Posts Tagged ‘Jerzy Pilch’

„Ateidavau į barą ne alaus bokalo, bet penkiolika minučių paspoksoti į barmenę“

2015/03/28

Sunku paaiškinti draugams, kodėl su jais praleidęs tik valandą tu nori išeiti. Todėl atsiprašau visų, pats truputį gėdydamasis dėl tokio savo elgesio, paspaudžiu rankas ir sakau, kad man reikia eiti kitur.

Toks vakaras, kai iš tiesų ne tai, kad noriu eiti kitur, bet jaučiu, jog reikia eiti kitur. Tiksliai nežinau, kodėl, nes nuotaika visą dieną buvo gera, ir net kai rinkausi kokiais marškiniais rengtis ir dėjausi kaklaraištį, pasijutau kažkaip maloniai (pasipuošęs, sakytų mama), tačiau vos ten nuėjom, iškart kažkas užlūžo galvoje ir supratau, kad šį vakarą norėčiau praleisti kitaip.

Išėjęs pasukau link Eimanto, žinojau, kad ten yra Gabrielius ir kiti pažįstami žmonės. Šį penktadienį neįtikėtinai daug žmonių centre, bet taip būna kiekvieno pavasario pradžioje, vos tik labiau atšyla oras: klubinėtojai, barų lankytojai, paaugliai, marozai ir jų panos – visi išlenda į centrą pasirodyti patys ir pažiūrėti į kitus.

Einu Vokiečių gatve, tada pasuku į Mėsinių gatvę ir eidamas ja prisimenu ten anksčiau veikusio baro Transilvanija barmenę. Ji buvo vos vos aukštesnė už mane, jos plaukai dažnai atrodydavo netvarkingi, bet ji turėjo tokias geras kojas ir užpakalį, man tokių minčių kildavo… O po to ten pradėjo dirbti nauja barmenė, ji buvo tokia tvarkinga, visada besišypsanti, tamsių plaukų, švelnaus veido – galėtum žiūrėt ir žiūrėt į tokią, bet nežiūrėsi, negražu taip daryt. Bet vieną dieną įvyko baisus dalykas, nes nugirdau ką ta švelni barmenė pasakojo kažkokiam žmogui. O pasakojo ji apie labai nekokį dalyką – kad vakar girta užmigo po baru. Žinau, negalima teisti žmonių, nes kas tu toks, kad teistum, bet po tos dienos nebežiūrėjau į ją romantiškai. Ir nesvarbu, kad aš pats esu pridaręs visokių dalykų, dėl kurių dabar yra truputį nejauku (prisigėriau tiek, kad vėmiau į konteinerį, po to užmigau pogrindiniam klube ir negalėjau išeiti, kai nubudau užrakintas; kartą vėmiau pro balkoną, kartą – pro langą pas kažką svečiuose; kartą nebuvo kur gulti, tai užmigau atsigulęs ant vonios kilimėlio; o kur dar masturbacija keistomis sąlygomis paauglystės laikotarpiu), ir nesvarbu,kad aš pats dėl tų dalykų negalėčiau ramia sąžine vadinti savęs romantiku – svarbiausia, kad ji pasakodama apie savo nuopolį juokėsi. Tai ir buvo skaudžiausia.

Po to išėjau prie Pylimo gatvės, perėjau ją ir atsidūriau Šv. Stepono gatvėje. Šv. Stepono, Šv. Stepono… Gatvė su tiek daug istorijos, turinti tokį stiprų emocinį užtaisą. Kadaise čia gyveno mergina, su kuria draugavau. Kadaise vėlyvais pavasario vakarais važiuodavau pas ją, eidavau į bromą, lipdavau girgždančiais laiptais aukštyn, ir mano akys surasdavo jos akis, ir mano rankos surasdavo jos rankas, o po to – jos džinsų užtrauktuką. Kadaise toje gatvėje buvau savotiškai laimingas.

Užeinu į Šnekutį, ten nusiperku alaus išsinešimui. Šiaip gatvė tarsi ir nepasikeitusi, čia vis dar šen bei ten yra mažų parduotuvėlių, kurios, kaip ir anksčiau, taip greičiausiai ir dabar kažkiek laiko padirba, tada užsidaro, o vietoj jų atsidaro kitos parduotuvės, kurių lemtis aiški.

Pasiekęs Šopeno gatvę skambinu Eimantui, jis man nupasakoja kaip rasti jo namą ir butą. Įsuku į tamsų kiemą, viskas atrodo nauja ir nepatirta. Pats butas primena tokios lenkaitės butą, pas kurią Varšuvoje buvom su draugais apsistoję po koncerto, ir kai išeinu į balkoną parūkyti, Gintas kaip tik ir sako: čia tokie namai kaip Varšuvoj, pilna ten tokių. Ir jis teisus, dievaži.

Geriam alų ir žaidžiam stalo žaidimą, fone skamba Against Me!, o kai pajuntu, kad jau ima miegas, tai atsigeriu vandens ir nueinu miegoti.

Rytas apsiniaukęs. Atsikėlęs žiūriu pro balkono langą į tą namą kitoje kelio pusėje, galvoju o gal visgi ne kaip Varšuvoj šitie namai? Bet kur tau! Aš tik bandau save apgauti, namai tikrai kaip Varšuvoj, neverta net diskutuoti daugiau šia tema.

Važiuodamas namo autobusu stebiu šeštadieninį Vilnių. Gatvėse pilna žmonių; ties Ibrahim prekybos centru matau kaip trys vyrai bando išstumti smėlyje užstrigusį automobilį, ir kai jiems pavyksta ir automobilis pajuda atbulas, vienas iš stūmusių vyrų pargriūna ir iškart ritasi į šoną, tolyn nuo priekinių ratų – gera reakcija, galvoju. O prie Kalvarijų turgaus matau kaip du vyrai po pažastimis pasikišę neša ilgus veidrodžius, suvyniotus į gelsvą popierių. Jie eina ne per perėją, o sustoję vidury kelio dar pradeda ginčytis, ir atrodo, kad jiems visiškai nusispjaut ant kitų eismo dalyvių, jų ginčas kur kas svarbesnis nei saugumas. Autobusui pajudėjus palikau juos vis dar ginčijantis, įdomu kiek truko jų ginčas.

Išlipu prie parduotuvės, nes reikia kažko nusipirkti. Pirmiausia paimu šeštadieninį laikraštį, nes praėjusį šeštadienį irgi skaičiau laikraštį, be galo maloniai praleidau kelias valandas virtuvėje, tai pagalvojau,kad ir šiandien norėčiau tai pakartoti. Po to įsidedu pieno, grietinėlės, karštai rūkyto kumpo, o besidairydamas po lentynas netikėtai užmatau soją kubeliais.

Mergina, anuomet gyvenusi Šv. Stepono gatvėje, kartais gamindavo sojų ir daržovių troškinį. Mes pasiskirstydavome darbais – aš plaudavau daržoves, o ji pjaustydavo, nors kartais būdavo atvirkščiai. Tada ji suberdavo sojos kubelius į vandenį keptuvėje, kurį laiką tie kubeliai ten sau pabūdavo, šiek tiek išbrinkdavo, tada vandenį reikėdavo nusemti, priberti šaldytų daržovių ir tų, kurias patys supjaustėm, ir viską maišyti, kepinti, pabarstyti krapais ar petražolėmis. Pačioje pabaigoje ji dar įpildavo šiek tiek aliejaus į keptuvę, kad viskas truputėlį apkeptų, ir tada jau mes eidavome valgyti.

Man patiko tas patiekalas, todėl ir pats jį pradėjau gaminti bendrabutyje, o kartą net ir mamai pagaminau (mama neliko sužavėta). Aš jį pagardindavau pabaigoje įmušdamas žalią kiaušinį, nes jis iškepdavo tarp tų visų daržovių ir sojos kubelių ir priduodavo kažkokį gerą skonį; nors gal tik man taip atrodė. Gamindamas tą patiekalą visada galvojau apie tą merginą ir šypsodavausi. Kai mes išsiskyrėm, šitą troškinį ėmiau gaminti daug rečiau, nes jis man visada primindavo ją ir nebūdavo toks skanus kaip anksčiau. Ir šiandien, išvydęs sojų kubeliais pakelį parduotuvėje, supratau, kad nebepamenu kada gaminau visa tai, todėl būtinai reikia pabandyti tai padaryti.

Grįžęs iškart imuosi darbo. Rezultatas ne super, bet valgydamas skaičiau laikraštį, ir tai kažkiek pagardino troškinį.

O dabar net nežinau ką veikti. Greičiausiai aš: a.) naršysiu internete be jokio aiškaus tikslo; b.) žiūrėsiu serialą Fortitude; c.) skaitysiu knygą Herojai kaip ir mes; d.) susitvarkysiu kambarį.

Filmai

2014/11/15

Dabar mažai skaitau, karts nuo karto pažiūriu kokį nors filmą.

cure

Cure (1997 m.)

Esu šiek tiek japonofobas, todėl jei galiu rinktis nežiūrėti japoniškų filmų, tai ir nežiūriu. Bet kartais kažin koks noras užeina patikrinti save, ir tada imu ir išsirenku kokį nors keistesnį filmą. Režisieriaus Kiyoshi Kurosawa filmas Cure nėra iš tų labai keistų filmų, tačiau šis mistinis trileris kaip reikiant mane užverbavo ir įtraukė į savo nesvarumo būseną; net kitą dieną po peržiūros negalėjau išmesti jo iš galvos.

Istorija nėra labai originali, bet ir banalia jos nepavadinsi – detektyvas tiria kraupias žmogžudystes, kurias atlieka labai ramūs žmonės, ir neaišku kas juos paskatina tai padaryti. Be to visų žmogžudysčių braižas vienodas, todėl detektyvui atrodo, kad už viso to slypi žmogus, kažkokiu būdu priverčiantis kitus žmones žudyti. Tokie filmai kaip šis galėtų būti priskirti žanrui nepatogus trileris. Jeigu esat matę Angel Heart, turėtų patikti ir šitas.

– – –

Terribly_happy_ver2

Terribly Happy (Frygtelig lykkelig; 2008 m.)

Myliu skandinavų kiną, o kaip gi kitaip! Todėl kai užsinoriu įdomaus filmo, visada žiūriu į savo norimų peržiūrėti filmų sąrašą ir ieškau kokio nors filmo iš Šiaurės.

Filmas pasakoja istoriją apie policininką, kuris kažin ką prisidirbęs Kopenhagoj yra pervedamas dirbti į mažą miestelį, kuriame išvis nieko nevyksta, o prieš tai ten dirbęs policininkas dingo neaiškiomis aplinkybėmis. Mažame miestelyje viskas vyksta pagal seniai įsišaknijusias tradicijas, todėl kai policininkas pradeda bandyti išspręsti be galo senas kai kurių miestelio gyventojų problemas, miestelėnams tai labai nepatinka ir virš policininko galvos pradeda telktis tamsūs debesys. Veiksmas seka veiksmą ir greitai mažo miestelio ramybė dingsta ir pradeda dėtis rimti dalykai ;)

– – –

inter

Interstellar (Tarp žvaigždių; 2014 m.)

Istorija apie tai kaip amerikiečiai gelbsti žmoniją nuo išnykimo, kosmosas, aktorius Matthew McConaughey ir režisierius Christian Nolan – kai turi šiuos elementus, filmas pasmerktas tapti hitu.

Siužetas toks: kažkas nutiko Žemei, niekas neauga, nuolatos visur didelės smėlio audros, todėl aišku, kad taip ilgai nesitęs ir žmonija išmirs, jei neras kitos vietos gyventi. Taigi jie išskrenda į kosmosą ir ieško naujos planetos.

Na, čia toks labai primityvus siužeto perteikimas. Išties viskas ten yra labai gražiai pateikta, daug visokių fizikos teorijų ir t.t., bet aš jau išmokęs nesigilinti į visokias reliatyvumo teorijas filmuose, taigi man tos teorijos netrukdo, aš jų nekvescionuoju, tiesiog žiūriu filmą ir mėgaujuosi. O šiuo filmu mėgautis labai lengva, nes čia pirmiau drama, o tik po to – mokslinė fantastika. Bežiūrėdamas filmą vienoje vietoje net beveik susigraudinau ;) Tai vienas iš tų epinių filmų, kurių net nedideles klaidas, per daug užtęstas holivudines dramos scenas greitai užmiršti ir lauki kas bus toliau.

Jeigu patinka tokie kosminiai filmai, pažiūrėkit dar ir Sunshine arba Contact – pastarasis man labiausiai įstrigęs iš tokių.

– – –

theman_

The Man Who Knew Too Little (1997 m.)

Man patinka aktorius Bill Murray, todėl kažkurį vakarą nusprendžiau pažiūrėti kokį nors filmą su juo. Iškilo didelė problema: nėra daug filmų su juo, kuriuos norėčiau pažiūrėti. Esu matęs Švilpiko dieną, Broken Flowers, Lost in Translation, o be šitų filmų kiti nelabai traukia. Tada pagalvojau,kad reikia nesirūpinti ir tiesiog pažiūrėti kokį nors itin paprastą filmą su juo, gal net prastą filmą. Taip jau nutiko, kad pasirinkau The Man Who Knew Too Little.

Tai toks itin paprastas filmas, kurio siužeto vingiai per daug nenustebins, kai kas čia greitai nuspėjama, ir t.t. Bet man tikrai patiko stebėti Bill Murray vaidybą. Šiame filme jis – toks paprastas vyrukas, kuris papuola į realybės teatrą ir visąlaik galvoja, kad tas teatras vis dar vyksta, ir kad viskas, kas jam nutinka, tėra iš anksto surežisuota ir suplanuota, ir kad visi pavojai, su kuriais jis susiduria, irgi tėra žaidimo dalis. Tačiau iš tiesų viskas taip nėra, nes per klaidą jis yra įsukamas į tikrų šnipų šaudynes, gaudynes ir kitus rimtus reikalus. Tai va toks siužetas, filmas idealiai subalansuotas sekmadieniui ;)

– – –

stiprusis angelas

Pod mocnym aniolem (The Mighty Angel; Stiprusis angelas; 2014 m.)

Lenkų režisierius Wojtek Smarzowski terorizuoja lenkus savo filmais, kuriuose parodo Lenkijos baisybes. Šįkart jis pastatė filmą pagal vieną mano mėgstamiausių romanų – Jerzy Pilch „Stiprusis angelas“. Kai tik sužinojau, kad filmą rodys per Lenkų kino savaitę Vilniuje, iškart apsidžiaugiau, ir net tai, kad galiausiai teko eiti į filmą vienam (pirmą kartą ėjau į kiną vienas), nebuvo problema.

Filme pasakojama istorija apie rašytoją, kuris jau n-tąjį kartą lankosi alkoholikų skyriuje. Ten būdamas jis pasakoja savo gyvenimą ir kitų besigydančių istorijas. Galima būtų sakyti, kad mūsų veikėjas bando nesėkmingai mesti gerti, tačiau taip nėra, nes jis išvis nebando mesti gerti. Kiekvieną kartą išeidamas iš ligoninės jis sako skyriaus vedėjui, kad šįkart bus kitaip, šįkart jau nebegers, bet vos išėjęs sėda į taksi ir važiuoja į barą „Stiprusis angelas“, kur vėl pradeda gerti.

Pirmoji filmo dalis labai linksma, visas tas alkoholizmas tragikomiškai vaizduojamas. Tačiau praėjus pirmajam pusvalandžiui, filmas tarsi persilaužia ir visa ta komedija dingsta, ekrane vis daugiau juodų vaizdų iš pagrindinio veikėjo gyvenimo – vemiantis, apsišikęs, užspringęs vėmalais, užmigęs ir beveik prigėręs vonioje, ir t.t. Juokas dingsta, ir tu supranti, kad režisierius pasiekė savo tikslą – privertė pažvelgti į alkoholizmą rimtai, neromantizuotai.

Kam įdomu, yra interviu su režisieriumi.

– – –

tRAJvqf2trhZ7rI0C8SR6HuuHRh

Drogówka (Traffic department; 2013 m.)

Sužavėtas lenkų režisieriaus sumanymo vaizduoti Lenkijos problemas, nutariau pažiūrėti ir kitą jo filmą – šįkart apie kelių policiją.

Filmas rodo Varšuvos kelių policininkų kasdienybę – darbas, gėrimas, dulkinimasis, skolos, nešvarūs reikalai, korupcija, korupcija, korupcija. Čia visi prisidirbę, niekas nėra švarus. Ir galiausiai vienas iš policininkų per eilinį užgėrimą prisidirba tiek, kad jam jau pripaišoma žmogžudystė. Žiūrovas supranta, kad viskas nėra taip aišku, kaip pateikiama, ir leidžiasi su tuo prisidirbusiu policininku patys tirti kas ir kodėl bando jį pakišti.

Pats principas panašus kaip ir filme „Stiprusis angelas“ – iš pradžių korumpuoti policininkai juokingi, netgi žavūs iš dalies, bet praėjus pirmajam pusvalandžiui viskas pradeda atrodyti koktu, ir visi tie veikėjai nebeatrodo net mažumėlę linksmi ar faini.

Nemoku lenkų kalbos, todėl filmą žiūrėjau su angliškais subtitrais. Kartais nespėdavau visko perskaityti, todėl gal kažką ir netiksliai supratau filme, tačiau tai netrukdė šiam šoko seansui. Jeigu nemėgstat filmų, kurie sunkiai išsitrina iš atminties ir palieka prastą skonį burnoje, nežiūrėkit šito filmo, nes jis nėra pramoga.

– – –

undertheskin

Under the Skin (2013 m.)

Pats keisčiausias filmas, kurį mačiau pastaruoju metu. Taip, parsisiunčiau tik todėl, kad Scarlett Johansson man yra graži.

Siužetas štai koks – jauna moteris važinėjasi automobiliu ir vilioja vyrus. Daugiau mes iš esmės nieko konkretesnio ir nesužinome viso filmo metu, kad ir kaip norėtume suprasti kas toji moteris, kodėl ji vilioja vyrus, kas nutinka tiems vyrams. Klausimų daugiau nei atsakymų, tačiau po kiek laiko susitaikiau su savo nepavydėtina žiūrovo situacija – kad man turbūt ir nelemta sužinoti visko. Tad gali interpretuoti viską kaip nori arba gali išvis per daug negalvoti kas čia vyksta, ir tiesiog žiūrėti kaip ta mistiška moteris vėl suka ratus automobiliu, kalbina vyrus, vežasi juos namo. O tai, kas įvyskta namie, man atrodė labai gražu, tokia nuostabi fantastiška estetika, kad po to laukdavau kada vėl veiksmas sugrįš į tą namą.

Jeigu tokie filmai ne prie širdies, tai nežiūrėkit jo, nes galit likti ne tik nusivylę, bet ir didžiai pasipiktinę, jog iššvaistėt brangų laiką tokiai nesąmonei. Bet jeigu mėgstat tokius dalykėlius, tada pabandykit, nes filmo pabaigoje liksit dar mažiau kažką supratę nei pradžioje ;) Ir jeigu bus įdomu, paskaitykit apie ką yra knyga, pagal kurią šis filmas ir pastatytas. Man buvo tikrai įdomu sužinoti kaip ten visgi viskas buvo.

P.S. Šitas filmas keliose vietose man sužadino geismą, nors čia Scarlett Johansson yra turbūt pati negražiausia, kokią tik ją kada mačiau. Retai kada filmai sužadina geismą.

– – –

coherence

Coherence (2013 m.)

Nuostabus mažo biudžeto filmas su nežinomais aktoriais. Dar vienas įrodymas, kad net be garsių aktorių gali būti įsimenančių filmų, nes svarbiausia, ko reikia – geras sumanymas siužetui.

Šeima ir draugai susirenka praleisti vakarą kartu. Tuo metu virš žemės skrieja kometa, ir susirinkusieji kaip tik kalba apie ją – kad dėl jos gali dingti mobiliojo ryšio ir interneto signalas, galimi elektros trikdžiai ir t.t. Žinoma, taip ir nutinka – dingsta ryšys, internetas, elektra. Šiek tiek sunerimę žmonės žvalgosi pro langus ir pastebi, kad visoje gatvėje tik viename name liko elektra. Jie nusprendžia nueiti pas kaimynus, ir taip pamažu užverda didelė didelė košė.

Ta košė maloni ir labai įdomi, nes žiūrėdamas filmą nė karto nepagalvojau, kad čia kažkokias nesąmoningas teorijas žmonės kalba. Filme šiek tiek yra fizikos, bet dzin ta fizika, nes filmas labai maloniai žiūrisi ir yra tikrai įdomus. Net tai, kad beveik visas veiksmas vyksta tik name, nėra blogybė. Rekomenduoju visiems, kam patinka visokie mind fuck tipo filmai.

– – –

Paberist Linn (Popierinis miestas; 2014 m.)

Kai rudenį vyko Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, nuėjau į dvigubą seansą, kuriame rodė du trumpametražius filmus. Pirmasis buvo estų režisieriaus Jaak Kilmi filmas Popierinis miestas.

Filme pasakojama apie Narvos miestą Estijoje, kuriame gyvena 98% rusų. Kai per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, jį buvo nutarta ne atstatyti, o nušluoti nuo žemės paviršiaus ir viską pastatyti iš naujo. Žmonės, kurie dar buvo likę jame gyventi, buvo iškelti kitur, o į naujai pastatytą miestą atkelti rusai.

Apie Narvą pasakoja du vyrai, apie kuriuos ir sukasi visas filmas. Pirmasis yra senas Narvos gyventojas, kuris, remdamasis senomis miesto nuotraukomis, daro popierinius/kartoninius pastatų modelius ir tokiu būdu bando padaryti vieną didelį senosios Narvos miesto modelį. Atrodo tikrai įspūdingai, skamba įdomiai, tačiau bėda ta, kad niekam neįdomus to vyro darbas – nei Narvoje, nei visoje Estijoje. Tuo tarpu antrasis filme esantis vyras – investuotojas iš Švedijos, nupirkęs Narvoje buvusį tekstilės fabriką, po kurio laiką jį uždaręs ir dėl to tapęs nekenčiamiausiu žmogumi Narvoje. Jis pasakoja apie verslą mieste ir naują idėją – padaryti didelius lošimo namus su viešbučiais ir t.t. Bežiūrint filmą ir Narvos vaizdus šis planas skamba kažkaip neįtikimai.

Filmas sukėlė daug minčių, o pati baisiausia – kad Narva yra miestas, kuris neįdomus jo patiems gyventojams, tai miestas be atminties. Tad kokia ateitis laukia miesto, kuris nieko nežino apie save?

 

Naujienos

2014/10/07

K. tekstas tiems, kam trūksta motyvacijos ar šiaip užeina sunkumas.

– – –

Geras, bet nelengvas tekstas.

– – –

Spalio 19 d., 16 val. Skalvijos kino teatre bus rodomas filmas Stiprusis angelas, pastatytas pagal mano vieną mėgstamiausių kada nors skaitytų lenkų autoriaus Jerzy Pilch romanų tuo pačiu pavadinimu. Čia puiki ištrauka iš to romano. Dar kartą dėkoju komentatorei Rygai, kad pasidalijo šia žinia apie filmą.

– – –

Radijo laida Hardkoro valandėlė startavo praėjusią savaitę, laidos įrašą galima pasiklausyti čia. Šiaip drebėjo ne tik balsas, bet ir rankos, buvo taip pat baisu kaip ir prieš kūrybos skaitymą viešai. Džiaugiuosi, kad pašnekovas pasitaikė kalbus. Kitą kartą pasistengsiu taip neskubėti ir sakyti mažiau emmm.

Giedra Radvilavičiūtė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“

2013/09/15

sianakt as miegosiu prie sienos

Giedra Radvilavičiūtė

„Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”

Puslapiai: 227

Išleido: Baltos lankos”

Metai: 2010 m. (pirmasis leidimas – 2007 m.)

Tiražas: 2000 egz.

Meninis apipavidalinimas: Zigmantas Butautis

Kaskart, kai susimąstau apie lietuvių literatūrą, tenka nemaloniai pripažinti, kad aš bėgu nuo jos kuo tolyn, nes tai, ką esu perskaitęs, atbaido (išimtis – Kunčinas, bet yra ir jo romanų, kurie visai nepatinka). Kartais atsiranda vienas kitas autorius, kuris iššauna ir sužavi (S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“, Sigito Parulskio pirmasis eilėraščių rinkinys „Iš ilgesio visa tai“), tačiau tik trumpam. O kai susimąstau apie lietuvių moterų literatūrą, situacija tampa dar labiau komplikuota, nes jeigu manęs kas nors paklaustų, koks lietuvių rašytojos kūrinys man labiausiai patinka, aš ilgai stenėčiau, bandydamas prisiminti kokį nors kūrinį, kuris manęs neerzino, tačiau taip ir neprisiminčiau nieko.

Kai į rankas pateko Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, nieko per daug nesitikėjau, nors ir žinojau, kad autorė už šį esė rinkinį buvo apdovanota Europos sąjungos literatūros premija. Knygą sudaro 12 esė, kuriuos tarpusavyje jungia ta pati pasakotoja. Tekstuose gausu istorijų apie paprastus žmones, vaizduojamus buitiškoje aplinkoje, kurioje gyvena ir miršta. Būtent paprastų žmonių ir mirties motyvas man iškart priminė Kunčino kūrybą – ten taip pat buvo gausu istorijų apie laiką ir žmones.

Tačiau labiausiai šis esė rinkinys mane sužavėjo ne tais kitų žmonių aprašytais gyvenimais, bet pasakotojos portretu, kurį galima pamažu suvokti skaitant šią knygą. Pasakotoja – pagyvenusi vieniša moteris, gyvenanti su paaugle dukra. Atrodo, kad nieko čia įspūdingo, bet! Buvo be galo įdomu skaityti kaip autorė rašo apie savo kūno stebėjimą ir tą senėjimo suvokimą. Man kartais būna sunku įsijausti į senstančio vyro problemas, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu G. Radvilavičiūtės senstanti pasakotoja man pasirodė labai artima.

Reikia pagirti autorę, kad jos sukurta pasakotoja su savo problemomis nepabosta ir neužgožia pasakojamų istorijų, t.y. istorijos ir senstančios moters problemos tekstuose labai gražiai sugyvena, viena kitą papildo. Kiekvienoje esė yra gražūs perėjimai nuo pagrindinės istorijos prie šalutinės, viskas skaitosi lengvai ir sklandžiai. Tekstuose taip pat yra ir nerealių, mistinių detalių, kurias pastebi pasakotoja, ir tai tekstui suteikia šarmo, o pasakotojai – šiek tiek kvankštelėjusios moters įvaizdį; ir vėlgi tai primena Kunčiną – jo veikėjai taip pat balansuodavo ant ribos.

Vienintelė šios knygos problema yra tai, kad skaitant tekstus vieną po kito, atsiranda kažkoks pasikartojimo jausmas. Galima sakyti, kad taip neturėtų būti su gerais tekstais, tačiau juk galima skaityti šias esė saikingai, ir problemos neliks.

P.S.

Autorė mini mano numylėtą lenkų rašytoją Jerzy Pilch – esu papirktas ;) Ir dar galima pasidžiaugti, jog 2013 metų vasarą JAV buvo išleistas autorės apsakymų/esė rinkinys „Those Whom I Would Like To Meet Again“ („Tie, kuriuos norėčiau sutikti dar kartą“).

Kitokia Knygų Mugė

2013/02/24

Ši knygų mugė turėjo būti pati nuostabiausia, nes buvo anonsuota, kad joje šalia visų kitų man nelabai įdomių svečių iš užsienio apsilankys ir mano numylėtinis lenkas Jerzy Pilch. Nekantriai laukiau, o vieną vakarą atsigulęs į lovą štai ką sugalvojau – išversiu vieną savo apsakymą į lenkų kalbą ir įteiksiu jam per susitikimą knygų mugėj.

Per kelias dienas radau merginą, kuri pažadėjo išversti, ir aš labai apsidžiaugiau. Tačiau dar po kelių dienų buvo labai bloga diena visomis prasmėmis, ir galiausiai, kai jau galvojau, kad nieko blogiau nutikti nebegali, pamačiau, jog mugės rengėjai jau paskelbė mugės programą. Skaičiau ją iš lėto, atidžiai, ir kai priėjau šeštadienio programos vidurį, mane apniko nerimas – Jerzy Pilch knygos pristatymo vis dar nemačiau. Juk gali būti, kad kažkas atsitiko ir jis visgi nepasirodys?

Taip ir buvo – nežinau kodėl, bet Jerzy Pilch programoje nebuvo įrašytas. Diena tapo apverktina. Nusivylimo apakintas nutariau visai neiti į mugę, tačiau vėliau pakeičiau nuomonę ir ruošiausi eiti – penktadienį planavau mugėje nueiti į poetų skaitymus ir į mono spektaklį Bukowskio kūrybos tema. Bet, pasirodo, visos nelaimės, susijusios su šių metų knygų muge, dar buvo nepraėję.

Mano peršalimas, laiku ir tinkamai nepagydytas, perėjo į sinusitą, ir kai penktadienį sužinojau tai, iškart pradėjau galvoti apie tai, kam galėčiau atiduoti savo turėtą pakvietimą į knygų mugę. Situacija išties nekokia: jau nuo ketvirtadienio tiek delfi, tiek kiti naujienų portalai mirgėjo pranešimais apie knygų mugės atidarymą, draugai ir pažįstami feisbuke rašinėjo ir dėjo nuotraukas iš mugės, o aš, va, negalėsiu į ją nueiti dėl ligos.

Išėjęs iš savo klinikos ėjau link vaistinės ir priėjau tokią padėvėtų knygų parduotuvę (Antakalnis, šalia Petro Vileišio stotelės/Nėries „Iki“ parduotuvės). Užsukau į vidų. Prieš tai nuolatos buvusio pardavėjo nesimatė, vietoj jo buvo kažkokia moteris, kuri kalbėjo su kažkokiu savo pažįstamu vyriškiu. Aš apžiūrinėjau lietuvių autorių knygų lentynas, bet nebuvo jokios Kunčino knygos (niekada ten nesu radęs Kunčino), nebuvo nieko, kas būtų užkabinęs, taigi nuėjau prie fantastikos skyriaus. Ir tada, pamatęs vieną knygą, labai apsidžiaugiau – prieš mane stovėjo kažkada labai ankstyvoje paauglystėje skaityta fantastinė knyga net nežinau apie ką, bet ten buvo tokie lyriniai nukrypimai apie Leviataną. Būtent tie nukrypimai apie Leviataną man labiausiai ir įstrigo toje knygoje. Paėmiau ją į rankas, pavarčiau – viršelis matytas, pavadinimas irgi girdėtas („Tamsiosios jėgos Mūnšajuose“). Tada pakėliau galvą ir pamačiau, jog yra ir antra knygos dais. Paėmiau ir ją į rankas. Viršelis buvo matytas, tačiau negalėjau prisiminti, ar kažkada skaičiau ją. Pralinksmėjęs paėmiau ir dar kitą fantastinę knygą, nuėjau prie moters ir susimokėjau. Ji vis kažką nužemintu balsu pasakojo tam vyriškiui: apie paskolą, apie dukrą, sakė nesijaudink, gyvenu gerai, išties viskas nėra taip jau blogai. Padėkojau jai ir atsisveikinau. Tada nuėjau į vaistinę, išleidau maždaug tiek pinigų, kiek buvau numatęs išleisti knygų mugėje knygoms, ir grįžau namo.

Dabar sekmadienis, skaitau sau apie druidus, levyrus (kitoks elfų pavadinimas) ir kaip kažkokiose tamsiose gelmėse bunda Leviatanas ;) Visai gerai kartais netikėtai surasti alternatyvą, o ir už tris knygas sumokėjau viso labo 14 litų.

Tai Supranta Tik Tie

2013/02/14

Ir dar viena nuostabi ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“.

– – –

Sėsdamas Centrinėje stotyje į traukinį, tam tikra prasme ignoruodavau pats save. Palikdavau savo varšuvišką vienatvę, kuri buvo nepakeliama ir be kurios jau negalėjau gyventi, ir kartu su šia vienatve palikdavau sielvartą, kad turiu jos išsižadėti.

Tikiuosi, kad tai suprantama. Nors iki galo tai supranta tik tie, kurie vieniši bunda, įsijungia radiją, palenda po dušu ir būna net neblogai nusiteikę – kas žino: gal šiandien ką nors sutiks.

Iki galo tai supranta tik tie, kurie apytuštėje smuklėje pietauja ir nejaučia skonio. Net kai su plačiu užmoju užsisako prašmatniausių frutti di mare, nejaučia skonio – jiems visą laiką atrodo, kad, išskyrus juos, niekas nevalgo vienas. Išskyrus juos, niekas niekada nevalgo vienas – visas miestas tai mato, ir visi į juos žiūri akis įsmeigę. Kiek kartų galima dirsčioti į laikrodį ir duoti publikai suprasti, kad užbėgai tik greitomis ko nors užkrimsti, nes po valandėlės – gerbiamieji – svarbus pasimatymas, galbūt iki aušros. O kaip vaidinsi valgymą greitomis, jei norėtųsi – tegul net švinine širdimi – pasėdėti; nes išėjus tai jau tikrai apims visa apimantis švinas.

Iki galo tai supranta tik tie, kurie prabunda naktį ir kuriems sugniaužia gerklėje, nes yra vieni; neturi ką apkabinti nei ką užkloti, neturi kam atnešti iš virtuvės stiklinės sulčių ir ryte neturės su kuo klausytis radijo, skaityti laikraščių, pusryčiauti.

Visiškai iki galo tai supranta tik tie, kurie vieną dieną išties ką nors sutinka, su kuo nors pietauja, eina su kuo nors į kiną, eina su kuo nors į lovą; gal net su kuo nors miega.

Tačiau absoliučiai tai supranta tik tie, kurie pabunda vidury nakties ir nustėrsta pamatę kažką miegant prie šono, ir mintis, kad nebus vieni dar kelias valandas ir paskui visą rytmetį, yra baisi, baisi. Ir skaičuoja nesibaigiančio košmaro sekundes ir minutes, ir šiaip ne taip – vargais negalais – ištveria. Ir paskui jiems būna padovanota nuostabi, vienatvės kupina diena. Jie alsuoja giliai ir staiga pajunta, kokį beprotišką džiaugsmą suteikia gilus alsavimas. Iš tuščių namų žvalgosi į miesto stogų kaskadas. Ilga popietė turi pernokusių trešnių skonį ir kvepia lyg sodo atokaita. Vakare įkyriai skamba telefonas – keistai šypsodamiesi jie nekelia ragelio.

Keisti Laiškai

2013/01/18

Dar viena ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“.

– – –

Dvejus, gal trejus metus gaunu vis daugiau keistų – švelniai tariant – laiškų. Regis, tai tikrojo populiarumo požymis ir kaina. Tikroji šlovė nematuojama gerbėjomis ir sirgaliais. Tikroji šlovė matuojama priešais ir bepročiais. Kai atsiras gauja nekentėjų, stebinčių kiekvieną tavo judesį, ir kai ims tave sekioti tegul ir nedidelė procesija hebefrenikų, tik tuomet tu šį tą reikši, – mėgdavo sakyti vienas mano jau miręs, bet didžiai įžvalgus bičiulis. Neabejotinai žinojo, ką sakąs – ne vienerius metelius buvo garsus, net labai garsus. Psichopatai susirašinėjo su juo gausingai. Nežinau. Negaliu pasakyti, kokia mano paties padėtis. Kaip tik šiandien sieninio kalendoriaus lapelyje puikuojasi aforizmas: „Populiarumas – bausmė, nors atrodo kaip prizas. Ingmaras Bergmanas.“ Regis, šiuo klausimu sudėta šimtai panašių aforizmų. Šiaip tai – menkniekis. Tačiau susivokiu, kad senasis Bergmanas buvo pastorius, ir pasijuntu kiek nesmagiai. Suprantama, proto ribose. Be jokių ten psichozių, įkyrių minčių ir baimių. Nesakau, jog dabar kiekvieną voką atplėšiu drebančia širdimi, tačiau praėjo metas, kai rašydavo tik egzaltuotos geltonų suknelių savininkės; aistringos katinų garbintojos ir garbintojai; ištikimi simpatizuotojai, kurie, nors ir labai mane vertina, vis dėlto niekada nesupras, kaip galėjau persikelti iš magiškos Krokuvos į bedvasę Varšuvą; praėjo net metas, kai gaudavau nerišlių epistolių nuo kadaise daug žadančių poetų, su kuriais esą kitados gėriau degtinę. Atėjo paradoksus pamėgusių kruvinų ekshibicionistų metas: „Ar Jūs žinote, kad kai pernelyg sekliai įsikišu tamponą, jis spaudžia tą garsųjį G tašką, ir visą po to vaikštau susijaudinusi, nors iš esmės to nežinau?“ Atėjo davatkų, pasišovusių atversti į Jėzaus tikėjimą, metas: „Ar Jūs žinote, ką duoda žmogui Jėzus? Ar nenorėtumėte paragauti, koks skanus yra Jėzus? Jėzus gardesnis už visus pasaulio kotelus! Jėzus gardesnis nei visi varškės ir aguonų pyragai ir tortai šioje žemėje!“ Atėjo nesveiką namų atmosferą analizuojančių gimnazisčių metas: „Šiandien turiu liautis rašiusi, tėvas grūda mane iš kambario, nes užsinorėjo truktelėti motiną. Garbės žodis, niekas man taip neatima noro seksui kaip tėvai. Suprantu puikiai, ka ne tėvai turi įkvėpti norą seksui, bet nuo maniškių seksualumo mane vemti verčia. Jiems, aišku, sudėtinga mūsų dviejų kambarių bute, bet tegul sugalvoja ką nors įdomesnio ir nekasdieniško.“

Pirmoji Pozicija

2013/01/16

Ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“:

Mano giliausiu įsitikinimu, vykusiai atsisėsti šalia moters, pataikyti atsisėsti šalia moters, tinkamoje vietoje atsisėsti šalia moters – tai meilės meno alfa ir omega. Kas šį paprastą meną supras – daug yra išmokęs. Kas jo nesupras – daug nepasieks.

Dėl įvairiausių priežasčių žmonija patirdavo meilės nesėkmių. Patirdavo jų, nes būdavo drovi, nes neturėdavo sąlygų, nes buvo vėlus metas, nes buvo per anksti, nes ji dar buvo nepasiruošusi, nes jis drovėjosi, nes ją suparalyžiavo, nes jis pasigėrė, nes ji per anksti nusirengė, nes jisai leptelėjo kokią kvailystę, nes jinai staiga prisiminė, kad turi paskambinti seseriai, nes jis nenusimovė kojinių, nes ji pusę nakties praleido vonioje, nes jis iš tų nervų kas minutę lakstė į išvietę, nes ji iš įpročio kreipdavosi į jį kaip į savo vyrą: brangusis; nes jis, sėdėdamas ant lovos krašto, ėmė atsakinėti į sms žinutę, nes ji staiga ėmė verkti, nes jis staiga ėmė juoktis, nes jinai visą laiką reikšmingai krenkšėjo; nes kai jis prislopintu balsu paklausė: kada paskutinį kartą mylėjaisi? – ji kuo nuoširdžiausiai atkirto: vakar, ir t.t., ir pan. Dėl milijono priežasčių žmonija patirdavo meilės katastrofų. Tačiau milijardą kartų nesėkmė ją ištikdavo, milijardą kartų viskas baigdavosi net neprasidėjus todėl, kad jis nežinojo, kaip jam persėsti nuo fotelio ant sofos. Milijardą, o gal milijardą milijardų nesėkmių lėmė tai, jog jis nemokėjo užimti pirmosios pozicijos.

2012

2013/01/03

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas Apsėstieji, Charles Bukowski apsakymų rinkinys Paprastos beprotybės istorijos, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Namo

2012/12/23

Prabudau, nusimaudžiau, papusryčiavau, susidėjau daiktus ir išvažiavau į autobusų stotį. Planavau grįžti kartu su kambarioku, bet kai jis pranešė, jog šeštadienį turės paimti ir tetą, kuri dirbs iki 16h, nusprendžiau grįžti į Alytų autobusu.

Dabar labai retai važinėju tarpmiestiniais autobusais, bet puikiai žinau, ką reiškia grįžti namo prieš Kalėdas arba grįžti į Vilnių po Kalėdų. Autobusai būna pilni, galima net nesvajoti, jog bus taip, kad šalia tavęs niekas neprisės. Nuvykęs į stotį pamačiau masę žmonių. Nežinau kodėl, bet tikėjausi, jog visi nevilniečiai iš Vilniaus išsinešdino jau vakar; pasirodo, klydau.

Atstovėjau eilę prie kasos, ir dar prieš man perkant bilietą nugirdau, jog bilietų į mano norimą ekspresą jau nebėra. Pirkau bilietą į reisą Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį, Pivašiūnus. Tai turbūt antras pagal ilgumą reisas. Pats ilgiausias užsuka ir į Jiezną, Punią, Stakliškes, kelionė trunka apie 2 val. 30 min. Esu juo važiavęs du kartus. Vieną iš jų kelionė buvo labai maloni: buvo graži spalio diena, klausiau Nick Cave & The Bad Seeds albumą „No More Shall We Part“ ir miglotai nujaučiau, kad kažkas tarp manęs ir tuometinės mano merginos yra ne taip. Kita kelionė tuo reisu buvo nervinga, nes pergrūstame autobuse buvo girtas vyras, kuris visą kelią gėrė ir kalbino kažkokią jauną moterį, o mane labiausiai piktino tai, jog tai moteriai patiko vyro dėmesys, todėl tas dvi su puse valandos šalia jų buvę keleiviai privalėjo klausytis jų absurdiškų šnekų.

Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį ir Pivašiūnus trunka lygiai 2 valandas. Publika dažnai būna itin paprasta: žmonės iš visokių kaimų ir miestelių. Iki Alytaus ne tiek daug žmonių ir važiuoja. Kiekvieną kartą, kai tenka važiuoti šiuo reisu, mane stebina tai, jog žmonės lipa į autobusą nenusipirkę bilieto ir perka jį pas vairuotoją. Aš nepykstu ant jų, kad jie gaišina visus. Visi jie yra pagyvenę žmonės, kurie yra įpratę pirkti bilietą būtent pas vairuotoją. Maža to, juos ir vairuotoją sieja ryšys: kartą važiavau vėlai vakare iš Vilniaus tokiu reisu, tai vairuotojas kalbino visus keleivius ir man, klausant iš šono, pasirodė, jog jie visi yra tarsi draugai.

Tarp žmonių iš kaimų ir miestelių visada yra kažkoks kitoks ryšys, toks itin paprastas. Juos sieja panaši buitis, ir jie visi kalba apie paprastus, itin buitiškus dalykus. Tokiuose reisuose pasijuntu svetimas, visai nepritampantis prie bendro keleivių konteksto, kaip koks ateivis iš kitos planetos. O juk turiu dvi rankas, kojas, galvą ant pečių, tik va ta mano galva visai nenori pasakoti kitiems kaip mano kūnas vakar darėsi valgyti ar ką aš mačiau per televiziją (aš neturiu televizoriaus), ar ką gėdingo veikė mano kaimynai (aš nebendrauju su kaimynais, net nepažįstu jų), ar kokie maisto produktai ėmė ir pabrango. Besiklausant tų paprastų žmonių, mane ima graužti sąžinė, jog gyvenime per daug laiko leidžiu galvodamas apie neesminius dalykus – stalo žaidimus, meilę, meną vs. verslą, esmę ir panašias trydas, – ir kad visas mano gyvenimas eina perniek; o dar blogiau nei sąžinės graužatis yra suvokti, kad tik tos neišsprendžiamos trydos mane ir domina, visokie kainų kilimai ar televizijos aktualijos man nesvarbios.

Įsėdęs į autobusą išsitraukiau ką tik išleistą Jerzy Pilch knygą „Mano pirmoji savižudybė“ ir įnikau skaityti. Mėgstu šio autoriaus kūrybą panašiai kaip mėgstu Jurgio Kunčino. Skaitydamas kartais pradėdavau šypsotis – taip gerai tas lenkas kalė, o gal vertėjas buvo gerai pasidarbavęs, nežinau, bet man atrodė, jog net autobusas prisipildė šviesos. Pažiūrėjau pro langą, o jis buvo visas apšalęs. Apsidairiau – visi langai buvo apšalę, išskyrus priekinį. Mačiau, kad lauke švietė saulė, tačiau pro savo langą mačiau tik pilką beformę plotmę (plotmę? kas tai per žodis?). Kai važiuodavom pro namus, pro langą žiūrint jie pasirodydavo kaip tamsesnės dėmės, nieko konkretaus negalėjau įžiūrėti.

Šalia manęs sėdėjo mergina, kuri vis kalbėjosi su teta, sėdinčia viena sėdynių eile prieš mus. Jos kalbėjo gražia rusų kalba, ir man buvo malonu jas girdėti. Mergina buvo labai mandagi, aš net pradėjau galvoti, jog galbūt ji ir teta yra iš praeities, kai dar vaikai tikrai gerbė suaugusiuosius. Jos dalijosi saldainėmis, mandarinais ir kažkokiu limonadu, ir vis juokėsi bei šypsojosi viena kitai. Išlipo kažkokioje sankryžoje autobusui dar nepasiekus Trakų. Nuo tada likau sėdėti vienas, toliau skaičiau knygą.

Grįžti namo į Alytų autobusu ir automobiliu yra du labai skirtingi dalykai. Autobusas sukuria savitą aurą: tu esi tarp svetimų žmonių ir jūs visi važiuojat kažkur. Tu nežinai, kas tie žmonės, ir jie nežino, kas tu toks, jautiesi svetimas tarp svetimų. Ir štai visa ši gauja susvetimėjusių žmonių važiuoja iš Vilniaus į kitus miestus, kuriuose yra jų namai. Visi svetimi grįžta namo, tačiau kiekvienas grįžta su labai skirtingomis mintimis ir nuotaikomis, ir niekas o niekas iš esančių autobuse nežino, ką kas galvoja ar kas kaip jaučiasi. Kai važiuoji automobiliu, net jei ir su nepažįstamais žmonėmis, viskas kitaip. Aišku, kažkiek to susvetimėjimo lieka, tačiau automobilis, palyginus jį su autobusu, yra mažas, taigi ir tas svetimumas taip nesijaučia. O jeigu dar važiuoji su pažįstamais ar draugais, tai gali kalbėti visą kelią ir net nejausti, kad grįžti namo.

Štai važiuodamas autobusu aš visą kelią būtent ir jaučiu tai – grįžimą namo. Kartais tai būna slogus grįžimas, kartais linksmas, tačiau bet kuriuo atveju grįžimas verčia mąstyti. Žinoma, galima užmigti ir snūduriuoti, galima skaityti knygą ar pabandyti įsijausti į per ausinuką klausomą muziką, tačiau ir šie būdai ne visada gali išgelbėti nuo minčių apie grįžimą namo. Kai važiuoju iš Alytaus į Vilnių, išvažiavimo jausmas manęs nekankina. Kažkodėl man sunkiau grįžti nei išvažiuoti.

Išlipęs Alytuje pajutau, jog čia šalčiau nei Vilniuje. Pasukau nuo stotelės link šaligatvio ir pradėjau eiti link namų. Štai čia yra parduotuvė „Nuolaida“, o štai čia buvo knygynas, kuriame pirkau savo pirmąsias knygas (tai buvo leidyklų „Tyrai“ ir „Eridanas“ leistos fantastinės knygos, kurios kainuodavo po 4-7 litus). Šalia jų yra du kioskai, kuriuose kažkada pirkdavau daug kramtomos gumos su lipdukais arba skrituliukais, ir dar visokio šlamšto ten buvo. Keli žingsniai ir jau matau darželį, kurio niekada nelankiau, o dabar ten jau gal ir ne darželis, o spec. poreikių žmonių dienos užimtumo centras ar kažkas pan. Jeigu pažvelgčiau į kitą pusę, tai žiūrėčiau į IL namą, jei neklystu, tačiau aš niekada nepažvelgiu ton pusėn, todėl ir nežinau, ar neklystu. Greitai prieinu mokyklą ir kitą darželį, o praėjęs juos kertu Šaltinių gatvę ir palengva įsuku į savo kiemą.

Kiemas tuščias, kaip ir ta Alytaus dalis, kurią ką tik perėjau. Įėjęs į laiptinę patrepsiu kojomis, atrakinu duris ir įeinu – štai čia pagaliau ir baigiasi galvojimas apie grįžimą namo. Dabar aš susitaikęs.


%d bloggers like this: