Turbūt taip tiesiog nutinka

Nuo sausio iki kovo vidurio rašiau ranka į dovanų gautą rankų darbo užrašų knygelę. Rašiau tarsi laiškus, rašiau merginai, su kuria, nepaisant mano išankstinių nuostatų, ne tik galėjau susikalbėti, bet ji tapo man ir artimu žmogumi, nepaisant visų mūsų skirtumų, ir aš jaučiau turintis teisę jai rašyti – rašyti kaip draugei.

Pasakysiu nuoširdžiai – esu begalę kartų rašęs tiek laiškus, tiek čia, kad merginai padaryčiau įspūdį, sukelčiau kažkokius jausmus, ir t.t. Bet šįkart viskas buvo kitaip. Kai tau pačiam tavo motyvai yra labai aiškūs ir nekelia klausimų, rašyti yra kur kas lengviau – neslegiant norėjimo pasirodyti kažkokiu naštai, rašyti yra kur kas lengviau, net jei rašai niekuo neypatingus dalykus. Ir taip, rašyti ranka man vis dar gali būti malonu, nors neneigsiu, kad struktūriškai sudėlioti tekstą tampa daug sudėtingiau.

Dabar toliau rašysiu čia, sveiki.

– – –

Rašau komentarą:

Kažkada teko skaityti trumpą romaną “Karalienė miega”. Jame buvo rašoma apie išgalvotą kultinę švedų ar norvegų meilės romanų rašytoją, kurios pačios gyvenime buvo visai nelikę meilės ir ji su vyru gyveno net skirtinguose aukštuose, kad netektų matyti vienam kito.

Mane anksčiau irgi kankindavo noras išgyventi jausmus, kurie būdavo būdingi jaunystėje. Nežinau, gal aš jau morališkai pasenau, bet dabar gyvenu darbu. Man atrodo, kad aš net nesiskundžiu vienatve.

Turbūt taip tiesiog nutinka.

– – –

Sekmadienį einu pas grupiokę, kur ateis daugiau grupiokių iš bakalauro studijų. Diena saulėta ir šilta, bandau prisiminti kaip aš patekau būtent į tų grupiokių ratelį.

Rugsėjo 1-ąją vaikščiojau nuo visų atsiskyręs, su niekuo nesibičiuliavau, nes: a.) nebuvau fuxų stovykloje; b.) negyvenau bendrabuty; c.) niekad lengvai nepakeldavau priverstinio pažindinimosi su būriu žmonių. Per pirmuosius mėnesius patekdavau tai į vieną, tai į kitą žmonių ratelį, bet kažkada visgi apsistojau ties šiomis penkiomis grupiokėmis (tiesa, viena išvykusi į JAE). Turbūt tai nutiko todėl, kad anuomet reguliariai rūkydavau, o rūkantys žmonės turi nerūkantiems nesuprantamą bendrumo jausmą. Tai taip mes ir susiėjom.

Viena grupiokė iš tiesų kažkaip keistai rūpėjo, ir viskas dėl jos veido – niekas manęs taip netraukia kaip žmogaus veidas. Bet ką žinau, radau kažkokią dingstį nežiūrėti į ją kaip į potencialią merginą, ir tai vėliau atvėrė kelią į galimybę mylėti žmogų nesavanaudiškai, mylėti jį tokį, koks yra; ir nenorėti jo sau.

– – –

Jei anksčiau sutikdavau merginą, kuri man patikdavo, tai ją įsižiūrėdavau, o jei vėliau nieko tarp mūsų neišeidavo, trumpam paniurdavau, ir tiek. Vėliau nemokėdavau su ja toliau bendrauti paprastai, nes visada žinodavau, kad štai norėjau tavęs ir negavau, na tai kam čia dabar gaišti laiką ir toliau bendrauti?

Bet tai yra labai kvailas požiūris. Nes mylėti žmogų nesavanaudiškai yra nuostabus dalykas vien dėl to, kad tu sutikai žmogų, kuris tau patinka, kuris tave žavi, o tai, jei gyvenimas jūsų nesuveda kartu, yra labai natūralus dalykas ir dėl to piktintis ar liūdėti nereikėtų. Ir išvis – paskutiniu metu aš pasiekiau tokį lygį, jog supratau, kad net kai poros skiriasi, naudingiau abiems būtų, jei jie išsiskyrę dar kažkiek bendrautų. Tada būtų galima vienam ar kitam (ar abiems) išvengti to išsiskyrimo šoko, jie galėtų pamažu priprasti, kad yra nebe kartu ir pan., ir t.t.

– – –

Gyvenu darbu arba galima būtų sakyti, kad gyvenu darbe, bet visai nesiskundžiu.

Prieš keisdamas ir pakeitęs darbą kurį laiką galvojau, ar aš protingai pasielgiau, ar tai kažką man duos naudingo ateičiai?

Šią savaitę kalbėjau darbe su keliais žmonėmis, tiesiog šiaip kalbėjom ir išėjo kalba apie muziką jaunystėj, ir aš papasakojau, kad vasaromis man labai patikdavo sėdėti sename fotelyje balkone ir klausyti radijo, ir kartais įrašyti kokią vieną ar kitą dainą į kasetę.

Ir tada supratau, kad aš tikrai gerai padariau – tu negali praleisti pasiūlymo dirbti radijuje.

Galų gale, 8-9 klasėje mano svajonių darbas buvo dirbti muzikos įrašų parduotuvėje, tad neverta ieškoti praktiškumo ar ilgalaikių perspektyvų mano karjeros pasirinkimuose.

Anarchija prie kasos / sapnas 2016.01.30

Sapnavau kad studijuoju VU Komunikacijos fakultete nuėjęs į valgyklą sutinku Moniką Eriką Vaidą Viktoriją jos mane pasveikina su gimtadieniu juokiamės ir kalbam tokia gera nuotaika sakau einu nupirksiu ko nors prie kavos ir atsistoju į eilę o ji nejuda žiūriu ko yra o yra visokių šokoladų bandelių čiulpinukų ir mėsiškų patiekalų galvoju pirksiu Kinder Bueno bet nėra pardavėjos visi stoviniuoja niekas neateina taigi žmonės patys pasiima ko jie nori ir palieka tiek pinigų kiek reikia aš irgi taip padarau bet perku ne Kinder Bueno o Milkos didelį šokoladą galvoju turėtų būti gerai kol einu link stalo prie kurio prisėdo grupiokės sutinku V-Jansen

ji sako: kas ten per anarchija prie kasos
sakau jai: nėra pardavėjos tai visi patys apsitarnauja

Tada einu toliau ir suprantu kad valgykla labai pasikeitė visai ne tokia kokia būdavo mūsų studijų metais prisėdęs padedu šokoladą grupiokės klausia kodėl jo tik pusė aš nesuprantu o po to staiga suvokiu kad tai V-Jansen kitą pusę iš manęs nušvilpė kuomet buvo sustabdžiusi mane ir kai pasakau grupiokėms tai visos juokiasi man irgi linksma.

Po to valgykla tampa Vingio parku sėdime ant žolės o daug įvairaus amžiaus vyrų žaidžia regbį ir vis mums trukdo ramiai pasibūti taigi mes sutariam su jais kad galime visi žaisti slėpynes dabar eilė nežiūrėti kažkokiam vyrui

sakau grupiokėms: žinau gerą vietą slėptis

ir vedu jas link miško ten atidarau duris ir nusileidžiame į kažkokius rūsius pasislepiam prie po surūdijusia valtimi ten randeme vyno ir suprantam kad šiandien vis tiek viskas gerai baigsis ir juokiamės.

2012

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas „Apsėstieji“, Charles Bukowski apsakymų rinkinys „Paprastos beprotybės istorijos“, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Birthmark

Sekmadienį skaičiau, žiūrėjau serialą Sostų karai, gaminau valgyti. Buvo graži diena, ir aš vis galvojau, ar man verta eiti kur nors šiandien.

Po pietų nuėjau į balkoną. Saulė vis dar švietė, bet oras buvo vėsus. Kieme buvo pridžiauta daug skalbinių. Du vyrai šnekučiavosi prie kito namo laiptinės. Mačiau du vaikus, žaidžiančius prie smėliadėžės. Netoli ėjo jauna mama ir sakė savo mažam vaikui prisikakojai?

Įsitikinęs, jog viskas gerai, grįžau į kambarį ir toliau skaičiau knygą.

– – –

Penktadienį kalbu su grupioke iš archyvistkos, sakau jai:

– Yra merginos, kaip aš sakau, kurios atliepia sielai. Ir yra kitos.

– Ir kitos, kurios atliepia – kam?

– Nežinau, kaip pasakyt. Yra tiesiog tos kitos.

Jų tiek nedaug (nors kas žino, nuo ko tai priklauso), kad kaskart, kai tokią pamatau, man net sugelia viduj. Negalėčiau pasakyti, jog tos merginos nesužavi manęs savo išvaizda (dažniausiai jos būna net ne mano skonio), tačiau jos, skirtingai nei kitos šiaip akį traukiančios, turi kažkokią ypatingą aurą, kuri ir yra svarbiausias dalykas, skiriantias jas nuo kitų merginų.

Sutikęs atliepiančią sielai merginą, aš tampu nedrąsus, tačiau tai nesusiję su tuo bijojimu pasirodyti kažkaip blogai, prikalbėt nesąmonių, išgąsdinti, nepatikti. Aš nežinau, kaip su tokiomis merginomis užmegzti ryšį, nes jos tarsi yra iš kito pasaulio, o mano noras jų atžvilgiu yra toks nepaaiškinamas, kad man labai sunku suvokti, ką aš jaučiu ir noriu joms išreikšti (juk mes, kalbindami žmones, dažniausiai norim kažką parodyti: kas tas žmogus gražus, kad mums patinka, kad mes domimės juo ir pan.). Tiesa, egzistuoja ir baimė, jog pabendravęs galbūt pakeisiu apie ją nuomonę, subliukš visa ta išgalvota ir įsikalbėta aura.

O pats keisčiausias dalykas, susijęs su tokiomis retomis merginomis yra tai, jog kai jau pasiseka tokią sutikti ir su ja šiek tiek pabendrauju (dažniausiai taip trumpai, kad tik dar labiau pagilinu savo žavėjimąsi mergina), tada aš suprantu, kad matau tikrąjį moteriškumo (ar gėrio, ar grožio, gyvybės) įsikūnijimą, kuris man yra nepasiekiamas. Sakydamas tikrasis moteriškumas aš neturiu omenyje sąvokos tobula moteris, nes pastaroji sąvoka yra nesąmonė. Ir man tuomet labai norisi paliesti tos merginos rankas, kad tokiu būdu tarsi įsitikinčiau, jog ji yra reali, kad visa tai nėra fikcija; ir man atrodo, kad jeigu galėčiau su ja būti kartu (gyventi), tuomet galbūt man pavyktų priartėti prie kažkokios gyvenimo (ar gėrio, ar grožio) esybės.

Belaukiant Rudens

Savaitgalį buvom pas grupiokę sode, kur vyko Trauma Open Air 2012. Vasarinis suvažiavimas pas ją tokį pavadinimą įgavo todėl, kad suvažiavimo metu kasmet kas nors susižeisdavo – 2010 metais daugelis dalyvių ką nors susižeidė, o viena grupiokė rimtai susižeidė koją, gydytojai net siūlė gipsuoti, bet ji atsisakė; 2011 metais du žmonės įkrito į rūsį ir vienam dar dabar likęs randas ant nugaros. Na, o šiais metais vienas iš mūsų susilaužė ranką dar prieš festivalį, o festivalio metu grupiokės vaikinas pasitempė kojos raiščius. Taigi, kol kas mūsų festivalis pateisina savo vardą ;)

Festivalio plakatas (paspaudus didinasi):

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

– – –

Vakar sapnavau, kad išprotėjau, o iš manęs ėmė juoktis grupiokės, ir aš pats pradėjau juoktis, ir prabudau iš sapno besijuokdamas, ir jaučiausi nejaukiai.

– – –

Skvoterė sako, kad jai įdomu kalbėti su žmonėmis apie rimtus dalykus. Vėliau, kai atsisveikinam su ja, aš įsijungiu serialą, guliu žiūrėdamas ir galvoju, kad aš pats irgi kažkada degiau noru kalbėti apie rimtus dalykus, labai rimtus, kaip man tuo metu atrodė, bet visgi metai ir patirtis vėliau viską sutvarkė taip, jog dabar yra nemažai temų, apie kurias kalbėti aš vengiu. Taip pat esu nustojęs gilintis į kitų žmonių santykius: man nebereikia ieškoti nelaimingų meilės istorijų, kad jomis galėčiau pateisinti savąsias.

– – –

Savaitę pradėjau mūsų įmonės naujose neįrengtose patalpose. Šiandien čia dirbu vienas. Šiandien čia taip nesidirba.

Pietų pertraukos metu ėjau į parduotuvę, bet užėjau į knygyną. Ten buvo vėsu ir malonu. Man patiko, kad be manęs ten buvo dar keli žmonės, nes dažniausiai tame knygyne vaikštau vienas. Po to nuėjau į Maximą ir nusipirkau pietums jogurtą, javinukų ir talerių vakarui.

Dabar sėdžiu, valgau. Pro langą matau vieną kitą debesėlį ir niekur neskubantį lėktuvą. Tokia vasariška vasariška diena. Man net norisi įsivelti į ilgesingą meilės istoriją.

Dieve, neleisk man įsivelti į jokią istoriją. Man tik reikia ramiai sulaukti rudens.

Miroslavo Tėvo Pyktis

Vis dar skaitau detektyvus, todėl vėl beveik kasnakt sapnuoju. Dažniausiai, kad nuo ko nors bėgu arba bandau išsiaiškinti rimtus reikalus. Vienas iš tokių sapnų buvo įspūdingas: mane vaikėsi du bičai su šaldytu faršu maišeliuose ir bandė tuo faršu mane sumušti.

Keista, kad vos tik išsikrausčiau iš bendrabučio, nustojau prisiminti sapnas. Dabar vėl smagu ryte prisimint ;)

– – –

Kambariokas išvažiavo savaitei atostogauti į gimtinę, tai štai aš jau 3 dieną visiškai vienas namuose. Keista būti vienam; štai dvi dienas iš eilės dariau picas ir kepiau orkaitėje. Na, o po to vienas žiūrėdavau futbolo rungtynes – ir taip neįdomu žiūrėti, kai neturi su kuo pakomentuoti rungtynių eigos.

– – –

Šį vakarą vėlai susitiksiu su grupiokėm + buvusiu kambarioku, važiuosim į Taliną aplankyti kitos grupiokės, kurios magistrantūros studijos per tris valstybes išsibarstę. Laiką, likusį iki kelionės, užmušinėju klausydamas savo kiemo draugų grupės MTp įrašų. Iš visų tų kvailų dainų mane vis dar labai žavi dainos “Masinis Badas XX“ eilutės:

išeinu į parduotuvę / nors ir pinigų nėra / gal kažką pavogsiu / bet kažkas nupirko visą maistą / kad man nebeliktų.

Grupę iš kvailumo įkūrėm 2003 metais, o 2006 metais su draugu Tadu užlipom ant didžiausios muzikinės scenos mūsų grupės karjeroje. Nežinau, ką tame koncerte galvojo žmonės, kurie nežinojo, kad mes net groti nemokam, bet svarbiausia, jog linksma buvo tiek mums, tiek mūsų draugams ir draugėms ;)

Liepos Nuotrupos

Vasaros karštis, vanduo, alus, siutas,

Monikos gimtadienis jos sodyboj Šiauliuose: ryte skauda galvą, marškiniai, kaklaraištis, džinsai, karšta nuo pat ryto, Spaudos rūmų stotelė, dešrainis degalinėj, mam, a ten kalns spruoga?, Šiaulių stoties rajonas, miestas, kuris primena dvi paauglystės traumas, sodyba, gražus namas su gražia aplinka, alus ir čipsai, svečiai renkasi, maudynės ežere, žaidžiam kvadratą, graži mergina su nedideliu gražiu apgamu tarp krūtų, vėl sodyba, bėgiojimo žaidimas su alumi, dar alaus ir dar užkandžių, pokalbiai su jubiliatės tėvais, pirtis, šašlykai, žaidžiam lapelių žaidimą, ir vėl pokalbiai su jubiliatės tėvais, nedrąsūs svečių šokiai, reivas pagal bet ką, po to išskirtinai Metallica ir Sepultura, mergina su gražiu apgamu ir vaikinu jungiasi prie mūsų, šokiai ir šokiai, metalą pakeičia pop muzika, alus pasiekia mane jau bet kuriame sodybos kampelyje, tėvai miega, jau daug kas miega, dar alaus, bet staiga išvystu pabaigą ir nusivėmęs nueinu miegot.

Vasaros šokis, alus, mergaitė,

Svečiuose pas buvusią grupiokę: bet prieš tai buvo alus su skvotere, o svečiuose – trys buvę grupiokės, kalbos daug kaip vandens, alaus irgi, žmonių nesugebu suskaičiuoti, greitai – šokiai, malonūs parūkymai virtuvėj, mano akys neranda tavęs, tavo akys neieško manęs, bet – lėtas šokis, nusilenkęs ištiesiu ranką, ir ji sutinka, Strangers in the night, žingsnelis-žingsnelis, aš prastas šokėjas, apglėbiu per liemenį ir ji apsisuka, ir dar kartą, bet kažkas vis tiek negerai, nesiriša kalba, todėl: alus, cigaretės, alus, cigaretės, ne, pūst nenoriu, kai tik atsiranda proga su kažkuo važiuot pakeliui namo, aš sutinku, prieš išeidamas klausiu jos ar mes vis dar eisim ledų, ji sako būtinai, tik dar kartą parašyk, sakau būtinai.

Vasaros išleistuvės, vanduo, alus ir siutas,

Erikos išleistuvės: dieną prieš tai gulėjau miręs po pasisvečiavimo pas buvusią grupiokę, šeštadienį kėliausi, sutvarkiau save, pusryčiai, apsipirkimas Panoramoj, sidras važiuojant, o atvykus – tinginysčių tinginystė, kamuolys neliečiamas, maudynės prūde, ežere, su buvusiu kambarioku nuplukdom alų į ežero salą ir ten geriam, jaunas šuo vis laksto ir laksto, grįžus atsiranda muzika ir pagaliau keptos dešrelės, ir jau šokiai, grupiokės man piešia saulę ir sraigę ant krūtinės, pokalbis su latviu apie futbolą, grupiokė su vienu biču įkrenta į rūsį, bet viskas gerai, visur alus, šiek tiek žalių 999, reivas su buvusiu kambarioku namo viduj, ir tarpai – tarpai – tarpai – kažkas jau eina miegot, nepamenu, kaip atsigulu, bet pamenu, kaip prabundu, kažko ieškau, grįžęs randu užimtą vietą, atsigulu kitur, prabudę valgom ir tvarkom alkoholio likučius, grįžtu namo girtas, užsisakau dvi picas (tas pagirių alkis..), žiūriu veiksmo filmą, einu miegot, klaikūs sapnai ir atbukęs pirmadienis.

Surasti Karūną

Buvau susitikęs su leidybininke: pasėdėjom, išgėrėm alaus, maloniai pakalbėjom, atsisveikinom.

– – –

Šią savaitę iš dviejų merginų išgirdau įdomų pasakymą, kai bendravau su jomis draugysčių/santykių temomis. Abi užsiminė, kad jos yra tiesiog nesutvertos rimtiems dalykams; arba joms taip tiesiog atrodo, nes iki šiol nėra ilgai ir rimtai draugavę?; arba matydamos stereotipinių santykių pavyzdžius masinėje kultūroje jos suvokia, kad jos taip negalėtų, arba joms tai nepriimtina? Man tai nuskambėjo labai įdomiai, nes pastaruoju metu man ir pačiam pradeda atrodyti, jog esu netinkamas rimtiems santykiams. Be to viena iš merginų paminėjo kitą problemą – kai pradėjus su kuo nors draugauti, reikia dalintis savimi su kitu žmogumi, t.y. tavęs tau pačiam lieka kur kas mažiau nei anksčiau. Anksčiau aš visai nebijojau to atsidavimo kitam žmogui, bet kai kartą pasijutau kenčiantis dėl to, tai vėliau, būdamas su kitomis merginomis, ėmiau teikti didelę svarbą savo laisvei: stengiausi surasti idealų santykį tarp buvimo su kitu žmogumi ir buvimo su savimi pačiu.

Ar gali būti, jog vis daugiau žmonių (tiek moterų, tiek vyrų) jaučiasi esantys netinkami meilei/draugystei, nes tai, kokia meilė/draugystė mums yra rodoma, visai neatitinka realybės?

– – –

..todėl aš pradedu galvoti, kad protingiausia, ką galiu daryti šiuo metu, tai atsiduoti įvykių eigai, veikti tai, ką noriu veikti, nustoti dairytis ir tikėtis, paprasčiausiai gyventi, nes būtent paprasto gyvenimo patogumas man užaugina sparnus, aš tampu didelis, ir tik tada sugebu įsileisti stebuklus į savo gyvenimą. Kol nesijaučiu užtikrintas dėl to, kad užsiimu svarbiais dalykais, tol esu lievas; jeigu pagalvoju „ai, esu kažkoks ne toks“, tai reiškia, kad esu tikrai kažkoks ne toks ir vargu ar galiu gerai jaustis. Veikla, kad ir kokia nereikšminga ji gali pasirodyti kitiems, suteikia pasitikėjimą savimi, jeigu tik ji teikia man džiaugsmą. Ir jeigu aš kam nors pasakysiu „gyvenu nelabai, nieko nedarau“, tai tas žmogus turėtų man skelti antausį ar spirt į šikną, nes kai pats nieko nedarai ir bandai guostis, tai yra super lieva ir negarbinga.

– – –

Vakar skambino skvoterė, maloniai pakalbėjom. Ji klausė gal galiu pasiūlyti jai ką nors veikti, ir aš pasiūliau jai sekti žmones ;) Maždaug dvi-tris savaites mano galvoje mezgasi idėja rašyti trumpą ar kiek ilgesnį tekstą apie žmogų, kuris sekė kitą žmogų (ar kitus žmones), ir kas iš to išėjo. Dar visko aiškiai neapgalvojau, bet numanau, kad tai bus šiek tiek absurdiškas tekstas. Tik nežinau, ar daryti absurdiškai juokingą, ar tokį labiau mistifikuotą. Labiausiai bijau to, kad nesugebėsiu perteikti absurdo linksmai, nes, na, aš nemoku linksmai rašyti.

– – –

Šįryt prabudęs pagalvojau, kad ką jau ką, bet savo grupiokių kompaniją tai labai myliu. Žinoma, kiekvieną grupiokę iš tos kompanijos myliu skirtingai, bet myliu visas. Sunku ir pagalvot, jog dabar su jomis daug rečiau matysiuosi, o kai kurios išvažiuos į užsienį nežinia kuriam laikui.

Povilas Tampa Pasaulio Valdovu

Paskutinę dieną prieš bakalauro darbo gynimą nuo 17h pradėjau jausti didelį stresą, beveik negalėjau prisiverst pavalgyt. Ryte prabudau anksčiau, nei planavau, ėjau į dušą, nusiskutau (sąlyginai), dar kartą peržiūrėjau skaidres, bandžiau pavalgyt, bet dėl streso sugebėjau suvalgyti tk vieną sumuštinį su sūriu. Nuėjom likus pusvalandžiui iki gynimų. Ėjau gintis antras. Pats keisčiausias dalykas buvo tai, kad ta komisijos narė, kurios labiausiai bijojau (nes ji turėjo suprasti mano darbo lievumą) net akių į mane nepakėlė ir visai nieko nekomentavo, nes visą laiką skaitė kitos grupiokės darbą. Nesulaukiau jokių per daug rimtų klausimų, nors šiaip išlindo kelios pastabos.

O įdomiausia buvo tai, kad kai nuėjau gintis, tai negalėjau nepastebėt tokios leidybininkės, kuri atėjo palaikyt vienos mano grupiokės. Ji dėvėjo trumpą suknelę su gana gilia iškirpte, ir tiek jos suknelės trumpumas, tiek ta iškirptė mane labai neramino ;)

Gavau 9. Rašydamas bakalaurinį darbą planavau gauti 6 ;)

Po to ėjom valgyt super skanių kebabų iš kioskelio prie Saulėtekio pirmųjų bendrabučių. Grįžęs į kambarį numigau, nes skaudėjo galvą, o vėliau maždaug aštuoniese-dešimt išėjom išgert prie bendrabučių; buvo ir ta leidybininkė ;) Kai pradėjo lyti, susirinkom pas vieną grupiokę į bendrabučio kambarį, kur viskas tęsėsi ir tęsėsi, kol 04h atėjo apsauginis. Bet nieko baisaus nenutiko, perėjom į kitą kambarį, o 05h visi išsiskirstėm.

Prieš išeidamas leidybininkei pasakiau, kad mums reiktų eit į pasimatymą. Manau, jog iš pradžių ji nežinojo kaip į tai reaguot, paklausė ar aš rimtai, atsakiau, kad tikrai taip, tada sutiko. Taip gavau jos telefono numerį, ir šįryt prabudęs pagalvojau, kad gerai čia viskas išėjo ;) Juolab, kad vakar šauniai pakalbėjom apie savo mėgstamą literatūrą, ir šiaip.