Posts Tagged ‘grupiokė’

Akli Pasimatymai

2013/02/17

Jaučiu, kad po ilgo laiko vėl noriu eiti su kuo nors į beveik aklą pasimatymą. Taip kartą ėjau susitikti su L., mes buvom susirašinėję vos tris dienas, bet buvo pavasaris – na, Jūs suprantat pavasarius ;)

Sutarėm susitikti prie VDA. Kai ėjau pro Bernardinų bažnyčią, širdis pradėjo stipriau plakti. Netikėtai sutikau tokią merginą, su kuria rudenį kartu lankėm šiuolaikinių skandinavų prozos tendencijų dalyką. Pasisveikinau ją ir puoliau klausinėti kaip sekasi, ką veikia ir pan., nors man visai tai nerūpėjo. Labai bijojau, kad netoli tiltelio manęs laukianti L. gali būti kita mano mergina, ir kad santykiai su ja pakeis mano tam tikra prasme nusistovėjusį gyvenimą.

L. netapo mano mergina. Per trumpą laiką tapom gerais draugais. Jausdavau, jog kartais mes flirtuojam, tačiau rūpestis vienas kitu kaip draugu paėmė viršų. Dabar mes draugai, žinoma, jeigu tik Jums atrodo, kad vyras ir moteris gali būti draugai; jeigu man pačiam vis dar taip atrodo.

– – –

Būta ir kitų tokių neva aklų pasimatymų, tačiau iš jų tik vienas įstrigo kaip nevykęs.

Buvo tokia mergina, filologė (žinau, filologės yra mano klaida, ir visgi – esu bejėgis prieš savo silpnybę). Man ne tiek buvo įdomus jos blogas, kiek jos avataras. Štai čia Jūs visi galite suabejoti mano sveiku protu, tačiau taip, prisipažįstu – norėjau susipažinti su ta mergina, nes ji avatarui naudojo savo nuotrauką, kurioje atrodė nuostabiai. Jūs visi suprantat, kad jos išvaizda realybėj ir jos avataro man sukeltas įspūdis yra pasmerkti prasilenkti. Bet esmė ne tame.

Sutarėm susitikti Katedros aikštėje, laukiau jos prie papuoštos eglutės. Kadangi mano žieminiai batai tuo metu buvo man labai negražūs, tai aš apsiaviau tokiais žiemai visai netinkančiais, bet kuriuos mūvėdamas jaučiausi, sakykim, šaunesnis. Bėda ta, kad su tokiais batais einant nuo bendrabučio iki universiteto, nejunti šalčio, tačiau prireikus praleisti lauke daugiau laiko, imi visas šalti.

Ji vėlavo 15 minučių. Pirmą kartą mane erzino laukti pasirodančios merginos. Kai pamačiau ją iš toliau artėjančią, suvokiau, kad mano problemos nesibaigia – ji buvo aukštesnė už mane. Čia jau jokie batai nepadės, net ir Conversai.. Mes nuėjom „Pas Erlicką“, atsisėdom ir gėrėm arbatą, tačiau ten buvo kažkodėl klaikiai šalta. Mergina labai daug manęs visko klausinėjo, pati mažai ką kalbėjo apie save. Jaučiausi tarsi eksperimentuojamas. Vėliau nuėjom dar kakavos išgert kažkur prie Pilies gatvės.

Grįžęs namo parašiau buvusiai grupiokei, kuri gyveno tame pačiame bendrabutyje – žinojau, kad ji turi litrą degtinės ir neturi su kuo išgerti. Ji atėjo, nešina degtinės buteliu, mes pasirūpinom kola, ir tada gėrėm. Baigėm gerti duše (nieko nedoro ar neapgalvoto neveikėm, tiesiog gerdami ten niekam netrukdėm), iš kurio ji mane parvedė į kambarį. Kitą dieną ilgai ir sunkiai gaivaliojausi.

O įdomiausias dalykas, tai kad pasimatymas su ta blogere išėjo labai į gera tada, kai pirmą kartą sutikau IL. Pasirodo, jos abi buvo kambariokės, ir aš prisėdau arčiau prie IL, kad apie visa tai pakalbėčiau, o kai prisėdau, tai taip ir tapo IL ilgametė mano simpatija ;) Manau, tai savotiška bausmė už mano tuštybę.

– – –

Žinoma, buvo dar ir pažintis su A. ;) Pasirodo, buvom susitikę jau anksčiau, tačiau kaip blogeriai susipažinom tik 2009 pavasarį. Ji norėjo su manimi išgerti alaus, o aš ruošiausi eiti į koncertą. Taigi mes sutarėm susitikti koncerte. Prisipažinsiu, kad elgiausi kaip ožys, nes apsimečiau, jog jos nematau, nes man buvo žiauriai gerai su draugais. Galiausiai ji visgi priėjo, ir mes pradėjom kalbėtis. Bėda tik ta, jog iš manęs buvo prastas pašnekovas, nes mes su draugais buvom daug rūkę <…>, ir aš labai daug žiovavau.

Nepaisant to, kad elgiausi kaip šiknius, džiaugiuosi, kad su A. tapau draugelis. Eidavom po to į koncertus, šiaip išgert, susitikt su kita blogere R. Galiausiai A. net susipažino su mano buvusia mergina ;) A. yra labai šauni mergina. Kai tik man reikėdavo nusimesti naštą, norėdavau susitikti išgerti su A. Ji mokėjo juoktis, kai aš pasakodavau kaip nieko gero neišeina su kunigo mergina, ir po tokių gydančių išgėrimų man pasidarydavo lengviau gyventi; norėdavau susitikti išgerti su ja ir tada, kai nieko blogo nebūdavo, priešingai – kai ateidavo smagus šiltas pavasaris ir nuotaika būdavo pakili. Tiesa, A. kartais irgi išsiliedavo šalia manęs – isterikuodavo ir piktindavosi kuo nors – tada jau aš juokdavausi, o ji burbėdavo, bet galiausiai irgi pralinksmėdavo. Ir dar ji nuostabiai gamina valgyti.

Kartais galvoju, kad su A. mes praleidom daug laiko slapta flirtuodami, tačiau geriausiai mums abiems sekėsi visai kas kita – išklausyti ir nuraminti vienas kitą.

Birthmark

2012/10/01

Sekmadienį skaičiau, žiūrėjau serialą Sostų karai, gaminau valgyti. Buvo graži diena, ir aš vis galvojau, ar man verta eiti kur nors šiandien.

Po pietų nuėjau į balkoną. Saulė vis dar švietė, bet oras buvo vėsus. Kieme buvo pridžiauta daug skalbinių. Du vyrai šnekučiavosi prie kito namo laiptinės. Mačiau du vaikus, žaidžiančius prie smėliadėžės. Netoli ėjo jauna mama ir sakė savo mažam vaikui prisikakojai?

Įsitikinęs, jog viskas gerai, grįžau į kambarį ir toliau skaičiau knygą.

– – –

Penktadienį kalbu su grupioke iš archyvistkos, sakau jai:

– Yra merginos, kaip aš sakau, kurios atliepia sielai. Ir yra kitos.

– Ir kitos, kurios atliepia – kam?

– Nežinau, kaip pasakyt. Yra tiesiog tos kitos.

Jų tiek nedaug (nors kas žino, nuo ko tai priklauso), kad kaskart, kai tokią pamatau, man net sugelia viduj. Negalėčiau pasakyti, jog tos merginos nesužavi manęs savo išvaizda (dažniausiai jos būna net ne mano skonio), tačiau jos, skirtingai nei kitos šiaip akį traukiančios, turi kažkokią ypatingą aurą, kuri ir yra svarbiausias dalykas, skiriantias jas nuo kitų merginų.

Sutikęs atliepiančią sielai merginą, aš tampu nedrąsus, tačiau tai nesusiję su tuo bijojimu pasirodyti kažkaip blogai, prikalbėt nesąmonių, išgąsdinti, nepatikti. Aš nežinau, kaip su tokiomis merginomis užmegzti ryšį, nes jos tarsi yra iš kito pasaulio, o mano noras jų atžvilgiu yra toks nepaaiškinamas, kad man labai sunku suvokti, ką aš jaučiu ir noriu joms išreikšti (juk mes, kalbindami žmones, dažniausiai norim kažką parodyti: kas tas žmogus gražus, kad mums patinka, kad mes domimės juo ir pan.). Tiesa, egzistuoja ir baimė, jog pabendravęs galbūt pakeisiu apie ją nuomonę, subliukš visa ta išgalvota ir įsikalbėta aura.

O pats keisčiausias dalykas, susijęs su tokiomis retomis merginomis yra tai, jog kai jau pasiseka tokią sutikti ir su ja šiek tiek pabendrauju (dažniausiai taip trumpai, kad tik dar labiau pagilinu savo žavėjimąsi mergina), tada aš suprantu, kad matau tikrąjį moteriškumo (ar gėrio, ar grožio, gyvybės) įsikūnijimą, kuris man yra nepasiekiamas. Sakydamas tikrasis moteriškumas aš neturiu omenyje sąvokos tobula moteris, nes pastaroji sąvoka yra nesąmonė. Ir man tuomet labai norisi paliesti tos merginos rankas, kad tokiu būdu tarsi įsitikinčiau, jog ji yra reali, kad visa tai nėra fikcija; ir man atrodo, kad jeigu galėčiau su ja būti kartu (gyventi), tuomet galbūt man pavyktų priartėti prie kažkokios gyvenimo (ar gėrio, ar grožio) esybės.

2001.04.22

2011/05/02

Vilnius buvo ištuštėjęs sapnavau kad vaikštau tuščiomis jo gatvėmis labai retai kur mačiau žmones lijo visur buvo šlapia ir šiek tiek vėsu žinojau kad dar ne ruduo o tik vasaros pabaiga bet vis tiek jau nemaloni ir buvo labai labai tamsu visur. Aš nuėjau į centrinius VU rūmus ten kažkur vaikštinėjau netikėtai sutikau vieną grupiokę su ja maloniai kalbėjomės tada pradėjom bučiuotis ji buvo su botais

bet staiga ji man sako: žinok negaliu aš šiandien nes man mėnesinės

aš pasakiau: suprantu

Mes atsisveikinom ir išsiskyrėm ji nuėjo su dideliu šūsniu lapų kažkur toliau aš išėjau iš universiteto ir nuėjau į XI20 klubą jame buvo labai mažai žmonių mėtėsi kažkokios didelės drobės šiandien ten nevyko joks koncertas kažkas kalbėjo apie alų. Išėjau iš klubo į kiemą parūkyti kieme sutikau pažįstamą vaikiną su juo trumpai pakalbėjom ir tada aš supratau jog miestas ištuštėjęs ne šiaip sau ir kad ta tamsa ne šiaip sau pasirodo jog prieš du metus labai daug žmonių tiesiog dingo visame pasaulyje todėl ne tik Vilnius dabar toks tuščias bet ir visi kiti miestai pasaulyje žmonių trūkumas juntamas visur bet žmonės vis tiek stengiasi gyventi kaip gyvenę jie lanko universitetus veikė ligoninės vaikų darželiai nors juose itin mažai pacientų o darželiuose beveik nėra vaikų gali būti jos žmones pradangino ateiviai susirūpinę mūsų planetoje gyvenusių žmonių skaičiumi kad ir kaip bebūtų panika jau praėjo dabar žmonės ramūs ir net tie žybsintys rožiniai taškai danguje jau nekelia baimės. Aš pakėliau akis į dangų ir pamačiau be galo didelį rožinių taškų danguje tinklą ten greičiausiai buvo ateiviai pradanginę šitiek daug žmonių atsisveikinau su pažįstamu ir nuėjau į parduotuvę.

Parduotuvėj vaikščiojau ir ieškojau mėgstamų dribsnių bet jų niekur negalėjau rasti tada supratau jog čia yra IKI parduotuvė joje kažkada apsipirkinėdavau su buvusia mergina mums buvo smagu neradęs dribsnių nusipirkau tik pieno ir morkų stovėjau ilgoje eilėje prie kasos susimokėjau ir išėjau prie troleibusų stotelės trys vaikinai spardė futbolo kamuolį aš prisijungiau prie jų bet tada atvažiavo policija jie liepė surinkti aplink mus esančias šiukšles nors mes jų neprimetėm ten mes supykom bet šiukšles vis tiek pradėjom rinkti tada atvažiavo 47 autobusas net nežinojau kad jis važiuoja pro Tverečiaus stotelę aš šokau į jį ir pabėgau nuo policijos ir šiukšlių rinkimo.


%d bloggers like this: