Posts Tagged ‘Jaunimo parkas’

Rugsėjis

2017/09/08

Mama su draugu nusipirko kelionę dviem savaitėms į Bulgarijos kurortą, todėl aš pasiėmiau atostogas darbe, kad galėčiau prižiūrėti namus ir juose liekančią katę. Su kate mes sutariam gerai, su namais irgi nekyla sunkumų, su Alytumi – taip pat, todėl mintis apie tokias atostogas man nekelia nerimo.

Šeštadienį anksti ryte keliuosi pas Agnę, rengiuosi ir grįžtu į savo butą. Ten manęs atvažiuoja paimti Rū., ir mes išvykstam į Alytų. Likusią dieną nieko per daug neveikiu. Mama rodo, kur kokio maisto nupirko, kur ką turėčiau valgyti arba kur katės maistas ir kraikas; aš laisvu metu skaitau, žiūriu krepšinį arba bandau snausti – man reikia pailsėti, nes 02 val. išvažiuosim, vešiu mamą ir draugą į Garliavą, iš kur juos paims kiti žmonės ir nuveš į Vilniaus oro uostą.

Bet snausti nepavyksta, nuolat vartausi ir girdžiu garsus mūsų bute arba iš aukščiau gyvenančių kaimynų. Kaip ir sutarta, 02 val. išvykstam, vairuoju aš. Pirmą kartą važiuoju tokiu tamsiu metu, perjunginėti tolimas šviesas į artimas man yra naujiena, todėl kartais užmirštu tai padaryti ir vis akinu kitus vairuotojus. Išvažiavus iš Alytaus lyja, o dar ta tamsa, tai važiuoju 80 km/h, nes nesijaučiu užtikrintas. Į Garliavą nuvykstam ramiai, sustojam prie kažkokio namo ir einam ten. Jame randam mamos ir jo draugo draugus – jie irgi vyks kartu į Bulgariją.

Draugai siūlo kavos, arbatos, sumuštinių su kumpiu ir naminiu sūriu. Aš nieko nenoriu, bet po to paprašau kavos – norisi išlikti žvaliam grįžtant atgal. O reikalas toks, kad niekad nesu vairavęs, kai šalia priekyje nesėdi mamos draugas, todėl šiąnakt manęs laukia tam tikras išbandymas. Tiesa, su mumis kartu važiuoja mano krikšto tėvas (nes neturi ką veikt), todėl jis sėdės šalia, kai grįšim atgal, bet jis visai ne tas pats, kas mamos draugas.

Pasisvečiavę pas draugus išeinam tuo metu, kai atvyksta dar kitas draugas, kuris ir turi visus juos vežti į Vilniaus oro uostą. Jie persideda lagaminus pas jį į automobilį, mes atsisveikinam, sėdam su krikšto tėvu į automobilį ir pajudam iš Garliavos. Visus ženklus-nuorodas matom, neblūdijam ir Alytų pasiekiam be problemų. Grįžęs paskambinu Agnei, nes ji prašė, o tada atsigulu į lovą ir dar šiek tiek skaitau prieš miegą.

Diena baigta.

***

Dėl naktinės kelionės sekmadienį man rodosi, kad yra jau pirmadienis, todėl prisėdęs prie kompiuterio dirbu nuotoliniu būdu. Tik pamatęs radijo automatizavimo programoje dieną, suprantu, kad šiandien sekmadienis, o ne pirmadienis, ir nustoju daryti visokius dalykus dėl radijo.

Bėda ta, kad be to darbo nėra ką veikti. Pasidarau pusryčius, padarau kavos sau ir krikšto tėvui, kuris po kelionės liko nakvoti pas mus bute. Abu bimbinėjam be veiklos, po to parsiunčiu jam muzikos ir įrašau ją, kad galėtų klausyti savo telefone. Bet tik tiek, daugiau nėra ką veikti.

Bandau skaityti, valgau pietus, maudausi karštoje vonioje, glostau katę.

Diena tokia apsiniaukusi, dangus nenori pragiedrėti.

Gaunu žinutę, kad iš manęs nori imti interviu žurnalas „Literatūra ir menas“. Smagu, bet jau seniai ne taip, kaip nuolat įsivaizduodavau, kad man bus. Faina nors tai, kad interviu ims Jurga Tumasonytė – visada norėjau jai duoti interviu, nes jos klausimai būna įdomūs.

Kartais prisėdu ir užrašau idėjas naujam romanui.

Draugai nenori eiti žiūrėti krepšinio į miestą, todėl žiūriu jį vienas namuose. Kai žiūri varžybas vienas, emocijų lieka mažai. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė laimi, nuaidėjus finaliniam signalui paploju vienas kambaryje, ir einu vėl prie kompiuterio.

Atsidarau vyno, susirašinėju su Agne ir klausau The National.

***

Katė nakvojo man prie kojų, bet netrukdė – miegoti nuėjau apgirtęs.

Ryte jaučiausi blogai, tarsi peršalęs. Kas žino, gal ir peršalau eidamas rūkyti tik su marškinėliais į balkoną.

Kadangi skaudėjo galvą ir buvo užsikimšusi nosis, neapsikentęs išgėriau vaistų nuo skausmo, tačiau jie nelabai padėjo. Taip po ilgo laiko turėjau iškęsti nemalonumus vienas pats, ir ką – iškenčiau, ir priešpiet visi blogi simptomai buvo dingę. Pusryčiavau per pietus, pietavau neapsakomai vėlai. Po to susitikau su Tadu.

Sėdėjom Jaunimo parke, žiūrėjom į skate parke dviračiais, riedučiais ir riedlentėmis važinėjančius vaikus, paauglius, ir tai kažkaip ramino. Kalbėjom apie tai, kaip visada – santykius. Tadas pasakojo kaip išsiskyrė su paskutine mergina, kas vyko po to. Klausydamas jo prisiminiau, kad tame pačiame parke sėdėjom prieš metus, tik tada buvo ne rugsėjis, o rugpjūtis, ir kalbėjom apie tą patį – santykius su merginomis. Anais metais jis irgi pasakojo, kad išsiskyrė su mergina. Anais metais aš irgi turėjau problemų dėl santykių, bet mažai ką Tadui pasakojau – aš išvis tada mažai kam apie tai kalbėjau. Yra dalykų, kuriuos tenka pasilikti sau – yra dalykų, kuriuos iškęsti turi vienas; galų gale, tu pats ir kaltas, ar ne?

Diena nebuvo šilta, su džemperiu būti po kurio laiko pasidarė vėsu, todėl atsistojom ir pasivaikščiodami grįžom į kiemą. Paėmiau automobilio raktelius, įsėdom ir parvežiau Tadą namo. Grįždamas atgal taip norėjau į tualetą, kad užsukau į netoliese esančias kapines, ten yra tualetas, tai ten ir nusilengvinau. Po to grįžau saulei jau visai besileidžiant už horizonto, pastačiau automobilį už namo ir grįžau į butą.

O bute vėl nežinojau ko imtis, tai atsisėdau priešais televizorių ir žiūrėjau filmą, kurį streaminau iš kompiuterio į tv. Dabar, kai tai rašau po kelių, jau nepamenu koks filmas tai buvo.

Iš tiesų man sunku atskirti vieną dieną nuo kitos.

Ir visur tas švininis dangus.

Alytaus kronikos

2016/08/04

Ožys

Grįždamas iš bibliotekos namo prisėdu Jaunimo parke ant suoliuko, rūkau.

Kažkur iš dešinės girdžiu moters balsą, moteris kažką neaiškiai šaukia. Pažvelgęs į tą pusę nieko nematau, rūkau toliau.

Po to vėl tas balsas, šįkart jau arčiau, bet vėl nesuprantu, ką ta moteris šaukia. Atrodo, kad kartoja kažkokį vieną žodį daugybę kartų, ir tiek.

Rūkau toliau.

Praėjus kelioms akimirkoms ji išnyra – pagyvenusi moteris, turbūt jau pensinio amžiaus, su dideliais dideliais akiniais. Ji eina dairydamasis aplink, neša šuns pavadėlį rankoje. Ji praveria burną, ir dabar aš suprantu, ką ji šaukia: Bučiuk Bučiuk Bučiuk Bučinuk kur tu?!

Stebiu ją rūkydamas, ji vis artėja šaukdama Bučiuk Bučiuk Bučiuk!

Na ir prastas vardas šuniui, galvoju.

Kai ji priartėja prie manęs per dvidešimt metrų, pasisuka ir sako: gal matėt mažą juodą šuniuką mano Bučiuką? Pasukioju galvą į skirtingas puses, parodydamas, kad nemačiau jo. Pažiūrėjusi į mane moteris eina toliau, vėl šaukia savo Bučiuką, toks isteriškas jos balsas.

Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos.

Aš irgi pabėgčiau.

Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi moteris, ir tas šuo visai neegzistuoja.

Alytuje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Alytuje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.

Ji priartėja dar arčiau, dabar mūsų neskiria nė dešimt metrų. Ji sako man: gal matėt mažą juodą šuniuką pabėgo mano Bučiukas. Sakau jai ne, nemačiau. Ji žiūri į mane. Žiūri. Sako negirdžiu, sakau jai garsiai nemačiau. Tada atsistoju nuo suolelio, paimu knygas ir einu tolyn nuo jos.

Paėjęs kelis žingsnius, kiek toliau išvystu tą šunį. Tai mažas juodas šuo, toks mažas, kad sunku įsivaizduoti, jog šunys gali būti mažesni. Jis tipena link moteriškės, girdžiu moteris sako: Bučiuk Bučiuk Bučiuk štai kur tu kodėl tu nuo manęs pabėgai nebėk nuo manęs aš tave taip myliu.

Manau, kad Bučiukas kartais pasiduoda iliuzijai, jog jis gali pabėgti nuo savo šeimininkės. Tačiau kaskart pabėgęs susiduria su karčia realybe – būdamas toks mažas, jis savęs neišlaikys, nieko nesumedžios, alkis jį pribaigs ir jis pastips. Taigi jis susitaiko su likimu, ir kaskart pabėgęs nusprendžia grįžti pas šeimininkę – dešra šiltuose namuose geriau nei alkana ir žvarbi laisvė.

Bet gerai, kad jis turi iliuziją.

Mums visiems reikia iliuzijų.

Po to radom draugą su geru filmuojančiu fotoaparatu

2014/07/03

Uostas

2014/03/30

Buvo tokia gera diena.

Pasveikinom močiutę su gimtadieniu – įteikėm gėlių, palinkėjom sveikatos, išgėrėm šampano, suvalgėm tortą. Po to grįžom namo, o diena tokia saulėta, nors ir nėra labai šilta.

Vos grįžau, su dviračiu atvažiavo T. Nuėjau į rūsį, išsivariau savo senuką. Nuvaliau dulkes, pripūčiau padangas, ir išvažiavom. Pasiūliau važiuoti į centrą pro Jaunimo parką. Tai toks senas mano pamėgtas maršrutas: pravažiuoji Jaunimo parką, tada pavažiuoji Vilties gatve, iš ten smagiai įsibėgėjęs kerti ligoninės automobilių stovėjimo aikštelę, o po to dar galiuką pavažiuoji Ligoninės gatve, ir jau esi centre. Tik bėda, kad nežinojau, jog Ligoninės gatvė dabar remontuojama, taigi teko kiek pakeisti maršrutą.

Minti buvo malonu, tokia gera nuotaika užplūdo. Važiuodamas galvojau apie Alytaus draugus, merginas, vietas, kuriose vaikščiojau, istorijas, kurios nutiko kadaise, vasaras, studijų metais praleistas čia. Po to sėdėjom su T. ant suoliuko prie centrinio stadiono ir kalbėjom apie visokiausius dalykus. Dangus buvo giedras, pušų viršūnės skendėjo saulės šviesoje. Viskas rodėsi gera ir ramu; tokia vasaros pranašystė.

Grįžęs namo pavalgiau, o po to su kate žiūrėjom Harį Poterį ir Mirties relikvijų pirmąją dalį. Kai atėjo laikas miegoti, katė susirangė man ant kojų, ir taip užmigom.

Alytus vis dar sugeba tapti saugiu uostu.

Grožio Našta

2010/11/21

kalbėjom su mama apie mano tėvo giminę ir prisiminėm vieną vyriškį. jis buvo mano tetos motinos vyras, malonus toks, visad gerai nusiteikęs, tik kalbėdavo visad labai garsiai. tai mama ir sako, koks, žinok, nutikimas buvo su juo kartą. atvažiavo pas mus, o aš kaip tik viena namie. atidarau duris, jis įeina ir sako kokį sapną sapnavau! kad mes abu mylėjomės. ir kad šypsosi, kad šypsosi jis.

mamai nejauku pasidarė, bet pakvietė vidun tą vyrą, padarė kavos. sėdėjo, kalbėjo apie kažką, mama suprato, jog jis girtas. o tada jis ir sako: būk gera, prileisk vandens į vonią. mama prileido. žmogus nuėjo ir nusiprausė. išėjo iš vonios jau prablaivėjęs ir be prakaito kvapo. padėkojo už viską ir išvažiavo namo.

po šitos istorijos mama papasakojo kitą nemalonią istoriją apie vieną vyriškį.

tuo metu aš jau buvau gimęs, mamai buvo motinystės atostogos, vežiojo mane po Jaunimo parką. o tą dieną Alytaus kriminalistai rengė reidą tame parke: visi jie buvo apsirengę kaip civiliai ir stebėjo aplinką. vienas iš jų, jaunas vyriškis, atklydęs į Alytų iš Jonavos, užsižiūrėjo į mano mamą. pasekė ją iki namų, pamatė, kurioje laiptinėje ir kuriame bute gyvena. po kelių dienų mama gavo kvietimą atvykti į policijos kriminalistų skyrių pas kriminalistą R. išsigando mama, nors nieko blogo nebuvo padariusi. galvojo, kad mano tėvas kažką bus pridirbęs, nes jie tuomet jau gyveno atskirai, bet dar nebuvo išsiskyrę, o mano tėvas stipriai gėrė ir buvo neramaus būdo.

kai mama nuėjo į policijos nuovadą ir surado reikalingą kabinetą, jame rado tris jaunus kriminalistus. du iš jų jai liepė prieiti prie trečiojo ir po to abu išėjo šypsodamiesi iš kabineto. mama priėjo prie kriminalisto R. ir pasakė, kad ji nieko blogo nepadarė. tasai ją iškart nuramino, prisistatė, ir pasakė, jog jis norėjo tik su ja susipažinti. mama labai supyko ant jo: tiek streso jai įvarė. ji net pasakė: labai romantiškas pasimatymas, ačiū. vyras, aišku, atsiprašė, bet mano mama ne iš tų, kurie greit atleidžia.

vėliau jis jai paskambindavo kartais, siūlydavo susitikti, bet mama vis atsisakydavo. pareigūnas kartą net bandė įtikinti mamą, kad ši ateitų dirbti į policiją, ji galėtų būti jo sekretorė. mama atmetė pasiūlymą, sakė nemoka rašyti spausdinimo mašinėle, ir kad ir kaip tas vyriškis įrodinėjo, kad ir jis nemoka spausdinti, mama savo sprendimo nepakeitė.

– – –

šį savaitgalį susitikęs su draugais ir draugėm Alytuj aš vis galvojau, kad kažkas ne taip su viena drauge, kažkokia kitokia ji lyg ir. po to tiesiai paklausiau, ar nebus taip, kad.. ir ji pasakė, kad taip.

žmonės, suradę antrą pusę, pradeda spindėti. ir kai jie šypsosi, jie šypsosi maloniau, ir kai jie juokiasi, jie juokiasi daug linksmiau. tokį švytėjimą spinduliuoja iš savęs. prie tokių žmonių labai malonu būti.

– – –

man reikia padirbėti su sakinių daryba, nes turiu rimtų problemų dėl to. vis nepaisau, kad viena sakinio dalis turi eiti po kitos sakinio dalies. žinau, kad to turėjo mokyti per lietuvių kalbos pamokas, tačiau visai nepamenu to.


%d bloggers like this: