Lapkritis

„Rašytojas nuolat klausia savęs, kokia forma aš galiu sąžiningai aprašyti savojo „aš“ patiriamą pasaulį. Tai yra kiekvieno rašytojo kompromiso su savuoju „aš“ paieškos išeities taškas, o tai drauge yra neišvengiamas kompromisas su tiesa – tiek, kiek jos atsiskleidžia manajam „aš“. Štai kodėl skaitant savo paties kūrinį dažniausiai apima ir Prufrokui būdingas jausmas: „Tai visai ne tai… tai visiškai ne tai, ką turėjau omenyje…“ Rašymas tampa saviapgaule, savotiška nesėkme.“ (Zadie Smith)

http://www.satenai.lt/2016/10/07/klysti-geriau/

http://www.satenai.lt/2016/10/21/klysti-geriau-2/

***

Iškentėta diena.

„vėl pamečiau sielą, vėl“

Košmarų pilna naktis.

***

Nubudau 8 val., atsikėliau ir kurį laiką sėdėjau ant sofos. Apžvelgiau savo kambarį, viskas atrodė kaip visada. Tada atsistojau ir nuėjau prie lango. Rytas buvo šlapias, už lango tirpo sniegas, ant palangės buvo prikritę cigarečių pelenų iš šeštadienio nakties. Nuėjęs į virtuvę pasidariau kavos, tada išsiploviau galvą, grįžęs į virtuvę pasidariau du sumuštinius. Prisėdau prie stalo, valgiau, po to skaičiau naujienas, tikrinau paštą ir t.t. Galiausiai išėjau į darbą, bet dar prieš tai užsukau į biblioteką. Ir visur, kur ėjau ir kur buvau, jaučiau keistą ramybę. Rami, beveik tuščia Kalvarijų gatvė; snaudžianti biblioteka; nedaug žmonių 10 maršruto autobuse. Ir tas jausmas – tarsi būtų viskas po Kalėdų, tokia keista ramybė.

Tarsi manęs jau nebūtų.

***

Nerimastingas interviu su Marijum G.

Keista kalbėti apie šviesų romaną, kai žinau, kas iš tiesų sekė po jame aprašomų įvykių.

***

Kartais man atrodo, kad Vakarų žmonės su nekantrumu laukia kažkokios baisios tragedijos.

***

Po to ta keista ramybė mane aplankė vėl.

Išlipu T. Ševčenkos stotelėje, einu gatve. Nors aplink yra žmonių ir važinėja automobiliai, man vėl viskas taip tylu atrodo. Pasuku į Naugarduko gatvę, artėju link picerijos, kurioje kažkada dirbau. Tai buvo melo ir įtampos kupina žiema. Kartu tai buvo jauki žiema su mylimu žmogumi.

Pradeda snigti. Vytenio gatvėj visai nėra žmonių.

Tą žiemą aš mylėjau. Dabar – jokių vertybių, jokio tikslo, jokios saugios minties ar idėjos, už kurios galėčiau dar užsikabinti. Tik šita keista tyla, stovint vienam prie pėsčiųjų perėjos. Laikas, kurį galėčiau pavadinti „po visko“. Tas vis dažniau aplankantis supratimas, kad aš pasibaigiau – lėta mirtis.

***

Pats sau nepažįstamas.

Svetimas

Pražudytas gobšumo. Sapnai ir toliau nesiliauja, ir visi tarsi pagal trilerių scenarijus būtų parašyti. O vienas sapnas labai priminė Debesų atlasą – sapnavau, kad esu ir blogietis, ir gerietis, ir kad gyvenu skirtingose aplinkose (JAV pilietinis karas, carinė Rusija, britų saugumo būstinė, Lietuvos nepriklausomybės laikų mafija), o gyvendamas tai kenkiu, tai padedu. Finalinė scena – bandydamas išgelbėti per gyvenimą neteisėtai sukauptus turtus, žūvu ant manęs užvirtus vagonui su visu mano auksu.

Nepamenu, kad kada nors anksčiau gyvenime būčiau tiek daug sapnavęs. Gerai, kad sapnai dabar vis dažniau nelieka atmintyje, nes artėjant rytui dažnai nubundu, praėjusio sapno motyvą pamenu, bet detalių – nebe. Tada pakeičiu kūno padėtį ir vėl pradedu regėti kitą sapną – ir taip tris-keturis kartus paryčiais, kol suskamba žadintuvas.

Įtampa Kaune. Prieš kelias savaites operavo mamą, dabar laukiam tyrimo rezultatų. Nors mamą kartą jau operavo, bet šįkart viskas kažkaip niūriau, net nenoriu prisiminti likusių paskutinių dienų iki operacijos. Jaučiausi kaip niekad pažeidžiamas, nors galbūt taip pat jaučiausi ir kai mamą operavo pirmąjį kartą, tik dabar tie prisiminimai nublankę. Visas nerimas dėl mamos išvirto į tai, kad ėmiausi visokių dalykų, kurių šiaip nemoku ir turbūt nesiimčiau, o tai išėjo visai į gera. Ir dabar, net praėjus kelioms savaitėms po operacijos, aš vis dar esu darbingas, nors iš to kartais nieko ir neišeina (pvz. vakar praleidau gal 7 valandas prie Linuxų, o rezultatas atvirkščias tikslui – ne tai, kad viena programa neveikia, bet ir išvis garsas dingo).

Skyrybos. Po to išsikraustė Kęstas, su kuriuo šiame bute gyvenau maždaug 5 metus. Vietoj jo atsikraustė mergina, alytiškė, mes šiek tiek buvom pažįstami. Pirmomis dienomis be Kęsto jaučiausi tarsi pats butas būtų visiškai pasikeitęs – toks jausmas, kad turėjau iš naujo prie jo prirasti. Bet pripratau. Ir tapau tvarkingesnis. Išmokau netgi gaminti naują patiekalą.

O mergina turi šuniuką, tiksliau – kalytę. Daviau šuniui du kartus dešros ir kartą koldūną, bet vis tiek kaskart, kai įžengiu pro duris bute esant merginai, šuo suloja, taip parodydamas, kad saugo savo šeimininkę. Dėl to man nė kiek neskauda, aš irgi mėgstu saugoti ar rūpintis, jei tik turiu kuo.

Iš tiesų Kęsto išsikraustyme nėra tragedijos, nes su jo išsikraustymu turėjau užtektinai laiko susitaikyti, o ir šiaip jau gerus metus ar pusantrų buvo aišku, kad tai yra neišvengiama, ir net pats jo vis klausdavau ar jam jau ne laikas būtų išsikraustyti ir pradėti gyventi kartu su mergina.

Drakonai, elfai ir kiti nesusipratimai. Pradėjęs skaityti A. Sapkowski „Raganiaus“ seriją pats ėmiau kurti fantasy istoriją. Dabar vis grįžtu prie jos, redaguoju to fantasy pasaulio mitą, veikėjų vardus, miestų pavadinimus, vietoves, parašau vieną-kitą etiudą, sukūriau visą žemėlapį. Kartais pasakoju apie savo fantasy sumanymą draugams ar pažįstamiems: pasakojant lengviau išgirsti prastas istorijos vietas, o ir žmonės pasako savo nuomonę. Sunkiausia buvo išrinkti pagrindinio veikėjo vardą: po ilgų svarstymų apsistojau ties Garetu (Gareth), bet Rū. sakė, kad ne, blogai tas Garetas, tai po kiek laiko radau kitą – Kenetas (Kenneth), ir Rū. sakė ok, šitas gerai. Vardai man svarbūs, o pagrindinio veikėjo vardas – dar svarbesnis; o kad jau man neišeina negalvoti apie ateitį, tai pamažu galvoju ir kaip galėtų vadintis pati istorija.

Spalis

Kai vakare atsiguli į lovą ir taip vienatvė užgula, kad net kvapą užima.

Savaitė Po

Kai sirgau, buvau užsidaręs namuose. Išeidavau nebent į parduotuvę. Pinigų beveik nebuvo, todėl parduotuvėj pirkdavau tik tai, ko labiausiai reikėjo. Namuose daug skaičiau ir šiek tiek žaidžiau kompiuteriu. Kai vakare grįždavo kambariokas, pavalgydavom ir sėsdavom žaisti stalo žaidimo Dominion. Per visą savaitę sužaidėm turbūt 10 partijų, laimėjau vos kartą.

Ketvirtadienį grįžo kambarioko ir buvusio kambarioko grupiokė Vika, kuri dar prieš pusantrų metų gyveno mūsų kaimynystėj ir dažnai užsukdavo tiesiog šiaip. Buvo smagu ją pamatyti po turbūt metų pertraukos. Sėdėjom bare Akivarai, po to ji nakvojo pas mus. Kitą dieną važiavom pas kitą jos grupiokę, kur valgėm skanią sriubą ir po to žaidėm visokius žaidimus, tik šįkart aš nelabai buvau nusiteikęs žaidimams, daugiausia klausiausi ką kas kalba.

O šeštadienį pasveikinom Tadą su gimtadieniu, o sekmadienį labai ilgai skaudėjo galvą. Kai išėjau pirmadienį į darbą, jaučiausi labai nelaimingas ir piktas. Visą dieną niekas nesisekė, jaučiausi suvargęs. Tačiau jau antradienį viskas ėjosi kur kas geriau, o ir universitete pagaliau apsilankiau. Likusios savaitės dienos praėjo maloniai, o trečiadienį dar susitikau su V. ir grįžau namo pakilios nuotaikos.

Penktadienį vėlai vakare grįžau į Alytų. Šeštadienį praleidau su mama tvarkydamas namus, eidamas apsipirkti, dar močiutę aplankėm. Mama stebėjosi, kad vakare niekur nesiruošiu eiti, o man tiesiog norėjosi pabūti ramiai namuose. Sekmadienį norėjosi to paties, taigi visą dieną leidau skaitydamas knygas arba maketuodamas vieną leidinį ir jo reklamas. Kartais žmogui reikia pabūti vienam ir paveikti ką nors nesudėtingo, ką nors, kas užpildo dieną ir atitraukia nuo sunkių minčių.

Pastaruoju metu tokių minčių apstu. Įvairūs galvojimai apie darbą, karjerą, pinigus, vaikus, draugystę, šeimą man neduoda ramybės. Nežinau, ko noriu, nežinau, ką man reikėtų veikti. Ir kaip tyčia aplinkoje matau žmones, kurie, atrodo, dirba būtent tai, kam yra sutverti, ir man tampa visai neaišku, nes neįsivaizduoju, ką aš norėčiau dirbti. Ilgi galvojimai galiausiai atveda prie minties, kad aš per tiek metų savęs nepažinau, ir kad labai daug laiko praleidau būtent stengdamasis nepažinti savęs, atitolinti tą akistatą. Kartais man taip nejauku su savimi; kartais stebiuosi, kaip sugalvoju tam tikrus dalykus, kodėl reaguoju vienaip, o ne kitaip, o kai pagalvoju apie praeitį, tada tampa viskas dar painiau: dalykai, kurie kažkada atrodė suprasti ir išanalizuoti, dabar vėl atrodo nebesuprantami ir reikalaujantys naujų analizių. Keista, kad būdamas 17-19 metų žinojau, koks turiu būti ir kaip turiu gyventi, nes kuo toliau, tuo labiau jaučiu nerimą dėl to, jog nebežinau, kas aš esu ir kaip turėčiau gyventi.

Tikiuosi, kad tai yra eilinė krizė, kuri greitai praeis. O gal čia ir yra problema – kad aš ne sprendžiu problemas, o paprasčiausiai laukiu, kada jas pakeis kitos aktualijos?

Nemigos Malda

Praėjusią savaitę sunkiausi buvo vakarai. Slampinėdavau iš kampo į kampą, o viskas, ko imdavausi, iškart keldavo nepasitenkinimą – negalėjau nei žaisti kompiuteriu, nei skaityti Kunčino „Menestreliai maksi paltais“. Blogiausia, jog kai nutinka viena tokia diena, tai tada puikiai žinau, kad po jos eis dar bent kelios tokios pačios dienos. Kas žino, galbūt taip natūraliai turi būti: žmogus nieko negali veikti, gal taip kažkaip pailsėt reikia. Bet kad nė velnio nepailsi, o tik pavargsti nuo to nieko neveikimo; juolab, jog per tokias krizines dienas tau dar būtinai užsinori prisiliesti prie amžinųjų klausimų, į kuriuos atsakymų jau seniai ieškai.

Manęs neapleidžia jausmas, kad tam tikri žmonės, kuriuos sutinki gyvenime, turi gydomąjį poveikį – net nebūdami šalia, jie kažkaip tau padeda, kai apie juos galvoji. Taigi kas vakarą atsigulęs į lovą vis galvodavau apie V. – mano mintys apie meilę ir vienatvę visada atveda būtent prie šios merginos; jos vardo reikšmė meilės-vienatvės temoje lyg ir žada laimingą pabaigą.

Pradėdavau galvoti visada apie tai, ką ji dabar gali veikti. Įsivaizduodavau, kad sėdi tamsiam kambaryje ir rūko. Turbūt ji turi darbo, kurio dar nepradėjo. Ji pati nėra tikra, kad jį išvis pradės. V. dažniausiai yra be nuotaikos, nes ją, kaip ir mane, kankina tie patys klausimai be atsakymų; bent jau aš taip galvoju. Nes jeigu ne tai, tada aš nežinau kitos priežasties, kuri leistų paaiškinti tokius žmones kaip V. arba E. O galbūt man tik norisi tikėti, kad yra kažkokia rimtesnė, neva aukštesnė priežastis, kodėl mes tokie atsirandam, kad ir kokie iš tiesų skirtingai neramūs, nepanašūs vieni į kitus būtume.

Aš žinau, kad esu užuodęs V. kvapą, ir dar kažkodėl ryškiai pamenu jos batus. Kartais mintyse išlenda nuotrauka su jos apnuogintais pečiais ir cigarete rankoje. Tai graži ir tuo pačiu baisi nuotrauka. Be nugaros ir cigaretės rankoje dar matosi kambario sienos, langas (lyg ir su mediniais rėmais), o bendras nuotraukos sukeliamas jausmas yra kažkokia purvynė. Tarsi matytum vidinį žmogaus bardaką, kuris išlipo iš kūno ir apsigyveno kambaryje.

Mano mintys apie V. turėdavo dvi pabaigas. Pirmoji būdavo tokia: V. pabosta jausti visa ko trūkumą ar absurdą, ir ji pradeda rašyti kokį nors straipsnį, kurį privalo parašyti. Rašydama ji, žinoma, daug rūko ir geria kavą. Miegoti eina paryčiais, prieš tai dar kartą parūkiusi. Antroji pabaiga panaši į pirmąją tuo, jog V. imasi rašyti straipsnį, bet čia nuosekli minčių eiga nutrūksta, ir štai ji naktį atsiduria prie mano durų. Aš ją įleidžiu į butą, pasiūliau arbatos, bet ji pasiūlo parūkyt. Mes rūkom atidarę mano kambario langą, po to visas kambarys smirda, bet ką padarysi. Ir tada nejaukumas toks apima, kai jau ruošiamės gultis į lovą. Žinoma, aš jai pasiūlau marškinėlius miegui (bet čia visai nenumanau, ar V. sutiktų apsirengti marškinėliais, o jei sutiktų, tai kaip ji persirengtų – čia pat, ar nueitų kažkur kitur; ir tai nėra mažmožis, būtent tokie maži dalykai yra tie, kurie ilgiausiai stringa atmintin). Galų gale, mes atsiduriame siauroje lovoje. <…> Na štai, po kiek laiko mes jau prisiglaudę, pirmasis barjeras įveiktas. Dabar mes jau galim pereiti prie nuoširdaus kalbėjimo

Ir tada nežinau, kas nutinka. Bet yra tik trys baigtys, apie kurias visada susimąstau:

1.) V. išsilieja ir verkia, o aš jaučiu tą begalinį liūdesį, kad neturiu kaip žmogui padėti (nes man, kaip vyrui, problemas norisi išspręsti čia ir dabar – kažkur girdėjau, kad taip vyrams užprogramuota), ir dar aš ją įsimyliu;

2.) aš randomu išsirenku vieną istoriją, susijusią su neišsipildžiusia meile, ir pasakoju, pats nesuprasdamas, kokią nesąmonę darau, o V. visai manęs nemyli už tai, nė trupučio;

3.) mes pasimylim, o kitą dieną jaučiamės dar labiau pasimetę nei prieš tai.

Galiausiai aš baigiu galvoti apie ją, pasiverčiu ant kito šono ir paprašau dievo, kad visi žmonės, jaučiantys tą kažkokį esminį trūkumą ar absurdą, o gal nepasitikėjimą gyvenimu, palaipsniui gyvenime užpildytų savo dykumas. Mano melsva patalynė pagaliau nuveja sunkiasvores mintis ir aš palengva imu grimzti.

How much time has passed since we’ve loved lately? A night? A second? Or a life? For me it feels like an eternity.

© Lack – Solipsist Letter To The World

Stiprusis Angelas

Būna, kad imi ir staiga kažką surandi, netikėtai priartėji. O po to imi abejoti viskuo, ypač – savimi. Kai suvoki, jog tau vienu metu rūpi trys merginos, nelieka nieko daugiau daryti, kaip tik suabejoti savimi.

Kokia didelė mano tuštybė.

Norėčiau būti išsemtas, kad galėčiau vėl prisipildyti. Nes dabar jaučiuosi toks kaupinas, jog nebesugebu įsileisti daugiau jausmų, nėra vietos kitokiam požiūriui, murkdausi savo senose klaidose. Kiekvienam patogu žaisti savo smėlio dėžėje. Galiu iki negalėjimo statyti pilis ir jas sugriauti. Jokio progreso, kol esu užsidaręs savo patogioje komforto zonoje: vienas, beveik be atsakomybės, linkęs greitai susižavėti tarsi vien tik todėl, kad daugiau nėra ką veikti.

– – –

Kai mergina sako, jog visi jos vaikinai buvo jai neištikimi – įtikink ją, kad gudrus, jog ištikimybė, kaip ir meilė, egzistuoja.

– – –

Depeche Mode – To Have And To Hold

I need to be cleansed
It’s time to make amends
For all of the fun
The damage is done

And I feel diseased
I’m down on my knees
And I need forgiveness
Someone to bear witness

To the goodness within
Beneath the sin
Although I may flirt
With all kinds of dirt

To the point of disease
Now I want release
From all this decay
Take it away

And somewhere
There’s someone who cares
With a heart of gold
To have and to hold

“He Got Mad, Tiresome“

Ėjau iš darbo ir pradėjo lyti. Buvo keistai malonu. Žiūrėjau kaip kiti žmonės slepiasi kur tik gali. Po minutės lijo dar stipriau, aš pradėjau šypsotis. Toks malonus šiltas lietus. Perėjau gatvę ir pasukau link savo namų. Kiemuose visi bėgo link savo laiptinių, o aš toliau ėjau iš lėto ir šypsojausi. Ar aš kada nors galėjau pagalvoti, jog vieną dieną eisiu sulytas, bet su šypsena? Ne, aš niekada taip negalvojau. Buvau niurzga kaip ir visi šie žmonės, kuriuos dabar matau.

Grįžęs namo nusiaviau šlapius batus, nusirengiau marškinėlius ir džinsus. Rankšluosčiu išsišluosčiau galvą, pažiūrėjau į veidrodį – štai stovi žmogus, kuriam tuoj sueis 25 metai.

Šiandien jis turėjo atsikelti 06:20, tačiau iš lovos išsiropštė tik 06:50. Jis nespėjo pavalgyti, tačiau spėjo nusiprausti, apsirengti, išsivalyti dantis ir išeiti į darbą. Darbe jis dalyvavo trumpame susirinkime, kuriame kartu su savo kolegomis klausėsi švelnios kritikos. Vėliau jis akivaizdžiai kritikavo savo vadovę, nes ji suerzino jį, parengusi komercinį pasiūlymą su daug loginių, korektūros klaidų ir išsiuntusį jį jo vardu. Deja, įmonės direktorė į tai niekaip nesureagavo. Po susirinkimo jis dar šiek tiek pasitrynė ofise ir išėjo pas savo koleges į kitą darbo vietą. Ten jis surašė maždaug 500 kasos aparatų juostų, numeravo bylas ir susipažino su kaimynystėje dirbančiu vyriškiu, kuris gamina papuošalus iš akmens. Vyriškis jam parodė dar ir akvariumą su žuvytėmis, ketino parodyti ir lietuviškas salamandras, tačiau jos buvo pasikasusios giliau po žeme. Per trumpą susipažinimą jie dar aptarė amadinų patelių mirtingumą, sutarė kartu pirkti tualetinį popierių į bendrą tualetą, ir tada jau atsisveikino.

Dabar jis grįžo į butą, į kurį be jo šią savaitę niekas negrįžta, nes jo kambariokas atostogauja savo gimtinėje. Diena iš dienos jis eina į darbą, grįžta namo, valgo, užsiima menkniekiais (pvz. vakar jis kūrė „muziką“, o užvakar skaitė knygą „Vonios kambarys“), o kai vakaras išsisemia ir jį apninka ilgesys ar liūdesys (jam sunku tai atskirti), jis eina miegoti. Nepatogioje lovoje jis rangosi, tamposi, susierzina, bet galiausiai užmiega. Kartais jis dar ir meldžiasi, bet šią savaitę to nedarė nė karto. Kartais jis sapnuoja ryškius sapnus, bet šią savaitę visuose sapnuose jis tik klausosi repo.

Tai toks aš, skaičiuojantis paskutines dienas iki 25 metų.

Darbe vis dažniau kas nors pasako, jog artėja mano jubiliejus. O man 25 metai asocijuojasi su senbernyste.

Pavalgiau. Tada sėdau prie kompiuterio ir muzikos kūrimo programa norėjau sukurti gerą kvailą dainą, tačiau galiausiai likau nepatenkintas rezultatu: daina nebuvo panaši į kvailą, todėl gerą dainą; ji net nebuvo kvaila.

Priguliau ant lovos su knyga, tačiau perskaitęs kelis puslapius pradėjau žiovauti. Atsikėliau ir nuėjau į virtuvę. Atsigėriau vandens. Žiūrėjau į tris neplautas lėkštes kriauklėje. Galėjau jas išplauti, tikrai galėjau, bet jeigu galiu dabar, tai galėsiu ir vėliau tai padaryti. Laiko visada tiek pat.

Grįžau į kambarį ir galvojau gal būtų laikas gražiai sudėti miegmaišį, kuris jau visą savaitę guli kampe, tačiau neturėjau jokio noro tai daryti. Miegmaišis primena geras dienas, tegul dar kiek laiko ten pabūna. Užtraukęs užuolaidas įjungiau stalinę lempą. Turiu ją nuo maždaug 2004-2005 metų. Pamenu, nupirko kažkoks mamos pažįstamas, kuris tuo metu meilinosi mano mamai. Bet mama buvo gudri, nes vėliau susekė, jog jis meilinosi ir kitai moteriai. Kartais norėčiau turėti tą mamos santykių išmintį, galėčiau taip dažnai išvengti nereikalingų klaidų. Vietoj to aš turiu savo išmintį, kuri dažnai yra labai ydinga ir iškreipta. Anot manęs, pvz., merginos protas yra svarbesnis už jos išorinį grožį, tačiau pabendravęs su kai kuriomis merginomis tampu visiškai nesuinteresuotas bendrauti su jomis toliau, nes jos manęs fiziškai netraukia, kad ir kokios protingos būtų. Va tau ir išmintis – jokios naudos iš tokių išimčių.

Vėl prisėdęs prie kompiuterio ieškojau kažkokios dainos Youtube‘e, po jos įsijungiau kažkokį flash mob‘o vaizdo įrašą. Bet ten ne joks flash mob‘as buvo, tuoj paaiškinsiu: ėjo dvi merginos, susitiko, tada pradėjo šokti taip, kaip amerikietės mėgsta šokti, fone grojo Bruno Mars daina „Mary You“, ir tada pamažu prie tų merginų pradėjo jungtis kitos merginos, ir dar vienas vaikinas (jis man priminė vieną klasioką, nes tas klasiokas mėgo šokti), ir po dar minutės tų šokėjų jau buvo apie 10, o aplink žmonės plojo iš šūksniais palaikė šokančiuosius, viena stambi mergaitė žiūrėjo nieko nesuprasdama, o po to prie šokančiųjų prisijungė toks vyrukas su kerupaite, jis pateko į patį centrą ir kad šoko jis, kad šoko, turbūt gražu žiūrėt buvo amerikiečiams, ir tada kita kamera pradėjo rodyti į jo draugę, kuri stovėjo užsidengusi burną ir aš supratau, jog čia tuoj įvyks pasipiršimas ir pradėjau ironiškai galvoti kaip visa tai nesąmoninga, bet operatorius vis rodė tai šokantį jaunuolį, tai merginą, užsidengusią burną, nejudančią, ir aš pamažu ėmiau darytis vis mažiau cinikas, ir kuo toliau, tuo labiau ėmė atrodyti, jog regiu kažką labai gražaus, gal net romantiško, ir galiausiai, kai daina nutilo, vaikinas priėjo prie savo draugės, atsiklaupė, ir jūs visi žinot, kas buvo po to; tą akimirką aš džiaugiausi kartu su visais vaizdo įraše užfiksuotais žmonėmis, džiaugiausi už nuotaką, už jaunąjį, už Bruno Mars, už visus tuos šokėjus, norėjau net ašarą išspausti – taip gražu viskas buvo.

Kurį laiką negalėjau atsigauti, tiesiog sėdėjau. Po to nuėjau į vonią ir nusiprausiau veidą. Vaikščiojau po butą šypsodamas. Nuo skalbinių džiovyklės nusikabinau išdžiūvusius drabužius. O tada mane staiga apniko neviltis.

Sėdžiu ant lovos ir žiūriu į daiktus, kurie yra ant stalo, esančio priešais mane. Dar tik 19:47, o atrodo, jog diena man jau pasibaigė. Kaip ir moterys, darbo perspektyvos, optimistiška ateitis, sunkiai paaiškinamos svajonės. Užstrigęs laike, užstrigęs ties savo šešėliu. Visai ne taip įsivaizdavau save, artėjantį link 25 metų ribos.

Reiks neužmiršti šypsotis, kai visi sveikins.

Viršsvoris

Dabar jau beveik kiekvieną vakarą, maždaug 21h, mane aplanko siaubinga nuotaika. Jaučiu kažkokį neaiškų trūkumą. Blogiausia, jog negaliu nieko imtis – nei skaityti, nei kurti stalo žaidimą, nei domėtis kažkuo.

Dažnai su kambarioku išeinam į miestą – praėjusią savaitę ryškiai per dažnai –, bet net sėdėdamas lauko kavinėse arba kaip vakar, ant Barbakano, negaliu atsikratyti to trūkumo. Aš stebiu žmones, klausausi, ką prie šalia esančio staliuko kalba merginos, bet manęs niekas nedomina. Viename bare man patinka padavėja, bet mano kvailos smegenys nekuria gražių sentimentalių planų apie nuostabų gyvenimą su ja; man tik įdomu kaip ji atrodo nuoga.

Taip ir sėdžiu, atrajodamas mane slegiantį sunkumą. Viskas – gyvenimas, istorijos, žmonės, nuotaikos – plaukia visai šalia manęs, tačiau aš nesiteikiu niekam skirti dėmesio.

Šią savaitę laukia trys susitikimai su merginomis. Susitiksiu su viena, kuriai kažkada gal net stipriai patikau. Mes susitinkam retai, bet visada maloniai pakalbam. Kita mergina yra už mane vyresnė, su ja mes kažkokiu būdu draugiškai flirtuojam. Pastaruosius metus ji supranta mane turbūt geriau nei bet kuri kita mergina, su kuria tenka bendrauti, tačiau mes kažkaip stebuklingai taip niekada ir nepabandėm rimčiau vienas į kitą pažiūrėti. O gal ir bandėm, tik paprasčiausiai nepavyko, kas čia žino. Paskutinė mergina bus mano buvusi draugė, ji nori grąžinti man knygą ir šiaip pasikalbėti. Aš pamenu visus tuos kartus, kai norėdavau šiaip pakalbėti su buvusiomis merginomis. Ačiū dievui, niekada nepakalbėdavau, nes mano atveju šiaip pakalbėjimai buvo užslėpti norai pamatyti buvusią merginą ir pačiam jai pasirodyti. Ir pradėt viską iš naujo.

Dar tik 22h, o aš visai nežinau, kur dėtis. Galėčiau eiti miegot, bet žinau, kad taip anksti nesugebėsiu užmigti + tas ant sienos pritrėkštas uodas, kurį pamatau kiekvieną vakarą guldamasis. Nežinau, kada jį pritrėškiau, turbūt kažkada birželį. Žiūrėdamas į jį galvoju, jog būtų nefaina, jog parsivesčiau kokią nors merginą ir ji pamatytų uodą. Todėl pažadėjau sau neparsivesti jokios merginos, kol uodas bus ten. Kol kas neturiu jokio noro jį nukrapštyti nuo sienos; iš tiesų beveik pripratau prie jo. Aš įpročio žmogus. Kas žino, gal po kiek laiko sugebėsiu neskausmingai įprasti prie tokio tuščio savęs.

Nors nesu toks jau tuščias. Šiuo metu kaip tik darbe dirbu efektyviai, o net ir dirbdamas prigalvoju visokių idėjų, pietų pertraukos metu skaitau, kas papuola po ranka, grįžęs iš darbo skaitau tai, ką esu pradėjęs. Bet po to neišvengiamai ateina 21h, ir jūs žinot, kas nutinka.

Moterys, Kurias Aš Noriu Vesti

Moterys, kurias aš noriu vesti, pastaruoju metu varo mane iš proto.

Didžiausią tokių moterų koncentraciją radau vienoje advokatų kontoroje. Tokios pasitempusios, kostiumėliai, sijonėliai, o jau karolių gražumas, o jau marškinių baltumas!.. Po to viena atėjo į man paskirtą kabinetą, susipažinom, pakalbėjom apie darbą; negalėjau atsižavėti jos nosimi, o akys tokios žydros žydros.. Bet tada įvyko nemalonus dalykas: ji atsisėdo per kelis metrus man už nugaros ir taip kurį laiką dirbo. Labai man nejauku dirbti, kai kas nors sėdi už nugaros ir gali matyti tave visą laiką. Ėmiau nerimauti dėl to, kaip atrodau, jaučiau įtampą neišsiduoti, jog esu nesubrendęs. Buvo sunku dirbti.

O po to ta moteris išėjo ir atėjo kita moteris, kurią užsinorėjau vesti. Nesakau, kad pirmosios nenorėjau vesti, bet, reikia pripažinti, iš tokios santuokos nieko neišeitų, nes ji per graži man; taigi, kai atėjo kita moteris, supratau, jog neprašaučiau, jeigu tokią vesčiau, ir po to kurį laiką bandžiau apgalvoti gyvenimą su ja: po darbo ji grįžtu nuvargusi, daryčiau jai masažą ir vakarienes, turėtume kuo daugiau vaikų, puikiai sutartume su jos ir mano tėvais, vaikai mūsų užaugtų geri žmonės, berniukai būtų fizikai ir matematikai, o mergaitės – chemikės ir biologės..

Užsisvajojau apie normalų gyvenimą. Užsisvajojau, puikiai suprasdamas tą “normalaus“ gyvenimo absurdą.

Vėliau, darbo dienai pasibaigus, važiavau iš Vilniaus į Alytų ir bandžiau nuspręsti, kokių batų man reikia. Pamažu einu prie išvados, jog man tikrai jau reikia vyriškų odinių batų, užteks tų sportinių batelių, nes, na. Na, kas? Kodėl dabar staiga nebereikia Converse’ų? Nes, blet, man tuoj 25 metai ir neturiu jokio gyvenimo plano? Nes, blet, odiniai batai užglaistys gyvenimo plano neturėjimą?

Nes, blet, greičiausiai taip ir pasenstama – nusprendžiama būti normaliu.

Aš tik liūdnas ir piktas po visų šitų Velykų. Bijau, jog manęs laukia toks pats likimas kaip ir visų – siekis tobulo gyvenimo nuves į paribius, kur tenkinsiuosi įsivaizduoto idiliško gyvenimo trupiniais. 

Dienos

Kovas prasidėjo didžiais apmąstymais apie tuos pačius dalykus, kurių negaliu pakeisti. Vieną rytą prabudau ir pradėjau galvoti kaip niekas nesvarbu, kaip mes nieko nereiškiam, visagalė ekonomika, jokio tikslo, mes pilni priklausomybių, o tiesa žmogui yra toks pats reikalingas dalykas kaip šuniui penkta koja. Tą sunkią dieną šiaip ne taip prastūmiau darbe, o kitą dieną prabudau, nusišypsojau, ir daugiau tą savaitę nesijaučiau taip dėl visko blogai. Darbe pradėjau daug rimčiau dirbti, o namie pasinerdavau į knygas.

Paskutinį savaitgalį džiugios nuotaikos grįžau į Alytų, o ten mane apėmė siaubas. Šeštadienio vakarą su draugais žiūrėjom filmą, o po to kalbėjom apie daug ką, ir viena draugė taip niūriai pradėjo kalbėt, kad kitą rytą net parašė žinutę ir atsiprašė, jog tiek visko prišnekėjo. Alytiškiams žiemą pavažiuoja stogas, atsiveria asmenybės duobės, visi ieško mistinio išsigelbėjimo ir kankinasi, nesuprasdami, kas jie yra ir ką jiems reiktų veikti gyvenime. Man gyvenimas Alytuje kartais atrodo beveik idiliškas, bet užeina ir tokių sunkesnių laikų, kai gyvenimas šiame mieste pradeda rodytis per mažas; Vilniuje – kartais per didelis.

– – –

Kovo 7 dieną grįžau dirbti į įprastinę darbo vietą. Visą vasarį ir kelias kovo dienas dirbau su nauja kolege pas klientą. Toks darbas, kai kažkiek laiko dirbi dviese, visada priveda prie pokalbių apie asmeninį gyvenimą. Aišku, gal čia mano kaltė, kad kažkodėl žmonės man pradeda pasakotis savo asmeniškumus, bet negaliu teigti, jog man tai nepatinka. Jeigu būčiau penkiolikmetis, turbūt dėl to nuspręsčiau studijuoti psichologiją, tačiau man yra keistoki 24 metai, o ir kai buvau penkiolikmetis, tai niekas man nesipasakojo, tik aš su viena klasioke laiškeliais susirašinėjau, pasakojau visokias problemas (pvz. kad yra kažkokia mergina, bet bijau, jog ji yra man nepasiekiama, nors iš tiesų tai kokius trejus metus buvau įsimylėjęs tik tą klasiokę ir nieko daugiau), ir ji kartais parašydavo, jog galvoja studijuoti psichologiją, nes moka išklausyti žmones; bet kai netikėtai susitikom su ja pirmą kartą po mokyklos baigimo, ji man puolė pasakoti apie savo pasimetimą dėl draugystės su tuometiniu vaikinu, ir tada aš pagalvojau, kad štai kaip viskas apsisuko.

Grįžus dirbti į seną darbo vietą buvo keista, nes atrodė, jog grįžau lyg po ilgų atostogų. Įprastoj darbo vietoj visada daug emocijų tenka matyti, tai kartais labai vargina, tad dabar keistoka grįžti vėl į tą kunkuliuojantį katilą.

– – –

Vieną dieną, medžiodamas dvi knygas, užsukau į Baltų lankų leidyklos knygyną. Kadangi tai buvo pirmoji ar antroji diena po knygų mugės, tai pas juos nebuvo viskas labai tvarkinga. Kai paklausiau, ar neturi jie tokios ir tokios knygų, sulaukiau neigiamo atsakymo. Truputį nuliūdau, bet tada pardavėja paskambino kažkam ir pradėjo klausinėti, ar nėra tų knygų kažkur kitur. Tada ji man pasiūlė nueiti su ja kartu ir pažiūrėti kažkokiam sandėly tų knygų. Taip mes pakilom į trečią pastato aukštą, o ten, mano nuostabai, buvo Baltų lankų leidyklos biuras. Taip aš netikėtai apsilankiau leidykloje – tai malonus faktas, o šiaip tai nieko aš ten įdomaus nepamačiau, nes tik stovėjau ir laukiau pardavėjos. O knygų istorija tokia – nerado ji sandėlyje tų knygų, užsirašė mano telefono numerį ir sakė paskambins, jeigu tas knygas suras kur nors kitur. Malonu, kad pasitaikė tokia motyvuota pardavėja.

– – –

Kažkurį vakarą ėjau į parduotuvę, buvo dar visai nevėlu, bet jau sutemę, ir stovėjo dvi mergaitės, ir čiuožinėjo ant tokios balutės, kažką dainavo. Kai aš pradėjau artėti link jų, jos nutilo ir pradėjo šnibždėtis, o kai buvau visai arti jų, tada jos pradėjo čiuožinėti vietoje ir dainuoti “Čiuožki, čiuožki, čiuožki, nepaslyski, lai lai lai lai..“ ir po to iškart susijuokė. Man irgi buvo juokinga, bet išsilaikiau tvirtas.

Maždaug po savaitės grįždamas po darbo namo vėl pamačiau jas kieme, stovėjo toje pačioje vietoje ant leduko, ir aš jau žinojau, kad jos vėl pradės dainuoti ir čiuožinėti, ir kai man artėjant jos pradėjo dainuoti, nesusilaikiau ir pradėjau šypsotis ;) Kai mes buvom vaikai, kieme niekada nedainuodavom praeiviams, dažniausiai sutūpdavom už krūmų ir žmogui einant pradėdavom juos purtyti, žmonės išsigąsdavo, o mūsų kaimynai, matydami mūsų pokštus, niekada nemoralizuodavo ;)

– – –

Marilyn Manson vasarą koncertuos Lietuvoje, ir aš net šiek tiek galvoju apie tai, jog galbūt būtų visai įdomu nueiti į jo koncertą. Pamenu, kai jis koncertavo Lietuvoje 2003 metų, patyriau stiprų sukrėtimą, kai mama, iš pradžių leidusi važiuoti į Manson’o koncertą, vėliau staiga pakeitė nuomonę ir pasakė, jog prieš tai juokavo, sakydama, kad galėsiu ten važiuoti. Tada užsišikęs sėdėjau ilgai, naktimis siųsdavausi (nes naktimis nesiskaičiuodavo duomenų srautas) Marilyn Manson live klipus (dar per Kazaa programą, jeigu kas nors tokią pamena), o po to ryte juos žiūrėdavau. Man  visai patiko tie jo seni gyvi pasirodymai, neva daug kraujo, anti-Amerika, anti-krikščionybė, o pats Manson’as atseit antikristas. Ir jau tada miglotai nujaučiau, kad šio atlikėjo pikas buvo 1996-2000 metai. Su grupėmis visada taip būna, jog kai grupė dar nebūna labai išpopuliarėjusi, groja nuoširdžiau ir įdomiau; vėliau viskas tampa ganėtinai vienoda. Šitas live video nuo paauglystės man labai įstrigo, turi tokį gerą purvo ir senojo Manson’o jausmą (turbūt 2003 metais jis pasirinko sterilų “šokiravimą“ – ir toliau buvo pristatomas kaip šokiruotojas, nors jau visai nešokiravo):