėti televiziją. Rodė “Prajuokink mane“, po to žiūrėjom tarybinių laikų filmą “Nerami rudens diena“ – toks keistas filmas, net nesuvokiau kokiu tikslu ten buvo užsiminta apie emancipaciją – norint parodyti, kad tokia egzistavo Sovietų sąjungoje, ar norint ironizuoti ją?

Laikui einant mama apgirto ir užsivedė kalbėti apie sunkius laikus, kai aš buvau gimęs, o jos šeimyninis gyvenimas su tėvu buvo tragiškas. Esu girdėjęs begalę kartų visa tai, sunku patikėt, kad mama vis dar nori apie tai kalbėti. Kartais galvoju, kad jai reikia aplinkinių gailesčio ar kažkokios amžinos užuojautos. Nežinau, iš kur toks noras. Galima juk džiaugtis, kad sunkūs laikai praėjo, kad ji dabar turi normalų draugą, galų gale – kad aš suaugęs ir mes visi sveiki. Bet ne, vis tos praeitys išlenda. Aš irgi turiu tą įprotį per daug prisiminti praeitį, galbūt man net blogiau nei mamai, nes ji praeities neidealizuoja, o aš kartais imu, ir. Na, leidžiu sau pasvajoti atgal.

Kai prabudau sekmadienį, nusiprausiau, užvalgiau ir nuėjau aplankyti močiutės. Močiutė pasakojo, kad mirė mamos tėvo brolis, o ir pats mamos tėvas guli reanimacijoje. Mama pati apie tai buvo tik trumpai užsiminusi – ji su savo tėvu nebendrauja. Kuomet močiutė išsiskyrė su vyru ir jis išsikraustė, kurį laiką jis vengė net gatvėje sveikintis savo vaikus – mano mamą ir dėdę poetą bei jauniausiąjį brolį, mano krikštų tėvą. Neįsivaizduoju, kaip jie turėjo jaustis. Net aš iš savo chaotiško tėvo nesu sulaukęs tokio neigimo. Kai buvau paauglys, vienu metu mama buvo pradėjusi bendrauti su savo tėvu, tačiau ilgai tai netruko, nes jo sugyventinė pradėjo negražiai kalbėti apie mūsų šeimą, todėl mes baigėm svečiuotis pas mamos tėvą. O ir šiaip – mamos tėvas man buvo svetimas, niekada nieko įdomaus nekalbėdavo, buvo kažkoks gilus kaimietis, visai kitoks nei močiutės antras vyras, kurį nuo gimimo laikiau tikruoju dieduku. Net ir pati mama visada sakydavo, kad ji tikrai myli savo mamos antrą vyrą, mano dieduką: jie puikiai sutardavo, diedukas visada girdavo mamos valgius, o mama užstodavo dieduką, kai močiutė jį bardavo dėl to, kad parėjo įkaušęs. Tiesa, tėvu ji jo niekada nevadino, visada tik dieduku. Pamiršau, apie ką aš čia pasakoju iš tiesų. Norėjau pasakyti, kad nepaisant to, jog mama beveik nebendravo su savo tėvu, žinia, kad jis yra arti mirties, turbūt ją kažkaip palietė. Žinau, kad ir mamai, ir man yra būdingas sielvartas labiau ne dėl konkrečių blogų įvykių gyvenime, o dėl to, kad mes taip ir nesužinojom, ką reiškia gyventi ir užaugti pilnoje šeimoje.

Po to grįžau namo, pavalgiau, susiruošiau ir išėjau. Susitikom su IL ir nuėjom į stotį. Šįkart važiavom pilnu autobusu, jame buvo karšta, o aš vis galvojau, ar ji užuodžia, kad aš pasikvėpinęs kitais kvepalais, tokiais nelabai mėgstamais, nes mėgstami liko Vilniuje. Vėliau sužinojau, kad užuodė.

Vakare susitikau su draugais – Baltuose drambliuose žiūrėjom krepšinį. Per antrą kėlinį buvo nesmagu matyti tą rinktinės grimzdimą; žmonės bare dar iš pradžių keikėsi, bet vėliau visai nutilo. Išėjom ramūs, lijo. Kadangi buvo neįmanoma išsikviesti taksi, užsukom dar į Pogo, išgėrėm po vieną alaus ir tada, galiausiai pasisekus surasti laisvų taksistų, išvažiavom namo.

Tai toks buvo savaitgalis – apniukęs, ramus, su niekada nenugyvento gražaus gyvenimo miražais.

Reikalai

Praėjusią savaitę taip ir nepakalbinau savo susižavėjimo objekto.

Studijos vis dar įdomios, darbas – ne. Sapnuose dažnai turiu problemų darbe ir ieškau naujo darbo. Paskutiniame sapne aš su klasioku stengėmės suspėti į mano darbą laiku, tačiau dėjosi visokie keisti įvykiai, privertę mus vėluoti, o galiausiai aš atsidūriau Baltų lankų leidykloje ir pareikalavau, kad man būtų pravesta ekskursija. Ekskursiją man pravedė, ir dar net vyno įpylė. Ryte prabudau niūrus, nes už 25 minučių kelio pėsčiomis manęs laukė ofisas, kuriame nebėra darbo, todėl man jau antrą savaitę tenka užsiiminėti visokiais dalykais, kurie neturi jokios finansinės vertės. Galėčiau sakyti “bent jau kol kas neturi finansinės vertės“, tačiau man sunku įsivaizduoti, kad mūsų vangi vadyba gali sugebėti tuos dalykus parduoti klientams. Vieną dieną radau įdomų darbo skelbimą – Senukų prekybos centras ieško muzikos redaktoriaus, kuris sudarinėtų grojaraščius. Skambinau skambinau nurodytu telefono numeriu, tačiau niekas taip ir neatsiliepė.

Pirmadienį kolega iš radijo paklausė ar aš negalvoju apie dėstytojo karjerą, ir aš atsakiau ne, nors iš tiesų buvau prieš kelias dienas apie tai galvojęs. Man tik įdomu, ar dėstytojus gali išmesti iš darbo, jeigu jie su studentais, pvz, eina gerti alaus.

Šeštadienį buvau klasiokės gimtadienyje, padauginau alkoholio, grįžau namo baisios būklės, sekmadienis buvo palaidotas. Įdomiausia tai, jog kitą dieną manęs nepykino, galvos neskaudėjo, tačiau būklė buvo tragiška – galėjau tik gulėti. Buvo gėda prieš mamą, o vienintelis guodęs dalykas buvo tai, jog katė porą kartų atėjo, palindo po antklode ir gulėjo prisiglaudusi prie mano krūtinės; aš neturėjau jėgų jos glostyti.

Penktadienį atvažiuos draugas Tadas, eisim į koncertą klube XI20. Kadangi planuoju šeštadienį mokytis, tai sumažina galimybę, jog penktadienį neapskaičiuosiu alkoholio, dėl ko tektų palaidoti šeštadienį. Svarbiausia atrasti linksmybių ir mokymosi pusiausvyrą. O kai mokytis įdomu, tai visai neliūdna, kad linksmybių mažiau. Galų gale, užimtumas man padeda jaustis gerai – jokių nereikalingų minčių apie tai, kaip niekas neturi prasmės.

O šiandien važiuodamas troleibusu girdėjau dviejų vyrukų pokalbį apie traukinius ir nusprendžiau, jog reiktų su kuo nors kur nors pasivažinėti ta nuostabia transporto priemone, juolab, kad dabar turiu tas nuostabias studentiškas nuolaidas.

Klaikus Gimtadienis

Sapne grįžau namo labai girtas kambarys buvo tamsus tamsus guliau į lovą ir viskas.

Po kiek laiko mane pažadino skambutis į duris tingėjau keltis buvo šiek tiek bloga skaudėjo galvą o kažkas vis spaudė durų skambutį ir spaudė jis vis skambėjo mane suėmė pyktis norėjau keltis bet pamačiau jog kambariokas nuėjo link durų jis jas atidarė ir supratau jog kažkas negerai kažkokia keista tyla stojo o po to staiga išgirdau šnabždesį ir mane pervėrė siaubas nes suvokiau vykstant kažką visai neplanuotą kažką iš kito pasaulio.

Atsikėliau ir pažiūrėjom į koridorių mačiau į mūsų butą plūstančius žmones jie vis ėjo ir ėjo nė vieno iš jų nepažinojau stovėjau sutrikęs kambariokas irgi buvo pasimetęs ir tada kažkur dar iš laiptinės atsklido merginos juokas ir aš supratau jog mano buvusi mergina kažką sugalvojo kas man varė baimę.

Ji išėjo į svečių priekį ir sako: Povilai sveikinu tave su gimtadieniu

Pasijutau sugniuždytas sumuštas pažemintas jau ruošiausi padėkoti ir nusišypsoti bet tada manyje sukilo pyktis aš susiraukiau pasitaisiau apatinius ir vis dar su stačiu žengiau link žmonių ir užtikrintai

jiems pasakiau: eikit visi lauk eikit visi lauk jūs net patys nesuprantat kad pildot kvailas savo draugės užgaidas man jūsų nereikia aš net nepažįstu jūsų dinkit visi iš čia prašau gerbkit mano gimtadieninį norą

Ir jie visi išėjo o aš atsiguliau ir negalėjau užmigti.

– – –

Prabudau 06:00, žiūrėjau į koridorių ir klausiausi ar negirdėti įtartinų garsų iš laiptinės.

“He Got Mad, Tiresome“

Ėjau iš darbo ir pradėjo lyti. Buvo keistai malonu. Žiūrėjau kaip kiti žmonės slepiasi kur tik gali. Po minutės lijo dar stipriau, aš pradėjau šypsotis. Toks malonus šiltas lietus. Perėjau gatvę ir pasukau link savo namų. Kiemuose visi bėgo link savo laiptinių, o aš toliau ėjau iš lėto ir šypsojausi. Ar aš kada nors galėjau pagalvoti, jog vieną dieną eisiu sulytas, bet su šypsena? Ne, aš niekada taip negalvojau. Buvau niurzga kaip ir visi šie žmonės, kuriuos dabar matau.

Grįžęs namo nusiaviau šlapius batus, nusirengiau marškinėlius ir džinsus. Rankšluosčiu išsišluosčiau galvą, pažiūrėjau į veidrodį – štai stovi žmogus, kuriam tuoj sueis 25 metai.

Šiandien jis turėjo atsikelti 06:20, tačiau iš lovos išsiropštė tik 06:50. Jis nespėjo pavalgyti, tačiau spėjo nusiprausti, apsirengti, išsivalyti dantis ir išeiti į darbą. Darbe jis dalyvavo trumpame susirinkime, kuriame kartu su savo kolegomis klausėsi švelnios kritikos. Vėliau jis akivaizdžiai kritikavo savo vadovę, nes ji suerzino jį, parengusi komercinį pasiūlymą su daug loginių, korektūros klaidų ir išsiuntusį jį jo vardu. Deja, įmonės direktorė į tai niekaip nesureagavo. Po susirinkimo jis dar šiek tiek pasitrynė ofise ir išėjo pas savo koleges į kitą darbo vietą. Ten jis surašė maždaug 500 kasos aparatų juostų, numeravo bylas ir susipažino su kaimynystėje dirbančiu vyriškiu, kuris gamina papuošalus iš akmens. Vyriškis jam parodė dar ir akvariumą su žuvytėmis, ketino parodyti ir lietuviškas salamandras, tačiau jos buvo pasikasusios giliau po žeme. Per trumpą susipažinimą jie dar aptarė amadinų patelių mirtingumą, sutarė kartu pirkti tualetinį popierių į bendrą tualetą, ir tada jau atsisveikino.

Dabar jis grįžo į butą, į kurį be jo šią savaitę niekas negrįžta, nes jo kambariokas atostogauja savo gimtinėje. Diena iš dienos jis eina į darbą, grįžta namo, valgo, užsiima menkniekiais (pvz. vakar jis kūrė „muziką“, o užvakar skaitė knygą „Vonios kambarys“), o kai vakaras išsisemia ir jį apninka ilgesys ar liūdesys (jam sunku tai atskirti), jis eina miegoti. Nepatogioje lovoje jis rangosi, tamposi, susierzina, bet galiausiai užmiega. Kartais jis dar ir meldžiasi, bet šią savaitę to nedarė nė karto. Kartais jis sapnuoja ryškius sapnus, bet šią savaitę visuose sapnuose jis tik klausosi repo.

Tai toks aš, skaičiuojantis paskutines dienas iki 25 metų.

Darbe vis dažniau kas nors pasako, jog artėja mano jubiliejus. O man 25 metai asocijuojasi su senbernyste.

Pavalgiau. Tada sėdau prie kompiuterio ir muzikos kūrimo programa norėjau sukurti gerą kvailą dainą, tačiau galiausiai likau nepatenkintas rezultatu: daina nebuvo panaši į kvailą, todėl gerą dainą; ji net nebuvo kvaila.

Priguliau ant lovos su knyga, tačiau perskaitęs kelis puslapius pradėjau žiovauti. Atsikėliau ir nuėjau į virtuvę. Atsigėriau vandens. Žiūrėjau į tris neplautas lėkštes kriauklėje. Galėjau jas išplauti, tikrai galėjau, bet jeigu galiu dabar, tai galėsiu ir vėliau tai padaryti. Laiko visada tiek pat.

Grįžau į kambarį ir galvojau gal būtų laikas gražiai sudėti miegmaišį, kuris jau visą savaitę guli kampe, tačiau neturėjau jokio noro tai daryti. Miegmaišis primena geras dienas, tegul dar kiek laiko ten pabūna. Užtraukęs užuolaidas įjungiau stalinę lempą. Turiu ją nuo maždaug 2004-2005 metų. Pamenu, nupirko kažkoks mamos pažįstamas, kuris tuo metu meilinosi mano mamai. Bet mama buvo gudri, nes vėliau susekė, jog jis meilinosi ir kitai moteriai. Kartais norėčiau turėti tą mamos santykių išmintį, galėčiau taip dažnai išvengti nereikalingų klaidų. Vietoj to aš turiu savo išmintį, kuri dažnai yra labai ydinga ir iškreipta. Anot manęs, pvz., merginos protas yra svarbesnis už jos išorinį grožį, tačiau pabendravęs su kai kuriomis merginomis tampu visiškai nesuinteresuotas bendrauti su jomis toliau, nes jos manęs fiziškai netraukia, kad ir kokios protingos būtų. Va tau ir išmintis – jokios naudos iš tokių išimčių.

Vėl prisėdęs prie kompiuterio ieškojau kažkokios dainos Youtube‘e, po jos įsijungiau kažkokį flash mob‘o vaizdo įrašą. Bet ten ne joks flash mob‘as buvo, tuoj paaiškinsiu: ėjo dvi merginos, susitiko, tada pradėjo šokti taip, kaip amerikietės mėgsta šokti, fone grojo Bruno Mars daina „Mary You“, ir tada pamažu prie tų merginų pradėjo jungtis kitos merginos, ir dar vienas vaikinas (jis man priminė vieną klasioką, nes tas klasiokas mėgo šokti), ir po dar minutės tų šokėjų jau buvo apie 10, o aplink žmonės plojo iš šūksniais palaikė šokančiuosius, viena stambi mergaitė žiūrėjo nieko nesuprasdama, o po to prie šokančiųjų prisijungė toks vyrukas su kerupaite, jis pateko į patį centrą ir kad šoko jis, kad šoko, turbūt gražu žiūrėt buvo amerikiečiams, ir tada kita kamera pradėjo rodyti į jo draugę, kuri stovėjo užsidengusi burną ir aš supratau, jog čia tuoj įvyks pasipiršimas ir pradėjau ironiškai galvoti kaip visa tai nesąmoninga, bet operatorius vis rodė tai šokantį jaunuolį, tai merginą, užsidengusią burną, nejudančią, ir aš pamažu ėmiau darytis vis mažiau cinikas, ir kuo toliau, tuo labiau ėmė atrodyti, jog regiu kažką labai gražaus, gal net romantiško, ir galiausiai, kai daina nutilo, vaikinas priėjo prie savo draugės, atsiklaupė, ir jūs visi žinot, kas buvo po to; tą akimirką aš džiaugiausi kartu su visais vaizdo įraše užfiksuotais žmonėmis, džiaugiausi už nuotaką, už jaunąjį, už Bruno Mars, už visus tuos šokėjus, norėjau net ašarą išspausti – taip gražu viskas buvo.

Kurį laiką negalėjau atsigauti, tiesiog sėdėjau. Po to nuėjau į vonią ir nusiprausiau veidą. Vaikščiojau po butą šypsodamas. Nuo skalbinių džiovyklės nusikabinau išdžiūvusius drabužius. O tada mane staiga apniko neviltis.

Sėdžiu ant lovos ir žiūriu į daiktus, kurie yra ant stalo, esančio priešais mane. Dar tik 19:47, o atrodo, jog diena man jau pasibaigė. Kaip ir moterys, darbo perspektyvos, optimistiška ateitis, sunkiai paaiškinamos svajonės. Užstrigęs laike, užstrigęs ties savo šešėliu. Visai ne taip įsivaizdavau save, artėjantį link 25 metų ribos.

Reiks neužmiršti šypsotis, kai visi sveikins.

Komunikacija

Kiekvieną rytą prabudus žolė vis aukštesnė ir žalesnė. Giedri dangūs nuteikia maloniai, sumažina įtampą darbe ir nemalonų dulkiną darbą, kurį šiuo metu atlieku. Oras toks, jog net dirbant neapleidžia nuojauta, kad ne tiek dirbu, kiek savanoriškai leidžiu laiką vėsioje netvarkingoje patalpoje tarp tūkstančių bylų. Kartais su kolege darom pertraukas ir pažaidžiam laivų mūšį arba piešiam savo vadovės portretus.

Penktadienį aš nusiperku naujus batus – ne, ne rimtus odinius, o vėl sportbatukus. Dar nenoriu būti per daug rimtas; aš juk ir šiaip per daug rimtas iš šalies atrodau. Grįžęs namo sudedu būtiniausius daiktus į kuprinę, miegmaišį po pažastimi, ir keliauju link susitikimo vietos. Iš ten važiuojam į Vilniaus užmiestį, kur švęsim Rasos gimtadienį. Pirtis, alus, kalbos apie futbolą ir 2005-2007 metus – mūsų Alytaus parko kompanijos aukso amžių, kuomet viskas, kas rūpėjo, buvo koncertai, alus, pažintys, koncertai, meilės reikalai, koncertai. Net mokyklos baigimas atrodė kažkas nelabai reikšmingas.

Šeštadienį grįžtu namo, nuėjęs į parduotuvę apsiperku. Pietums kepu vištieną, išverdu makaronų. Valgau, žiūriu filmą, užsnūstu, valgau, baigiu žiūrėti filmą, maudausi, o tada išvažiuoju susitikti su Kurmiu ir jo mergina. Karšta ir tvanku, aš pavargęs po gimtadienio. Sėdinėjam Tymo turguj, aplink vis vaikšto policija. Vėliau patraukiam į Visų šventųjų barą, kuriame turi groti The Sold Outs ir Distress.

Įėjęs vidun sutinku Aistę su Miku, porą kitų pažįstamų, vieną alytiškį. Žvalgydamasis aplink matau keletą porelių, galvoju kažin kaip jiems sekasi, ar jie gyvena kartu, ar atskirai, kaip dažnai jie mylisi, už ką merginos (tvarkingos, gražios, pasitempę) myli savo vyrukus (barzdotus, ūsuotus, netvarkingus). Man rūpi žmonės, kurių aš nepažįstu, norėčiau sužinoti daug dalykų apie juos, ypač jų paslaptis. Mane visada tai domino – ne tiek žmonės kaip asmenybės, kiek jų istorijos. Šia prasme norėčiau būti žmonių istorikas – fiksuoti jų pasakojamas istorijas ir perduoti jas tolimesniam išsaugojimui su galimybe jas perskaityti, kad tiek dabarties, tiek ateities žmonės žinotų, jog ne juos vienus kamuoja visokios problemos ir kad ne jie vieni yra tokie netobuli.

Staiga mane pagauna mažytė euforija, užsinoriu visiems pasakyti ką nors gražaus arba nupirkti alaus.

Po koncerto patraukiu link stotelės, einu per kiemus, kad sutrumpinčiau kelią. Nors tuoj 23h, oras vis dar šiltas, vilkiu tik mėgstamus juodus marškinius. Atvažiuoja 5 troleibusas, įsėdu, važiuoju. Galvoju apie bendrumą su žmonėmis, įvykius, vietas ir nuotaikas, kurie mane sujungė su tiek daug skirtingų žmonių; kurie vis dar laiko mane sujungtu su jais.

Mano draugai ir malonūs pažįstami, ir ta nesibaigianti iliuzija apie mūsų amžinybę.

Jeigu man kada nors reikėtų rinktis, kada turėčiau numirti, norėčiau, kad tai įvyktų tokią akimirką, kai esu pilnas, kai jaučiuosi daugiau, nei mažiau.