Posts Tagged ‘Gyvenimas Po Dievo’

Raudonplaukė

2012/07/27

Pastebėjau tą porelę iš tolo – merginos suknelė iškart atkreipė mano dėmesį. Kai jie artėjo link stotelės, pastebėjau, jog merginos plaukai raudoni, o jau kojų gražumas! Po to labai sutrikau, kai pamačiau, jog jos vaikinas mūvi treningines kelnes ir yra įsispyręs į šlepetes. Tai vienas iš tų neteisingų dalykų, mano galva, kurie kažkodėl ima ir įvyksta gyvenime, ir tu negali nieko pakeisti.

Kai pora sustojo prie stotelės, pradėjo bučiuotis. Bučiavosi ilgai. Ir kuo ilgiau bučiavosi, tuo aš dažniau žiūrėjau į laikrodį. Atrodė, jog laikas sustojo, ir dabar esu priverstas būti prie šios meile trykštančios poros.

Ir štai tą akimirką man šovė visai nebloga mintis. Greičiausiai vaikinas yra labai geras lovoj ar šiaip geras, todėl merginai visiškai nusispjauti, ar jis su treningais, ar nesusikuitęs.

Pasukau galvą į jų pusę, jie vis dar bučiavosi, jos rankos buvo po jo marškinėliais. Taip, greičiausiai taip ir bus – jis yra tiesiog labai geras.

Galiausiai, kai, atrodė, po amžinybės atvažiavo 10 troleibusas, aš atsistojau. Eidamas link troleibuso durų pamačiau, kaip pora atsisveikina ir mergina pradeda eiti link troleibuso. Tokia visa švytinti. Įlipau per vidurines duris, išsitraukiau bilietą, ir tada pastebėjau, kad raudonplaukė mojuoja savo vaikinui pro galinį troleibuso langą. Jos nugara apnuoginta, ji keliais užsilipus ant galinių sėdynių. Net nusišypsojau, toks kažkoks jaukus vaizdas, patvirtinantis tai, jog grožis ir meilė, ar bent jau grožis, dar nepaliko mūsų pasaulio.

Pažymėjęs bilietą atsisėdau. Tada išgirdau kaip mergina artėja iš troleibuso galo. Praėjusi mane atsisėdo kitoje pusėje nei aš. Nusprendžiau nežiūrėti į ją, galvojau dar gal ims ir pamatys kokiame nors atspindyje, kad žiūriu į ją. O aš visai nenorėjau, kad ji jaustųsi dar geriau, nei kad jaučiasi, nes man pavydu, jog žmonės gali būti tokie laimingi, tokie laimingi ir žavūs. Aha, kažkada aš irgi esu taip jautęsis: išnerdavau ryte iš Šv. Stepono gatvės dar su tuometinės draugės kvapu ant rankų, ir eidavau gatve beveik pasišokinėdamas – ir visos gatvės buvo man, ir į mane merginos žiūrėdavo, nors gal man taip tik atrodydavo. Taip, greičiausiai man taip tik atrodydavo, bet tos akimirkos vis tiek buvo nuostabios.

Pagavau save žiūrintį į ją. Nusisukau. Už lango nieko įdomaus, vakarėjantis Saulėtekis, tuščios gatvės. Vėl pažiūriu į ją, o ji tuo metu kaip tik išsitraukia knygą. Tokia žavi ir dar su knyga! Pasijuntu visai bejėgiškai. Ir ta jos apnuoginta nugara, ir ta knyga, ir jos rausvi plaukai, ir jos kojos, kojos, kojos..

Įdomu, kokią knygą ji skaito. Matau, kad storą, bet plonais viršeliais. Galbūt ji skaito Douglas Coupland „Gyvenimas po dievo“? Galbūt net jai labai patinka? Įsivaizduoju, kad galėtume kartu būti depresyvi pora: aš grįžtu iš darbo ir sakau „viskas, daugiau negaliu“, o ji, visą dieną praleidusi namuose, nes yra per jautri, jog galėtų dirbti, sako „aš irgi daugiau negaliu, visas šitas gyvenimas..“. Gyvenimas būtų tikrai puikus.

O gal ji skaito ką nors iš Murakamio? Nesvarbu, atleisčiau jai ir Murakamį. Net galėčiau sumeluoti, jog man jis irgi patinka. „Žinai, jis taip buitiškai ir jautriai rašo..“. Bullshit, bet užtat kokia mergina!

Išlipęs prie namų nueinu į parduotuvę ir nusiperku batoną ir skardinę giros.

Gyvenimas Po Dievo

2011/01/30

Douglas Coupland parašė “Gyvenimą Po Dievo“, ir tai yra vienas iš tų romanų, kurie man yra palikę labai didelį įspūdį. pirmą kartą perskaičiau tą knygą 2006 m. pabaigoje arba 2007 pradžioje. nepatarčiau knygos skaityti žmonėms, kurie skaitymo metu turi rimtų problemų gyvenime, serga sunkia depresija. tai knyga-demotyvatorius, bent jau aš taip manau. kita vertus, skaitydamas ją antrą kartą aš per daug neišgyvenu dėl pagrindinio veikėjo gyvenimo, nes jau žinau, kaip romanas baigsis, bet tuo pačiu išgyvenu nerimą dėl savęs paties, nes dabar randu daug panašumų tarp savęs ir šio romano veikėjo. o tas veikėjas savo (mano) nelaimei mąsto apie įvairius man rūpimus dalykus, tokius kaip laikas, žmonių santykiai, vienatvė; ir mąsto ne itin pozityviai.

romanas kažkiek primena Erlend Loe “Naivus. Super“, bet tai tarsi sunkesnė, labiau depresyvi pastarojo romano versija.

– – –

“Štai kas: man atrodo, kad daugumą savo svarbiausių prisiminimų mes sukaupiam iki trisdešimties metų. Vėliau atmintis išteka iš mūsų kaip vanduo iš perpildytos stiklinės. Naujos patirtys nebeįsirėžia taip pat ryškiai ar stipriai. Aš galėčiau visiškai nuogas leistis heroiną su Velso princese krintančiame lėktuve, bet tokio išgyvenimo vis tiek negalima net palyginti su tuo, kai vienuoliktoj klasėj mus vijosi mentai už tai, kad sumetėm į Teilorų baseiną jų kieme stovėjusius baldus. Tikiuosi, suprantat, ką noriu pasakyt.“

– – –

“Ir dar kartais aš manau, kad labiausiai reikia gailėti tų žmonių, kurie kadaise žinojo, kas yra gilesni būties sluoksniai, bet prarado nuostabos pojūtį, arba jis atbuko; žmonių, kurie uždarė duris, vedančias į slaptą pasaulį, arba kuriems tas duris uždarė laikas, aplaidumas ar silpnumo akimirkomis priimti sprendimai.“

– – –

“<…> ir galvoju, kad nepaisant visko, kas man yra nutikę gyvenime, niekada nepraradau pojūčio, kad esu prie kažkokio stebuklingo atradimo ribos, kad jei tik pakankamai atidžiai įsižiūrėčiau į pasaulį, tas stebuklingas atradimas man atsivertų <…>“

– – –

“Iš tiesų aš esu prieraišus žmogus, bet man labai sunku tai parodyti.

Kai buvau jaunesnis, labai dažnai nerimaudavau, kad galiu likti vienišas – kad manęs niekas nemylės ar aš pats neįstengsiu mylėti. Bėgant metams, pradėjau nerimauti dėl kitų dalykų. Susirūpinau tuo, kad nebesugebu palaikyti artimų santykių, pasiekti tikro sielų susiliejimo. Jaučiausi taip, lyg visi aplinkui gyventų savo šiltuose namuose ir tik aš vienas naktį būčiau likęs lauke ir niekas manęs nepastebėtų, nes aplink tamsu, nors į akį durk. Tačiau dabar aš esu namuose, viduje, bet tas jausmas niekur nedingsta.

Kai dabar esu namie vienas, mane apninka visos mano senosios baimės – baimės, kurias po vedybų tariausi palaidojęs amžinai: vienatvės baimė; baimė, kad kai daug kartų įsimyli ir liaujiesi mylėjęs, tampi nejautrus meilei; baimė, kad taip niekada ir nepatirsiu tikros meilės; baimė, kad kažkas mane įsimylės, labai suartės su manimi, viską apie mane sužinos, o tada pames; baimė, kad meilė svarbi tik tam tikrą laiką, o paskui viskas tampa susitarimo dalyku.

Daugybę metų gyvenau vienas ir maniau, kad gyvenimas yra puikus. Tačiau žinojau, kad jeigu nepatirsiu artumo ir nepasidalysiu tuo artumu su kitu žmogum, gyvenimas niekada nepažengs toliau, sustos prie tam tikros ribos. Prisimenu, maniau, kad jeigu man nė karto nepavyks patirti, kas vyksta kito žmogaus viduje, sprogsiu.“

– – –

“Atsakydama ji klausia: bet ar mes kada nors buvom artimi? Tai yra iš tikrųjų artimi? Aišku, mes buvom artimi taip, kaip įprasta šeimose – mūsų kūnai ir jų išskyros, dėmės ir nutekėjimai, enciklopedinės žinios apie vienas kito šeimų negalavimus, pirmosiose mokyklos klasėse patirtus paniekinimus, mitybos įpročius, televizijos distancinio pulto kanalų perjunginėjimo stilių. Ir vis dėlto…

Ir vis dėlto?

Ir vis dėlto, ar mes iš tikrųjų atsidavėm vienas kitam visu kūnu ir siela? Ar nors vienas iš mūsų apskritai mokėjo iš tikrųjų dalytis su kitu? Įsivaizduok, kad namas dega ir aš bandau išgelbėti vieną vienintelį dalyką – kokį? Ar tu žinai? Įsivaizduok, kad aš skęstu ir bandau išsaugoti tą vienintelį prisiminimą, kuris ir esu aš, – kokį? To nežinom nė vienas. Po visų kartu praleistų metų vis tiek nežinom.“


%d bloggers like this: