Monika kone visada dėvi tokius drabužius, kurie paryškina jos moteriškuosius privalumus

Paskutinę dieną važiuojant į Liepkalnio gatvėje esančią kliento įmonę pamatau prie pat kelio du besidulkinančius šunis ir nusišypsau, o po to susigėstu – na ir ko gi čia šypsotis? Atrodau kaip visai nesubrendęs dar, o gi tiek pastangų įdedu, bandydamas atrodyti kaip tik subrendęs!

Po to prisiminiau a.a. lietuvių kalbos mokytoją, pas kurį gretimoje mokykloje kurį laiką papildomai mokydavausi lietuvių. Labai gerbiau jį, buvo kietas, su geru humoro jausmu ir dar mėgdavo elgtis visai ne pagal taisykles. Kartą jis man pasiskundė, kad jo septintokai pradeda juoktis, kai skaitydami kūrinį randa žodį „varpa“. Paklausė ar ir mums taip būdavo. Atsakiau, kad ne tik būdavo, o dar ir dabar būna. Sakė mokytojas durni visai jūs ;)

– – –

Lupu bulves, kambaryje groja Lifehouse. Viskas taip ramu, atrodo, kad pagaliau nejaučiu jokio trūkumo. Aš netgi turiu pasirinkimą – žiūrėti futbolą arba filmą. Kol kas nežinau, ką pasirinksiu. Svarbiausia, kad turiu pieno. Aš mėgstu pieną. Pienas atrodo gražiausiai, kai įpili jį į paprastą stiklinę. Stiklinė pieno yra vienas gražesnių dalykų gyvenime.

Nulupęs penktą bulvę uždarau šiukšliadėžę ir pakylu nuo kėdės.

– – –

Pramušė ant idėjų.

Nusprendžiau daryti radijo laidą apie hardkorą, jau ir džinglų padariau. Nors iš pradžių idėja visai kitokią laidą daryti buvo, bet greitai supratau, kad tai idėjai turiu per mažai patirties. Todėl laida apie hardkorą bus labai gera treniruotė.

Taip pat nusprendžiau dalyvauti Rašytojų sąjungos 2015 metų Pirmosios knygos konkurse, ir, skirtingai nei anksčiau planavau, teiksiu paraišką poezijos knygai, ne prozos.

Dar dėl poezijos – nusprendžiau dalyvauti poezijos slam‘e. Ne rugsėjį, bet spalį; manau, turėtų pavykti. Visgi esu davęs pažadą Kurdirkai jį nugalėti, o žodžio reikia laikytis! Tik kažin jis dar ten dalyvauja? ;)

– – –

Sa-Sa – Fantazija 

Visi keliai tau atviri, 
tačiau geriausio išsirinkti negali, 
nes jie nėra visi labai geri.

“To Never Give Up, To Never Give In“

Vakar buvo Tragedy koncertas Vilniuj, klube XI20. Važiuodami į centrą su Gabrielium kalbėjom apie muziką, pasakojau kada ir nuo ko pradėjau klausyt hardkorą, ir kai pasakiau, kad „anksčiau kiekvieną mėnesį būdavo bent po vieną itin svarbų muzikinį atradimą“, pajutau nostalgiją tiems laikams. Tada hardkoras buvo dar nepažintas, mažai nuklausytas, o koncertai Alytuje prasidėjo tik po pusmečio, jeigu ne vėliau. Visos grupės, koncertavusios Alytuj, būdavo įdomios, eidavau į koncertus ir visai negerdavau, kad galėčiau geriau suprasti muziką; o ir pankrokas mano sąmonėje buvo dar tik naujagimis, ir buvo neaišku, kas iš jo išaugs, tačiau jis jau teikė miglotą viltį apie kitokį gyvenimą ir sąmoningų, protingų žmonių egzistavimą. (Vėliau pasirodė, jog kitoks gyvenimas įmanomas ir nesiejant jo su pankroku, o pankroko bendruomenei priklausę žmonės kartais mažai kuo skirdavosi nuo eilinių svolačių, taigi mano vilčiai dėl protingos pankroko subkultūros buvo lemta žlugti.)

Koncertas vėlavo, bet oras buvo kaip tik geras lauke pakalbėt su draugais ir išgert alaus. Pirmieji grojo The Sold Outs – lietuviškas pankrokas, kuris man labai patiko, nors pankroko labai niekad ir nemėgau; faina, kad sugrojo Invazijos dainos “Propaganda“ koverį. Antri grojo lenkai Edelweiss Piraten, ir grojo geriau nei tikėjausi, tik mane stebino vokalistės įtartinai tiesios kojos – toks kojų tipas, mano nuomone, yra labai retas. Paskutiniai grojo Tragedy, ir nors aš niekad nebuvau pamišęs dėl jų, man visada norėjosi išgirsti juos grojančius gyvai. Vos grupė užgrojo, iškart prasidėjo intensyvus poginimasis, o po to aš pradėjau galvoti, kad vargu ar kada nors buvau XI20, kai tiek daug žmonių šokinėjo nuo scenos ir buvo nešiojami ant rankų; o fainiausia man buvo circle pit‘as ;)

Po koncerto pabendravau su buvusia mergina ir jos geriausiu draugu, o po to nuėjau su savo kompanija į Psichbarį. Buvau ten pirmą kartą. Vieta priminė Suokalbį, bet tuo pat metu atrodė išskirtinė: greičiausiai taip buvo dėl židinio, išdaužto lango ir ant sofos smigusio marozo juodais padais. Išėjom su Gabrielium namo apie 03h, išsikvietėm taksi prie Karaliaus Mindaugo stotelės, o kol važiavom, taksistas visą kelią kalbėjo apie tai, kad jo ieškojo antstoliai (dėl to jis man pasirodė prisidirbęs), todėl turėjo grįžti iš užsienio ir dabar dirba visokius darbus Lietuvoj, ir kad šiandien yra jo pirmoji diena dirbant taksistu, ir kad jis daug ko nežino, ir klausė ką mes veikiam ir ar baigę mokslus žadam išvažiuoti iš Lietuvos, nes čia nėra ką veikti. Nemėgstu žmonių, kurie galvoja, kad jeigu jiems emigracija atrodo būtina, tai ir kitiems taip pat. Man patinka Lietuvoj, nes čia visi mano draugai, ir nėra kitos vietos pasauly, kur nuvažiavęs aš turėčiau tiek draugų, kiek turiu čia, todėl emigracija manęs visai nevilioja.

Prabudau 11h, ėjau į dušą. Galvą vos vos skaudeno, bet blogiausia, kad buvo užsikimšusi nosis ir jaučiuosi šiek tiek supūstas vėjo vakar, nes po koncerto išėjau sukaitęs ir ilgai sėdėjau neapsirengęs striukės. Keistas dalykas ryte buvo tai, jog bendrabuty buvo labai tylu, aš net ėmiau įsivaizduoti, kad kažkas visiems atsitiko ir aš likau vienas ne tik savo aukšte, bet ir visam bendrabutyje. Kai išėjau į lauką, saulė neblogai spigino. Žmonių stotelėj buvo kaip niekad daug, sulaukęs 45 autobuso įsėdau ir važiavau į darbą. Išlipęs Žirmūnuose ėjau link darbo ir visur aplink mane buvo kaip niekad gausu žmonių, o kai kurie žmonės dar buvo užsiėmę įvairiais reikalais: santechnikai lindo į šulinius, statybininkai nešė kažkokias medžiagas, takeliu ėjusi moteris sustojo ir bandė pasitaisyti batą, o du kostiumuoti vyrai, stovintys stotelėje ir kalbantys lenkiškai atrodė išvis dirba nepaaiškinamai sunkų darbą vien dėl to, jog tokiu oru vilki kostiumus; ir tik aš vienas ėjau į darbą, ir ėjau nevisai darbingas, ir ėjau negarbingai, iš anksto numatęs čytinimą.

Grįžęs iš darbo buvau tingus, ir neaišku ką veikiau, o dabar va, 19:09h, net ir alkūnes išsitepiau rankų kremu (Vilniaus vanduo ėmė kenkti rankų odai), taigi mano tinginystė ir rimtos veiklos neturėjimas šiandien pasiekė tikrai aukštą lygį. Greičiausiai reiks pažiūrėt absurdiškai malonų siaubo filmą apie zombius ir eiti anksti miegoti.

Satta Outside 2011

sapnavau kad esu kažkur ir

balsas galvoje man sako: ar tu nevėluosi į koncertą

galvoju nevėluosiu dar yra laiko taigi aš ir toliau buvau kažkur šalia buvo daug žmonių gėriau su jais alų buvo smagu po kiek laiko

balsas galvoje man sako: grupė jau derina instrumentus ar tu spėsi į koncertą

galvoju spėsiu tikrai spėsiu nes kol jie susiderins aš dar pabūsiu čia nes čia vis smagiau ir smagiau darosi daugėja žmonių ir aš be galo laimingas tačiau po kiek laiko

balsas galvoje man sako: grupė jau pradėjo groti tu jau nespėjai

tada aš supratau kad reikalai rimti atsisveikinu su žmonėmis palieku savo nebaigtą gerti alų ir kaip mat atsiduriu kažkokioj kitoj erdvėj tai koncerto aplinka mano mėgstama grupė The Spectacle ką tik baigė groti kažkokią dainą

šalia savęs išvydau stovintį draugą Tadą

jis sako: jau įpusėjo groti
sakau: velnias

galvoju vis per tą alų bet grupė padžeržgia gitaromis ir dabar pradeda groti man labiausiai patinkančią dainą Lakonia daina labai užkabina einu artyn scenos bet ten stovi vien paaugliai jie stovi ir ramiai klauso po to keli jų nueina aš pradedu šokinėt ir rėkt dainos žodžius vienas sukuosi sukuosi sukuosi grupė dainą groja greitesniu tempu nei įprasta staiga daina baigiasi kažkokie paaugliai lipa ant scenos

jie sako: dabar mes pagrosim The Spectacle dainų už juos

galvoju wtf? tokios nesąmonės dar nesu matęs paaugliai tamposi ant scenos jie maivosi nemėgstu tokių jie labai ilgia jungiasi instrumentus man pabosta stoviu piktas ir suirzęs paaugliai po 10 minučių padeda instrumentus

jie sako: ne mes apsigalvojom negrosim nieko
šaukiu jiems: šūdų šūdai esat

bet niekas manęs nepalaiko salėje vos pora žmonių ir jiems niekas nerūpi galvoju lievas koncertas reikia dingti iš čia galvoju reikia sužinoti kur vyksta Satta Outside 2011 panaršau mintimis internete ir sužinau kad festivalis vyksta vėl jachtų klube netoli Smiltynės apsidžiaugiu

ir aš jau ten esu žmonių dar nėra dabar pirmoji festivalio diena matau ežerą pamiškę viskas primena Alytų ir vietą kurioje vyko pirmasis festivalis ZooFest galvoju kaip pasikeitė Smiltynė per kelis metus einu pasivaikščioti kalneliais kopų niekur nesimato jūros irgi ir kvapas ne toks koks būna kai esi netoli jūros. pamažu ima rinktis žmonės aš jų nepažįstu einu link tualetų ir ten sutinku blondinę ir brunetę kalbinu jas ir suprantu jog esu jau šiek tiek išgėręs merginos kalbios ir mums gerai sekasi kalbėtis bet staiga suprantu kad toji brunetė yra Evelina

sakau: taigi čia tu

ji šypsosi mes kalbam trise toliau po to einam nuo tualetų peržvelgiu festivalio erdvę ir suprantu kad tikrai čia ne jachtų klubas čia tikrų tikriausias Alytus prie Dailidės ežerėlio kaip čia taip viskas keistai išeina greitai pastebiu kad saulė jau leidžiasi rugpjūtis galvoju brunetė dingo matau manęs laukiančią blondinę ji dėvi tuos madingus akinius turbūt bus vilnietė einu link jos ir sapnas baigiasi.

HC Romantika (2005.05.09)

5dieni ar 6dieni tadzhius dave gera minti. sake, kad prie gelezhinkelio stoties yra kazhkoks bokshtas, y kuri buvo ilipe (ir nusifotografave) jo du draugai. stotis atseit apleista, nera sargo ar pashaliniu zhmoniu.

po gan kontrastingo 5dienio ir 6dienio atejo 7dienis – eiline diena, kai nieko neveiki ir taip gali isheiti ish proto. artejantis 1dienis taip pat labai gerai prisideda prie “7dienines depresijos“.

mirce tadzhiui priminiau jo minti apie bokshta prie gelezhinkelio bokshto. pasiemiau cd, isidejau anglu sasiuvini (buvau naivus – tikejausi parashyti anglu rashini; tipo gamtoje geriau rashytusi). po pusvalandzhio jau buvau pas ji namuose. pasieme playeri ir ishejom link gelezhinkelio stoties.

stotis nebuvo arti, bet zhinant, jog alytu galima peschiomis apeiti, nuejome iki jos greitai. tiesa, einant ivairiais shunkeliais, pro nuosavus namus, musu vos neuzhpuole shuo.

mazhdaug kai buvau 5-6 metu, su mama kiekviena savaitgali traukiniu vazhiuodavome pas jos drauge y kaima. dabar gelezhinkelio stoties vaizdas buvo ishblukes mano atmintyje. kai pamachiau ja vel, pasirode, jog chia niekada nesu buves. tik tas savotishkas begiu kvapas ir raudonas pastatas primine, kad visa tai esu mates jau ankschiau.

pasirodo, kad bokshtas ten ne vienas. kas kazhkiek metru stovi vis kitas bokshtas, su zhibintais virs***e. taip pat pasirode, kad gelezhinkelio stotis nera apleista, nes ant atskiru begiu stovejo keli traukiniai, pakrauti medienos ir dar kazhko. ir automobiliai keturi stovejo netoliese. pasirodo dar ten ir garazhai keli yra..

perejom begius, atsisedom ant shiokio tokio kalniuko. buvo shilta, tik apsiniauke, o dar piktesni debesys plauke link musu nuo miesto centro. gulejom/sedejom ant kalniuko ir klausem muzika. buvo keistai zjbs. uzh begiu, musu puseje, stovejo vienas namas, ir tik daug toliau dar keli namai. ish esmes, daryk shioj vietoj ka nori. kartais man kyla keistos mintys, kai suvokiu, kiek daug kai kuriais momentais laisves turiu. o ta laisve ne visus priveda prie geru/doru sprendimu. achiu dievui, kol kas nieko nesu pridares baisaus.

visa laika klausant muzika ant kalniuko musu zhvilgsnius trauke bokshtai. ish tikruju jie neatrode tokie dideli, kaip tadzhiui pasakojo jo draugas. praejus pusvalandzhiui visgi nusprendeme lipti y bokshta, paklausyti ten viena super daina ir leistis zhemyn ishkart, nes manem, kad tuoj tuoj prades lyti.

tadzhius lipo pirmas, ash antras. man lipti buvo sunkiau, nes ant pechiu turejau kuprine ir ji mane shiek tiek trauke zhemyn. lipant atrode, kad labai letai lipam. ish tiesu nzhnau, kiek laiko sugaishome lipdami. belipant vienu metu bokshtas pradejo siubuoti. shioks toks adrenalinas. blogiausia, kad gelezhinis bokshtas buvo aprudijes shiek tiek, todel rankos liko raudonos del lipimo kopetelemis, o inkariuku shonai irgi pasigrazhino – ish baltu y oranzhinius pasiverte. be to uzhlipus teko sedeti ant taip pat aprudijusio metalo; visa laime, kad drabuzhiu neishsipurvinom.

ishsiemem cd grotuva ir nesinorejo paklausius vienos dainos vel leistis zhemyn. susiradom shiek tiek linksmesnes muzikos ir klausemes, karts nuo karto pritardami. po to dainavom visu balsu, taip klaikiai ir garsiai, kaip tik galejom. tuo metu girtuoklis (ish kazhkur) ejo keliu. ishgirdes mus dainuojanchius, sustojo ir pradejo dairytis, bet zhinoma musu nepastebejo. man irgi nekiltu mintis pazhiureti y bokshta. kokie beprochiai ten liptu?

buvo shioks toks pasimetas tarp musu, kai staiga pamatem, kad pamazhu ant bokshtu yra uzhdegamos shviesos (dideli zhibintais). jei uzhdegtu shviesas musu bokshte, turbut mus labai lengvai pastebetu sargas ar shiaip kas nors ish gelezhinkelio stoties. nemalonumu nenorejome. bet viskas nurimo, kai apzhiurejau, kad musu bokshte visi esantys zhibintai yra ishdauzhyti ir be lempuchiu.

nurime atsisedome, pasileidome Engrave. viena daina, kita. po to ir pachia (nemoku nusakyti zhodzhiais, kuo yra nuostabi ta daina).. Night Sky Repercussions.

our hearts are heavy

with the dance of forgotten days.

breathe in, breathe out

wishing for every imperfection.

oh let it rain!

savour all these moments.

oh let it rain!

it clears the streets of the silent armies.. so we can dance again.

axujena hc romantika. tik gaila, kad dar nebuvo labai velu, ir namuose, kuriuos matem ish bokshto, neshviete shviesos.