Moterų savižudybės / Ilgesio projekcijos

Romas Zabarauskas, atsakinėdamas į Charles Met Hugo klausimus:

„Koks Tavo pirmasis prisiminimas?

Sapnas apie raganą ant palangės.“

 

Mano pirmasis prisiminimas – sapnas apie raganą ant užuolaidų karnizo.

***

SAPNUOJU,

kad esu pas kiemo draugą kambaryje, jis gyvena penktame aukšte, žiūrėdamas pro langą matau kaip kitame name moteris iššoka pro balkoną, stebiu kaip ji krenta ir teškiasi į asfaltą, mane sukausto siaubas, puolu skambinti pagalbos telefonu, atsiliepia moteris, sakau jai moteris iššoko pro langą greičiau atvažiuokit galbūt ji dar yra gyva, tada pasakau savo kiemo adresą, o po to klausiu kodėl ji taip padarė?

Dabar aš už savo namo, sėdžiu ant žolės su draugais, mes žaidžiam kortomis, pasukus akis į šalį ir išvystu kaip penktame aukšte prasiveria balkono langai, ten stovi paauglė, ji žengia žingsnį ir iššoka, stebiu kaip ji krenta, ji trenkiasi į žemę tiesiai veidu, jos kaklas turėjo perlūžti nuo tokio trenksmo, sėdžiu visiškai sukaustytas baimės, man dreba rankos, aš bėgu kažkur, nes pats neturiu telefono, tada skambinu pagalbos centrui, prašau, kad atvažiuotų greičiau, nes galbūt ta mergina dar yra gyva, po to priduriu, kad jos tėvas girtuokliavo, galbūt tai jis kaltas dėl jos bandymo žudytis.

Vėliau esu pas močiutę, valgom su šeima pietus, močiutė gyvena kažkokiame dangoraižyje, esame labai aukštai, žvilgteliu pro langą ir matau kaip iš kito dangoraižio balkono ruošiasi iššokti moteris, ji stovi ant kėdės, nešok, galvoju, dabar ji atsispiria ir krenta, ilgai krenta, ir tik kai priartėja prie žemės, aš užsimerkiu, aš atsitupiu, kad nieko nematyčiau, tada skambinu pagalbos numeriu, sakau močiutės adresą ir kad moteris ten iššoko pro langą, o man operatorė sako ačiū, kad paskambinot, bet mes jau žinom apie tą situaciją, iš viso šiuo metu tame name nusižudė trys žmonės, visi jie, kaip čia pasakius, buvo saugumo pareigūnai; aš išeinu į lauką, matau greitosios pagalbos, policijos, kariuomenės automobilius, turbūt tie pareigūnai vykdė kažkokią slaptą užduotį, bet greičiausiai jiems nepasisekė ir savižudybė buvo vienintelis kelias.

NUBUNDU,

esu visas išprakaitavęs, laikrodis rodo 03:33, ištiesiu ranką, paimu stiklinę vandens, atsigeriu ir bandau užmigti toliau, bet tik blaškausi, keičiu padėtis lovoje, tačiau tai nepadeda, laikas eina lėtai ir negailestingai, jaučiuosi žvalus, todėl neiškentęs įsijungiu šviesą kambaryje ir pradedu skaityti knygą, tai tęsiasi gerą valandą, po to vėl užmiegu.

SAPNUOJU,

kad aš esu netoli savo namų, sutinku buvusią klasiokę, mes niekad nebendravom net mokykloj, dabar ji našlė ir kviečia užeiti į svečius, aš užeinu, nors ir nenoriu, esu pažadėjęs ją kažkur pavežti, kažkuo padėti, namuose ji turi kažką pasiimti, ką buvo palikusi, ten visur labai netvarkinga, grindys seniai nevalytos, daiktai ir drabužiai mėtosi bet kur, jos mama buvo mūsų auklėtoja, aš ją pasisveikinu, bet ji manęs neatpažįsta, aš ir nesistengiu priminti jai kas aš toks, mama atrodo prasigėrusi, sėdi ir rūko, jos paakiai labai pajuodę, aš nežinau kur man dėtis, nes čia visur purvina, matau prie klasiokės lovos mėtosi jos nešvarios kelnaitės, man norisi kuo greičiau išeiti iš čia, štai jau mes ir išeinam, klasiokės džinsai turbūt tie patys nuo dvyliktos klasės laikų, mane apima beviltiškumo jausmas, mes pagaliau įsėdam į mano automobilį, o ji sako aš niekaip nesusitaikau su savo vyro mirtimi.

NUBUNDU,

einu atsigerti vandens, o tada grįžtu ir vėl bandau užmigti.

SAPNUOJU,

kad sėdžiu šalia didelės purvinos upės, yra keistas aparatas, kuris prijungtas prie mano rankos, tas aparatas leidžia savo prisiminimus paversti į visokias projekcijas, aš galvoju apie Rū., kuri yra mirusi, ir aparatas sukuria jos projekciją, štai mes sėdim dviese prie didelės purvinos upės, ji paprašo prisidegti, rūkom abu, Rū. atrodo rami, vėliau jai pasidaro šiek tiek šalta, ji prisiglaudžia prie manęs, aš ją apkabinu, bet mano rankos eina kiaurai per jos projekciją, apkabinti projekcijos neįmanoma, tai beviltiška, aš vis bandau ją apkabinti ir sulaikyti, tačiau man nepavyksta, aš jaučiu pyktį ir pradedu verkti, prieina kažkokie marozai ir pradeda juoktis iš manęs ir mano projekcijos, aš šoku ant vieno, bet jis pasitraukia ir aš įkrentu į upę, nieko nedarau, pramerkęs akis stebiu kaip skęstu, žinau, kad moku plaukti ir galėčiau išplaukti į paviršių, bet man norisi nugrimzti iki dugno, pagaliau pasitaikė galimybė numirti.

NUBUNDU,

dabar 09:23, atsikeliu ir einu darytis kavos – laukia sekmadienis.

Švelniai melsva

rugpjūčio naktys švelniai
glosto mano plaukus,
kai einu naktinėmis gatvėmis
su tavo veidu mintyse,

ir viskas atrodo švelnu,
ir viskas atrodo prarasta:
nesugrąžinamas jausmas
apie tai kaip mylėjom
ir buvom mylimi,
dylantis prisiminimas
dienų, pilnų šviesos
ir tylėjimo nuogiems,
kai mūsų kūnai lovoje
atviresni vienas kitam,
nei visi tie žodžiai,
kuriais bandom susikalbėti.

rugpjūčio naktys švelniai
veda mane į rytus,
kur jau brėkšta ruduo,

ir aš jaučiu tavo išsprūstančią ranką
iš savo delno.
aš nenoriu šito košmaro,
aš nenoriu dar kartą patirti
ką reiškia pasiligojusios gatvės,
užklotos pageltusiais lapais,
aš nenoriu dar kartą patirti
kaip tavo nebuvimas gelia,
ir mano akys apsipila
šlapiais žiedais iš mūsų
niekada kartu nepraleisto gyvenimo.

– ar jums viskas gerai?
– taip, tik kažkas įkrito į akį.

Viskas man buvo jos oda

– Padėk kur nors plaukų segtukus, kad nepasimestų.

– Įdėsiu į savo striukės kišenę, tik primink rytoj, kad grąžinčiau.

– – –

Dar ir dabar prisimenu jos kvapą, odą ir tos keistos spalvos džinsus.

Kai išvydau ją pirmą kartą, manyje kažkas pasikeitė, ir tik daug vėliau aš supratau, kad gyvenimas po jos  jau niekada nebebus toks, koks buvo prieš tai. Blogiausia ne tai, kad taip ir buvo, blogiausia – kad niekas manęs neperspėjo, jog miestas, kuriame mes mylėjome, man taps griuvėsiais, ir aš iš naujo turėsiu jaukintis šitas gatves, kad maistas, kurį kramtysiu, ilgai bus be skonio, kad aš turėsiu kantriai mokytis miegoti dvivietėje lovoje vienas, kad dienų dienomis dėtos pastangos užmiršti tavo rankas taps visiškai bevertės naktimis, nes aš pasitelksiu visą atmintį ir fantaziją, kuomet atsigulęs įsivaizduosiu, jog jaučiu tavo rankas ant savo kaklo, ir kad manyje nuolatos aidės gausmas iš mūsų dienų, kupinų slaptų šypsenų, uždraustų bučinių, kai niekas nemato, ir to anksčiau niekad nepatirto jausmo – kad esu pilnas.

Kai išvydau ją pirmą kartą, mano dėmesį patraukė jos džinsai. Tai buvo mėlyni džinsai, bet ta mėlyna buvo neįprasta, kažkokia keista. Ir vėliau, kuomet mes pradėsime slapta nuo savo antrų pusių susitikinėti, kuomet braidžiosime ežere ar mindysime dulkinas Vilniaus gatves, stebėsime jonvabalius ar pietausime restorane bijodami sutikti pažįstamus, kurie mus išvydę viską iškart suprastų, man tie mėlyni džinsai neduos ramybės. Su jais tu visada atrodysi labai seksuali, ir kaip puikiai jie pabrėžia tavo figūrą, ir ta mėlyna tokia puiki, tokia nenusakoma, taip veda mane iš proto. O dar vėliau, kai mes pradėsime mylėtis mano draugo paliktame bute, mane be galo jaudins atsegti tavo džinsus ir numauti juos, tai taps mūsų ritualu, kurį kartosime kiekvieną kartą, tai taps mūsų pirmu ritualu, vieninteliu bendru ritualu per tą trumpą laiką, kuomet bandysime būti laimingi kartu.

Kai išvydau ją pirmą kartą, nujaučiau, kad tai laimingai nesibaigs. Tu kvepėjai pavojumi, tu kėlei grėsmę, bet aš nesipriešinau. Man patiko kaip kvepėdavo mano rankos po tavęs, patiko, kad tau išėjus kambaryje dar ilgai likdavo tavo kvapas, patiko kaip kvepėdavo pagalvė po tavo apsilankymo, patiko ką tavo kvapas išdarinėja su manimi. Ir tavo oda – švelni, švelni oda; tomis retomis progomis, kai kartu galėdavome praleisti visą naktį, aš nubusdavau paryčiais, bet tavęs nežadindavau, atsisėsdavau lovoje ir stebėdavau tavo ramų veidą, matydavau tuos mažyčius plaukelius ant tavo skruostų, švelniai paliesdavau tavo ranką, kad vėl pajusčiau tavo odą, kad dar kartą priartėčiau prie to švelnumo.

Viskas man buvo jos oda: geismas tau, melas savo merginai, mūsų slapti susitikimai, sąžinės priekaištai, jaudulys, viskas man buvo jos oda: pirmi prisilietimai, ta kankynė be tavęs, amžinas laukimas, trumpos laimės akimirkos, ilgesys, kaip aš pirmą kartą tave paliečiau, viskas man buvo jos oda: tavo mažytės krūtys, pravertos lūpos, kaip įsikimbi į mano ranką, kaip seki mane akimis kambaryje, viskas man buvo jos oda: suteptos paklodės, dalijimasis prakaitu, cigarečių kvapo įsigėrę plaukai nuo ryto ligi vakaro, viskas man buvo jos oda: tas vaizdas, kai tu stovi prie lango, atsukusi nugarą, tas jausmas, kad tu išeini ir tu elgiesi teisingai, kad išeini.

Viskas man buvo jos oda – švelni beprotybė.

– Ar tu nenori man nieko papasakot? – gamindama pietus paklausė mano mergina, kurią apgaudinėjau su tavimi.

– Ką papasakot? – paklausiau jos nustebęs.

– Kad, pavyzdžiui, užmezgei romaną su kita, – atsakė nepakeldama į mane akių.

– Nesuprantu ką tu čia kalbi, – pasakiau.

– Tik neaiškink, kad nesupranti apie ką aš. Tu prastas melagis, todėl geriau nesivargink, – pasakė ji ir ištraukusi kažką iš kelnių kišenės padėjo ant stalo priešais mane.

Tai buvo tavo plaukų segtukas. Segtukas, kurį, matyt, užmiršai pasiimti po to vienintelio karto, kuomet mylėjomės mano namuose.

– Radau jį po lova.

– – –

Po to netikėtai atšalo. Keista, kad taip nutinka liepos mėnesį, tačiau nieko nepadarysi. Išsitraukiau iš spintos striukę, apsirengiau ir jau ruošiausi išeiti, bet ranka užčiuopė kažką neaiškaus vienoje striukės kišenėje. Išėmiau viską: tarp cigarečių pakelio, žiebtuvėlio ir seno pirkinių čekio buvo keturi ploni plaukų segtukai.

Užmiršai priminti, kad grąžinčiau.

Tavo veide buvo užrašyta

tavo veide buvo užrašytas
pažadas,
kad viskas bus gerai,

ir nė žodžio apie tai,
kad man teks iš naujo
prisijaukinti šio miesto gatves,
ir lietus bus mano
ištikimiausias draugas,
kad turėsiu išmokti
užmigti vienas
ir užmiršti tavo rankas.

tavo veide buvo užrašytas
pažadas,

ir nė žodžio apie tą gausmą,
kuris apsigyvens manyje,
nė žodžio apie tuštumą,
kuri išsikeros viduje,
nė žodžio apie tai,
ką reikia daryti
likusiam be tavęs.

Žodžiai

galiausiai tu supranti,
kad tai tėra žodžiai,
ir jie negali

atsukti laiko atgal,
sukurti tavęs iš naujo,
leisti mums susitikti,
apkabinti vienas kitą,

įtikėti meile
dar kartą
per klaidą

Gražus liūdesys

Vieną rytą nubudęs iškart pagalvojau, kad norėčiau pažaisti tą įsimylėjimo žaidimą su ja. Ir staiga sutrikau, nes nesupratau, kodėl būtent su ja, o ne su savo simpatija.

Nuo to ryto praėjo geri du mėnesiai, bet aš vis dar prisimenu tą keistą norą, nesuprantamą pasirinkimą. Juk ji net ne mano skonio, ir aš jai tarsi nieko nejaučiu, gal tik keistą rūpestį ja, tad kodėl norėčiau būtent ją įsimylėti ir būti įsimylėtas jos? Ar tai susiję su jos melancholišku būdu, ar ji turi kažkokį moteriškumą, kurio aš ir ieškau? Kuo daugiau apie ją mąsčiau, tuo aiškiau ėmiau suvokti, kad ji man primena vieną buvusią merginą ir patį mane.

Aš ieškau to, ką jau kažkada turėjau ir praganiau.

– – –

Nenoriu nuskambėti keistai, bet man ne visai patinka labai dideli optimistai. Nežinau, galbūt taip yra todėl, kad pavydžiu jiems sugebėjimo žiūrėti į viską lengvai ir supaprastintai, neieškoti problemų, kur jų nėra. Nesakau, kad nesižaviu tokiais žmonėmis, dar ir kaip galiu žavėtis, bet kai sutinku tokią merginą, mane kažkas stumia nuo jos. Ji gali būti protinga, mano skonio, turėti gerą humoro jausmą, tačiau vos pamatau, kad ji yra super optimistė, mano galvoje prasideda visokie errorai. Manau taip įvyksta dėl to, jog slapta bijau, kad būdamas su tokia mergina pats tapčiau optimistu, prarasčiau savitumą. Tai paaiškintų, kodėl niekada nemylėjau optimistės, bet stipriai pamesdavau galvą dėl gražiai liūdnų merginų.

Nes liūdesys, ta melancholija kartais yra tikrasis grožis, o aš, nepaisant visko, esu užkietėjęs estetas?

– – –

Prieš kelis metus su vyresniu kolega iš radijo kalbėjom apie nelabai įdomų pasimatymą, kuriame neseniai buvau. Jis paklausė, ar man patiko mergina, aš atsakiau, kad ne, o tada jis paklausė kodėl būtent, ir kai negalėjau atsakyti, kolega pasakė tiesiai šviesiai: nes tu esi supistas estetas.

Man sunku paaiškinti kaip aš tą estetiką suprantu, pats būdamas nelabai estetiškas, bet jei gerai suprantu, viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai mama man sakydavo, kad štai viena ar kita moteris yra graži. Tai galėdavo būti aktorė, laidų vedėja arba praeivė gatvėje – nesvarbu, mama visur pastebėdavo grožį. Tiesa, pastebėdavo ir negrožį, bjaurumą ar stiliaus nebuvimą, ir tada komentuodavo tai net su didesniu įkarščiu nei kad komentuodavo pamatytą grožį. Pažiūrėk, kokios kreivos kojos, o jau nosies ilgumas! sakydavo ji, ir kai jau paaugau, man būdavo gėda dėl tokių jos žodžių, nes žmonės gimdami nesirenka kokios formos kojas turės, o ir mes patys nesam idealiai gražūs.

Tai aš taip ir augau – mokomas atpažinti gražią moterį, mokomas, kad Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Rasa yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Rasos ir Catherine Zeta Jones niekada neabejojau, Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje. Nežinau, gal aš blogai išmokau šias pamokas, nes mama nė apie vieną mano merginą nepasakė, kad ji graži, o vieną dar ir visiškai sudirbo, bet vieno dalyko šios pamokos visgi išmokė – sutelkti dėmesį į atskiras detales, stebėti atidžiai. Taip aš išmokau per daug dėmesio skirti merginų kojoms, pirštams, nosims, ausims ir t.t., ir kartais tai privesdavo iki tokio lygio, jog, kai dabar pagalvoju, man atrodo pusė mano susižavėjimų (ir nesusižavėjimų) buvo būtent dėl atskirų mažų dalykų, o ne dėl bendro vaizdo. Žavėjausi merginomis dėl jų pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų tiesiomis nosimis, bet tuo pačiu žavėjausi ir nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo. Aišku, tokie žavėjimaisi niekur nenuvesdavo.

Tiesa, kartais viskas būdavo ir kitaip – itin retais atvejais sutikdavau merginas, kurios turėdavo kažkokią ypatingą aurą. Jose visos detalės buvo tvarkingai sudėliotos ir derėdavo vienos su kitomis, ir tada aš pajusdavau, kad štai šios merginos yra subalansuotos, kad jų išorė dera su vidumi, kad aš klausau, ką jos kalba, o ne apsimetu klausantis, kai tuo metu iš tiesų nužiūrinėju ir vertinu jas. O vienintelis dalykas, bendras šioms retai sutiktoms merginoms, buvo tas gražus liūdesys.

– – –

Sakydamas gražus liūdesys neturiu galvoje liūdesio tiesiogine žodžio prasme. Tai reiktų suprasti greičiau kaip melancholišką būdą, ar kažkaip pan. Melancholiškos merginos būna iš esmės ramaus charakterio, turi kažkokį santūrumą, ir visa tai paryškina jų moteriškumą (tai nereiškia, jog mano nuomone moterys turi būti ramios tykios pelytės ir nesireikšti – jokiu būdu). Nors visa ta melancholija gali skambėti net juokingai, bet aš neieškau melancholiškos merginos tam, kad turėčiau su kuo kartu nugyventi gyvenimą visiškame liūdesyje ;) Anaiptol – du tokio tipo žmonės gali puikiai suprasti ko jiems reikia ir tinkamai papildyti vienas kito gyvenimą.

– – –

Kartais toks noras užeina pasakyti jai, kad ji baigtų su tuo liūdesiu, kad imtų ir kažkaip sustotų būti tokia, galvoti taip, kaip ji galvoja. Nes kai esi toks, su metais situacija pati nepasitaiso, o nuolatinis buvimas vienam prie gero nepriveda. Man gaila jaunų, gražių žmonių, kurie užuot mylėdami ir būdami mylimi, skaito visokias knygas ir žiūri filmus, be kurių visiškai gali apsieiti, jie mėgsta liūdnas dainas ir tokiu būdu įsidainuoja sau liūdesį, ir jie moka padaryti fainus selfius, kuriuose atrodo linksmi ir gražūs. Bet tai, ką iš tiesų tokie žmonės kasdien veikia, tai nesėkmingai bando surasti ir būti surasti patys: princesės vaikštinėja po bokštą, kuriame pačios save užrakino, o princai stovi pilies apačioje, žiūri į tą bokštą ir negali nuspręsti ar verta bandyti išlaisvinti princesę, nes juk gali ir nepasisekti.

Paskutinis lapkričio sekmadienis, -9 ºC

Pasnigo, ir kažkas tarsi sujaukė mintis, kurios šį rudenį labai ramiai sukosi galvoje.

Glostau namie katę, kitame kambaryje mamos draugas žiūriu televiziją, ir tai kažkodėl mane be galo erzina. Mama vakare klausinėja apie merginą, kuri man patinka, visiškai ignoruodama mano prašymą apie ją neklausinėti, ir man niekaip nepavyksta pabūti ramiai.

Sekmadienį važiuoju su nepažįstamais žmonėmis atgal į Vilnių, visai nesistengiu užmegzti pokalbio su jais, jei gerai suprantu – jie ir patys tarpusavy nepažįstami. Sėdžiu automobilio gale, šalia manęs sėdi mergina, ji vis su kažkuo susirašinėja. Bandau skaityti vienos autorės rankraštį telefone, bet tai labai nepatogu, todėl greit nustoju. Likusį kelią važiuoju ir bandau negalvoti, bet nepavyksta.

Grįžęs išsikraunu daiktus, prisėdu virtuvėj ir nežinau ką veikti toliau. Ir kuo labiau artėja vėlyvas vakaras, tuo prasčiau jaučiuosi. Nenoriu miegoti vienas, nes miegoti kartu su kažkuo yra nuostabu, ir vieną kartą tai supratęs tu niekada to neužmirši. Kurį laiką galvoju gal paskambinti vienai merginai, galėčiau jai tiesiai šviesiai pasakyti, kad man tiesiog reikia miegoti su kuo nors, ir ji suprastų mane. Bet neskambinu, nes žinau, kad toks sutartinis miegojimas kartu niekada nebus tai, ko tu išties nori, tai tik bandymas atkartoti jausmą, kurio negali taip paprastai suplanuoti ar surežisuoti.

Visą savaitę esu dirglus, nuotaika keičiasi ir keičiasi, pats nesuprantu, kas mane erzina, greičiausiai – aš pats. Dvi dienas iš eilės važiuoju į Uteną, tų kelionių metu pradedu mintyse rašyti laišką tokiai mergaitei iš Alytaus, grįžęs sėdu ir bandau juos užrašyti. Rašau į paprastą sąsiuvinį, jaučiu, kad taip daug maloniau rašosi, o antrą rašymo vakarą suprantu, jog šitie laiškai skirti greičiau man pačiam, nei tai mergaitei; bet tęsiu toliau, galbūt tai išeis į naudą.

Šeštadienį švenčiam kambarioko gimtadienį, visą vakarą jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Kai galiausiai išeinam į netoliese esantį barą, man norisi kur nors pabėgti, bet neįsivaizduoju, kam dabar galėčiau pasiūlyti susitikti. Kai kurie žmonės, su kuriais pabėgdavau anksčiau, dingo iš akiračio ir man dėl to visai neliūdna, kiti surado antras puses ir dabar retai kada išeina iš namų, dar rečiau – iš komforto zonos; suprantu juos ir nepykstu, aš irgi būtent taip elgčiausi. Ir yra žmonės, su kuriais norėčiau pabėgti tokiais vakarais, bet net neįsivaizduoju, ar tie žmonės norėtų pabėgti su manimi.

Kai grįžtam iš baro, kai kurie draugai važiuoja namo, mes kalbam apie filmus, po to pasiryžtam per šaltį eiti kebabų, pavalgę kalbam apie muziką, tuo metu kažkas jau eina miegoti, kažkas išvažiuoja taksi, o galiausiai ir aš einu miegoti.

Nubundu labai sukaitęs, turbūt dėl to, kad miegojau ne savo lovoj ir dar prie pat radiatoriaus. Pereinu su patalyne į savo kambarį ir atsigulu į savo lovą – iškart jaukiau, vėl suima miegas ir užsnūstu.

Sapnuoju, kad einu kažkokiu tuneliu, sutinku tokią merginą, kuri yra baigusi leidybą, einame su ja kažkur. Tada kylame liftu, be mūsų yra dar kažkokia mergina lifte, bet ta mergina, su kuria esu, ji nuleidžia savo ranką ir suima mano delną, galvoju jai turbūt trūksta kito žmogaus, todėl neištraukiu savo rankos iš jos delnos. Kai kažkur pakylame, einame ir patenkame į kažkokį sandėlį. Ji ištraukia kažkokį maišelį, kuriame yra kažkas suvyniota, duoda jį man, aš padėkoju ir suprantu, kad dėl to čia ir ėjau su ja, buvau kažko jos prašęs, ko negalėjau gauti kitur. Po to pakeliu akis į ją, ji akivaizdžiai demonstruoja, kad norėtų su manimi, aš galvoju, kad ji manęs taip nežavi, kad neaišku, ar man kas nors pavyktų, net jeigu ir stengčiausi; žiūriu į jos liemenį, bandau įtikinti save, kad reikia su ja, vien dėl dėkingumo už man padarytą paslaugą.

Bet nieko neįvyksta, esu jau kažkur kitur, sutinku klasiokes. O tada atsibundu ne savo lovoje, jaučiu, kad kažkas miega šalia manęs. Nežinau, kur esu, bet greitai suprantu, jog šalia manęs guli viena iš mano klasiokių. Suprantu, kad esu nuogas, tik su apatiniais, ji – irgi. Žinau, kad mes tikrai nesimylėjom, bet kaip atsidūrėm vienoje lovoje – neaišku. Kol guliu, ji vis sujuda, tarsi pasislenka arčiau manęs – iš pradžių prisiliečia ranka, po to ir koja. Galvoju turbūt jai tiesiog jauku su manimi miegoti, man yra sakę, kad su manimi malonu miegoti. Bet galiausiai klasiokė visai suįžūlėja ir pasisuka į mane, apkabina, deda savo galvą man ant krūtinės, aš užuodžiu jos kvapą. Kol bandau atsispirti pagundai, ji uždeda savo sulenktą koją man prie juosmens, ir tada suprantu, jog dabar jau per vėlu viską sustabdyt.

Mes glamonėjamės, vartomės pataluose, jos plaukai daug ilgesni ir tamsesni nei prisimenu iš anksčiau. Nusegu jos liemenuką ir numaunu kelnaites, bučiuoju ją kur noriu, liečiu ir negaliu atitraukti akių nuo jos gražios odos. Po to mes mylimės, ji atsigula ant pilvo, aš žiūriu į jos užpakalį ir galvoju, kad jis didesnis nei buvo anksčiau, bet viskas taip tik dar geriau.

O tada nubudau, išgirdęs kažkieno skambantį telefoną. Atsikėliau, pasidariau arbatos. Kambarioko brolis kažkur išvažiavo, po to prabudo V., išgėrė arbatos ir išėjo namo.

Dabar parašiau visa tai, bet niekas nepalengvėjo.

Kai kurie žmonės ir toliau eina į SEL koncertus, kai kurie žmonės turi pinigų, bet neturi skonio, kai kurie išveda vaikus pažaisti į lauką tik tam, kad ištrūkę iš namų galėtų atsigerti alaus, kai kurie, tokie šaunūs ir žavūs, rūko tiek daug žolės, jog galiausiai tampa asocialūs, ir aš nežinau, ar tai yra blogiau už tokius kaip aš, kurie galvoja ieškantys meilės, kol galiausiai patys nebežino ar jie išvis sugeba mylėti kitą žmogų.

Geidžiu prisilietimo, noriu švelnios kito žmogaus kompanijos, jaukaus apkabinimo, išklausymo ar papasakotos istorijos, pasakymo, kad viskas bus gerai ar trumpos žinutės apie nereikšmingus dalykus. Tokie niūrūs periodai ateina ir praeina, žinau, bet tai šiuo metu visai neramina. Kaskart, kai tokios nuotaikos užeina, aš pagalvoju apie ją, jauną merginą, pažymėtą liūdesio ženklu, turinčią stiprų poreikį mylėti ir būti mylima, bet nerandančią kam išlieti visą tą jausmą, patikėti savo širdį, sumaišyti kraują, kad bent kažkiek priartėtų prie to, ko manosi ieškanti. Mes panašūs, aš ir ji, ir aš kartais galvoju, jog galėčiau tinkamai ja pasirūpinti, ir ji turbūt galėtų tinkamai pasirūpinti manimi, ir galbūt galėtume išgydyti vienas kito liūdesį ar vienatvę.

– – –

Šita naktis vis tiek pasibaigs.

Juodoji liepsna

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

Kai prie baro nusipirkau alaus ir apsisukau eiti, pamačiau K. stovinčią vieną. Ji šyptelėjo, bet mačiau, kad jai kažkas ne taip.

Priėjau, ir mes pradėjom kalbėtis. Ji kalbėjo ir kalbėjo apie meilę, vis klausė kodėl viskas taip yra sudėtinga, ir aš neturėjau jokių argumentų jos liūdesiui, jokių argumentų jos ašaroms. Būnant vyru vienas labiausiai pakertančių dalykų yra matyti verkiančią moterį. Tai tragiška, nes nėra nieko, ką tu gali padaryti, kad tai baigtųsi. Ir aš labai norėčiau išgydyti K. liūdesį, sielvartą ar net ilgesį, bet aš pats sergu visais šiais dalykais.

hey angele, kaip čia išeina, kad kulkos srūva kiaurai

Norėjau pasiūlyti jai pabėgti iš koncerto, kur aplink tiek daug laimingų žmonių. Įsivaizdavau, kad galėtume važiuoti pas mane, aš ją paguldyčiau ir apklostyčiau, paskaityčiau Rikiki nuotykius arba tiesiog pabūčiau šalia, kol baigsis jos naktis. Bet nesupratau, ar toks pasiūlymas būtų adekvatus ir tinkamai suprastas, todėl nutylėjau.

hey angele, dienos ateina, paskui naktys
o aš negaliu nieko patarti

Man irgi yra buvę tokių naktų. Kai atrodo, jog gyveni ramiai ir viskas tau gerai, kurį nors vakarą išeini kažkur su draugais ir staiga pamažu viskas pradeda griūti, tau į galvą lenda nykios mintys ir tu nebesugebi džiaugtis draugų kompanija. Šypsaisi, bet šiek tiek dirbtinai, juokiesi, bet tik todėl, kad nesinori parodyti kitiems, jog tau kažkas negerai. O blogiausia, kad tu pats nesupranti, kas tau yra blogai. Tiesiog yra tas jausmas – kad kažkas ne taip.

Ir kai žvalgaisi bare, kavinėje ar gatvėje į žmones, tu jauti, kad kažkas ne taip. Matai moteris ir vyrus, kurie ieško vieni kitų, bet iš šono žiūrint tau atrodo, kad jie nepataikė – iškart matosi, kad kažkas negerai. Niekaip negali suprasti, kas negerai, bet jauti tai visa širdimi, jauti, ir tau neramu, kad šitiek daug žmonių – ir šitiek daug vienatvės. Arba – nerealizuotos meilės.

hey angele, aš kaip ir tu
man daug nereikia
man reikia kalnų virtinės ir patapšnojimo per petį

Per vieną iš tokių naktų ir susipažinau su K. Tą vakarą mane viskas pamažu liūdino, kol pradėjo net gelti, ir kai jau atėjo laikas skirstytis namo, pasiūliau draugams dar užeiti į Pogo po vieną alaus. Žinojau, kad galiu ją ten sutikti, ir vos tik ten įžengiau, iškart pamačiau ją. Susipažinom; jos balsas nuostabus, o tai, kad ji keistai taria raidę R, atrodė išvis pasakiška. (Trumpas nukrypimas: moterys vyrus žavi dažniausiai ne krūtine, užpakaliu ar pūstomis lūpytėmis, o tuo, apie ką gal net pačios nesusimąsto.)

Tai buvo prieš metus. O šįvakar ji jaučiasi vieniša tarp visų, ir aš niekaip negaliu jai padėti. Ir vienatvė susijusi ne tiek su ja, kiek su šiaip vienatve kaip jausmu, supratimu, kad žmonėms sunkiai sekasi mylėti ir būti mylimiems. Ji sako: juk meilė svarbiausias dalykas gyvenime. Ir kad ir kiek galėčiau jai prieštarauti, šįkart to net nedarau, nes žinau, kad giliai viduje mąstau taip pat.

hey angele, tu man labai daug reiški
tu ir dar keletas
nusikalstamai įsimylėjusių tai, kas laikoma nereikalingu

Jai dvidešimt vieneri, ir ji pajuto tą sunkiai nusakomą liūdesį. Man irgi buvo tiek pat, kai netikėtai suradau savąjį.

Tylus kambarys

ji atlošia galvą,
ir nauja banga
užlieja mane.

kažkada mes vaikščiojom
vienas po kitą.
dabar gulamės
skirtinguose butuose,
skirtingose lovose.

įsikniaubęs į patalynę
užsimerkiu ir įsivaizduoju,
kad tu užtrukai darbe,
bet tuoj grįši.

tu tuoj grįši
ir ši kankynė baigsis.

Trupinukai

rytais vis randa
kažkieno paliktą raštelį
ant virtuvės stalo:
tavo namai
nebėra tavo namai.

*

kartais jos būna ir gražios, ir malonios,
bet aš nejaučiu joms jokios traukos.

*

ir tai ne ilgesys,
tai tik
širdies nepakankamums.

*

ji atlošia galvą,
ir nauja banga
užlieja mane.

*

mums mylintis
lova patenkinta
murkia.