Kibinai, Haruki Murakami ir Vėlinės

Šiandien mūsų radijuje lankėsi žmogus, kuriam priklausiusio cecho gamintais kibinais buvo prekiaujama Marilyn Manson koncerto Lietuvoje 2003 m. metu.

Daug įdomiau nei A. Kubiliaus ar R. Šimašiaus apsilankymai.

***

Jei kam nors patinka rašytojo Haruki Murakami kūryba, rekomenduoju perskaityti Ievos Toleikytės debiutinį apsakymų rinkinį „Garstyčių namas“.

***

Trečias savaitgalis iš eilės Alytuje.

Šeštadienį atsikėlėm anksti ir išvažiavom tvarkyti artimųjų kapų, prieš tai dar užsukom paimti krikšto tėvo su močiute. Turim tris 8 lankomus kapus: 1.) senosiose Užupių kapinėse palaidota močiutės sesuo su vyrų ir jų motina; 2.) naujosiose Užupių kapinėse palaidotas mano senelis, ant kalniuko – 3.) mamos krikšto tėvas ir kiek toliau 4.) jos tėvas, mano biologinis senelis; 5.) pirmojo Alytaus kapinėse guli mano prosenelė, 6.) prosenelės giminaičiai (taip ir nesuprantu, kokie), 7.) mano tėvo mama ir tėvas, 8.) mano tėvo mamos tėvai ir tetos R. tėvas. Iš visų kapų tvarkom tik mano senelio, mano prosenelės ir prosenelės giminaičių kapus. Be to ne visi iš mūsų visus kapus lanko, pvz. krikšto tėvas neina prie savo tėvo kapo – taip jau susiklostė jų santykiai.

Vaikystėj visada laukdavau Vėlinių, nes man patikdavo degioti žvakutes. Patikdavo degioti taip, jog dažnai kieme ar už namo su draugais šiaip ką nors degindavom. Kai buvau vaikas, į kapines nešdavomės paprastas žvakes, bet jos dažnai gesdavo – užtekdavo silpno vėjelio. Po to sugalvojom, kad galima nupjauti bambalius ir tą plastmasę uždėti ant žvakių, taip jos būdavo apgaubtos ir ne taip lengvai pasiduodavo vėjui. O dar vėliau atsirado tos žvakės plastmasiniuose arba stikliniuose indeliuose, ir visos problemos savaime išsisprendė.

(Žodį „plastmasė“ gūglinau, kad neparašyčiau neteisingai ir prieš tave neapsijuokčiau. Šiaip aš labai daug žodžių rašybos nemoku, ypač visi tie žodžiai su „gi“ – kaipgi, visgi, betgi, dargi, kodėl gi…)

Alytuje buvo čigonų bendruomenė (tais laikais romais jų niekas nevadino), įsikūrusi prie Nemuno. Jie irgi laidojo vieni kitus pirmojo Alytaus kapinėse. Tos kapinės jiems buvo netoli, ir čigonai atvažiuodavo arklių traukiamais vežimais. Mano prosenelės giminaičių kapas buvo netoli kapinių tvoros, pro kurią prariedėdavo čigonų vežimai – būdavo daug triukšmo. Kiti čigonai eidavo prie savo artimųjų kapų takeliu pro mūsų tvarkomą kapą. Jie nešdavosi užkandos ir butelius degtinės, šūkčiodavo, dainuodavo kažkokias dainas. Niekas ant jų nepykdavo, niekas jiems nieko nesakydavo – žinojom, kad čia čigonai ir kad jiems taip reikia.

Po to vienais metais prie mano tėvo tėvo kapo sutikom mano tėvą su jo motina. Jie pakvietė mus į svečius. Buvo nejauku, o greitai viskas peraugo į terorą, taigi mes su mama pabėgom iš jų namų. Nuo tada iki pat dabar, kai artėju prie tėvo tėvų kapo, apsižvalgau ar kur nors nesimato tėvo.

Kartais aš mąstau, kas bus, kai mirs mano tėvas. Kai mirė mano mamos tėvas, ji net nenuėjo į jo laidotuves. Po to kartą paskambino man telefonu ir pasakė, kad nuėjo aplankyti jo kapo, ten išsiverkė ir nurimo.

Kartais aš mąstau, kas yra blogiau – sugebėti atleisti žmonėms dalykus ir taip tapti vėl pažeidžiamu, ar nešiotis viduje nuoskaudas ir atidžiai save saugoti?

***

Kai tu išeini, aš atsigulu į tavo pusę ir uodžiu tavo likusį kvapą.

Raudonplaukė

Pastebėjau tą porelę iš tolo – merginos suknelė iškart atkreipė mano dėmesį. Kai jie artėjo link stotelės, pastebėjau, jog merginos plaukai raudoni, o jau kojų gražumas! Po to labai sutrikau, kai pamačiau, jog jos vaikinas mūvi treningines kelnes ir yra įsispyręs į šlepetes. Tai vienas iš tų neteisingų dalykų, mano galva, kurie kažkodėl ima ir įvyksta gyvenime, ir tu negali nieko pakeisti.

Kai pora sustojo prie stotelės, pradėjo bučiuotis. Bučiavosi ilgai. Ir kuo ilgiau bučiavosi, tuo aš dažniau žiūrėjau į laikrodį. Atrodė, jog laikas sustojo, ir dabar esu priverstas būti prie šios meile trykštančios poros.

Ir štai tą akimirką man šovė visai nebloga mintis. Greičiausiai vaikinas yra labai geras lovoj ar šiaip geras, todėl merginai visiškai nusispjauti, ar jis su treningais, ar nesusikuitęs.

Pasukau galvą į jų pusę, jie vis dar bučiavosi, jos rankos buvo po jo marškinėliais. Taip, greičiausiai taip ir bus – jis yra tiesiog labai geras.

Galiausiai, kai, atrodė, po amžinybės atvažiavo 10 troleibusas, aš atsistojau. Eidamas link troleibuso durų pamačiau, kaip pora atsisveikina ir mergina pradeda eiti link troleibuso. Tokia visa švytinti. Įlipau per vidurines duris, išsitraukiau bilietą, ir tada pastebėjau, kad raudonplaukė mojuoja savo vaikinui pro galinį troleibuso langą. Jos nugara apnuoginta, ji keliais užsilipus ant galinių sėdynių. Net nusišypsojau, toks kažkoks jaukus vaizdas, patvirtinantis tai, jog grožis ir meilė, ar bent jau grožis, dar nepaliko mūsų pasaulio.

Pažymėjęs bilietą atsisėdau. Tada išgirdau kaip mergina artėja iš troleibuso galo. Praėjusi mane atsisėdo kitoje pusėje nei aš. Nusprendžiau nežiūrėti į ją, galvojau dar gal ims ir pamatys kokiame nors atspindyje, kad žiūriu į ją. O aš visai nenorėjau, kad ji jaustųsi dar geriau, nei kad jaučiasi, nes man pavydu, jog žmonės gali būti tokie laimingi, tokie laimingi ir žavūs. Aha, kažkada aš irgi esu taip jautęsis: išnerdavau ryte iš Šv. Stepono gatvės dar su tuometinės draugės kvapu ant rankų, ir eidavau gatve beveik pasišokinėdamas – ir visos gatvės buvo man, ir į mane merginos žiūrėdavo, nors gal man taip tik atrodydavo. Taip, greičiausiai man taip tik atrodydavo, bet tos akimirkos vis tiek buvo nuostabios.

Pagavau save žiūrintį į ją. Nusisukau. Už lango nieko įdomaus, vakarėjantis Saulėtekis, tuščios gatvės. Vėl pažiūriu į ją, o ji tuo metu kaip tik išsitraukia knygą. Tokia žavi ir dar su knyga! Pasijuntu visai bejėgiškai. Ir ta jos apnuoginta nugara, ir ta knyga, ir jos rausvi plaukai, ir jos kojos, kojos, kojos..

Įdomu, kokią knygą ji skaito. Matau, kad storą, bet plonais viršeliais. Galbūt ji skaito Douglas Coupland „Gyvenimas po dievo“? Galbūt net jai labai patinka? Įsivaizduoju, kad galėtume kartu būti depresyvi pora: aš grįžtu iš darbo ir sakau „viskas, daugiau negaliu“, o ji, visą dieną praleidusi namuose, nes yra per jautri, jog galėtų dirbti, sako „aš irgi daugiau negaliu, visas šitas gyvenimas..“. Gyvenimas būtų tikrai puikus.

O gal ji skaito ką nors iš Murakamio? Nesvarbu, atleisčiau jai ir Murakamį. Net galėčiau sumeluoti, jog man jis irgi patinka. „Žinai, jis taip buitiškai ir jautriai rašo..“. Bullshit, bet užtat kokia mergina!

Išlipęs prie namų nueinu į parduotuvę ir nusiperku batoną ir skardinę giros.

3 Filmai

Praėjusią savaitę žiūrėjau tris filmus.

Ketvirtadienis: A Single Man (2009). Jau vien filmo treileris mane nuteikė taip, kaip reikia – tikėjausi įtempto filmo, būtent tokį filmą ir pamačiau. Nenoriu pasakoti daug apie siužetą: filme užfiksuota istorija apie vyrą, netekusį antros pusės, ir tai, kaip jis jaučiasi. O jaučiasi jis siaubingai, ir viso filmo metu ta tragiška nuotaika perteikta nuostabiai. Filmas truputį lėtas, bet būtent tokie man ir patinka. Labai gražiai sužaista su spalvomis, kurios perteikia pagrindinio veikėjo būseną.

– – –

Penktadienis: Somewhere (2010). Filmo scenarijaus autorė – Sofia Coppola, kurią myliu dėl anksčiau matyto filmo Lost In Translation, kuriam ji irgi parašė scenarijų. Galvojau, jog blogiau už Lost In Translation ji čia tikrai nepavarys, ir iš pradžių atrodė, kad neklydau: rodoma vieno vyro kasdienybė, rutina alkoholis-cigaretės-moterys, visur nuobodybė ir vienatvė. Labai patiko filmo scena, kai pagrindinis veikėjas guli lovoj ir žiūri į dvi striptizo šokėjas. Filme daug lėtų, ištęstų vietų, kurios man tikrai patiko, tačiau įpusėjus filmui atsirado jausmas, jog filmas neturi persilaužimo, kad pagrindiniui veikėjui trūksta stipresnio jausmo. Pabaiga irgi šiaip sau, norėjosi aiškesnės, kad galėčiau ramiai ir užtikrintai pamatyti happy end‘ą. Pažiūrėjęs filmą jaučiausi matęs nemažai gerų scenų, tačiau nesijaučiau ką tik žiūrėjęs filmą.

– – –

Sekmadienis: Fear X (2003). Šitą filmą pirmąjį kartą mačiau, kai buvau dešimtoje arba vienuoliktoje klasėje. Pažiūrėjau tada jį ir pagalvojau, kad tai yra nuostabus filmas, ir nuo tada visokiuose socialiniuose tinklapiuose prie filmų skilčių visada jį įrašydavau, ir pažįstamiems pasiūlydavau, bet taip ir nesulaukiau niekad gerų atsiliepimų apie jį; greičiausiai jo niekas ir nežiūrėjo iš mano aplinkos.

Neseniai prisiminiau šį filmą ir pasiūliau kambariokui, šis pažiūrėjo ir liko patenkintas, sakė priminė Lyncho filmus. Kadangi Lyncho filmų beveik nesu matęs, tai negaliu nei sutikti su kambarioku, nei nesutikti. Filme daug įtampos, veiksmas rutuliojasi lėtai, pagrindinio veikėjo veikla įtraukia, filmas puikiai primeta ramią ir tuo pačiu įtemptą nuotaiką. Vėliau nuotaika tik sunkėja, o paslaptis aiškėja taip lėtai, jog atrodo, kad visai niekas neaiškėja. Scenos viešbutyje primena baugią filmo The Shining ir paslaptingą rašytojo Haruki Murakami romano Dansu Dansu Dansu atmosferą. Vienintelė bėda – filmo pabaiga. Negaliu sakyti, kad ji mane nuvylė, bet negaliu sakyti, kad ir likau patenkintas ja. Galbūt ji labai logiška, bet galėjo būti kažkokia stipresnė. Įdomu tai, kad studija, filmavusi šį filmą, po jo išleidimo visiškai bankrutavo, nes filmas buvo finansiškai visiškai nesėkmingas. Gaila, kad taip, bet kad ir kaip bebūtų, džiaugiuosi turėjęs galimybę pamatyti šį filmą.