Posts Tagged ‘Hermann Hesse’

2013.09.25

2013/09/30

Kartais net nesinori suvokti, kad nesutarimai tarp vyro ir moters kyla dėl tokių menkniekių, kurie man pačiam niekada nekėlė problemų. Dažnai pagaunu save galvojantį, kad jeigu aš būčiau to vyro vietoje, tai tikrai neieškočiau problemų be reikalo. Įdomu tai, jog tiems kitiems jų problemų priežastis atrodo labai suprantama, visiškai natūrali, ir jiems keistai atrodo, kad man jų problemų priežastis kelia šypseną; ir atvirkščiai – jiems nesuprantamos mano problemos.

*

Savaitgalį sėdėjom virtuvėj su mamos draugu ir valgėm. Aš valgydamas žiūrėjau pro langą, o jis vartė žurnalą, kažką skaitė. Tada sako: žiūrėk, klausia kokia moters figūra yra geriausia. Yra kriaušė, obuolys, gitara… Jis išvardino visus figūrų tipus ir tada paskaitė jų aprašymus. Kaip čia dabar pasakyt, kuri geriausia? Aš nusišypsojau, o jis išties suko galvą. Bet po to ir jis nusijuokė, paėmė šakutę ir toliau valgė.

Yra du moterų tipai, kurie mane itin žavi, bet aš ne apie figūrų tipus šįkart.

Pirmojo tipo moteris sutikau tik kelias, jos retai pasitaiko. Tai kažkiek fatališkos moterys, kurias iš pradžių stebiu iš tolo, man jos netgi nepatinka, bet pamažu pats pradedu artėti prie jų. Su jomis visada viskas keblu: imi jaustis kvailas, susigėsti be reikalo, atsargiai renki žodžius, prie jų visada nori gražiai atrodyti, ir tik daug vėliau supranti, kad joms nesvarbu kaip tu atrodai, kai jos nusprendė, kad nori tavęs. Kvailiausia, kad man norisi jas išgelbėti, nes jos atrodo paklydusios.

Jos myli be saiko, savęs negailėdamos, bet ir dingsta greitai, tavęs negailėdamos. Dažniausiai jos net ne tavo skonio, bet tai nė kiek nepalengvina kančios, kai jų nebelieka. Tu netgi blaiviai suvoki, kad su jomis ar taip, ar taip būtų nieko neišėję, kad su jomis neįmanoma buvo galvoti apie ilgą draugystę, bet vis tiek širdį gelia, ir dar kaip gelia. Ir dar tokios moterys kažkiek destrukciškos, ir tu niekad negali žinoti, ar kartais jos artimai bendrauja su tavimi ne todėl, kad bando desperatiškai patirti meilę su bet kuo, o gal tu esi jų pasirinktas įrankis savęs žalojimui.

Kitam moterų tipui priklauso moterys, kurios rūpinasi pasauliu, nors jis jas dažnai ir nuvilia. Tai tokios moterys, kurios nori viską išgelbėti, visiems padėti, jos dažnai myli visus ir viską, netramdo savęs, kai nori verkti, ir verkia jos dažnai – dėl to, kad balandis be kojos, dėl to, kad kažkaip ilgu pasidarė žiemos vakarą, dėl to, kad išgirdo kaip ją apkalba draugės. Jų jautrumas galiausiai persiduoda ir man, pats imu į viską jautriau reaguoti, siekiu tobulybės ir kankinuosi jos nepasiekdamas, kankinuosi nematydamas tobulų dalykų aplink save, ir tai yra pagrindinė problema, kai gyvenimas mane suveda su tokiomis moterimis.

Jos yra švelnios moterys, ir jų meilė švelni. Jos nėra isterikės, viską daro ramiai, priima tave tokį, koks esi, ir myli tave būtent tokį. Ir tikrai myli, ne taip, kaip tos fatališkos, kurių meile visada kažkiek nepasitiki. Jautrios moterys yra namai, į kuriuos malonu sugrįžti ne tik po savaitės, mėnesio ar ilgesnio laiko – į juos norisi sugrįžti ir po darbo dienos.

*

Kodėl aš karts nuo karto susižaviu labai sudėtingomis, chaotiškomis moterimis – klausimas nelengvas. Galbūt tai dėl mano iškreipto suvokimo apie meilę, kuris atsirado stebint aplinkoje gyvenusias poras ir skaitant knygas, kurios pamažu suponuoja tam tikrą suvokimą apie tai, kokia meilė būna, bet ne apie tai, kokia ji turėtų būti.

Mano mama buvo išsiskyrusi, nes tėvas buvo blogas, mano močiutė irgi buvo išsiskyrusi, nes vyras buvęs blogas, o mano prosenelės vyras buvo geras, bet miręs, tačiau ji vis tiek visada keikė vyrus, surasdavo už ką juos niekinti. Augau matydamas, kad vyrai yra blogi: jie geria, rūko, kartais yra netvarkingi, visada nedėmesingi moterims ir nelinkę klausytis jų kalbų. Ir nors aplink nuolat tuokėsi tetos ir dėdės, kaimynai ir tolimi giminaičiai, tie patys žmonės, dar neseniai buvę tokie laimingi, imdavo svaidytis žaibais ir skubėdavo skirtis. Skirdavosi, vėlgi, dėl vyrų kaltės. Niekada negirdėjau istorijų, jog dėl visko buvo kaltas moteris.

Augau, ir buvo baisu, kas iš manęs išaugs. Stengdamasis būti kuo mažiau blogu vyru, nesusidomėjau rūkymu, gėrimu, įkalbėjau save, jog būsiu ištikimas vyras. Kai man buvo penkiolika metų ir psichologas paklausė, ar turiu kokių nors baimių, aš atsakiau, kad bijau nesukurti normalios šeimos (tada dar tikėjau normalumu). Jis atsakė, kad man dar per anksti apie tai galvoti ir lape įrašė, kad esu „pozityviai mąstantis“. Po to tik dar labiau sunerimau, bet niekam apie tai nepasakojau. Juolab, kad pastebėjau, jos vis dažniau imu atsikalbinėti mamai, be to, nors ilgą laiką buvau įsimylėjęs vieną klasiokę, mintys, nelabai gražios, krypdavo ir prie kitų klasiokių, ir ne tik klasiokių, bet ir visai nepažįstamų merginų iš mokyklos ar gretimo kiemo. Bijojau pripažinti, kad jau tampu blogas; o būdamas šešiolikos metų surūkiau pirmą cigaretę ir išgėriau su kiemo draugais degtinės; blogiausia, jog man patiko ir gerti, ir rūkyti.

Ir, kaip minėjau, dar buvo knygos. Kažką juk reikia truputį apkaltinti, o knygos tam puikiai tinka, nes negali apsiginti. Būdamas vaikas skaičiau fantastines knygas, vaikiškus detektyvus apie Kalį Bliumkvistą, bet galiausiai pradėjau dairytis į dėdės poeto knygų spintą. Nežinau kodėl, bet vieną dieną pasičiupau Fransuaza Sagan knygelę „Sveikas, liūdesy/Truputis saulės šaltam vandeny“ ir skaičiau nelaimingas meilės istorijas. Tragiškas meilės istorijas. Skaičiau, ir man patiko. Patiko tų aprašytų meilių problematiškumas, trapūs žmonių likimai. Po to dar skaičiau ir kažkokią Hermano Hesse knygą, kurioje man labiausiai įstrigo meilės siužeto linija, nors knyga turbūt buvo visai ne apie tai; ir dar nemažai knygų skaičiau, ieškodamas jose netobulos meilės, o kai ieškai, tai ir randi. Niekur neperskaičiau apie tobulą ar bent jau normalią meilę, visur meilė buvo trumpalaikė, gniuždanti, nepaliekanti vilčių išsigelbėti. Todėl karts nuo karto pametu galvą, kai suprantu sutikęs bent kažkiek fatališką moterį – man norisi, kad ji pribaigtų mane.

Bet aš, gyvatė, šiek tiek stipresnis, nei galvojau.

Apie Skaitymą

2013/02/24

Man įdomu, kodėl visi taip akcentuoja jaunimo neskaitymą. Galbūt aš keistai užaugau, bet man augant niekas nekalbėjo, kad vaikai neskaito, nors aplink buvo pilna neskaitančių, ir niekas mūsų neragino skaityti. Mano mokykloje lietuvių mokytoja net niekada vasarai neužduodavo skaityti, kas būdavo visiškai įprasta kitose mokyklose.  Atrodo, jog mano kartos skaitymo reikalai niekam nebuvo aktualūs.

Vien tai, kad mano šeimoje niekas nepuoselėjo skaitymo, dabar atrodo keistai. Manau daugeliui vaikų knygos yra įdomus užsiėmimas, ir aš buvau ne išimtis. Pamenu tą dieną (tik nepamenu, kiek man buvo metų), kai pasakiau krikšto tėvui, jog jau moku skaityti. Jis buvo išgėręs ir suabejojo, ar aš tikrai moku skaityti. Taigi aš atsinešiau knygą „Zuikis puikis“ ir pradėjau skaityti jam. Kadangi jis vis dar negalėjo nuspręsti, ar aš tikrai skaitau, ar tą knygutę jau mintinai moku, jis nuėjo į knygyną ir parnešė man naują knygą. Knyga buvo apie Mauglį, bet tokia labai sutrumpinta versija su begale piešinėlių. Buvau paliktas su knygute vienas. Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir bandžiau ją skaityti. Buvo labai sunku, man paskaudo galvą ir sugedo nuotaika. Įveikiau tik kelis puslapius, tačiau pats skaitymas pareikalavo tiek jėgų, jog net nesupratau, ką skaitau. Tačiau kitą rytą nubudęs paėmiau knygą ir ją perskaičiau nuo pradžios iki galo. Jaučiausi didvyris.

Nuo trečios klasės įnikau į fantastines knygas, nes kieme draugai Tadas ir Matas būtent tokias knygas skaitė. Kai jie man pasakodavo istorijas, man viskas atrodydavo kaip koks fantastinis filmas. Greitai pamėgau fantastiką – vampyrus, keistus dievus, vilkolakius, drakonus ir t.t. Tarp mūsų draugų trijulės visiškas kultas buvo šešių knygų serija apie Hauką ir Fišer (Simonas R. Grynas) ir trijų dalių istorija apie Varajaus didvyrį (Rikas Šelėjus). Man tik niekaip mokslinė fantastika nepraėjo, galbūt buvau per jaunas jai. Vienintelė mokslinės fantastikos knyga, kurią skaityti buvo malonu, buvo „Plieninė žiurkė kariuomenėje“. O dar įdomus prisiminimas apie fantastines knygas ir draugus yra tai, kad vienos vasaros metu mes jau ne trise, o keturiese ar penkiese skaitėm fantastiką, ir būdavo, kad išsinešdavome adijalą, pasitiesdavome ant žolės, suguldavome pavėsyje ir skaitydavome kiekvienas savo knygą. Niekada nesu matęs taip skaitančių vaikų, bet norėčiau kada nors pamatyti tokį vaizdą ;)

Mama iš pradžių palaikė mano polinkį skaityti, nors jai ir kėlė nepatiklumą mano skaitomos fantastinės knygos, nes jos buvo tikrai ne vaikams skirtoms. Ji dažnai klausdavo manęs, ar tose knygose nėra ko nors negražaus. Atsakydavau, kad nėra, nors iš tiesų kartais būdavo – iki dabar dar atsimenu vienoje knygoje aprašytą sekso sceną, kai pora mylėjosi taip, jog sugebėjo neatsiskyrę nuo lovos į vonią pereiti (arba atvirkščiai) ;) Tačiau vėliau mama pradėjo vis dažniau klausti, ar man tikrai reikia tos ar anos knygos, ir galiausiai knygų pirkimas tapo ir močiutės prievole ;)

Mūsų namuose knygų skaitymas niekada nebuvo laikomas rimtu užsiėmimu. Mamą su knyga rankose pamenu labai retai, bet tai suprantama – ji paprasčiausiai neturėjo tam laiko. Krikšto tėvas skaitė tik Edmundą Malūką, tačiau tai truko ilgiausiai porą metų. Prosenelė neskaitė knygų iki tol, kol nepradėjau lankyti šeštos klasės. Jai labai buvo įdomus istorijos vadovėlis, vis skaitydavo; vėliau domėjosi ir geografija. Tiesa, dar galima paminėti ir močiutę su dieduku, kurie gyveno atskirai nuo mūsų: močiutė skaitė nebent laikraščius, o diedukas skaitė labai daug, ypatingai mėgo istorines knygas.

Tačiau svarbiausias veikėjas – mano mamos vyresnysis brolis. Jis mūsų šeimoje buvo poetas (tebėra iki šiol; to negalima atsikratyti), turėjo begalę knygų – juoda avis paprastų darbo žmonių giminėje. Prosenelė dėdės knygų kaupimą vertino šiek tiek kritiškai, tačiau per daug dėl to jam nepriekaištavo. Bet tikroji problema, dėl kurios knyga mūsų šeimoje nebuvo vertybė, buvo susijusi su dėdės charakteriu. Dėdė buvo uždaro būdo, egoistas, retai rūpinosi ir domėjosi kitais šeimos nariais, visada stengėsi gyventi savo atskirą gyvenimą. Taip jau susiklostė, jog knyga mūsų namuose buvo neatsiejamai susijusi su dėde ir jo atsiskyrimu nuo šeimos, kitų šeimos narių lūkesčių nepatenkinimu; knygų skaitymas buvo laikoma nenaudinga veikla, nes knygos skaitymas atėmė laiką nuo kitų namų ruošos darbų.

Maždaug šeštoje klasėje aš baigiau skaityti fantastines knygas ir visai neskaičiau nieko (išskyrus žurnalus vaikams ir apie sportą) kelis metus. Vėliau to paties dėdės dėka į mano rankas pateko „Prisukamas apelsinas“ (Anthony Burgess), perskaičiau ją per vieną naktį ir nuo to laiko dažnai prašydavau dėdės ką nors rekomenduoti. Knygų jis turėjo pilną spintą, būdavo neapsakomai malonu stovėti prie šitiek knygų ir tiesiog žiūrėti į jas. Po „Prisukamo apelsino“ greitai sekė „Stepių vilkas“ (Herman Hesse), tačiau jį perskaitęs supratau, jog man reiktų paieškoti paprastesnės literatūros. Neatsimenu, kokios knygos sekė toliau (bet kažkada tuo metu atradau Bohumilą Hrabalą), tačiau puikiai atsimenu kaip apsidžiaugiau, kai dėdė, eilinį kartą kraustydamasis iš vieno buto į kitą, nusprendė palikti mūsų bute tą spintą su knygomis. Ir ji pasiliko ten ilgam, dabar nepamenu, kiek metų ji prastovėjo mūsų viename kambaryje. Man patikdavo prie jos atsistoti ir vartyti knygas – dažniausiai net neieškodavau ko skaityti, tiesiog šiaip stovėdavau ir vartydavau arba žiūrėdavau į jas (dabar taip kartais darau bute Vilniuje, nors čia mano knygų kolekcija yra kukli). Tai kažkuo panašu į įprotį nueiti iš kambario į virtuvę, atidaryti šaldytuvą, pažiūrėti vidun į visus maisto produktus ir tada, uždarius šaldytuvą, grįžti atgal į kambarį.

Atsiprašau už nukrypimą, grįžtu prie knygų skaitymo. Nuo dešimtos klasės kartais vis nusipirkdavau vieną kitą knygą, o mama nuolatos man priekaištaudavo, kad leidžiu pinigus niekams. Ji priekaištavo ne tik dėl knygų, bet ir dėl muzikinių diskų. Tai labai erzino. Didžiausia bėda buvo tame, kad man nuo anksti visi artimieji pradėjo dovanoti pinigus per Kalėdas ir gimtadienius (niekada nedarykite to savo vaikams, nes pinigai nesuteikia netikėtumo džiaugsmo), sakydami, kad nusipirkčiau, ko noriu, tačiau mama mane nuolat bandydavo atkalbėti nuo sumanymo pirkti vieną ar kitą daiktą. Jai labiausiai norėjosi, kad aš pinigus taupyčiau šiaip, be priežasties. Tokiu būdu pradėjau nuolatos meluoti mamai. Iš pradžių sakydavau, kad knygą nusipirkau pigiai, o vėliau pradėjau knygas dėti į stalčius ar lentynas tarp kitų knygų, kur mama nepastebėtų, kad yra nauja knyga; panašiai elgiausi ir su kompaktiniais diskais.

<…>

Mūsų šeimos požiūrį į knygą puikiai iliustruoja ir tai, jog gimtadienio ar Kalėdų proga iš mamos niekada nesu gavęs knygos. Tiesa, kai buvau paauglys, po vienų Kalėdų taip jau išėjo, jog būtent už mamos dovanotus pinigus nuėjau ir nusipirkau dvi knygas iš „Žvaigždžių karų“ serijos – kai grįžau namo su knygomis, kilo baisus ginčas; užtat kaip įdomu buvo jas skaityti!

Šiuo tekstu nenoriu parodyti savo šeimos narių kaip ydingų žmonių. Jie visi turėjo savo priežastis, nulėmusias jų ryšį su knyga. Dabar mamai kiekvieno gimtadienio ir Kalėdų metu padovanoju po knygą. Ji viską perskaito, kartais paprašo, kad parvežčiau ką nors iš savo Vilniuje sukauptų knygų. Dingo ir jos priekaištai dėl to, kad leidžiu pinigus knygoms – nors kas žino, kaip būtų, jeigu gyvenčiau su mama po vienu stogu ;)


%d bloggers like this: