ir visi kiti tyliai ar garsiai rašantys,
yra tokia idėja: padaryti kortų kaladę, kurios kiekviena korta vienoje pusėje turėtų tradicinę reikšmę (dama, karalius, tūzas, dviakė, triakė ir t.t.), o kitoje – eilėraštį arba trumpą prozos kūrinį (ar ištrauką). Jeigu susidomėjot, atsiųskit savo kūrybos į endstand@gmail.com
Maždaug savaitę vaikščiojau šiek tiek peršalęs, o po šio antradienio dar blogiau pasijutau, tai trečiadienį neišėjau į darbą. Gulinėjau namie, viskas, ką dariau, netiko – vis ta bloga savijauta. Naktį miegojau labai blogai, nes daug kosėjau, kelis kartus prabudau išpiltas karščio, bet ryte nubudęs jaučiausi kaip naujas. Ryškiai sumažėjo čiaudulys, sloga irgi tapo retesnė. Rytoj nusipirksiu vaistų nuo alergijos, nes pagaliau gavau atlyginimą; o šiaip pragyvenau be vaistų apie dvi savaites.
– – –
Visai netikėtai pakeičiau vieną dalyką rutinoje. Vieną rytą prieš pat nosį pravažiavo 45 autobusas, todėl sėdau į po jo atvažiavusį 19 troleibusą. Galvojau, kad pavėluosiu į darbą, bet ne ne ne! Spėjau išlipti Minties stotelėje, pereiti į kitą kelio pusę, sulaukti bet kokio troleibuso, vežančio į Žirmūnus, ir darbe buvau lygiai 08h. Todėl dabar kas rytą važiuoju 19 troleibusu – vis kažkas naujo.
O smagiausia tai, jog pasikeitė žmonės, kuriuos matau ryte. Dabar net iš kitos stotelės pradėjau važiuoti į darbą, matau ten dažnai tokią jauną archyvarę su įtartinai tiesia nosimi; bet šiaip ji atrodo gerai, skoningai rengiasi. Po to važiuoju važiuoju, ir ties Antakalnio poliklinika įlipa mergina pilkomis kelnėmis ir su baltais marškiniais. Jos veidas kažką man primena, bet nežinau, ką tiksliai. Ji irgi išlipa Minties stotelėje, kartu pereinam gatvę ir laukiam bet kokio troleibuso į Žirmūnų pusę. Kai išlipu Šiaurės miestelio stotelėje, ji važiuoja toliau – taip mes išsiskiriam iki kito ryto.
Reiks daugiau ką nors pakeisti rutinoje.
– – –
Parašiau du puslapius naujo apsakymo (ar kažko) ir sugalvojau, kad gal visai neblogą nesąmonę pradėjau rašyti.
O darbe šiandien betvarkydamas bylas netyčia užmečiau akį į vieno žmogaus medicinos istoriją. Ir ten tokių įdomių dalykų perskaičiau, kad, žodžiu (ok, ok, prisipažink dabar visiems, koks esi nesveikas), rytoj darbe pavogsiu tą bylą, kad galėčiau parsinešti ją namo ir persirašyti kai ką. Suprantu, jog tai labai blogai + tai konfidenciali informacija, bet aš visur pakeisiu vardus, ir t.t., ir pan., ir niekas nieko neatseks.
Ko tik nepadarysi dėl kūrybinės idėjos ;)
– – –
Šeštadienį diplomų įteikimai, bet visai jų nelaukiu. Didžiausia šventė buvo tą dieną, kai apsigyniau, o diplomo įteikimas tik mažas formalumas.
– – –
Su buvusiu kambarioku pradėjom aktyviau ieškoti buto. Turėtume gyventi kartu nuo liepos 1 dienos. Laukiu nesulaukiu, noriu kuo greičiau išsikraustyti iš bendrabučio, nes jau išaugau bendrabutį, taip norisi kitos erdvės.
Kartais dirbdamas darbe ilgai mąstau apie tai, kaip atrodys mūsų butas, koks bus mano kambarys (tikiuosi labai švesus ir per daug neapkrautas). Norėčiau, kad pro virtuvės langą matytųsi nelabai judri gatvė, ar bent koks nors šaligatvis, kuriuo karts nuo karto praeitų žmonės – vaikai į mokyklas, suaugusieji į darbus, jaunuoliai pas mylimąsias. Mane ramina matyti judančius žmones, net jeigu ir nežinau, kur jie eina.
Rudenį antradieniais mes žiūrėsim UEFA Čempionų lygos rungtynes, o kai kambariokas bus pagiriotas, aš padarysiu jam pigios sriubos; šiaip jis gamina valgyt tūkstantį kartų geriau už mane.
– – –
Labai pavargstu kalbėtis telefonu su žmonėmis, kurie neturi ką pasakyt arba daug kartojasi. Pastaruoju metu tokie pokalbiai mane kaip reikiant suerzina.
Pirmadienį vienam kolegai prisipažinau, kad baigęs universitetą netapau laimingesnis, o tapau tik niūresnis. Kad mane mažai kas džiugina. Jis paklausė, ar turiu su kuo pasidulkint, atsakiau, kad ne, ir jis pasakė, kad man reiktų turėt su kuo. Vyrų kalbos.. Jos dažniausiai logiškos ir teisingos, nors skamba grubiai, ir aš visad noriu išvengti jų.
– – –
Nusprendžiau važiuoti su draugais į regio/jungle/dubo festivalį Fire!. Tikiuosi ten gerai pailsėti pavargstant. Laukiu tos nuotaikos, kai reikia ruoštis, ir tu ruošiesi, renkiesi daiktus, imi miegmaišį, ir pajunti priešfestivalinį kaifą ;)
Šiandien buvo pirmoji bakalaurinių darbų gynimo diena. Pirmą kartą mačiau kaip viskas vyksta. Iš tiesų tikėjausi kažko kito – šiandien viskas atrodė paprasčiausiai nelabai rimta. Ypač komisijos narių elgesys: kas nors pristato savo darbą arba ginasi darbą, o pusė komisijos narių garsiai šnabždasi tarpusavyje, kuičiasi tarp lapų. Iš šono žvelgiant, susidaro įspūdis, jog komisija susirinko tarsi prievarta ir neturi motyvacijos dalyvauti gynimuose.
Pirmąją gynimų dieną savo darbus gynėsi 8 žmonės, rytoj ginsis 9. Aš ginsiuosi paskutinę dieną, be manęs bus dar 6 žmonės. Gerai, kad ginsiuosi antras, nereiks laukt ir nervintis. Šiandien jau pradėjau ruošti skaidres ir tai, ką kalbėsiu. Be to šiandien pagaliau gavau ir recenziją – geresnė nei tikėjausi. Matyt eilinį kartą mane visą laiką kankino per didelis savikritiškumas Atsižvelgiant į pirmosios gynimų dienos gautus įvertinimus ir mano recenziją, planuoju gauti 7 arba 8. Pažymį daugiausiai įtakos viena komisijos narė, kuri yra ekspertė vieno dalyko, apie kurį kaip tik nelabai kaip parašiau savo darbe, taigi vis dar tikėtina, jog galiu gauti ir 6. Tai, aišku, būtų jau tikrai lieva, nes šiandien 6 gavo grupiokas, kuris kai gynėsi savo darbą, tai aš pagalvojau, kad gal jis visai neapsigins. Lygindamas savo darbą su jo darbu, manausi esąs vertas 7. O 7 garantuotų nemokėjimą už mokslą už paskutinį semestrą.
– – –
Galvoje pamažu kaupiasi idėjos. Viena idėja su kiekviena diena vis stiprėja, bet pradėsiu ją realizuoti po truputį tik po bakalaurinio gynimo. Kol kas tik kamuoja klausimas ar išvis verta daryti tai, ką ruošiuosi daryti. Keisčiausia, jog tai gali būti daugiausiai naudos kitiems teiksiantis dalykas, tačiau jo aktualumas vis tiek toks kažkoks.. diskutuotinas. Kai pagalvoju, tai tiek daug esu daręs absurdų, ir niekad anksčiau nekildavo jokių aktualumo klausimų, o dabar, kai susiruošiau daryti kažką lyg ir vertingo, iškart iškilo tas aktualumo klausimas.
– – –
Serialas CSI kol kas dar nepabodo, nors kasdien peržiūriu mažiausiai po 3 serijas.
– – –
Lietuvos žinios, gegužės 29 (birž. 11) d. 1914 m.
„Mergaičių vargai“
Juodupiai (Ežerėnų apskr.), netoli Rokiškio, turi įsitaisę audimo dirbtuvę. Toje dirbtuvėje, kaip rašo „Vilnies“ № 16, dirbo ištisus metus mergina O Z. ir staigu naktį iš 1 į 2 gegužės pražuvo. Niekas negalėjo suprasti, kur ji butų dingusi. Tik po kelių dienų dirbtuvės savininkas paėmė iš O. Z. tris laiškus, kuriuose mergina paaiškino, kad ji apleidusi dirbtuvę del meistro Šteino, kuris norėjęs ją priversti netikusiai elgties. Meistras prikalbinėjęs ją ir už «prielankumą jo jausmams» žadėjęs išmokyti gerai austi ir pridėti algos. Mergaitė nesutiko pasiduoti seno pačiuoto ir vaikuoto 50 metų vyro geiduliams. Tuomet meistras ėmęs jai taip keršyti, kad kito kelio nebelikę, kaip tiktai bėgti iš dirbtuvės.
Galvoji, kad rašai neblogai ir norėtum parašyti knygą bei gauti už ją šiek tiek pinigų? Tada paskaityk, ką linoreta rašo apie svetainę, kurios pagalba galima sukurti elektroninę knygą, nustatyti jos kainą ir t.t. (linoretos įrašą skaityti maždaug nuo vidurio, nes pradžioje rašoma apie užpakalių didinimą).
O dabar apie idėją.
Muzikoj būna, kad dvi grupės/atlikėjai savo dainas sumeta į vieną albumą, ir tai vadinama split’u.
Tai gal kas nors norit kartu išleist knygelę? Gali būt proza, poezija – bet kas. Knygą tikrai nesunku padaryti patiems, po to galima bus dalinti draugams ar (nežinau, kam dar, jeigu ne draugams).
arsonist's prayers 