Posts Tagged ‘gyvenimas’

Žmonės

2015/11/10

Žmogus prieš kamerą uždavė sau klausimus, į kuriuos atsakė praėjus 38 metams.

Plačiau čia.

– – –

„When one person is significantly more independent than the other, the relationship is going to become messy. The least independent person is going to try and cling on to the more independent as hard as he or she can, while the independent person will do his or her best to get some breathing room.“

Labai taiklus straipsnis apie tai, kad problemas tarp porų sukelia skirtingas nepriklausomybės/vienatvės poreikis.

– – –

Erich Fromm apie meilę: „There is hardly any activity, any enterprise, which is started with such tremendous hopes and expectations, and yet, which fails so regularly, as love.

Daugiau ištraukų čia.

– – –

The common complaint among a lot of these people is that they need to ‘find their passion.’

I call bullshit. You already found your passion, you’re just ignoring it. Seriously, you’re awake 16 hours a day, what the fuck do you do with your time? You’re doing something, obviously. You’re talking about something. There’s some topic or activity or idea that dominates a significant amount of your free time, your conversations, your web browsing, and it dominates them without you consciously pursuing it or looking for it.

Taiklus požiūris į tai, kad neverta ieškoti savo aistros, nes tu slapta žinai, ką mėgsti daryti, bet tai taip akivaizdu, jog net neįvardiji to kaip aistros.

Rentgenas

2012/10/21

1

2

3

Patogiausia būtų parsisiųsti į kompiuterį ir tada skaityti.

Sniegena Mano

2012/08/19

Išlipti iš lovos, nusimaudyti, papusryčiauti, išsivalyti dantis, apsirengti kokiais nors drabužiais. Eiti į darbą, važiuoti į darbą. Sveikintis, būti maloniam, šypsotis, pritariamai linksėti galva. Mokyti savo mamos metų moterį archyvuoti dokumentus; o ji net nemoka naudotis kompiuteriu. Ir vis tiek – būti pozityviai nusiteikusiu, šypsotis, pasiūlyti kavos, pasakyti gerą žodį. Atitikti lūkesčius reiškia nuolat meluoti.

Po darbo grįžti namo, nors jau seniai nebeaišku, kur yra tavo namai. Ir tada persirengti, pavalgyti bet ką, ką tik gali rasti. O tada leisti laiką taip, kad kuo mažiau skaudėtų: kurti absurdiškus dalykus, klausytis muzikos, kuri visa jau kurį laiką tau skamba vienodai, paskaityti knygą ar pažiūrėti kokį nors serialą arba filmą. Iš inercijos. Toks plūduriavimas. Ir kai tau eilinį vakarą parašo mergina, kuri galbūt vis dar kažko tikisi, tu pasistengi surasti tinkamus žodžius, kuriais galėtum pratęsti jūsų ilgus metus trunkantį draugišką flirtą, nors “draugiškas“ ir “flirtas“ nelabai dera.

Atsigulti į beformę lovą, užsikloti, nusikloti, nes per karšta, ir vėl užsikloti, nes per šalta. Negalėti užmigti, vartytis lovoje. Melstis ir užjausti dievą. Atsikelti ir uždaryti langą, kad nesigirdėtų triukšmo iš gatvės. O tada, jeigu pasiseka – tušti sapnai iki tol, kol nuskambės žadintuvas ir tu turėsi vėl keltis. Jeigu nepasiseka, jeigu tikrai labai nepasiseka – mintys apie moterį, kurios tu nori arba kurios tau reikia.

Tarp “reikia“ ir “nori“ plyti milžiniška praraja. Dažniausiai jaučiu tik norą, potraukį, o tai, ko man iš tiesų reikia, lieka man nežinoma. Man norisi didžiakrūčių, mažakrūčių, su plačiais klubais, smulkaus sudėjimo, stambaus sudėjimo, brunečių ir blondinių. O reikia nė vienos iš tų, kurias pamatęs užsinoriu. Ta ieškoma yra visai kažkur kitur: ji nesilanko parduotuvėse, kuriose apsiperku, nesilanko baruose, į kuriuos užsuku su draugais, neapsireiškia pažįstamų vakarėliuose, su ja nesusipažįstu per festivalius, jos nėra feisbuke. Bet vis tiek neatsisakau to žinojimo, jog ji egzistuoja. Užtikrintas esu todėl, jog kartą tokia jau buvo. Po to buvo kita, tačiau ji buvo užimta. Jeigu niekada nebūčiau sutikęs tokių moterų, nekvaršinčiau sau galvos ir gyvenčiau taip, kaip išeina.

Bet dabar, dabar yra tas trūkumas, kurio niekaip nepavyksta užglaistyti. Ir jis šią vasarą veda mane iš proto.

Dienos

2012/03/08

Kovas prasidėjo didžiais apmąstymais apie tuos pačius dalykus, kurių negaliu pakeisti. Vieną rytą prabudau ir pradėjau galvoti kaip niekas nesvarbu, kaip mes nieko nereiškiam, visagalė ekonomika, jokio tikslo, mes pilni priklausomybių, o tiesa žmogui yra toks pats reikalingas dalykas kaip šuniui penkta koja. Tą sunkią dieną šiaip ne taip prastūmiau darbe, o kitą dieną prabudau, nusišypsojau, ir daugiau tą savaitę nesijaučiau taip dėl visko blogai. Darbe pradėjau daug rimčiau dirbti, o namie pasinerdavau į knygas.

Paskutinį savaitgalį džiugios nuotaikos grįžau į Alytų, o ten mane apėmė siaubas. Šeštadienio vakarą su draugais žiūrėjom filmą, o po to kalbėjom apie daug ką, ir viena draugė taip niūriai pradėjo kalbėt, kad kitą rytą net parašė žinutę ir atsiprašė, jog tiek visko prišnekėjo. Alytiškiams žiemą pavažiuoja stogas, atsiveria asmenybės duobės, visi ieško mistinio išsigelbėjimo ir kankinasi, nesuprasdami, kas jie yra ir ką jiems reiktų veikti gyvenime. Man gyvenimas Alytuje kartais atrodo beveik idiliškas, bet užeina ir tokių sunkesnių laikų, kai gyvenimas šiame mieste pradeda rodytis per mažas; Vilniuje – kartais per didelis.

– – –

Kovo 7 dieną grįžau dirbti į įprastinę darbo vietą. Visą vasarį ir kelias kovo dienas dirbau su nauja kolege pas klientą. Toks darbas, kai kažkiek laiko dirbi dviese, visada priveda prie pokalbių apie asmeninį gyvenimą. Aišku, gal čia mano kaltė, kad kažkodėl žmonės man pradeda pasakotis savo asmeniškumus, bet negaliu teigti, jog man tai nepatinka. Jeigu būčiau penkiolikmetis, turbūt dėl to nuspręsčiau studijuoti psichologiją, tačiau man yra keistoki 24 metai, o ir kai buvau penkiolikmetis, tai niekas man nesipasakojo, tik aš su viena klasioke laiškeliais susirašinėjau, pasakojau visokias problemas (pvz. kad yra kažkokia mergina, bet bijau, jog ji yra man nepasiekiama, nors iš tiesų tai kokius trejus metus buvau įsimylėjęs tik tą klasiokę ir nieko daugiau), ir ji kartais parašydavo, jog galvoja studijuoti psichologiją, nes moka išklausyti žmones; bet kai netikėtai susitikom su ja pirmą kartą po mokyklos baigimo, ji man puolė pasakoti apie savo pasimetimą dėl draugystės su tuometiniu vaikinu, ir tada aš pagalvojau, kad štai kaip viskas apsisuko.

Grįžus dirbti į seną darbo vietą buvo keista, nes atrodė, jog grįžau lyg po ilgų atostogų. Įprastoj darbo vietoj visada daug emocijų tenka matyti, tai kartais labai vargina, tad dabar keistoka grįžti vėl į tą kunkuliuojantį katilą.

– – –

Vieną dieną, medžiodamas dvi knygas, užsukau į Baltų lankų leidyklos knygyną. Kadangi tai buvo pirmoji ar antroji diena po knygų mugės, tai pas juos nebuvo viskas labai tvarkinga. Kai paklausiau, ar neturi jie tokios ir tokios knygų, sulaukiau neigiamo atsakymo. Truputį nuliūdau, bet tada pardavėja paskambino kažkam ir pradėjo klausinėti, ar nėra tų knygų kažkur kitur. Tada ji man pasiūlė nueiti su ja kartu ir pažiūrėti kažkokiam sandėly tų knygų. Taip mes pakilom į trečią pastato aukštą, o ten, mano nuostabai, buvo Baltų lankų leidyklos biuras. Taip aš netikėtai apsilankiau leidykloje – tai malonus faktas, o šiaip tai nieko aš ten įdomaus nepamačiau, nes tik stovėjau ir laukiau pardavėjos. O knygų istorija tokia – nerado ji sandėlyje tų knygų, užsirašė mano telefono numerį ir sakė paskambins, jeigu tas knygas suras kur nors kitur. Malonu, kad pasitaikė tokia motyvuota pardavėja.

– – –

Kažkurį vakarą ėjau į parduotuvę, buvo dar visai nevėlu, bet jau sutemę, ir stovėjo dvi mergaitės, ir čiuožinėjo ant tokios balutės, kažką dainavo. Kai aš pradėjau artėti link jų, jos nutilo ir pradėjo šnibždėtis, o kai buvau visai arti jų, tada jos pradėjo čiuožinėti vietoje ir dainuoti “Čiuožki, čiuožki, čiuožki, nepaslyski, lai lai lai lai..“ ir po to iškart susijuokė. Man irgi buvo juokinga, bet išsilaikiau tvirtas.

Maždaug po savaitės grįždamas po darbo namo vėl pamačiau jas kieme, stovėjo toje pačioje vietoje ant leduko, ir aš jau žinojau, kad jos vėl pradės dainuoti ir čiuožinėti, ir kai man artėjant jos pradėjo dainuoti, nesusilaikiau ir pradėjau šypsotis ;) Kai mes buvom vaikai, kieme niekada nedainuodavom praeiviams, dažniausiai sutūpdavom už krūmų ir žmogui einant pradėdavom juos purtyti, žmonės išsigąsdavo, o mūsų kaimynai, matydami mūsų pokštus, niekada nemoralizuodavo ;)

– – –

Marilyn Manson vasarą koncertuos Lietuvoje, ir aš net šiek tiek galvoju apie tai, jog galbūt būtų visai įdomu nueiti į jo koncertą. Pamenu, kai jis koncertavo Lietuvoje 2003 metų, patyriau stiprų sukrėtimą, kai mama, iš pradžių leidusi važiuoti į Manson’o koncertą, vėliau staiga pakeitė nuomonę ir pasakė, jog prieš tai juokavo, sakydama, kad galėsiu ten važiuoti. Tada užsišikęs sėdėjau ilgai, naktimis siųsdavausi (nes naktimis nesiskaičiuodavo duomenų srautas) Marilyn Manson live klipus (dar per Kazaa programą, jeigu kas nors tokią pamena), o po to ryte juos žiūrėdavau. Man  visai patiko tie jo seni gyvi pasirodymai, neva daug kraujo, anti-Amerika, anti-krikščionybė, o pats Manson’as atseit antikristas. Ir jau tada miglotai nujaučiau, kad šio atlikėjo pikas buvo 1996-2000 metai. Su grupėmis visada taip būna, jog kai grupė dar nebūna labai išpopuliarėjusi, groja nuoširdžiau ir įdomiau; vėliau viskas tampa ganėtinai vienoda. Šitas live video nuo paauglystės man labai įstrigo, turi tokį gerą purvo ir senojo Manson’o jausmą (turbūt 2003 metais jis pasirinko sterilų “šokiravimą“ – ir toliau buvo pristatomas kaip šokiruotojas, nors jau visai nešokiravo):

“It’ll Heal, But It Won’t Forget“

2012/02/17

Jau trečią dieną kovoju su savimi. Jaučiuosi išsibalansavęs, viskuo nepatenkintas, visiškas nevykėlis. Tokios dienos, kai norisi pradėti gyvenimą iš naujo. Prabusti ir pradėti viską iš naujo.

Jeigu tikrai turėčiau tokią galimybę, norėčiau niekada nežinoti apie savo asmenybę tiek daug, kiek žinau dabar. Aš pats save gąsdinu, ir visgi priklausau tik sau pačiam.

 

Vyriškumo Krizė

2011/08/02

Pirmadienis buvo klaikus – nuo 10 valandos ryto mane užgriuvo vyriškumo krizė.

Viskas prasidėjo nuo visai nekalto dalyko: pamačiau labai gražų vyrą darbe. Toks tvarkingas, su tamsiai mėlynais marškiniais ilgomis rankovėmis, tamsiomis kelnėmis, juodais gražiais, bet ne per daug fyfiškais batais, iš veido ir plaukų panašus į mane. Pagrindiniai mūsų skirtumai buvo ūgis ir piniginės storis, ir abu skirtumai buvo ne mano naudai. Grįžęs į kabinetą prisėdau ir pagalvojau, kad ateityje galiu finansiškai geriau gyventi, nei kad dabar gyvenu, tačiau kad dar šiek tiek paaugčiau – to tikrai nebus. Viskas pradėjo rodytis absurdiška ir kvaila. Staiga į galvą šovė mintis, jog man būtinai reikia rankinio laikrodžio – juk tai taip vyriška. Užsinorėjau rankinio laikrodžio su sidabro spalvos apyranke – tai puikiai derėtų prie mano juodų marškinių ilgomis rankovėmis; bet po to užsinorėjau naujų marškinių, pageidautina brangesnių, nes pradėjau nepasitikėti savaisiais: tikras vyras turi turėti gerus marškinius ir rankinį laikrodį.

Po to darbe teko stumdyti stalus ir t.t., nes mes šiek tiek atnaujinom savo ofiso aplinką. Moterys stebėjo, kaip tampau viską. Stebėjo ir kitas vyras, mano bendradarbis, kuriam yra išvarža ar kažkas – kraustymosi/tvarkymosi metu jis visada būna stebėtojas, net jeigu moterys iš paskutinių jėgų pačios stumdo spintas ar kitus sunkius baldus. Prieš jį aš jaučiuosi geriau – ką čia geriau! – vyriškesnis už jį du tūkstančius penkiasdešimt kartų. Ir man nesvarbu, jog taip jaustis man leidžia vien tik ta aplinkybė, jog jam sveikatos problemos neleidžia nešioti baldų.

Po pietų darbe dirbau lėtai, nes galvoje vis sukosi mintys apie tikrą vyrą, vyriškumą ir siektiną vyrišką elgesį. Kaip niekad aiškiai supratau, jog esu toks nevyriškas, kad mane turėtų atstumti bet kuri bent kiek logiškai mąstanti moteris, nes aš esu labai nepraktiškas: neturiu automobilio, uždirbu tiek, kad galiu išlaikyti tik save, neturiu plano kaip uždirbti daug pinigų visam gyvenimui, o blogiausia – aš net nekuriu plano kaip uždirbti maišus pinigų. Visą laiką bijau, kad kas nors man užduos klausimą „ar tau užtenka tiek, kiek turi?“, nes aš tikrai nežinosiu, ką atsakyti. Gyvenime man tiek daug laimės atnešė draugai, meilės ir saugumo jausmas, įvairūs pomėgiai, kad pinigai visada buvo tik kažkas šiaip, fonas gyvenimui. Dabar man 23 (tuoj 24, damn it!), ir aš vis dar apgaudinėju save, jog pinigai nėra svarbiausia.

Jeigu būčiau bent kiek vyriškas, aš mesčiau šitą darbą, išvažiuočiau į užsienį kalt bapkių, tada grįžčiau, vesčiau kokią nors kaimynę ir niekada niekam neprasitarčiau, kad nugyvenau gyvenimą ne taip, kaip norėjau. Arba – geresnis variantas – mesčiau šitą darbą, susirasčiau geresnį, dirbčiau tiek daug, kad užmirščiau, jog gyvenu, lipčiau per galvas, kad tik uždirbčiau dar daugiau, ir būdamas 37 metų jau turėčiau daug pinigų, kad pasijusčiau patrauklus moterims. Susirasčiau, aišku, bent 10 metų jaunesnę už save, išlaikyčiau, demonstruočiau draugams kaip kokį nors brangų žaislą, o po to išsiskirčiau su ja ir susidėčiau su dar 14 tokių pačių kaip ir ji – bet vis tiek iki gyvenimo pabaigos visiems rodyčiausi laimingas.

Išėjęs iš darbo kieme, automobilių stovėjimo aikštelėje vėl pamačiau tą gražų vyrą. Jis atidarė automobilio duris gražiai merginai (tai galėjo būti arba jo mergina, arba jo kolegė), ji įsėdo, jis uždarė duris, įsėdo pats, užvedė automobilį ir pajudėjo. Aš šiek tiek paspartinau žingsnį, kirsdamas aikštelę, kad jam netrukdyčiau, kad nesugaišinčiau jo. Ir tą akimirką pasijutau nusižeminęs.

Anksčiau visada ginčydavausi, jog pinigai dar ne viskas ir pan., kad vyriškumo negarantuoja dideli automobiliai ar kitos prabangos prekės, tačiau greičiausiai tai buvo tik uždanga. Turbūt aš visada sunkiai išgyvenau savo nevyriškumą, turiu omeny prastai jaučiausi dėl savo paprastos kilmės, ribotų finansinių galimybių, vidutinio ūgio, nenorėjimo rūpintis rimtais dalykais, savo pomėgių, kurie neatneša pinigų, ir net dėl to, kad visą laiką nenorėjau mylėtis su merginomis, kurioms nejausdavau kažko daugiau. Pastaruoju dalyku aš netgi savotiškai žavėjausi visą laiką: nemiegodamas su bet kuo aš išvengiau daugybės problemų, likdavau nenusikaltęs, neįskaudindavau nieko, pats sau atrodžiau teisingas ir brandžiai besielgiantis, bet tą dieną eidamas iš darbo P. Lukšio gatve pirmą kartą suabejojau šia savo savybe. Galėjau dulkintis, ir tiek – juk taip nevyriška nesidulkinti su bet kuo.

Galėjau su linksma ir liūdna, protinga ir nelabai, galėjau su įdomia ir nuobodžia, smulkaus ir stambaus sudėjimo, seksualia ir atstumenčia; galėjau vien tik todėl, kad jaučiau, jog galiu. Mačiau dabar jas visas su kitais, bet kokiais, mačiau ir ėmiau gailėtis, jog nepasinaudojau tomis progomis. Grįžau namo kaip žemes pardavęs, o po kiek laiko grįžęs kambariokas pastebėjo, kad man kažkas negerai, bet aš buvau nenusiteikęs jam pasakoti, kas man yra, nes jis, mano akimis, buvo/yra vyriškesnis už mane.

– – –

Šiandien antradienis, ir šiandien mano protas daug švaresnis. Nėra taip, jog susitaikiau su savo nevyriškumu, kurį galbūt tik pats sau ir įsikalbėjau; tiesiog žinau, jog visi vyrai negali būti vienodi. Kažkam patinka ir tokie kaip aš, nors tiksliai ir nežinau, koks aš, o kažkam patinka dar ir prastesni už mane. O kadangi aš nekuriu plano kaip uždirbti milijoną, tai turiu užtektinai laiko grožėtis debesimis (šiandien jie labai rudeniški, kaip ir pats oras), nedrąsiai galvoti apie vieną merginą ir mintyse rašyti jai laiškus. Visur yra pusiausvyra.

Maddog

2011/05/17

Liko paskutinis egzaminas. Jis turėjo vykti antradienį 17h, bet buvo nukeltas į ketvirtadienio rytą. Nors ir liko daugiau laiko jam pasiruošti, vis tiek niekaip negaliu prisiversti mokytis. Šiandien nužudė šita ištrauka iš konspekto: Elektroninis dokumentas pasirašomas naudojant šias elektroninio parašo XML schemas pagal XAdES standartą: XAdES-BES, XAdES-EPES, XAdES-T, XAdES-C, XAdES-X, XAdES-XL, XAdES-A.

– – –

Ką tik buvo atėję du čiuvai. Pasibeldė ir iš karto atidarė duris. Iškart supratau, kad ne kaimynai, nes tarp mūsų yra įprasta sulaukti „prašau“. Įėjo vienas ir stovi kambary, žiūri į mane. Kitas irgi įėjo, bet stovėjo prie durų, uždarė jas. Tas, įėjęs pirmas, pradėjo kalbėti, bet jį iš pradžių buvo sunku suprasti, nes kalbėjo nerišliai, lyg išsigandęs. Esmė ta, kad jie abu yra draugeliai ir nori gyventi viename kambaryje, taigi bendrabučio administratorius pasiūlė jiems ateiti pas mane, nes žino, kad likau gyventi vienas kambaryje. Aš net nenumaniau, kad galiu sulaukti naujų kambariokų šiuo metu, nes tokiu metu mažai kas ieško kambarių. Kai jie paklausė, ar aš nieko prieš, jeigu jie atsikraustys čia, atsakiau, kad ne. Tada pirmasis stovėjo ir žiūrėjo į mane, po to aš nusisukau į kompą ir jie susiprato išeiti. Tai gal nebuvo gražu iš mano pusės, bet ką aš žinau. Nežiūrėsi vienas į kitą milijoną laiko ;)

Dabar gailiuosi, kad sutikau, bet ką padarysi – tiesiog negalėjau pasakyti jiems „ne“; galų gale administratorius vis tiek juos būtų atkėlęs.

– – –

Turbūt man depresija, pavasarinė, taip, bet užsimaskavusi. Visa, ką aš noriu veikti, tai žiūrėti serialą CSI ir niekur neiti, nieko neveikti. Net ruošdamasis egzaminui galvoju apie CSI. Arba apie elektroninį žurnalą, arba galvoje išvien skamba viena daina. Taip pat pastaruoju metu esu labai nepakantus, greit susierzinu. O per e-bay pradėjau ieškoti daiktų, kurių man visai nereikia. Ir dar jaučiuosi vienišas; po ilgo laiko vėl tenka tai pripažinti. Manęs net nedžiugina greit įvyksiantys pasikeitimai, kurių dar neseniai taip nekantriai laukiau: buto paieškos, nuoma, nauja erdvė, patogus gyvenimas su buvusiu kambarioku, ilgesnės darbo valandos ir didesnis atlyginimas. Aš net nebenoriu pasakoti apie save, nežinau, ką atsakyti, kai mama paklausia, kaip man sekasi ar kaip praėjo mano diena. Visos dienos, pridavus bakalaurinį darbą, pasidarė vienodos. Įtampa pamažu atslūgo, pradėjau normaliai valgyti ir miegoti, tačiau ėmė reikštis pavėluota pavasarinė bloga nuotaika. Žinau, kad tik pats save galiu ištraukti iš blogos padėties, bet aš esu iš tų žmonių tipo, kurie mėgsta palaukti, įsitikinti, jog laikas niekuo nepadės, ir tik tada imtis veiksmų.


%d bloggers like this: