A final goodbye
All we love we leave behind
Converge – All We Love We Leave Behind
Pasirodo, tai daina apie vokalisto mirusį šunį.
***
Kartais galvoju, kad randantis vis daugiau būdų kaip mums komunikuoti vieniems su kitais mūsų bendravimas tampa vis labiau paviršutiniškas.
***
Šiandien penktadienis, aš gerai nusiteikęs ir pats nesuprantu kodėl, bet klausausi Foje, Nojaus, HIM „Razorblade Romance“ albumo demo versijos.
HIM žymėjo pačią mano susidomėjimo muzika pradžią. Tuo metu kaip tik nusipirkau jų kasetę „Razorblade Romance“, vėliau sutaupiau pinigų muzikiniam centrui ir jau pradėjau pirkti kompaktinius diskus. Pirmieji pirkiniai labai gerai atskleidė tuometinį mano skonį ar jo neturėjimą – Limp Bizkit, Gorillaz ir atlikėja Atlanta. Tačiau ne jokia kita grupė, o būtent HIM ilgam išliko pagrindine grupe, kurios muzika mane žavėjo. Dabar kai pagalvoju, tai buvo popsovas rokas su ne itin gerais tekstais, o tuo metu atrodė, kad būtent tekstai yra kažkas TOKIO.
Kai jau turėjau jų tris kompaktus, per muzikinį centrą užprogramuodavau tam tikrą dainų seką iš visų trijų kompaktų, atsiguldavau į lovą prieš miegą ir, klausydamas HIM dainų, svaičiodavau apie vieną klasiokę. Tada paimdavau muzikinio centro valdymo pultą, o jis buvo toks labai švelnus, ir kartais priglausdavau jį prie lūpų, įsivaizduodamas, kad gal va panašus jausmas būtų ir bučiuoti tą klasiokę.
Vaje ;)
***
Ar kunigo Toliato knygų sėkmė (pirmoji parduota 18 000 egz. tiražu) žymi žmonių viltį, jog dvasingumą galima nusipirkti? Kodėl žmonės taip gausiai neperka Biblijos? Jei Leknickas leidžia žmonėms, nesusijusiems su poezija jaustis, kad jie per jo kūrybą priartėja prie poezijos, ar nėra taip, kad Toliatas suteikia viltį, kad per jį žmonės priartės prie Dievo? Jei Toliato knygos skatina žmones būti geresniais vieni kitiems, tada viskas puiku. Ir turiu pripažinti, kad Leknickas su savo kūryba yra taip pat reikalingas žmonėms. Mums visiems reikia panašių dalykų, tik mes renkamės skirtingą jų išraišką.
***
There‘s a time in life you have to protest
There‘s a time in love you have to take a rest
Arno – I‘m Just An Old Motherfucker
***
When teenagers complain that they want to be treated like human beings it‘s usually because they are treated like human beings.
Heathers (1988 m.)
Jau kurį laiką man patinka filmai apie jaunimą paskutinėse mokyklos klasėse. Dažniausiai tai amerikiečių filmai, bet tai nėra blogai. Juose mane žavi tiek mintis apie asmeninės spintelės turėjimą, tiek tai, kad valgydami pietus jie geria pieną iš tokių mažyčių pakelių. Bet ne tai yra svarbiausia.
Artėjant trisdešimtmečiui pradėjau vis daugiau galvoti apie mokyklos laikus. Anksčiau manęs tai beveik visai nedomino. Mokyklos prisiminimai ją baigus dar lieka kažkiek laiko aktualūs, tačiau siaurėjant žmonių iš mokyklos laikų ratui, su kuriais aš bendravau, siaurėjo ir susidomėjimas mokyklos laikais. Kas pasikeitė, tai, matyt, atsirado kažkoks atstumas nuo tų laikų, ta distancija tapo tokia didelė, kad pagaliau pradėjau galėt prisiminti mokyklos laikus be nostalgijos ir be mokyklos laikams būdingų nuostatų ar nuotaikų.
Dabar dažnai prisimenu pabirus dalykus iš tų laikų – diskotekas, kuriose retai lankydavausi, kaip trindavomės prieš pamokas klasės rūbinėje, kokie buvom netikę tarpklasinėse krepšinio rungtynėse, įvairius dalykus apie mokytojas ir mokytojus, kvapą sporto salės persirengimo kambaryje ir persirengimo politiką tame kambaryje, tą įdomų flirtą su B. siaurame koridoriuje, kartais aplankydavusią baimę, kad tave mokytoja pakvies prie lentos, kai tu tuo metu sėdi suole ir tau yra stipriai pasistoję, kaip su klasioku sutrikę stebėjom vienos klasiokės tarpkojį ir ten kažkas keisto matėsi pro jos džinsus, ir t.t., ir pan. Tačiau nepaisant visų šitų pabirų smulkmenų ir istorijų, šiuo metu mane labiausiai žavi tas jausmas, kad būdami paaugliai mes jautėmės ypatingi.
Atrodė, kad viskas, kas vyksta, yra be galo svarbu. Problemos buvo skaudžios ir neišsprendžiamos, kiekvienas susižavėjimas atrodydavo kaip tikra meilė, kartais kylantys konfliktai kvepėdavo ilgu karu, nauja išgirsta muzika sužavėdavo, keisti, negirdėti filmai stipriai sujaudindavo, knygos atverdavo dar platesnę perspektyvą. Visi buvo įsitempę, bet elgėsi kaip tikri kietękai. Humoras buvo keistas, vešėjo cinizmas, juokdavomės iš dalykų, iš kurių dabar visai nesijuokčiau, ir tuo pačiu metu kiekvienas slėpėm savo jautriąją pusę, nes atrodė, kad ji niekam nereikalinga, o tau pačiam tik maišo.
Aš tikrai nenoriu grįžti į tuos laikus ir iš esmės tik todėl, kad tada nė vienas iš mūsų nebuvom pilnai savarankiškas ir, na, negalėjom dirbti ir užsidirbti pinigų, o tas jausmas, kad esi jau suaugęs, bet negali pilnai savęs realizuoti kaip suaugusio žmogaus, varė į neviltį.
arsonist's prayers 