Posts Tagged ‘juokas’

Liepa

2016/07/12

Labai gera išsijuokti, išsijuokti taip iš visos širdies, kad net šonus pradeda skaudėti, o tu vis dar negali liautis juokęsis, ir kai bandai paaiškinti kitiems iš ko gi tu juokiesi, tada tik dar didesnis isteriškas juokas apima, o kai jau galiausiai kažkaip susitvardai, nurimsti ir paaiškini kas tau taip juokinga pasirodė, tada visi tyli ir žiūri į tave kreivai – jiems tai neatrodo juokinga.

***

Meluoju L., kad negaliu su ja susitikti, nors vakar pats pasiūliau. Spjaučiau į mane vietoj jos.

***

Kas mane visada žavėjo žmonėse – jų netobulumas. Ir tai, kiek jie panaudoja jėgų, bandydami jį įveikti ar užmaskuoti. Mane labiausiai ir žavėjo tie ir tos pasimetę, paklydę, brokuoti. Suvokiantys savo nelaimę, bandantys kažkaip ją apeiti, išspręsti, pasiduodantys, bet tęsiantys žaidimą toliau.

***

Šią dieną viskas taip erzina, net nežinau, nuo ko turėčiau pradėti, ir net šita skambinti klasikinė muzika man sukelia tik dar didesnį erzelį.

Labai nemėgstu savęs tokio irzlaus.

***

L. sunki diagnozė. Skaitydamas apie jos ligą pats susimąsčiau ar man irgi nereikėtų kažkaip dėl to paties pasitikrinti.

***

Skambindamas mamai ir laukdamas, kol ji atsilieps, staiga suprantu, kad jau kurį laiką užmirštu jai papasakoti svarbesnius dalykus – kad išsikraustė butokė ir kad gavau honorarą. Kaskart, kai pradedam pokalbį, vis užmirštu papasakoti šitas naujienas ir, paklaustas kas naujo, sakau, kad nieko per daug naujo neįvyko.

Išties gyvenu taip, tarsi jau viskas būtų nebesvarbu. Net kai kolega Paulius kalba man apie bendrą mūsų kūrybos skaitymo turą po Lietuvą, kas man visada atrodė žavu ir linksma, aš nejaučiu didelio noro tai daryti; sutinku per daug negalvodamas, bet negyvenu tuo. Net kai <…>, manęs tai nevaro iš proto, tarsi būčiau įsijungęs saugumo režimą, kuris man neleistų atitrūkti.

Jei manęs kas nors paklaustų, o kuo aš paskutiniu metu gyvenu, aš tik truktelčiau pečiais. Greičiausiai aš negyvenu – kitaip negalėčiau paaiškinti kaip galiu išlikti toks ramus.

***

Skaitydamas jos laišką susigraudinu – viskas, ką ji rašo, yra tiesa, tik aš jau seniai įpratau apie tai negalvoti.

Pirmą kartą susimąsčiau ar mano tėvas kartais nejusdavo kažko panašaus.

2012.12.20

2012/12/24

Sapne sutikau shaltmirą kurios visai nepažinojau susitikom kažkokioj gatvėj tarsi Kalvarijų tarsi Pilies

ji sako: labas ar žinai naujienas

sakau jai: labas kokias naujienas

ji sako: apie merginą kuri jungia tave ir mane

aš nieko nesuprantu ir tik žiūriu į ją o mums už nugarų kažkoks vyras prisėda ir pradeda pūsti dūdelę

ji sako: tai ar žinai

sakau jai: nežinau

žiūriu į ją o mums už nugarų kažkoks vyras prisėda kuičiasi maiše ir ištraukia gitarą ir pamažu pradeda groti

ji sako: tai nebandysi atspėti

sakau jai: ką atspėti

tada matau kad ateina trečias vyras ir atsisėda mums už nugarų jis išsitraukia lūpinę armonikėlę ir pradeda ją pūsti

ji sako: noriu kad pabandytum atspėti pažiūrėčiau ar mano spėjimas pasiteisina

aš nieko nesuprantu bet kažkas mums už nugarų pradeda garsiai niūniuoti mes atsisukam į žmones ir matom kad jie yra tarsi gatvės muzikantai kurie bando kažką kartu sugroti bet groja keistai jiems nepavyksta susiderinti tarpusavyje

ji sako: Indrė

žiūriu į ją ir galvoju ką ta Indrė ir ko tu čia pristojai prie manęs žmonės bando toliau groti dabar jie daro taip visi groja tada du nutyla ir groja tik trečias po to jis nutyla ir groja kitas o tada jis nutyla ir groja dar kitas o praeiviai jau buriasi aplink juos praeiviams lyg ir patinka toks muzikinis eksperimentas

ji sako: kai kas Indrei atsitiko

žiūriu į ją ir galvoju kad greičiausiai Indrė pradėjo draugauti su buvusiu vaikinu bet nesuprantu kodėl tai shaltmirai taip parūpo man tai papasakoti ir iš kur ji mane pažįsta

o žmonės už nugarų kaip reikiant įsigrojo aplink jau daug žmonių visi ploja ir dainuoja kažkokį murmesį bet staiga muzika nutyla atsistoja kažkoks žmogelis prastu paltu ir rėžia eilėraštį apie saulėgrąžas visi ploja žmogelis pasišalina o muzikantai groja toliau

ji sako: ganėtinai subtilus dalykas nutiko

sakau jai: aš tikrai nesuprantu apie ką tu kalbi

ji sako: Indrė pastojo

aš žiūriu į ją ir nežinau ką man dabar jai pasakyti ir kaip išvis turėčiau reaguoti į tokį dalyką juk tai manęs neliečia

sakau jai: nuo ko pastojo

ji sako: nežino

ir tada aš pradedu šypsotis ir shaltmira šypsosi galvoju kodėl tu man visa tai pasakojai kažkokia nesąmonė bet visai linksma ir  pradedu juoktis tyliai bet tada garsiau ir garsiau ir shaltmira juokiasi garsiau ir tada aš galvoju dieve Indrė tokia mažytė kaip ji keistai atrodys su pilvu surimtėju ir

sakau jai: muzikantai gražiai groja

ji sako: maniau Indrė tau svarbesnė


%d bloggers like this: