Posts Tagged ‘Henning Mankell’

2012

2013/01/03

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas Apsėstieji, Charles Bukowski apsakymų rinkinys Paprastos beprotybės istorijos, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Henning Mankell “Klystkeliais“

2012/07/14

Henning Mankell

“Klystkeliais”

Puslapiai: 544

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 3000 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Nuostabus viršelis. Būtent tai, ko reikia geram, įtraukiančiam ir kraupiam detektyvui. Lenkia net kitus knygos leidimus (švedų pirmasis leidimas, antrasis leidimas, anglų leidimas, amerikiečių leidimas, vokiečių leidimas). O įdomiausia, jog iš pradžių viršelį suvokiau kaip abstrakciją, ir tik daug vėliau supratau, kas jame yra pavaizduota.

Nesinori daug rašyti apie romaną, kad nesugadinčiau malonumo tiems, kas jį skaitys. Viskas įprasta: yra žudikas, aukos, policijos pareigūnai ir jau pažįstamas depresyvusis inspektorius Kurtas Valanderis, ir yra daug keistų dalykų, kuriuos jis turi sudėlioti tinkamai į vietas, kad viską išspręstų. Romane veiksmas pasakojamas iš dviejų perspektyvų – žudiko ir policijos inspektoriaus. Išeina toks dvigubas pasakojimas, kuris leidžia palaipsniui artėti prie tiesos. Pliusas už tai, jog labai gerai išplėtotas žudiko personažas. Neseniai žiūrėjau BBC susuktą šio romano ekranizaciją, tai filme žudikas buvo kur kas blankesnis, nors pati filmo pabaiga, kuri nėra tokia, kaip kad romane, paliko labai gerą įspūdį.

Perskaitęs knygą supratau, kad Henning Mankell detektyvai nėra šabloniniai detektyvai. Jo sukurtas veikėjas Kurtas Valanderis ir viskas, kas su juo yra susiję, šiuos detektyvus verčia labai neblogomis dramomis. Šiuose detektyvuose užtektinai vietos palikta ne tik problemoms, susijusioms su nusikalstamumu, žiaurumu, tačiau ir labai kasdieniams žmogiškiems dalykams kaip tėvų ir vaikų santykiai, vyro ir moters santykiai, žmogaus nesugebėjimas atsiriboti nuo darbo.

Henning Mankell “Žudikas be veido“

2012/07/01

Henning Mankell

“Žudikas be veido”

Puslapiai: 352

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 3000 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Šiuo rašytoju susidomėjau perskaitęs Salomėjos trumpą recenziją apie jo romaną „Klystkeliais“. Bet kadangi būtent tos knygos neradau Baltų lankų leidyklos knygyne, tai pėmiau „Žudiką be veido“.

Anksčiau esu skaitęs kelis Agatos Kristi detektyvus anglų ir lietuvių kalbomis, Paul Auster psichologinį detektyvą/trilerį „Niujorko trilogija“ ir Charles Bukowski „Skaitalą“ (ar pastarąjį galima vadinti detektyvu – diskutuotinas klausimas). Bukowskio detektyvas buvo savam stiliuje, Agatos Kristi detektyvai per daug panašūs (visur nuodai pasirenkami kaip žudymo priemonė) ir nekeliantys daug intrigos, o štai Paul Auster romanas buvo kažkas nuostabaus – ir psichologija, ir mistika, ir tokia sick sick sick nuotaika, jog negalėjau atsitraukti nuo tos knygos. Na, o kuo skiriasi Henning Mankell detektyvas nuo visų anksčiau skaitytų?

Visų pirma, romano pagrindinis veikėjas inspektorius Kurtas Valanderis yra truputį kitoks, nei visų skaitytų detektyvinių romanų ar matytų trlerių filmų veikėjai. Jis toks užsidepresavęs, visąlaik galvoja apie tai, kokie dabar baisūs laikai, ir kad viskas tik blogėja. Aišku, jis kartais išgeria, aišku, jis mažai miega, valgo, kas papuola. Ir dar, lyg problemų būtų maža, jis negali surasti kalbos tiek su tėvu, tiek su dukra, o su žmona išsiskiria. Nepaisant visko, pagrindinio veikėjo problemos yra labai žmoniškos, suprantamos, ir jos netrukdo skaityti.

Antra, rašytojas puikiai perteikia Švedijos problemos. Mes esam įpratę galvoti, jog visa Skandinavija yra tarsi nuostabaus gyvenimo oazė, tačiau Henning Mankell pateikia kiek kitokią Švedijos versiją. Besikeičianti Švedija – narkotikų, prostitucijos, prekybos žmonėmis liūne skęstanti valstybė, neišvengianti skandalų aukščiausiuose politikos sluoksniuose, nesugebanti išspręsti imigrantų antplūdžio problemų. Visi šie dalykai labai gerai perteikti, romane yra savo vietose, be jų šis detektyvas prarastų savo gelmę.

Knyga taip įtraukė, jog net būdamas lėtas skaitytojas perskaičiau ją per mažiau nei parą. Visų pirma, 352 puslapiai skaitant kišeninio formato knygą labai greitai ištirpsta, o kur dar autoriaus sukurta intriga, verčianti skaityti romaną vos tik atsiradus laisvai minutei ;) Manau knyga turėtų patikti tiems užkietėjusiems detektyvų mėgėjams, tiek tiems, kurie karts nuo karto paskaito tokio turinio literatūrą.

P.S. Aš, būdamas didelis CSI mėgėjas, pastebėjau vieną dalyką. Ant knygos nugarėlės yra užklijuotas lipdukas. Jį nulupus, galima matyti, jog knyga buvo išleista su klaidingai parašyta autoriaus pavarde ir vardu – Heninning Mankel. Įdomu, ar visas tiražas buvo taip išleistas, ir kiek laiko/nervų/pinigų kainavo klaidos ištaisymas? ;)

 

Dredai, Kojos, Suknelės

2012/03/18

Naktį sapnavau kad kažkas man liepia surasti kodą man nurodoma jog turiu ieškoti dvejose rašytojo Henning Mankell knygose aš einu į knygynus ir ieškau tų knygų ir niekur jų nėra ir nežinau ką daryt pradedu desperatiškai vartyti visas knygas iš eilės prieina pardavėja ir pasako kad čia kodų nėra taip sapnas ir baigiasi.

Kitą dieną man paskambino iš Baltų lankų knygyno ir pasakė, jog rado vieną iš mano ieškotų Henning Mankell knygų ir kad palaikys man ją ;)

– – –

Šeštadienį planavau su kambarioku eiti į futbolo rungtynes, bet jis staiga sužinojo, kad mirė jo močiutė, taigi išvažiavo namo. Taip aš į futbolo rungtynes nenuėjau, bet nuėjau į vienos kolegės iš radijo gimtadienį.

Visi jos ir jos vaikino ankstesni gimtadieniai vykdavo jų bute. Prisirinkdavo daug žmonių, beveik visada tie  patys, pusė jų nelabai pažinodavau ir nežinodavau, kaip su jais bendrauti. Daug kas ten ateidavo poromis, o aš kaip eidavau vienas, taip eidavau. Tie gimtadieniai man dažniausiai baigdavosi taip: sulaukdavau dvyliktos ir po padainavimų išvažiuodavau namo arba su kuo nors susitikt.

Šiais metais gimtadienis vyko Pogo bare. Susirinko vėl beveik visi tie patys žmonės, kurie būna ir kasmet. Trūko kur sėdėti. Pabendravau su vienu, su kitu žmogum, po to ėjau klausyti pank roko grupės Lucky Strike. Klausydamas koncerto užmačiau tokią merginą su dredais, kuri patraukė mano dėmesį, nes tiek dredai, tiek jos veidas buvo gražūs. Turiu silpnybę dredams, bet ne visiems – ploni ir trumpi arba visai neprižiūrėti manęs nežavi. Ta mergina buvo su vaikinu, todėl žiūrėdamas į ją jaučiausi darantis mažytį nusikaltimą. Vėliau jos vaikinas nuėjo kažkur ilgam, o ji stoviniavo tai vienoj, tai kitoj vietoj, kol galiausiai prisėdo ant sofos krašto, prie kurio aš visąlaik stovėjau. Man kilo stiprus noras pauostyti ją (man atrodė, kad ji turi kvepėti), bet, aišku, to nepadariau. Bandžiau sutelkti dėmesį į koncertuojančią grupę, bet galvoje ėmė suktis mintys apie vieną buvusią merginą, kuri turėjo dredus.

Jos galva visada kvepėdavo vienu šampūnu, ir aš vis norėjau to šampūno nusipirkt, bet kažkokiu būdu nerasdavau jo, ir tik po dvejų metų, kai jau buvau išsiskyręs su ja, kartą grįžęs namo į Alytų radau vonioje to šampūno buteliuką. Pamenu apžiūrėjau jį atsargiai, pauosčiau, įsitikinau, jog tikrai toks pats, kartą išsiploviau juo galvą, bet daugiau niekada jo nenaudojau.

Po to Pogo bare sutikau klasioką, ėjom parūkyt ir išgert alaus. Viduje buvo labai labai karšta, todėl lauke praleidom daug laiko. Po kiek laiko lauke užmačiau ir tą merginą su dredais – stovėjo prie pankų būrelio ir rūkė. Jos kojos buvo tokios tiesios, gal net berniukiškos, ir man niekaip nepavyko įsivaizduoti kaip jos kojos atrodytų nuogos.

Tuo tarpu klasiokas labai daug kalbėjo apie kekšes. Jis vis žvalgėsi į panas kaip išbadėjęs ir su nusivylimu sakydavo nėra čia šiandien kekšių arba kur tos visos kekšės dingę? Mano ir jo santykis su merginomis yra labai skirtingas, bet man nesunku klausytis jo kalbų apie dulkinimąsi ir pan. Jam tiesiog tinka būti tokiu, koks jis yra. Kad ir kaip bebūtų, vakaro pabaigoje jis pripažįsta, jog norėtų stipriai įsimylėti ir pasipasakoja, kad vienintelis žmogus, kurį buvo įsimylėjęs, buvo viena mergina iš mano Alytaus draugų kompanijos. Tai buvo seniai, ir jie niekada nedraugavo, bet flirtavo  labai ilgai. Vėliau jis susipažino su kita mergina, kuri iš tiesų buvo panaši į jo meilės objektą, ir jie draugavo su audringais išsiskyrimais ir susitaikymais gal 2-3 metus.

Kartą viena mano simpatija man parodė vaikiną, su kuriuo flirtavo, nors ji pati tuo metu draugavo su kitu vaikinu. Tas, su kuriuo ji flirtavo, matyt buvo stipriai ją įsimylėjęs, nes po kiek laiko pradėjo draugauti su tokia mergaite, kuri buvo mano simpatijos jaunesnė ir negražesnė versija. Keista, kad žmonės taip pasąmoningai ieško panašių variantų.

Dar kai gyvenau studentų bendrabutyje, 2010 metų vasarą vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Mes gyvenom antram aukšte, ir mūsų televizorius gerai rodė tik LRT ir dar kažkokį kanalą, o kai kurios futbolo varžybos buvo rodomos ir per LNK. Taigi vieną vakarą mes ėjom žiūrėti Argentina-Graikija rungtynių į penkioliktą aukštą, kur gyveno mano kambariokų du grupiokai. Vos ten nuėjom, aš iškart žado netekau, nes vieno iš tų vaikinų mergina buvo kaip mano buvusios merginos kopija, tik šviesiaplaukė. Ji vilkėjo nuostabią melsvą suknelę. Kol rodė varžybas, viskas buvo gerai – sekiau žaidimą, ir tiek. Bet po varžybų visi užsinorėjo dar išgerti alaus ir pažaistų šaradų, o ta mergina sėdėjo kaip tik prieš mane, visąlaik man buvo prieš akis, ir aš jaučiausi labai nejaukiai, galvojau ar niekas nepastebi KAIP kartais aš į ją žvilgteliu.

Po to nemačiau tos merginos labai ilgai, bet dabar sutinku dažnai, nes mes su kambarioku kiekvieną antradienį važiuojam į vieną barą žaisti protmūšio, o ta mergina visada būna kartu su mumis komandoje. Kartais aš pažiūriu į jos pirštus arba iš tolo stebiu pro langą kaip ji rūko lauke, bet mano žvilgsnis dabar visai kitoks, toks ramus, paprasčiausiai ramus.

Kai iš viso su klasioku buvom išgėrę po penkis alaus, nusprendėm skirstytis. Aš grįžau prie gimtadienio stalo, ten žmonės jau irgi buvo beveik visi iškrikę, taigi su jubiliate ir jos vaikinu kartu išėjom iš baro, išsikvietėm taksi ir išvažiavom.

– – –

Naktį sapnavau kad man reikia sudėti daug visokių vaisių tam tikra tvarka koridoriuje į lentynas kad galėčiau tokiu būdu užburti kambarioką kad jis daugiau negertų tiek daug ir susitvarkytų gyvenimą aš dėliojau tuos vaisius ir dėliojau ir niekaip negalėjau surasti tinkamos kombinacijos burtui man pradėjo drebėti rankos ir aš nuėjau valgyti.

Šįvakar grįždamas namo užsukau į parduotuvę ir nusipirkau kriaušių, obuolių ir kivių ;)

Witold Gombrowicz “Apsėstieji“

2012/02/29

Witold Gombrowicz

“Apsėstieji“

Puslapiai: 384

Išleido: „Baltos lankos“

Metai: 2012 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Maketavo: Sigrida Juozapaitytė

Witold Gombrowicz atradau netikėtai – į rankas pateko jo romanas „Kosmosas“, ir vos jį pradėjau skaityti, supratau, jog tai yra labai savitas rašytojas, kurio kūrinys yra toks nuostabus, jog net nenupasakojamas. Vėliau skaičiau jo romaną „Transatlantas“, tačiau šis nepaliko tokio gero įspūdžio kaip „Kosmosas“. Žinojau, jog yra dar kelios jo knygos lietuvių kalba, tačiau nutariau padaryti pertrauką.

Vasario pradžioje mane pasiekė žinia, jog pasirodė dar vienas jo romanas – „Apsėstieji“. Ir kaip tikras apsėstasis po darbo iškart užbėgau į „Baltų lankų“ leidyklos knygyną, apžiūrėjau knygas, supanikavau, nes nemačiau niekur „Apsėstųjų“, bet tada mane išgelbėjo pardavėjas, kuris surado tą knygą, aš ją nusipirkau, ir jau kitą dieną palaimingai gulinėjau gimtuose namuose sklaidydamas šios knygos lapus.

Visų pirma – nuostabus viršelis! „Baltų lankų“ leidyklos serijos „Rinktinė proza“ knygos visada pasižymėjo gražiu leidimu, o Witold Gombrowicz „Apsėstieji“ dar aukščiau užkelia kartelę šios serijos leidiniams. Pasidomėjęs plačiau, suradau jau pažįstamą dailininką Zigmantą Butaitį, kuris buvo ir Pawel Huelle knygos „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ dailininkas, taigi pliusas jam už gerą skonį. (Palyginimui – kitų leidyklų viršeliai: prancūziškas leidimas, angliškas leidimas, lenkiškas.)

Šiame romane Witold Gombrowicz vėl stebina savo detalumu, sukurtais veikėjų charakteriais, mistiniais elementais. Būtent mistika šioje istorijoje mane labiausiai ir žavėjo, norėjosi kuo greičiau perskaityti romaną ir sužinoti kaip, kas ir kodėl vyksta senoje pilyje Lenkijos kaime. Viena iš tų knygų, kurių nesinori paleisti iš rankų. Puikus vaistas, nutraukęs mano ilgoką neskaitymo laikotarpį.

(Dėka šios knygos planuoju trumpam pereiti ant detektyvų (Henning Mankell), o kitas Gombrowicz knygas pasilikti ateičiai. Gyvenimas ilgas, nesinori visko, kas nuostabu, perskaityti per anksti.)


%d bloggers like this: