Pramiegotas susitikimas / sapnas 2016.02.28

Sapnavau kad turiu nueiti į parduotuvę Drogas nes esu pažadėjęs Rū. pakeisti ją darbo metu ir nuėjęs į parduotuvę pagalvojau nejau ji tikrai dirba Droge nuo kada ji čia dirba buvo sunku viską suprasti aš nieko neišmaniau apie prekes Droge kažkokia kita darbuotoja man atnešdavo dėžes su prekėmis ir aš jas turėjau sudėti į lentynas reikiamose vietose nieko daugiau viskas buvo paprasta.

Vėliau buvau namie bet jie buvo visai kitokie buvau viską perstumdęs pakeitęs turėjau labai didelį monitorių ir dideles garso kolonėles čia buvo kaip įrašų studija ar kažkas panašaus buvom su Tadu Kurmiu ir dar kažkas buvo kambaryje mes turėjom įrašyti naują MTp albumą pastačiau du studijinius mikrofonus ir pakviečiau Tadą įrašyti vokalą bandėm daug kartų aš pavargau ir nuėjau prigulti ant sofos gulėdamas galvojau kad negaliu užmigti nes po to pramiegosiu kelionę mat dar turėjau nuvykti į Klaipėdą šįvakar susitikti su Rū.

Mane prižadino draugų juokas nubudęs pamačiau kad dabar jau 19 val. jei dabar išvažiuočiau į Klaipėdą labai vėlai ten atsidurčiau būtų mažiausiai 22 valanda per vėlu susitikti su Rū. o ir kur aš ten nakvosiu prisiminiau kad žinau prie autobusų stoties vieną hostelį tai ten ir miegočiau bet jau vėlu ir nebūtų laiko net kur eiti nebent pasivaikščioti kaip aš jai paaiškinsiu kodėl neatvažiavau negražu kad pramigau nors jei norėčiau tai dar galėčiau išvažiuoti stebėčiau pro langą kelių stulpelius ir vis tiek po kažkiek laiko atsidurčiau Klaipėdoje.

Nusprendžiau nueiti nusiprausti ir viską apsvarstyti taip sapnas ir baigėsi.

Berlin Sunrise

Po 16 valandų kelionės autobusu iš Berlyno atsisveikinam su draugu Vilniaus autobusų stotyje, ir aš pasuku link darbo, kur turiu pasiimti raktus.

Apsiniaukę, drėgna, šiek tiek šalčiau nei Berlyne. Prasilenkdamas su žmonėmis suprantu, kad jie kalba man nesuprantama kalba, ir tik kai nueinu į darbą ir kalbuosi su apsaugos darbuotoju, pamažu priprantu prie lietuvių kalbos.

Tada laukiu 10 autobuso, bet jis atvažiuoja pilnut pilnutėlis, taigi nelipu į jį, einu iki Kudirkos stotelės, ten laukiu, laukiu, laukiu… Iškart mintyse iškyla greitas ir patogus Berlyno metro. Kai galiausiai įsėdu į troleibusą, pavažiuoju iki Žaliojo tilto, išlipu, nes viskas erzina: per daug žmonių, per karšta, aš visas suprakaitavęs, plaukai riebaluoti, noriu valgyt.

Nusprendžiu eiti namo pėsčias, ir kiek paėjęs suprantu, kad tai turbūt geriausias sprendimas.

Berlynas patiko. Nepasakyčiau, kad Branderburgo vartai ar Potsdamo aikštė buvo kažkas ypatinga, tačiau Reichstagas paliko įspūdį, taip pat nuostabus jausmas buvo eiti iš už kažkokio pastato ir matyti kaip pamažu atsiveria vaizdas į Katedrą. Bet labiausiai įstrigo Pergamo muziejus – visiškai nurovė stogą. Patiko ir pats Kreuzbergo rajonas: kebabai ir rytiečių virtuvės, ir hostelis, kuriame buvome apsistoję, ir hostelyje esantis baras su didele didele knygų spinta.

Keisčiausia buvo matyti, kad žmonės geria alų viešose vietose, net ir prekybos centre: sėdi du vyrukai ant laiptų, geria alų, šalia vaikščioja policininkai, bet nieko tiems vyrukams nesako. Taip pat buvo keista, kai nuėjom į barą, kurio viduje buvo rūkoma. Ir dar per pirmą pusdienį mačiau du žmones, kurie šlapinosi tiesiog gatvėje. Bet šiaip Berlynas paliko tvarkos jausmą.

Pavalgęs ir nusiprausęs jaučiuosi gerai, nejuntu didelio nuovargio, todėl išsiruošiu į koncertą.

Viduje pilna žmonių, ryškiai per daug, todėl išeinu į lauką. Ten sutinku kolegą iš radijo, ateina kiti pažįstami, sutinku ilgai nematytą buvusią simpatiją K. Kalbam, geriam alų, rūkom. Kai kojoms jau per šalta, einam į vidų, ten užeinam į repeticijų kambarį – tokia ramesnė erdvė visam tam šurmuly. Kažkoks girtas bičas ateina ir prašo, kad leistume jam čia numigti; mandagiai išprašau jį lauk, aiškindamas, kad tuoj čia viską užrakinsim ir jis po to negalės išeiti.

The Stubs sugroja šauniai, klausausi jų stovėdamas ant laiptelių, nuo kurių gerai matosi scena. Jiems baigus, vėl išeinu į lauką, ten randu girtą GJ, jis kalbina dvi pažįstamas kurti verslą, bet viskas baigiasi tuo, kad pasakoja man apie savo problemas su mergina ir kodėl šiandien taip jis pasigėrė. Po kiek laiko atėjusi K. atima iš jo Becherovkos butelį, aš noriu iškviesti jam taksi, kad saugiai grįžtų namo (nesutiko; taip ir nežinau kaip jis grįžo namo). Tada kalbu su Ga., sakau mes tiek ir tiek metų pažįstami, bet kartais galvoju, kad visai tavęs nepažįstu, ar tu laimingas žmogus?

Sugrįžęs į vidų randu grojantį Chris Imler‘į, nelabai įdomu, tai nueinu vėl į repeticijų patalpą, ten kalbu su tokia chemike, ji dėvi raudoną suknelę, ji visada būna gražiai apsirengusi, kiek ją pamenu, o už durų vis dar toliau geria jaunimas, ir kai išeinu iš repeticijų patalpos, mane už rankos suima tokia mergina, ji sako koks tavo vardas?, sakau Povilas, ji sako aš tave pamenu, tu man patikai, sakau svarbu neužmiršk, kad reikia mokytis.

Istorija su ja labai paprasta: kartą sėdėjom ant sofos su Gyrtu, kalbėjom, buvom seniai nesimatę. Ir tada priėjo ta mergina ir prisėdo prie mūsų, sako sveiki, kiek man metų duotumėt? Aš norėjau juoktis, bet susilaikiau; Gyrtas jai davė 18, aš daviau 16, o jai lyg ir 17 buvo. Tada pasakojo, kad neturi draugų ir tik čia atėjusi jaučiasi gerai, kad gyvena tik su tėvu ir mažesniu broliu, ir kad tėvas ja nesirūpina, tik duoda vis pinigų, ir kad ji beveik pati augina brolį, ir kad jai nesiseka mokykloje, nes jai ten neįdomu, ir tada paklausė ką jai daryti – stengtis mokytis ar nesistengti, ir Gyrtas pasakė, kad jam jokio skirtumo, o aš pasakiau, kad stengtųsi, tai ji padėkojo ir nuėjo kažkur.

O kitą kartą aš sėdėjau fotelyje užsimerkęs, nes skaudėjo galvą, laukiau koncerto, ir išgirdau, kad ant šalia manęs esančios sofos kažkas prisėdo – vaikinas ir mergina. Jie kalbėjo, po to girdžiu mergina klausia: o kas šitas čiuvas? Vaikinas atsakė Povilas, jis tokią radijo laidą anksčiau vedė. Mergina sako: jis kietas, jis man liepė mokytis; ir aš mintyse nusišypsojau, supratęs, kokia tai mergina.

Dar kažkiek laiko praleidęs lauke grįžau į salę, ten jau grojo breakcore/rave, stebėjau kaip ant scenos lipa vietinės jaunos merginos, o viena iš jų tokia pasipuošusi: juodos pėdkelnės, trumpa juoda suknelė su keista iškirpte; ir kaip ji ten šoka, ir raivosi. Atrodė kaip nesubrendusi mergaitė, siekianti sulaukti vyrų pripažinimo. Liūdna, tik tiek. Priminė Berlyną:

– Are you alone? – klausia mergina.
– No, I‘m with my friend.
– Where is he?
– He‘s already sleeping in our room.
– Ok then, so we can go to my room.

Bet tada įsikalbėjom su I., man patinka su ja kalbėtis, po to šiek tiek šokom, ėjom parūkyti, vėl grįžom, bare baigėsi alus (ir gerai, kad baigėsi), šokom dar, man patinka kaip ji kartais suima už rankos, o tada viskas baigėsi: DJ baigė groti, mergaitės nulipo nuo scenos, tuoj penkios ryto, atsisveikinu su I. ir einu nakvoti pas Sk.

Tik kitą dieną prabudęs vėl kažkaip prisimenu tas merginas, desperatiškai bandančias gauti vyrų pripažinimą, vėl atminty iškyla hostelis Berlyne.

Neapibūdinamo amžiaus moteris pavargusiu veidu ir susitaršiusiais plaukais sako:

– I‘m just trying to love and accept myself the way I am, you know? I live a happy life now.

Kai ją kalbinęs vaikinas nueina, ji greit išsitraukia mažytį veidrodėlį ir gražinasi, taisosi plaukus, kurie visai jos neklauso. Vaikinui grįžus, jie toliau tęsia pokalbį.

– Where will you travel next? – klausia vaikinas.
– Anywhere where I can I pay with my pussy.