Posts Tagged ‘imigrantai’

Rugpjūtis (2)

2016/08/22

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

O tu norėtum sukurti šeimą?

2015/11/24

Vaikščiodamas su R. Kaune galvoju kaip šiandien mes nederam – aš labai nerimtas, linksmas, o ji pasakoja vis kažkokias keistas, niūrias istorijas. Kurį laiką man pavyksta ignoruoti jos nuotaiką, ir vėliau, kai nueinam pavalgyti ir aš jau galvoju, kad man galutinai pavyko atstumti jos skleidžiamą nuotaiką, ji paklausia:

– O tu norėtum sukurti šeimą?

Ir su šiuo klausimu griūva mano visos sienos. Atsakymas labai paprastas, toks kaip visada: taip, norėčiau šeimos. Bet šis atsakymas iškelia klausimų. O ką aš darau, kad sukurčiau šeimą? Ar aš esu toks, kuris tinka šeimyniniam gyvenimui?

Žinoma, šeima tai ne toks dalykas kaip koks kompiuterinis žaidimas, kuriame jei nori kažką pasiekti, tai turi nugalėti bosą, išgelbėti princesę ar pan. Man atrodo, yra užtektinai žmonių, kurie kaip ir aš laiko šeimą vertybe ir nori ją sukurti, tačiau tiesiog neranda tam tinkamo žmogaus. Ne nuo tavęs vieno priklauso ar tau pavyks sukurti šeimą ir ar ji bus darni. R. teisingai sako – čia panašiai kaip ir su nenorėjimu būti vienam: tu gali pradėti išvien kažkur eiti, bet nėra vietos, kur nuėjus tau kažkokiu būdu padidėja šansai sutikti žmogų, kuris tau patiks. (Čia, aišku, būtų galima ginčytis ir teigti, kad jei, pvz., domiesi kultūra, tai nuėjus į galeriją išauga šansai sutikti tinkamą žmogų, bet kas paneigs, jog tuo metu net keli tinkami žmonės neapsipirkinėja Kalvarijų turguje?)

Bet nepaisant to, man rodosi, kad šeimos sukūrimas ar nesukūrimas stipriai priklauso nuo to, ką tu veiki, t.y. kokius veiksmus atlieki, ką išmoksti gyvenime, kokios patirties turi. Net paauglystėj daugiau dėmesio visada susilaukia tie, kas turi daugiau patirties – moka kalbinti merginas, žino kaip bučiuotis ir pan. Skamba juokingai, bet tai yra visiška tiesa. Patirties svarba su amžiumi vis didėja – galima tai ignoruoti ir apie tai visai negalvoti, nesureikšminti, tačiau pasitaiko akimirkų, kai tau tenka bendrauti su žmonėmis, su kuriais tavęs nesieja tam tikra svarbi bendra patirtis: jie nežino, ką reiškia netekti artimojo, ką reiškia būti paliktam ir pačiam palikti kitą, nesupranta, kad yra tam tikros atsakomybės, kurias tu prisiimi ir kurių turi laikytis ir t.t. Tai nebūtinai yra susiję su amžiaus skirtumu, nes būna žmonių ir iš tavo kartos, su kuriais tavęs niekas nesieja, ir tai yra normalu.

Problemos prasideda tada, kai sutikęs patrauklų žmogų tu supranti, kad jūsų nesieja nei panaši patirtis, nei panašus požiūris į gyvenimą. Galima bandyti tai ignoruoti, ir kai kuriems žmonėms galbūt tai puikiai pavyksta, jei jie tiksliai žino, ko nori iš tokių santykių, tačiau vargu ar tokie santykiai gali būti pilnaverčiai. Žmonės savo suderinamumą pajunta intuityviai, bent jau aš taip manau, jog evoliucija yra išmokiusi mus ganėtinai greitai įvertinti tiek išvaizdos, tiek žmogaus būdo patrauklumą.

O didysis nesmagumas atsiranda tada, kai tu suvoki, kad tam tikros patirties stygius tau trukdo. Būtų paprasta, jei žmonių santykiai būtų toks aiškus dalykas kaip blynų kepimas – bet kas galėtų išmokti. Tačiau žmonių santykiai yra dviejų žmonių reikalas ir vienas pats neišmoksi nei bučiuotis, nei mylėtis, o apie konfliktinių situacijų sprendimą ar gyvenimo kartu subtilybes net neverta kalbėti. Štai todėl išsiskyrusios moterys ir džiaugiasi, kad buvo ištekėjusios – santuoka yra svarbi moters gyvenimo patirties dalis, ir ištekėjusi, bet išsiskyrusi moteris visada turės pirmenybę prieš niekad neištekėjusią. Nes taip jau veikia mūsų mąstymas – mes nenorim nepatyrusių žmonių. Ar išsiskyręs vyras turi pirmenybę prieš nevedusį – nežinia, galima įvairiai mąstyti, tačiau apie abejus moterys galvoja taip: kažkas su jais negerai, jei a.) niekad nevedė; b.) jau išsiskyrė. Šioje teksto vietoje aš šypsausi ;)

Mano mąstymas veikia labai negerai (ir visgi logiškai), nes kai susipažįstu su mergina, aš bandau įvertinti mūsų abiejų patirtis ir požiūrius. Jei tos merginos patirtis didesnė nei mano, mano smegenys man sako „nieko čia nebus, ji toliau pažengus“. Ir aš net neabejoju šiuo sprendimu, priimu kaip patį teisingiausią, ir tiek. Jei merginos požiūris tam tikrais klausimais itin skiriasi nuo manojo, smegenys irgi sako „nieko čia nebus, jūs nederat svarbiais klausimais“. Ir aš irgi neabejoju šiuo sprendimu.

Didžioji tragedija yra ta, kad aš nurašau galimybę, jog aš kaip asmenybė galiu augti kartu su žmogumi, su kuriuo pradėsiu būti kartu, ir kad būnant kartu mūsų požiūriai į svarbiausius klausimus gali apsišlifuoti, kad mes galime surasti kompromisą, ir ne vieną, o tiek, kiek reiks. Ir tai, jei aš kažko nemoku šiandien, dar nereiškia, jog to nesugebėsiu išmokti ateityje (pvz. mokėti pyktis – su manimi neįmanoma pyktis: visos merginos, kurios bandė tai daryti, patirdavo fiasko).

Nežinau kaip pakeisti savo logišką, bet visgi klaidingą mąstymą, kuris mane, kaip pastebiu, veda tik į gilesnę atskirtį nuo gyvenimo partnerės suradimą. Gal reiktų tiesiog užsirašyti ant lapo, kad: a.) viskas neturi būti taip, kaip tau atrodo; b.) žmogus gali būti pilnai laimingas su kitu žmogumi; c.) tu gali tobulėti; ir pan.

Su R. atsisveikinom, o mano galva ir toliau buvo pilna minčių. Ėjau apie viską galvodamas, jausdamasis neramiai, po to pastebėjau, kad jei taip neskubėdamas eisiu, tai pavėluosiu į traukinį, taigi teko pabėgėti, kad spėčiau į traukinių stotį laiku. Įlipau į vagoną likus minutei iki traukinio išvykimo. Apsidairęs pastebėjau, jog visur pilna žmonių, todėl atsisėdau šalia vagono durų: ten yra šešios vietos, galima pastatyti dviračius. Priešais mane sėdėjo mergina su dideliu kelioniniu lagaminu, o po to atėjo pensinio amžiaus pora.

Jie visąlaik kalbėjo: kodėl juos išvijo iš antro aukšto, jų net nepaklausė ar jie norėtų pirkti pirmos klasės bilietą, tik pamanyk – iškart nurašo pensininkus, taigi mes turim pinigų, pati žinai, aišku, kad turim, koks nekultūringumas, mato seną žmogų ir galvoja, kad jis taupo pinigus, gal mums reiktų išvažiuot pailsėt į užsienį, ką manai, jau buvom neseniai, geriau dar palaukim, gal ir teisingai sakai, vakar skaičiau laikrašty apie tuos imigrantus, oi nepradėk geriau apie juos, aš tai jų laukiu, aš tai nežinau, būtų įdomiau mieste, nemanai, vakar žinok tokį sapną sapnavau, ar tau dar skauda koją, šiandien kiek labiau nei vakar, kai grįšim, patepsiu tuo nauju tepalu, gerai, nes šiandien tikrai nekaip…

Mane žavėjo, kad visos kelionės metu jie nenustojo kalbėti. Gal tai ir įrodo poros darnumą? Nes jei du žmonės gali net ir būdami seni daug kalbėtis, reiškia jie vienas kito nevargina?


%d bloggers like this: