Posts Tagged ‘grožis’

Kai mūsų žvilgsniai susitinka

2015/09/03

Nubundu, bet neatsimerkiu. Jaučiu, kad dar per anksti keltis. Įtraukiu koją atgal po antklode. Kambaryje vėsu, reiktų uždaryti pravertą langą, bet tik labiau apsikamšau, ir viskas.

Po kurio laiko mane eilinį kartą aplanko mintis apie tą merginą: ji stovi su suknele prieš veidrodį, suknelė graži, ir jos rankos gražios, ir skruostai, jos oda šviesi. Aš prisiglaudžiu prie jos iš nugaros ir uždedu rankas ant jos liemens, ir juntu jos kūną, liečiu jos rankas, tada nubraukiu plaukus atgal, kad pasimatytų jos ausys, o ji stebi viską veidrodyje, ir kai mūsų žvilgsniai susitinka atspindyje ir ji nusišypso, aš nuleidžiu ranką po jos suknele.

Ši mergina neatitinka mano skonio, ir visgi aš negaliu paaiškinti kaip atsiranda fantazijos būtent su ja. Galiu užsigalvoti apie ją būdamas darbe, ruošdamasis užmigti arba nubudęs, skaitydamas knygą, o kartais net bendraudamas su kita mergina pagaunu save galvojantį kaip viskas būtų kur kas geriau, jei dabar laiką leisčiau būtent su ja. Ne visada galvoju apie seksą su ja, kartais galvoju apie paprastus buitinius dalykus: kaip valgom bandeles, važinėjamės dviračiais, šeriam paukščiukus, skaitom knygas lovoje, žiūrim kaip sninga.

Bet tai ne meilė, tai mano vienatvė.

– – –

Eiti susitikti su Rū. yra iššūkis. Ji yra protinga, turi gerą humoro jausmą, yra tokia klasiška ir graži, ir labai lengva pastebėti kaip vyrai į ją vis užsižiūri. Tarp mūsų nėra potraukio vienas kitam, ir aš manau, kad tai yra vienintelė sąlyga, leidžianti mums karts nuo karto smagiai pabendrauti. Mes tiesiog įdomūs vienas kitam, narstom vienas kitą tarsi eksponatą. Ji sako, kad mes skirtingai mąstom, esam skirtingai išauklėti, ir būtent dėl to jai įdomu su manimi bendrauti. Kodėl man su ja įdomu bendrauti? Nes su ja galim kalbėti apie liūdnokus dalykus, bet tuo pačiu juoktis ir neprarasti geros nuotaikos. Man patinka charizmatiški žmonės, o jeigu dar problematiški, tada visai šaunu ;) Kaip kartą Rū. pasakė: žmonės be kompleksų man yra neįdomūs.

Nors gal ji kažkaip kitaip tada sakė… Po viso to kartu išgerto alaus yra sunku tiksliai prisiminti ;)

– – –

Užėjo tatuiruočių noras.
deftones hexagram

Gražus liūdesys

2015/03/21

Vieną rytą nubudęs iškart pagalvojau, kad norėčiau pažaisti tą įsimylėjimo žaidimą su ja. Ir staiga sutrikau, nes nesupratau, kodėl būtent su ja, o ne su savo simpatija.

Nuo to ryto praėjo geri du mėnesiai, bet aš vis dar prisimenu tą keistą norą, nesuprantamą pasirinkimą. Juk ji net ne mano skonio, ir aš jai tarsi nieko nejaučiu, gal tik keistą rūpestį ja, tad kodėl norėčiau būtent ją įsimylėti ir būti įsimylėtas jos? Ar tai susiję su jos melancholišku būdu, ar ji turi kažkokį moteriškumą, kurio aš ir ieškau? Kuo daugiau apie ją mąsčiau, tuo aiškiau ėmiau suvokti, kad ji man primena vieną buvusią merginą ir patį mane.

Aš ieškau to, ką jau kažkada turėjau ir praganiau.

– – –

Nenoriu nuskambėti keistai, bet man ne visai patinka labai dideli optimistai. Nežinau, galbūt taip yra todėl, kad pavydžiu jiems sugebėjimo žiūrėti į viską lengvai ir supaprastintai, neieškoti problemų, kur jų nėra. Nesakau, kad nesižaviu tokiais žmonėmis, dar ir kaip galiu žavėtis, bet kai sutinku tokią merginą, mane kažkas stumia nuo jos. Ji gali būti protinga, mano skonio, turėti gerą humoro jausmą, tačiau vos pamatau, kad ji yra super optimistė, mano galvoje prasideda visokie errorai. Manau taip įvyksta dėl to, jog slapta bijau, kad būdamas su tokia mergina pats tapčiau optimistu, prarasčiau savitumą. Tai paaiškintų, kodėl niekada nemylėjau optimistės, bet stipriai pamesdavau galvą dėl gražiai liūdnų merginų.

Nes liūdesys, ta melancholija kartais yra tikrasis grožis, o aš, nepaisant visko, esu užkietėjęs estetas?

– – –

Prieš kelis metus su vyresniu kolega iš radijo kalbėjom apie nelabai įdomų pasimatymą, kuriame neseniai buvau. Jis paklausė, ar man patiko mergina, aš atsakiau, kad ne, o tada jis paklausė kodėl būtent, ir kai negalėjau atsakyti, kolega pasakė tiesiai šviesiai: nes tu esi supistas estetas.

Man sunku paaiškinti kaip aš tą estetiką suprantu, pats būdamas nelabai estetiškas, bet jei gerai suprantu, viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai mama man sakydavo, kad štai viena ar kita moteris yra graži. Tai galėdavo būti aktorė, laidų vedėja arba praeivė gatvėje – nesvarbu, mama visur pastebėdavo grožį. Tiesa, pastebėdavo ir negrožį, bjaurumą ar stiliaus nebuvimą, ir tada komentuodavo tai net su didesniu įkarščiu nei kad komentuodavo pamatytą grožį. Pažiūrėk, kokios kreivos kojos, o jau nosies ilgumas! sakydavo ji, ir kai jau paaugau, man būdavo gėda dėl tokių jos žodžių, nes žmonės gimdami nesirenka kokios formos kojas turės, o ir mes patys nesam idealiai gražūs.

Tai aš taip ir augau – mokomas atpažinti gražią moterį, mokomas, kad Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Rasa yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Rasos ir Catherine Zeta Jones niekada neabejojau, Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje. Nežinau, gal aš blogai išmokau šias pamokas, nes mama nė apie vieną mano merginą nepasakė, kad ji graži, o vieną dar ir visiškai sudirbo, bet vieno dalyko šios pamokos visgi išmokė – sutelkti dėmesį į atskiras detales, stebėti atidžiai. Taip aš išmokau per daug dėmesio skirti merginų kojoms, pirštams, nosims, ausims ir t.t., ir kartais tai privesdavo iki tokio lygio, jog, kai dabar pagalvoju, man atrodo pusė mano susižavėjimų (ir nesusižavėjimų) buvo būtent dėl atskirų mažų dalykų, o ne dėl bendro vaizdo. Žavėjausi merginomis dėl jų pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų tiesiomis nosimis, bet tuo pačiu žavėjausi ir nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo. Aišku, tokie žavėjimaisi niekur nenuvesdavo.

Tiesa, kartais viskas būdavo ir kitaip – itin retais atvejais sutikdavau merginas, kurios turėdavo kažkokią ypatingą aurą. Jose visos detalės buvo tvarkingai sudėliotos ir derėdavo vienos su kitomis, ir tada aš pajusdavau, kad štai šios merginos yra subalansuotos, kad jų išorė dera su vidumi, kad aš klausau, ką jos kalba, o ne apsimetu klausantis, kai tuo metu iš tiesų nužiūrinėju ir vertinu jas. O vienintelis dalykas, bendras šioms retai sutiktoms merginoms, buvo tas gražus liūdesys.

– – –

Sakydamas gražus liūdesys neturiu galvoje liūdesio tiesiogine žodžio prasme. Tai reiktų suprasti greičiau kaip melancholišką būdą, ar kažkaip pan. Melancholiškos merginos būna iš esmės ramaus charakterio, turi kažkokį santūrumą, ir visa tai paryškina jų moteriškumą (tai nereiškia, jog mano nuomone moterys turi būti ramios tykios pelytės ir nesireikšti – jokiu būdu). Nors visa ta melancholija gali skambėti net juokingai, bet aš neieškau melancholiškos merginos tam, kad turėčiau su kuo kartu nugyventi gyvenimą visiškame liūdesyje ;) Anaiptol – du tokio tipo žmonės gali puikiai suprasti ko jiems reikia ir tinkamai papildyti vienas kito gyvenimą.

– – –

Kartais toks noras užeina pasakyti jai, kad ji baigtų su tuo liūdesiu, kad imtų ir kažkaip sustotų būti tokia, galvoti taip, kaip ji galvoja. Nes kai esi toks, su metais situacija pati nepasitaiso, o nuolatinis buvimas vienam prie gero nepriveda. Man gaila jaunų, gražių žmonių, kurie užuot mylėdami ir būdami mylimi, skaito visokias knygas ir žiūri filmus, be kurių visiškai gali apsieiti, jie mėgsta liūdnas dainas ir tokiu būdu įsidainuoja sau liūdesį, ir jie moka padaryti fainus selfius, kuriuose atrodo linksmi ir gražūs. Bet tai, ką iš tiesų tokie žmonės kasdien veikia, tai nesėkmingai bando surasti ir būti surasti patys: princesės vaikštinėja po bokštą, kuriame pačios save užrakino, o princai stovi pilies apačioje, žiūri į tą bokštą ir negali nuspręsti ar verta bandyti išlaisvinti princesę, nes juk gali ir nepasisekti.

2014.07.18

2014/07/18

Vakar trumpai apie ją pagalvojau, ir ji pasirodė sapne.

Sėdėjau ant suoliuko pasukau galvą į dešinę ir pamačiau ją ji nusišypsojo ir

sako: Povilai

Aš nusišypsojau ir mes apsikabinom tada galvojau ką dabar su ja kalbėti o ji ir toliau šypsojosi atrodė atsipalaidavusi šalia manęs ir man pagaliau atėjo į galvą jog mes esam vėl kartu pasislinkau arčiau jos ir paliečiau jos veidą norėjau pabučiuoti bet pagalvojau kad gal per greitai viskas vyksta ji irgi palietė mano veidą vedžiojo pirštais po skruostus uždengė akis

Kai atitraukė ranką aplink mus buvo daug žmonių vyko kažkoks koncertas

ji sako: man šalta

Žiūriu ir ją ir suprantu kad jos veide matau kažkokį nežymų nenorą būti šiame koncerte nors mes čia ką tik atėjom

ji sako: galėtume važiuoti į mišką

Galvoju bet ten juk būtų dar šalčiau mes esame nepasiruošę neturim palapinės nei miegmaišių ir išvis nuo kada jai patinka leisti laiką miškuose paliečiu jos rankas

Mes jau sėdime autobuse ruošiamės kažkur važiuoti atsisuku į ją ji sėdi man iš kairės nunarinusi galvą paklausiu ar viskas gerai ji atsisuka į mane ir linkteli bet atrodo pavargusi pabučiuoju ją apkabinu per pečius susirangom kartu dabar glostau jos petį pataisau nusmukusią liemenėlės petnešėlę

o ji šnibžda man: labai noriu

Ir tada aš suprantu kodėl mes važiuojam į miškus.

Motinos vyras

2014/07/18

Mama ruošiasi eiti į gimtadienį. Ji jau gerą pusvalandį stovi koridoriuje priešais veidrodį ir daro man nesuprantamus mažus dalykėlius, kuriuos daro moterys. Ji tai vadina puošimusi, pamenu tą žodį nuo ankstyvos vaikystės.

Kai buvau mažas, puošimasis man visada asocijuodavosi su keliomis sunkiomis valandomis, kurias reikėdavo kantriai pralaukti mamos – ir ne tiek laukiant, kol jis susiruoš, o kiek dar ir leidžiantis pačiam papuošiamam. Viskas vykdavo taip: ji išrinkdavo man drabužius, liepdavo apsirengti, aš tai padarydavau ganėtinai greitai, o tada ji, atrodo, amžinybę tvarkydavo tuos drabužius. Sakydavo pažiūrėk kaip tu čia atrodai, rankovės nelygios, neužsisek paskutinės marškinių sagos, ir t.t. Galiausiai, sutvarkius mane, ateidavo eilė puoštis jai pačiai. Pirmiausia būdavo apsirengiama iš vakaro numatytais drabužiais, tada ilgai analizuojamas atvaizdas veidrodyje, o tada sprendžiama, ar nevertėtų visgi apsirengti kitaip. Ji visada man užduodavo klausimą: ar gražiai atrodau? Sakydavau, kad gražiai, nes mažam man visada mama buvo graži ir aš ją mylėjau, todėl vaikui net negali kilti mintis pasakyti kažką prieš mamą. Kol ji puošdavosi, nepalikdavo manęs nuošalyje, žūtbūt priversdavo ir mane ką nors veikti: eik nusiplaut rankų, nusiprausk ir veidą, ar išsivalei dantis?, tik neapsilaistyk vandeniu, ar tavo batai švarūs?..

Aš klusniai vykdydavau jos nurodymus, kurie galiausiai liaudavosi skambėti, kuomet ji nutardavo, kad yra pasipuošusi ir mes jau galime eiti. Tada dar kartą atidžiai nužvelgdavo mane nuo galvos iki kojų, ir mes pagaliau išeidavome į svečius.

Nenoriu pasakyti, kad mano mama buvo ar yra puošeiva, ne. Ji tik paprasčiausiai visada norėjo atrodyti tvarkingai, ir čia dar reikėtų pridurti, kad jos noras atrodyti tvarkingai greičiausiai ėjo pirmiau nei noras atrodyti gražiai.

Vėliau, kai paaugau, niekur neišsisukdavau nuo puošimosi ritualų, net jeigu kartu su mama ir niekur neidavau – vis tiek turėdavau dalyvauti jos akistatoje su veidrodžiu. Puošdamasi ji man duodavo nurodymus ką valgyti, kur kokį maistą galiu rasti, ką turiu nuveikti namuose ir pan. O po to ateidavo eilė lemiamam klausimui: ar gražiai atrodau? Paauglystėje sakydavau, kad atrodo gerai, per daug apie tai negalvodamas, ir kartais mama to klausdavo kelis kartus, nes matydavo, kad man tai nelabai rūpi. Jei aš ir toliau atsakinėdavau atsainiai, ji eidavo vis persirengti, kol galiausiai priversdavo mane rimtai įvertinti jos išvaizdą ir pasakyti, ką manau. Tada nieko kita nebelikdavo daryti kaip atidžiai pasižiūrėti į ją ir pasakyti nuoširdžiai ką manau.

Nežinau, galbūt aš nuo paauglystės linkęs į konservatyvizmą, bet man mama gražiausiai atrodydavo, kai apsirengdavo be jokių blizgučių ir ne per daug spalvingai. Koks nors švarkelis ar marškiniai ir juodos kelnės ar sijonas man atrodydavo geriausias pasirinkimas. Būdavo, kad ir supeikdavau jos skonį, jei atrodydavo apsirengusi kažkaip nei šiaip, nei taip. Tada ji purkštaudavo ir sakydavo, kad man patinka tik juoda, o tada jau aš irgi purkštaudavau, sakydamas, kad geriau atrodyti solidžiai nei kaip iš turgaus. Bet šiaip jau mama turėjo skonį dėl drabužių, niekada nėra apsirengusi kaip nors iššaukiančiai ar taip, kad man šalia jos būtų gėda (o paaugliai dažnai gėdijasi savo tėvų, ar ne?).

Įdomu tai, kad mama kur kas atsainiau rinkdavosi drabužius, kuomet eidavo į pasimatymus su vyrais. Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo dveji, ir nors mama atsidėjo manęs auginimui, ji visada sulaukdavo vyrų dėmesio. Jie užkalbindavo ją parduotuvėse, turguje, ligoninėje, pajūryje, parke, autobuse, nekalbant apie visokius gimtadienius ar kitokius žmonių susiėjimus. Didžioji vyrų dalis buvo jos kolegos iš darbo, ir aš juos labai užjaučiu, nes žinau, ką reiškia diena iš dienos matyti tave traukiančią moterį.

Kita mamos gerbėjų dalis buvo žmonės iš praeities, čia ypatingai vienas atvejis man įsiminė. Vaikščiojom su mama prekybos centre, apsipirkinėjom, ir aš pastebėjau, kad mus sekioja vienas vyras. Parodžiau jį mamai, ji pažiūrėjo į jį, bet nieko nesakė, o po to elgėsi taip, tarsi nematytų, kad vyras mus sekioja. Galiausiai, kai jau buvome prie kasų, vyras neiškentęs priėjo ir pasisveikino mamą. Mama jam nusišypsojo taip, kad iškart supratau, jog juos abu sieja kažkas iš seniau. Jis pasisiūlė mus pavežti namo, mes nesipriešinom, po to pasiliko išgerti kavos ar arbatos, o vėliau mama paaiškino, kad šitas vyras ją kalbindavo autobuse, kuomet ji grįždavo iš darbo namo, ir kad tai tęsėsi ištisus metus, kol vieną dieną jis pakeitė darbą ir nustojo važinėti tuo autobusu. Jie niekada vienas kito nebuvo sutikę, ir tik tąkart, praėjus maždaug 18 metų, jie vėl susitiko.

Turbūt vyrai niekada neužmiršta gražių moterų, tik ar tai guodžia pačius vyrus?

Bet visi tie vyrai motinai tarsi ir nelabai rūpėjo, galbūt ji jautė jiems visiems kažkokį priekaištą dėl nepasisekusios santuokos su mano tėvu, kuris buvo tikras teroras. O gal, sulaukusi dėmesio ar pamačiusi, kaip greitai vyrai pameta galvas, ji juos iškart nurašydavo, net nežinau. Bet tiesa, kad bent pusė vyrų buvo susituokę, nusivylę gyvenimu, ir žadėdavo skirtis, kad tik galėtų būti su kartu su mano mama. Klausydavausi iš virtuvės ar iš kito kambario kaip mama juos atkalbinėdavo nuo šio žingsnio, ir protingesni vyrai iškart suprasdavo, jog tai reiškia, kad jiems nėra vietos šalia mano motinos, o ne tokie supratingi dar užsukdavo į svečius mėnesį-kitą, nors pasitaikydavo ir tokių lėtai mąstančių, kad tik po pusmečio ar metų suprasdavo savo apgailėtiną padėtį.

Dabar, kai pagalvoju apie visus tuos vyrus, rodžiusius jai dėmesį, suprantu, kad nebegaliu jų suskaičiuoti. Atrodo, kad mama visada turėjo bent vieną gerbėją, kuris vis užsukdavo į svečius (dažnai ir neprašytas), kažkaip padėdavo mūsų šeimai kur nors paveždamas ar ką nors pagelbėdamas buityje, aš sulaukdavau brangių dovanų iš jo per Kalėdas ir savo gimtadienį, ir t.t. Bet kad ir kaip jie stengėsi jai įtikti, nė vienam ji nepasakė taip. Maža to, už akių ji šiek tiek tyčiodavosi iš jų – to negraži nosis, tas kūdas, tas storas, o anas – kaimietis. Nežinau, ar ji taip darė todėl, kad iš tiesų negalėjo būti su vyrais, kurie jos akyse turėjo kažkokių trūkumų, ar ji tuo metu išvis nenorėjo vyro, bet man labiausiai įsiminė ne tai, ką mama kalbėdavo apie vyrų išvaizdą, bet apie moterų.

Atrodė, kad gražios moterys beveik neegzistuoja. Pažiūrėk, kokios kreivos kojos; plonos kojos; kojos kaip pagaliukai. Arba: na ir leškos! Atskirai dar vertindavo ir drabužius, veidą, rankas, plaukus… Plaukai, atrodė, mamai buvo itin svarbūs. Nuo mažens man buvo sakoma: surasi gražią moterį su gerais plaukais. Ką tie geri plaukai reiškė, supratau augdamas – tamsūs, tvirti, pageidautina ilgi. Būtent tokie, kokius mama turėjo iki gimdymo.

Kartą buvo komiška situacija (man tuo metu – tragiška), kuomet norėjau supažindinti savo tuometinę draugę su mama. Draugė atvažiavo iš Vilniaus, buvo apsirengusi suknele, o tai nutikdavo itin retai. Pasitikau ją, grįžom namo. Mama atėjo į koridorių, supažindinau jas, o po to stebėjau kaip mama gerą minutę apžiūrinėja draugę nuo galvos iki kojų. Man buvo gėda. O blogiausia, kad mačiau motinos veide tikrą pasibaisėjimą; tiek metų gyvendamas su mama negalėjau nesuprasti ką reiškia ta mina jos veide. Bet čia dar ne viskas, įdomiausia yra tai, jog tą draugę matė ir mamos brolis, kuris vėliau mamai pasakė, kad jos abi panašios. Iš tiesų taip ir buvo: vienodos lūpos, didelės akys, tokie pat skruostai, plaukai, sudėjimas. Mama labai supyko dėl to palyginimo.

Taigi dabar, kai einu susitikti su kokiomis nors merginomis, man būna gaila tiek jų, tiek ir savęs. Gaila jų, jei jos visai neatitinka mano gražios moters įvaizdžio, ir gaila savęs, kad negaliu atsiplėšti nuo to įvaizdžio, kuris per tiek laiko buvo įskiepytas man mano motinos. Nesakau, kad visos šviesiaplaukės man iškart negražios, ar kad lieso sudėjimo merginos man negali būti gražios. Gali būti, ir yra taip kartais, tačiau tai tik šiaip grožis, jame nerandu to moteriškumo, kurio ieškau. Belieka šypsotis vienas kitam, užsisakyti po dar vieną alaus ir pabandyti kuo taktiškiau elgtis.

– Ar gražiai atrodau?

Atsisuku ir žiūriu į mamą. Šįkart vilki juodą suknelę, tai jau trečias apsirengimo variantas šiandien.

– Gražiai.

– Ar tikrai?

– Tikrai.

– Aš rimtai klausiu – ar tikrai?

Mano mama gali būti įkyri, bet aš nepykstu dėl to. Galų gale, jau šitiek metų esu vienintelis motinos vyras, todėl neturiu teisės atsukti jai nugarą, ypač tokią svarbią akimirką, kai ji puošiasi.

– Šita suknelė tau labai tinka.

– Žinojau, kad tau patiks juoda.

“While I Watch You“

2013/03/29

Pirmą kartą tą vasarą pamačiau tave vieną vakarą, kai su draugais buvau išėjęs į barą. Vakaras buvo tvankus, bare buvo sunku ištverti, taigi mes išėjom į lauką ir atsisėdom ant laiptelių. Žiūrėjau į visus lauke rūkančius, graibiau cigaretę iš marškinių kišenės ir tada pamačiau tave. Mano judesiai sulėtėjo: išsitraukiau cigaretę, tačiau kurį laiką taip jos ir nepridegiau. Žiūrėjau į tave, atrodei kaip išplaukusi iš mano miglotos pasąmonės, kurioje esu susikūręs idealios moters vaizdinį. Tavo juodi plaukai, juodi marškinėliai ir ilgas juodas sijonas. Stebėjau, kaip tu stovi – viena ranka apsivijusi juosmenį, kita laiko cigaretę. Nemačiau tavo veido, buvai pasisukusi šonu į mane, tačiau bendras vaizdas buvo pritrenkiantis. Priešais tave stovi draugė ar pažįstama, jūs kalbatės, ir kai ji tau kažką pasakoja, tu žiūri į ją prisimerkusi. Atrodai kaip atklydusi iš mano svaičiojimų apie absoliutų moters grožį. Norėčiau susipažinti su tavimi, ne, neteisingai pagalvojau – norėčiau būti šalia tavęs, galėti paliesti tave, užuosti, suimti į rankas. Bet vienas draugas mane primygtinai kalbina, neišlaikau neatsiliepęs. Mes pradedam kalbėtis, ir tu pamažu dingsti iš mano galvos.

Kitą kartą pamačiau tave rudenį vienoje parodoje. Vaikščiojau nuobodžiaudamas po meno centrą su savo mergina, apžiūrinėjau visokius indų šiuolaikinio meno eksponatus. Niekas manęs nežavėjo, nepatraukė mano dėmesio. Išvis net nežinau, kodėl ten ėjau, greičiausiai tik todėl, kad to norėjo mano mergina – norėjosi jai atsidėkoti už visus kartus, kai ji kantriai eidavo su manimi į pankroko koncertus.

Sustojęs prie vienos drobės žiūrėjau ant jos per projektorių rodomą filmą. Buvo rodoma kaip viena moteris kiša visokias daržoves kitai moteriai į burną, o ši vis valgo. Ne, valgo čia visai netinka – antroji moteris ėda. Pirmoji ją šeria, grūda daržoves, o po to ir mėsą, o ta vargšė viską bando sukramtyti, ryja, ėda apsiputojusi, maistas drimba jai iš burnos. Kažkas tame filme prikaustė mano dėmesį, jaučiausi tarsi stebėčiau kažkieno slaptą aistrą. Kai filmas baigėsi, jį vėl pradėjo rodyti iš naujo. Nusukau savo žvilgsnį į šalį ir tada pamačiau tave.

Tu vėl buvai visa juodai apsirengusi, tik batai buvo rudi, ilgaauliai. Atpažinau tave iškart – ta pati šukuosena, tas pats lėtas judėjimas, ir kaip ir pirmąjį kartą, taip ir dabar – negalėjau pamatyti tavo veido, bet tai nebuvo svarbu. Kitoje salės pusėje apžiūrinėjai paveikslus. Prie kiekvieno sustodavai ilgam, ir man buvo įdomu, ką tu juose matai, kokias mintis tau jie sukelia. Norėjau trumpam įsibrauti į tavo galvą, išgirsti tavo mintis. Tu vis judėjai į kairę, o man kaip tik reikėjo į dešinę – kažkuriame taške mes prasilenksime, kažkuriame taške aš turėsiu apsimesti, jog visai tavęs nepastebiu.

O man patinka stebėti tave. Kaip sijonas glunda prie tavo kojų, kaip tu permeti svorį nuo vienos kojos ant kitos, kaip ant pečių krenta tavo plaukai. Ir koks tavo kvapas? Velniškai norėjosi tave užuosti, paskanauti. Tokia keista aistra nepažintai moteriai. Juk tai ir yra svarbiausias faktorius – nepažinumas. Įdomu, ką tu veiki gyvenime – dirbi, studijuoji, ir kuo tu užsiimi? O kaip skamba tavo balsas?

Nepažįstamoji pasisuka, jos žvilgsnis slenka nuo vieno paveikslo link kito. Ji artėja link mažo kambarėlio, kuriame yra pakabintos mažytės fotografijos su žmonių portretais. Aš taip pat artėju link to kambarėlio, aplenkiu savo merginą. Su nepažįstamąją įeiname į jį beveik vienu metu.

Čia tiek mažai vietos. Žiūriu į fotografijas, jose matau vaikų, suaugusių ir senų žmonių veidus, bet galvoje man kirba mintys tik apie tave, visų moterų moterį – juodais drabužiais, tamsiais plaukais, sužadinančią potraukį. Dar keturios fotografijos ir mes turėsime prasilenkti. Sustojęs ties viena fotografija pradedu mindžikuoti, bijau judėti link tavęs – trauka per stipri. Žiūriu į vaiko veidą, užfiksuotą nuotraukoje, tačiau negalvoju apie nieką kitą, tik kaip dabar reikės prasilenkti su tavimi. Turėsim vienas pro kitą praeiti, galbūt net apsikeisti žvilgsniu. Pagaliau pamatysiu tavo veidą.

Girdžiu, kaip ji artėja. Tas vaikas nuotraukoje šypsosi man, šypsosi nerūpestingai, kaip šypsotis sugeba tik vaikai. Aš laukiu tavęs, laukiu, kada mane apeisi. Bet vietoj to tu sustoji man iš kairės ir ilgai stovi. Neištvėręs įtampos, o galbūt bijodamas, kad nevalgingai paliesiu tave, aš neryžtingai pasisuku į tavo pusę ir pajudu. Nežiūriu į tavo veidą, galvoju tik kaip ištverti šią sunkią akimirką, kai tu esi taip arti manęs. Atsistoju tau už nugaros ir trumpam pažiūriu į fotografiją, į kurią žiūri ir tu. Joje užfiksuota senolių pora savo lūšnelėje, jie sėdi ant kėdžių ir šypsosi. Fotografija, kaip ir visos kitos, yra po stiklu, ant kurio atsispindi mūsų abiejų veidai. Pagaliau išvystu tavo veidą. Tada užsimerkiu, suskaičiuoju vienas du trys ir giliai įkvepiu.

Aš užuodžiu tave. Tu est adorable.

Gydo Mane

2013/02/05

Buvo nervinga diena, taigi atsidūręs radijuje padariau, ką reikia, ir priguliau trumpam. Užsimerkiau, sudėjau rankas ant krūtinės, kad būtų šilčiau, ir pamažu pradėjau snūduriuoti.

Galvojau apie vieną merginą, kurios ilgai nemačiau.

Merginos būna gražios, protingos, depresyvios, sužadinančios aistrą, įdomios. Labai gaila, jog dažniausiai gražiai merginai lipdau ir „protingos“ bei „įdomios“ etiketę, nors taip nė velnio nėra. Vyrai myli akimis ir tik vėliau protu. Nesakau, kad niekada nemyli širdimi, greičiau tik leidžiasi kitų širdimi mylimi. Kažkada galvojau, kad myliu, tikrai myliu širdimi – ką ten širdimi! visa siela. Bet po kiek laiko gyvenimas mane supažindino su pačiu savimi, ir palaipsniui man liko vis mažiau naivaus tikėjimo, kad galiu jausti kažkokią tyrą meilę ar pan. Mano tyra meilė baigiasi tada, kai tik pagalvoju apie tai, kad noriu užuosti merginos kvapą arba uždėti ranką ant jos liemens, o tokios mintys dažniausiai yra pačios pirmos, kurios ateina į galvą, kai išvystu mane dominančią merginą.

Ta mergina buvo panaši į mano buvusias merginas ir tuo pačiu nepanaši į jas. Ji buvo graži, depresyvi ir pozityvi tuo pačiu metu, buvo žavi ir traukianti. Tokios retai pasitaiko. Subtilus seksualumas – retas dalykas šių dienų pasaulyje, kuriame merginos kažkodėl stengiasi kuo labiau apsinuoginti, tarsi tai užtikrintų jų seksualumą. Seksuali mergina yra ne ta, kuri tiesiog sužadina mano norą dulkintis; tai ta, kuri mane pirmiausiai priverčia galvoti apie ją, geisti jos ilgam, paslapčia planuoti gyvenimą su ja.

Ta mergina buvo būtent tokia – pats baisiausias mišinys mano širdžiai – mano ilgai laukta moteris. Mergaitiška ir moteriška tuo pačiu metu. Visada dėvinti drabužius, pasiūtus būtent jai: jos džinsai nuostabiai aptempė jos kojas, o jos suknelės fantastiškai plevėsuodavo, kai ji eidavo. Norėjau jos taip, kaip tik labiausiai galima norėti žmogaus: aš išsvajojau gyvenimą su ja.

Mažą, paprastą gyvenimą su ja išsvajojau. Su pusryčiais, ėjimu į darbą, vakariene, filmų žiūrėjimu, knygų skaitymu, tėvų ir senelių aplankymu. Ėjimu į svečius pas jos ir mano draugus, ėjimu į kiną ir teatrą (tai ji mane vestųsi vedėsi į teatrą, nes pats esu apkerpėjęs teatro atžvilgiu), į koncertus (kartais nusivesdavau ją į tokius koncertus, kuriuose ji imdavo burbėti, nes muzika jai labai nepatikdavo). Mes mylėjomės, valgėme ir džiaugėmės buvimu kartu. Plaudavom indus, aš valydavau grindis, o ji lygindavo drabužius. O kažkada vėliau mes susilaukėme dviejų vaikų. Auginome juos, pamažu abu sendami, o metai kuo toliau, tuo labiau mus artino.

Atsikeliu nuo sofos, apsirengiu ir važiuoju namo. Vilnius pamažu ruošiasi miegoti. Kas žino, kiek yra tokių, kurie taip ir neturėjo progos bent trumpam pagyventi savo išsvajotų gyvenimų. Šitie žmonės, kurie važiuoja kartu su manimi – mes nežinom, kas jų galvose. Ir visgi kartais jų veiduose matau nuovargį dėl to neišsipildžiusio gyvenimo. Dėl šimtų tūkstančių neišsipildžiusių mažų paprastų akimirkų, kurių mes visi kažkada taip troškom.

Atrakinęs duris patenku į butą. Nedegu šviesų. Tamsoje nusirengiu paltą, išsiaunu iš batų. Atsisėdęs ant lovos žiūriu pro langą. Visur taip tylu. Kitame name vienas po kito gęsta langai. Aš neliūdžiu, aš jau apsipratęs su viskuo. Puikiai žinau, kad užmigsiu, tačiau neišvengiamai teks pabusti, būti vėl gyvam ir bandyti atitikti lūkesčius. Atitikti lūkesčius nėra labai sudėtinga. Niekam nerūpi, kas dedasi tavo viduje, kol tu atrodai ir elgiesi tam tikrose normų ribose. Niekam nerūpi, ar tu laimingas, kol atrodai normalus. Vieną dieną žmonija apsivems nuo savo normalumo, linkiu jai mirtinai neužspringti.

Labanakt.

Įsivaizduoju kaip tavo rankos užkloja mano veidą ir gydo mane.

Paiki Dalykai

2012/10/14

Prisileidžiu vonią karšto vandens. Įkišu dešinę koją, bet greit ištraukiu – per karšta. Atsuku šalto vandens čiaupą. Stoviu, laukiu. Vėl įkišu dešinę koją, palengva ir kairę. Dar šiek tiek per karšta, bet jau geriau. Iš lėto guluosi į vonią, visas išsitiesiu.

Anksčiau dažnai rašydavau vonioje. Būdavo tarsi tradicija. Šįvakar irgi pasiėmiau sąsiuvinį ir rašiklį. Atsisėdu vonioje ir rašau.

Pastarąsias savaites daug galvojau apie žmogaus fizinį grožį. Man įdomu, kaip pats žmogus suvokia savo išvaizdą, kaip save įvertina. Pagal kokius kriterijus jis vertina savo grožį? Ir kaip, pvz., moterys vertina kitų moterų grožį? Kartais juokinga, kai aš, būdamas kartu su mane nelabai gerai pažįstančiais žmonėmis, pasakau, pvz., kad va tas ar anas vaikinas gražus (sakau tai beveik visada norėdamas išgirsti merginų nuomonę apie tą vaikiną). Visi tada sutrinka. Moterys gali garsiai tarpusavyje kalbėti apie kitų moterų grožį, o vyras neturi teisės komentuoti kito vyro išvaizdą.

Dar man įdomu kaip moterys vertina vyrų grožį. Į ką jos atkreipia dėmesį? Suprantu, kad iš esmės fizinis grožis priklauso ir nuo tavo santykio su žmogumi. Pvz. jeigu merginą užkalbina vaikinas, kuris jai atrodė gražus, bet jis rimtai susimauna, tai visas jo grožis merginai tampa nebeaktualus – vaikinas jai įstringa savo niekšiškumu, nesupratingumu, grubumu ar pan. O ar vyrams egzistuoja moters grožis atskirai nuo moters charakterio? Kiek kartų esu galvojęs, kad ta graži mergina yra įdomi vien tik todėl, kad ji yra graži man? Ir kiek kartų esu vengęs bendrauti su nepažįstamomis merginomis vien tik todėl, jog jos manęs netraukė fiziškai? Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo liūdniau viskas skamba.

Bet iš tiesų ne, nėra čia ko liūdėti dėl to. Esu matęs daug išvaizdžių vyrų su neišvaizdžiomis moterimis, ir nemažai gražių moterų su neišvaizdžiais vyrais. Mama man dažnai sako, kad vyrui yra lengviau gauti geresnę moterį nei kad moteriai – geresnį vyrą. Esu įpratęs girdėti, kad moterys vyrą renkasi iš esmės ne pagal sielą, o pagal tai, ar jis sugebės užtikrinti šeimai stabilų gyvenimą. Neva taip jau yra suprogramuotos moterys – ieškoti saugumo.

Man sunku susitaikyti su tuo, jog žmonės pasiekia kažkokią ribą gyvenime, kurią peržengdami nusprendžia elgtis pagal standartus: vyrai renkasi užguitas moteris, nes bus kas virs košę, o moterys renkasi finansiškai saugius vyrus, kad ir kokie jie bebūtų. Kaip mano mama kažkada sakė: anksčiau meilės nebuvo. O ar ji yra dabar?

Kas turi dėtis žmogaus galvoje, jei jis staiga nustoja ieškoti sau tinkamo žmogaus ir renkasi lengvesnį variantą? Taip, aš irgi kažkada taip pasielgiau. Bet, negalėdamas tverti apgalvoto gyvenimo viską baigiau ir dar dabar pykstu ant savęs, kad, bijodamas vienatvės, pradėjau draugauti su mergina, tarp kurios ir manęs plytėjo didelė praraja.

Būna žmonės, kurie sako: Turėk tikslą ir jo siek, ir t.t. Ir būna kiti, jie sako: Nesiparink, viskas bus gerai. Baisu matyti kaip pirmieji staiga užmiršta savo tikslus, suranda niekuo nežavinčią antrąją pusę (renkasi ją tik todėl, kad ji/jis yra saugus variantas), ir gyvena taip, tarsi niekada nebūtų turėję tikslo susirasti moterį iš didžiosios M ar vyrą iš V; o antrieji, visą laiką gyvenę nesiparindami, galiausiai taip nieko ir nesuranda – gyvena vieni, ir tiek.

Dar aš galvoju apie poros grožio santykį, t.y. kaip jie abu jaučiasi dėl vienas kito išvaizdos. Gyvenime man yra buvę, kad pradėjęs draugauti su mergina aš staiga pradėdavau galvoti Dieve, ji tokia graži, aš nesu jos vertas. Tokia mintis yra savižudybė, ir net suvokdamas jos kvailumą, negaliu pripažinti, jog man pavyksta apie tai negalvoti dabar. Ir tada galvoju, kažin ar moterims irgi kyla tokių minčių? Kad, pvz., jos jaučiasi neužtektinai gražios, nevertos savo vyrų. Ar būtent ne dėl šio nepasitikėjimo savimi žmoguje gimsta sunkiai išreiškiamas noras suvalgyti savo gražiąją antrą pusę? Ar toks sunkiai nusakomas noras nereiškia, jog vienas žmogus nori pasisavinti kitą žmogų tik todėl, kad jaučiasi nesaugus? O suvalgyti – tai pasisavinti ar pražudyti kito grožį?

Kažkada draugavau su labai gražia mergina. Iki šiol ji man atmintyje yra išlikusi kaip labai graži moteris. Bet ji buvo vienintelė, kurios suvalgyti aš nenorėjau. Man patiko jos grožis, patiko būti su ja, bet aš, anksčiau visada greit pamesdavęs galvą, tąkart taip ir nepamečiau. Man netgi nekilo minčių, kad ji gali būti verta geresnio už mane. Kodėl taip atsitiko? Ar ne todėl, kad be valgymo, mylėjimosi, filmų žiūrėjimo ir saikingo alaus gėrimo mūsų daugiau niekas nesiejo? Argi toje draugystėje buvo bent vieno iš mūsų siela? Ne, nebuvo. Ji buvo pirmoji, kuriai neprisipažinau meilėje.

Todėl man ir įdomu, kiek žmonėms svarbus fizinis grožis, o kiek bendras suderinamumas. Kaip man žinoti, jog aš neieškau vien tik grožio, kad turiu kažkokių dvasinių vertybių, kurias man reikia patenkinti būnant su kitu žmogumi?

Kas būtų, jeigu vieną rytą prabusčiau, man būtų 25 metai, bet aš nieko nežinočiau apie meilę ir turėčiau su ja susipažinti iš naujo? Ar mano meilė galėtų būti tokia nuoširdi kaip mažo vaiko? Ar tokia meilė kam nors reikalinga šiais laikais?

Birthmark

2012/10/01

Sekmadienį skaičiau, žiūrėjau serialą Sostų karai, gaminau valgyti. Buvo graži diena, ir aš vis galvojau, ar man verta eiti kur nors šiandien.

Po pietų nuėjau į balkoną. Saulė vis dar švietė, bet oras buvo vėsus. Kieme buvo pridžiauta daug skalbinių. Du vyrai šnekučiavosi prie kito namo laiptinės. Mačiau du vaikus, žaidžiančius prie smėliadėžės. Netoli ėjo jauna mama ir sakė savo mažam vaikui prisikakojai?

Įsitikinęs, jog viskas gerai, grįžau į kambarį ir toliau skaičiau knygą.

– – –

Penktadienį kalbu su grupioke iš archyvistkos, sakau jai:

– Yra merginos, kaip aš sakau, kurios atliepia sielai. Ir yra kitos.

– Ir kitos, kurios atliepia – kam?

– Nežinau, kaip pasakyt. Yra tiesiog tos kitos.

Jų tiek nedaug (nors kas žino, nuo ko tai priklauso), kad kaskart, kai tokią pamatau, man net sugelia viduj. Negalėčiau pasakyti, jog tos merginos nesužavi manęs savo išvaizda (dažniausiai jos būna net ne mano skonio), tačiau jos, skirtingai nei kitos šiaip akį traukiančios, turi kažkokią ypatingą aurą, kuri ir yra svarbiausias dalykas, skiriantias jas nuo kitų merginų.

Sutikęs atliepiančią sielai merginą, aš tampu nedrąsus, tačiau tai nesusiję su tuo bijojimu pasirodyti kažkaip blogai, prikalbėt nesąmonių, išgąsdinti, nepatikti. Aš nežinau, kaip su tokiomis merginomis užmegzti ryšį, nes jos tarsi yra iš kito pasaulio, o mano noras jų atžvilgiu yra toks nepaaiškinamas, kad man labai sunku suvokti, ką aš jaučiu ir noriu joms išreikšti (juk mes, kalbindami žmones, dažniausiai norim kažką parodyti: kas tas žmogus gražus, kad mums patinka, kad mes domimės juo ir pan.). Tiesa, egzistuoja ir baimė, jog pabendravęs galbūt pakeisiu apie ją nuomonę, subliukš visa ta išgalvota ir įsikalbėta aura.

O pats keisčiausias dalykas, susijęs su tokiomis retomis merginomis yra tai, jog kai jau pasiseka tokią sutikti ir su ja šiek tiek pabendrauju (dažniausiai taip trumpai, kad tik dar labiau pagilinu savo žavėjimąsi mergina), tada aš suprantu, kad matau tikrąjį moteriškumo (ar gėrio, ar grožio, gyvybės) įsikūnijimą, kuris man yra nepasiekiamas. Sakydamas tikrasis moteriškumas aš neturiu omenyje sąvokos tobula moteris, nes pastaroji sąvoka yra nesąmonė. Ir man tuomet labai norisi paliesti tos merginos rankas, kad tokiu būdu tarsi įsitikinčiau, jog ji yra reali, kad visa tai nėra fikcija; ir man atrodo, kad jeigu galėčiau su ja būti kartu (gyventi), tuomet galbūt man pavyktų priartėti prie kažkokios gyvenimo (ar gėrio, ar grožio) esybės.

Ma Jolie

2012/05/24

Vakar taip gerai pabėgiojau su kambarioku. Jis, tiesa, nelabai gerai pabėgiojo, nes buvo neseniai pavalgęs, todėl kankinosi bėgdamas. O aš net su padainavimais ir pirštų spragtelėjimais bėgau, mat labai tinkančią muziką radau ;)

Šiandien darbe daug kalbėjau ir juokiausi, nors aiškios priežasties mano gerai nuotaikai nebuvo. Darbo dienos pabaigoje nuvažiavau į centrą. Ten sėdėjau prieš mažos įmonės direktorę, kuri daug kalbėjo ir šypsojosi, tai aš irgi daug šypsojausi. Buvo taip malonu patekti į paprastą aplinką ir pabendrauti su būsimu klientu kaip su paprastu žmogumi. Išėjau iš ten šypsodamasis ir ėjau, ir kai priėjau perėją, kitoje gatvės pusėje pamačiau pažįstamą merginą. Ji atrodė gražiai, žiūrėjom vienas į kitą per atstumą ir šypsojomės. Prasilenkdami pasisveikinom, o aš tada ėjau toliau ir šypsojausi.

Klasiokės nekartą yra sakę, jog atrodau gražus, kai šypsausi. Tik bėda, kad mano asmenybė ir šypsena kartais yra nesuderinami dalykai.

Po darbo grįžau namo, radau šį tą faino vienuose torrentuose, užstačiau siųstis ir priguliau. Netikėtai užsnūdau, bet greit prižadino skambutis. Skambino kambariokas, sakė tuoj atvažiuos ir važiuosim į protmūšį Šeškinėj. Nors protmūšyje iš pradžių sekėsi prastai, tačiau paskutinio turo metu mūsų komanda surinko 10 iš 10 taškų ir užėmė pirmąją vietą.

Grįžtant namo paprašiau, kad mane paleistų prie parduotuvės. Norėjau nusipirkti kažko užkąsti vakarui/pusryčiams. Įėjęs į parduotuvę nuėjau į vaisių-daržovių skyrių, žvalgiausi į prekes, bandžiau sugalvot, ko noriu. Išėjęs iš skyriaus prasilenkiau su gražia mergina. Ji vilkėjo languotus raudonus-juodus marškinius, segėjo smagius raudonus auskarus, o jos bendras vaizdas buvo kažkoks ilgesingas. Pamatęs ją pasijutau tarsi po ilgo laiko išvydęs buvusią merginą, kurios užmiršti negaliu, ar pan. Bet ji visai neatrodė kaip mergina, su kuria kažkada būčiau draugavęs. Greičiau ji atrodė kaip visos, su kuriomis nedraugavau – nepažinta, todėl traukianti.

Ji nuėjo į daržovių skyrių, o aš sustojau prie dribsnių. Trumpai pagalvojau, ar aš sukėliau jai kokių nors minčių. Vyrams moterys dažniausiai sukelia estetinį pasigėrėjimą, o kokius jausmus vyrai sukelia moterims?

Neišsirinkau dribsnių, taigi pasukau link pieno skyriaus. Lėtai eidamas bandžiau suprasti, ar noriu jogurto, ar nenoriu. Truputį pristabdęs pamačiau, jog toji graži mergaitė pralenkė mane ir sustojo prie pieno. Tada nuėjau į kitą artimiausią skyrių ir bandžiau suprasti, ar aš noriu šokolado. Supratęs, kad nenoriu, nuėjau į duonos skyrių. Ten žiūrėjau į visokius sausainius, vaflius, bandeles. Per tą laiką pro mane praėjo dvi neskoningai apsirengusios paauglės (vienos speneliai beveik kiauriai matėsi per jos maikutę). Paėmiau javainių, batoną ir pasisukau grįžti į pieno skyrių. Tuo metu iš už kampo išlindo gražioji mergaitė, ir taip mes dar kartą prasilenkėm. Paėmiau tepamo sūrio, per duonos skyrių nuėjau link gėrimų (mergaitė tuo metu žvalgėsi į bandeles), ten paėmiau skardinę giros ir pasukau link kasos. O ten jau stovėjo mano vakaro gražuolė.

Ji pirko jogurtą su mėlynėmis, kažkokį ekologišką arba su kokiomis nors geromis bakterijomis. Aš sudėjau savo prekes ir laukiau, kol ji atsiskaitys. Kol ji vedė savo kortelės pin kodą, man užėjo stiprus noras pasakyti jai labas, gal norėtum kartu pavalgyti ir pasikalbėti apie ką nors? Norėjau jai papasakoti kaip man sekėsi šiandien, kiek daug žmonės man šypsojosi ir kiek aš daug šypsojausi žmonėms, kaip mes laimėjom protmūšį, ir kaip sutikau gražią mergaitę parduotuvėje. Norėjau išgirsti jos balsą ir užuosti kvapą, ir kad ji papasakotų ką veikė šiandien arba vakar, arba kokią nors linksmą istoriją.

Kai išėjau iš parduotuvės ir priartėjau prie perėjos, ji jau buvo kitoje kelio pusėje ir tolo į kiemus. Laukdamas žalios šviesos trumpai pagalvojau apie tai, kiek daug simpatiškų nepažintų žmonių gyvena netoli mūsų, o po to parėjau namo, persirengiau ir atidariau giros skardinę.

Trys Moterys

2011/04/29

-įsilaužimas-

Autobuse sėdžiu už jos, pastebėjau ją dar prieš įlipant – buvo su labai gražia suknute.

Ankstyvas saulėtas rytas, daugelis keleivių snaudžia. Lango atvaizde matau gražiai krentančius plaukus ant jos veido, jos gražias rankas, laikančias knygą. Stebėdamas ją jaučiuosi labai ramus. Norėčiau, kad tos miegančios rankos suimtų mano veidą.

Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje žvilgsniu palydžiu ją stebėdamasis jos kojų tiesumu.

– – –

-įtariamasis-

Mergina, stovinti autobusų stotelėje, netikėtai pagauna mano skubantį žvilgsnį – viskas tik dėl jos ryžų garbanotų plaukų –, todėl aš suku akis į šalį, bet čia pat ir vėl grįžtu į ją: ji vis dar mane stebi.

– – –

-kaltinamasis-

Paskutinioji nežino, ką aš apie ją galvojau, kai buvau pirmakursis ir antrakursis. Tą patį galvojau ir trečiame kurse – kad noriu praskėst jos šlaunis virtuvėj ant stalo. Negražiai galvojau, bet taip jau būna, ypač su tomis, kurių seksualumas yra labai sunkiai paaiškinamas: ji visai ne mano skonio, o iš šono žiūrint į ją ji primena berniuką – trumpi plaukai, sportbačiai, bet vis tiek jaučiu jai tą keistą seksualinę trauką.

Dabar mes dalijamės patirtimi apie bakalaurinio darbo rašymą. Jos balsas malonus ir nosis labai graži (tokia beveik tiesi tiesi, bet atidžiau pažiūrėjus pamatai, kad ne visai tiesi), man net darosi nemalonu dėl savo ankstesnių minčių apie ją, jaučiuosi jai prasikaltęs.

Vėliau ji pavaišina mane cigarete, taip ir nežinodama, ką aš galvodavau trejus metus, kai tik išvysdavau ją. Atsisveikindami palinkim vienas kitam sėkmės. Eidamas namo galvoju, ar ji dar draugauja su tuo vaikinu, su kuriuo ją kartais matydavau. Greičiausiai jau nebe.


%d bloggers like this: