Posts Tagged ‘istorija’

Komunikacija

2012/04/29

Kiekvieną rytą prabudus žolė vis aukštesnė ir žalesnė. Giedri dangūs nuteikia maloniai, sumažina įtampą darbe ir nemalonų dulkiną darbą, kurį šiuo metu atlieku. Oras toks, jog net dirbant neapleidžia nuojauta, kad ne tiek dirbu, kiek savanoriškai leidžiu laiką vėsioje netvarkingoje patalpoje tarp tūkstančių bylų. Kartais su kolege darom pertraukas ir pažaidžiam laivų mūšį arba piešiam savo vadovės portretus.

Penktadienį aš nusiperku naujus batus – ne, ne rimtus odinius, o vėl sportbatukus. Dar nenoriu būti per daug rimtas; aš juk ir šiaip per daug rimtas iš šalies atrodau. Grįžęs namo sudedu būtiniausius daiktus į kuprinę, miegmaišį po pažastimi, ir keliauju link susitikimo vietos. Iš ten važiuojam į Vilniaus užmiestį, kur švęsim Rasos gimtadienį. Pirtis, alus, kalbos apie futbolą ir 2005-2007 metus – mūsų Alytaus parko kompanijos aukso amžių, kuomet viskas, kas rūpėjo, buvo koncertai, alus, pažintys, koncertai, meilės reikalai, koncertai. Net mokyklos baigimas atrodė kažkas nelabai reikšmingas.

Šeštadienį grįžtu namo, nuėjęs į parduotuvę apsiperku. Pietums kepu vištieną, išverdu makaronų. Valgau, žiūriu filmą, užsnūstu, valgau, baigiu žiūrėti filmą, maudausi, o tada išvažiuoju susitikti su Kurmiu ir jo mergina. Karšta ir tvanku, aš pavargęs po gimtadienio. Sėdinėjam Tymo turguj, aplink vis vaikšto policija. Vėliau patraukiam į Visų šventųjų barą, kuriame turi groti The Sold Outs ir Distress.

Įėjęs vidun sutinku Aistę su Miku, porą kitų pažįstamų, vieną alytiškį. Žvalgydamasis aplink matau keletą porelių, galvoju kažin kaip jiems sekasi, ar jie gyvena kartu, ar atskirai, kaip dažnai jie mylisi, už ką merginos (tvarkingos, gražios, pasitempę) myli savo vyrukus (barzdotus, ūsuotus, netvarkingus). Man rūpi žmonės, kurių aš nepažįstu, norėčiau sužinoti daug dalykų apie juos, ypač jų paslaptis. Mane visada tai domino – ne tiek žmonės kaip asmenybės, kiek jų istorijos. Šia prasme norėčiau būti žmonių istorikas – fiksuoti jų pasakojamas istorijas ir perduoti jas tolimesniam išsaugojimui su galimybe jas perskaityti, kad tiek dabarties, tiek ateities žmonės žinotų, jog ne juos vienus kamuoja visokios problemos ir kad ne jie vieni yra tokie netobuli.

Staiga mane pagauna mažytė euforija, užsinoriu visiems pasakyti ką nors gražaus arba nupirkti alaus.

Po koncerto patraukiu link stotelės, einu per kiemus, kad sutrumpinčiau kelią. Nors tuoj 23h, oras vis dar šiltas, vilkiu tik mėgstamus juodus marškinius. Atvažiuoja 5 troleibusas, įsėdu, važiuoju. Galvoju apie bendrumą su žmonėmis, įvykius, vietas ir nuotaikas, kurie mane sujungė su tiek daug skirtingų žmonių; kurie vis dar laiko mane sujungtu su jais.

Mano draugai ir malonūs pažįstami, ir ta nesibaigianti iliuzija apie mūsų amžinybę.

Jeigu man kada nors reikėtų rinktis, kada turėčiau numirti, norėčiau, kad tai įvyktų tokią akimirką, kai esu pilnas, kai jaučiuosi daugiau, nei mažiau.

Mano Idealas

2011/03/15

Jau žinau, kuo noriu būti užaugęs. Ogi Juozu Šeimiu! Kas tas Juozukas, klausiate? Toks pseudo-istorikas, apie kurį sužinojau dėka kambarioko istoriko.

Štai čia yra laidos “Kitokia Lietuva“ (Marijampolės regioninė TV) įrašas, kurioje dalyvauja Juozukas. Pirmas šešias minutes Juozukas su laidos vedėju prisimena mokyklą, kurią kartu lankė, ir t.t., ir pan., o po to iškart suima žiūrovą-klausytoją už kiaušų. Pasipila istorijos, kad jis Lietuvoje yra suradęs 7000 metų senumo iečių antgalius, kuriuose yra iškaltos/įrėžtos/etc. runos + visokios dievybės iš Egipto pavaizduotos (pvz. Anubis). Žiūrint laidą toliau galima išgirsti tokius dalykus, kaip:

  • Lietuva ir Egiptas sudarė didelę bendrą valstybę/imperiją;
  • kryžiaus žygių metu Egiptas buvo sunaikintas ir tada egiptiečiai persikėlė į Lietuvos teritoriją;
  • niekas nesupranta etruskų abėcėlės, bet Juozukas ja skaito jau seniai;
  • nors Kaunas pirmą kartą paminėtas 1361 m. (anot Vikipedijos), Juozukas, išanalizavęs iki šiol neteisingai suprantamą graviūrą su kažkokio miesto atvaizdu, padarė išvadą, jog Kaunas įkurtas 703 m.;
  • egipto hieroglifai iš tiesų yra lietuviškos runos;
  • anot jo, Šampoljonas iššifravo tik 5 egiptiečių hieroglifus, o Juozukas perskaitė visus likusius, ir dar taip, kaip būtent ir reikia juos perskaityti, o ne kaip iki šiol buvo klaidingai skaitoma.

Taigi, šitas istorikas-absurdas nuo šiandien tapo mano idealu, ir nežinau, kas gali jį pralenkti. Siūlau pažiūrėt laidos įrašą visiems, kas dar nėra prisižiūrėję užtektinai absurdų Lietuvoje. Nauji, negirdėti istorijos posūkiai tikrai praplečia akiratį, o kur dar nuostabus marijampolietiškas akcentas ir Juozuko nustelbtas laidos vedėjas!..

P.S. O dar yra laida, kurioje Juozukas pasakoja, jog lietuviai 500-iais metais plaukė ir atrado Amerikos žemyną, tik, deja, visi mirė ir niekas negrįžo iš tos kelionės.

Tenenių Lobis

2010/12/07

iš konspektų:

Tenenių lobis. 1927 m. valstietis ardamas žemę rado lobį. Buvo maždaug vienas litras monetų. Valstietis pardavė lobį klebonui už 5000 litų. Vėliau monetų kolekcija pateko į Europą, vienas aukcionas ją įvertino 1.5 mln. litų. Sužinojęs tai, valstietis užsipuolė kleboną. Klebonas likusį gyvenimą praleido vienuolyne su žmona. O kur dingo lobis, nežinia.

čia man neaiškūs trys dalykai – 1.) kaip klebonas galėjo turėti žmoną; 2.) kaip valstietis sužinojo apie tikrąją lobio vertę; 3.) kaip galėjo dingti lobis.

internete apie Tenenių lobį rašoma aiškiau, nei dėstytojas pasakojo. skaitant straipsnį paaiškėja, jog klebonas neturėjo žmonos, jis vienuolyne apsigyveno su savo šeimininke. klebonas lobio nepardavė, nes jį konfiskavo policija, ir tik po to lobis atsidūrė Prancūzijoje. be to, jis buvo įvertintas ne 1.5 mln. litų, o „kone puse milijono litų“. tiesa, man vis dar neaišku, kaip kaimietis sužinoti apie lobio vertę, nes man nesinori tikėti, jog eiliniai policijos pareigūnai, konfiskavę lobį, vėliau labai įnirtingai domėjosi jo verte ir netingėjo apie tai pranešti valstiečiui. nors, kita vertus, gal kaip tik taip ir galėjo viskas nutikti, nes žmonės mėgsta kalbėti ir klausytis.

įdomu tai, jog kitur internete apie lobį parašyta štai kaip: „Savo materialine verte tai vienas vertingiausių iš visų kada nors aptiktų Lietuvoje lobių. Tačiau dar didesnė jo mokslinė vertė nebuvo suprasta, todėl tik tris ketvirtadalius pinigų ir dalį kitų radinių už 3200 litų nupirko M. K. Čiurlionio dailės muziejus.“ taip ir neaišku, ar tas lobis dingo, ar buvo nupirktas muziejaus.

išvada, kuri man neduoda ramybės jau kurį laiką: kaip kas nori, taip tas interpretuoja tai, ką perskaito ar išgirsta. klebono šeimininkė dėstytojui tapo žmona, 0.5 mln. litų tapo 1.5 mln. litų. be to, didelis informacijos šaltinių skaičius ir juose besiskirianti informacija apie vieną įvykį reiškia tai, kad tampa sunku sužinoti tikrąją tiesą apie tai, kaip ir kas ten įvyko. informacijos perteklius nereiškia nieko gera. o praėjus kuriam laikui visos variacijos Tenenių lobio istorijos tema niekur nedingsta, jos lieka, o žmonės, kiekvienas išgirdęs vienokią ar kitokią istoriją, ją gali papasakoti kitiems (+ reikia turėti omeny, kad kiekvienas pasakotojas gali šį tą pridėti nuo savęs, taip dar labiau iškreipdamas istoriją). tokiu būdu viena istorija apie kokį nors įvykį tampa sudėtinga, nes ji neturi vieno aiškaus paaiškinimo.

čia aš šiaip parašiau visa tai, nes reikėjo ruoštis egzaminui, o aš nenorėjau ;)


%d bloggers like this: