Posts Tagged ‘jūra’

Atlantic City

2016/08/15

Sapnavau kad esu Atlantic City kad ten atostogauju ir jau yra paskutinė atostogų diena aš esu pavargęs ir prastos nuotaikos nusprendžiu paskutinį vakarą praleisti prie jūros.

Einu tokiu plačiu pėsčiųjų ir dviratininkų keliu jis turi net aštuonias juostas ir visi laikosi juostų ir dviratininkai važiuoja savo juostomis o pėstieji eina savo juostomis aš irgi stengiuosi jų laikytis bet tos juostos tokios spalvotos geltonos violetinės žalios raudonos mėlynos man akyse mirguliuoja tos spalvos ir galva apsisuka netyčia išeinu į dviratininkų juostą dviratininkai man rodo fakus aš ant jų nepykstu čia juk Amerika.

Pasiekęs paplūdimį pereinu kažkokį apsaugos punktą ir užsuku į tualetą ten prisėdu ant klozeto ir galvoju ką aš čia veikiu kodėl aš čia atėjau jūra visur vienoda nieko čia gero nebus o tada kažkas įsilaužia į tualetą tai yra dvi merginos jos žiūri į mane

viena mergina sako: ką tu čia veiki
sakau jai: sėdžiu ir galvoju

Merginos susižvalgo aš joms keliu įtarimą o tada pradeda kalbėtis tarpusavyje viena mergina pasakoja kitai kad čiulpiant jai patinka burnoje turėti mėtinį ledinuką ir ji parodo kad visada nešiojasi džinsų galinėje kišenėje mėtinių ledinukų

ta mergina sako: išvis kaip yra sunku surasti berną kuris pasirašytų tiesiog seksui

Ir staiga mano galvoje kažkas klikteli suvokiu kad kažką esminio supratau ir dėkoju tai merginai už tuos žodžius nors negaliu paaiškinti ką būtent jie man padėjo suprasti ir išeinu iš tualeto tada pamatau jūrą o jūra labai graži bangos tokios didelės nors ir atrodo dirbtinai sukeltos jos nuneša žmones apverčia kai kurie net sąmonę praranda bet ir toliau eina į jūrą maudytis o vanduo toks šiltas šiltas ir tolumoje matosi Šiaurės pašvaistė ir auga palmės visur aplink suprantu kad visa tai netikra bet viskas ok čia juk Amerika.

Matau ateina ta mergina kalbėjusi apie seksą ji dėvi gražų maudymosi kostiumėlį eina užrietusi nosį brenda į jūrą paneria į vandenį ir plaukia toliau aš irgi maudausi po to išlipu į krantą stoviu ir žiūriu kur ta mergina matau ją toli toli nuo kranto ji plūduriuoja po to plaukia link kranto didelė banga ją pasiglemžia ir ji dingsta iš akiračio aš einu į jūrą jos ieškoti surandu ją vėl plūduriuojančią tolumoje tada priplaukiu ir matau kad jos veidas labai pasikeitęs

mergina sako: mes Amerikoj tiek veido pudros ir dažų naudojam kad vėliau viską nusiplovus būna sunku atskirti kur kuris žmogus yra

Aš žiūriu į ją

mergina sako: nežiūrėk į mane taip nes aš spuoguota ir turiu didelį tarpą tarp priekinių dantų ir mano pečiai išberti

sakau jai: tu atrodai gražiai būtent taip kaip dabar esi

O tada abu matom kokia didelė banga artėja link mūsų ir kad banga lūš būtent ant mūsų galvų aš ištiesiu ranką pritraukiu merginą prie savęs ji priglaudžia galvą man prie krūtinės apkabinu jos galvą ir ištiesiu nugarą bandydamas atremti ant mūsų lūžtančią bangą.

Paauglystės problemos

2016/07/07

Publikuoju pirmą ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys greičiausiai rudens pirmoje pusėje.

paauglystes problemos

„Žinai, tarp mūsų kalbant, Palanga man asocijuojasi su paauglyste. Paauglystė – sunkus laikotarpis, visi tai žino. Tave skatina negerti, nerūkyti, nevartoti narkotikų, o labiau už viską – nesižudyti, tačiau bent jau berniukams niekas nekalba apie erekciją, erekciją ne vietoj ir ne laiku, ir kaip su ja reikėtų tvarkytis.

Mokykloje mane erekcija užklupdavo visur: sėdint suole, stovint koridoriuje pertraukų metų, stebint valgančią klasiokę, laukiant skambučio į pirmą pamoką klasės drabužinėje ar aktų salėje vykstančios diskotekos metu. Bet blogiausia būdavo pajūryje: visos tos paauglės, merginos ir moterys – negalėdavau atplėšti nuo jų akių, o dar tie mamos žurnalo Cosmopolitan straipsniai apie seksą…

Man nuolatos stovėdavo, dažnai net negalėdavau eiti maudytis, gulėdavau ant pilvo ir galvodavau ar nuo stovinčio penio neatsiras duobė smėlyje, ar jis neišmuš skylės per visą Žemės rutulį iki pat Kinijos. O kai jau negalėdavau viso to pakelti, kai jau neiškęsdavau įtampos, tai masturbuodavausi smirdančiuose viešuosiuose tualetuose, nekenkė man nei kvapas, nei šūdais aptiškusios sienos, masturbuodavausi būdamas nuomojamo buto duše, masturbuodavausi už kokio nors vešlaus krūmo, tuo metu puikiai žinodamas, kad jau tikrai daugiau niekad neisiu išpažinties – tik ne po tiekos dalykų, tik ne po tokių nuodėmių.

O kartą, pamenu, taip spaudė galvą, kad išėjau vienas pasivaikščioti vakare ir man atrodė, kad visi žmonės mylisi ir tik aš vienas pasmerktas to nepatirti. Ėjau per kopas slapta tikėdamasis sutikti kokią nors merginą, kuri jaučiasi kaip ir aš, ir mes galėtume kur nors čia prigulti ir pagaliau išbandyti kas tas seksas, bet viskas, ką sutikau, buvo šikantis vyras. Išvydęs mane jis sakė ko tu čia vaikštai, ko tu čia žiūri, ožy?, tai aš tik paspartinau žingsnį ir nuėjau toliau. O kai tą vakarą grįžau į butą, kuriame buvome apsistoję, supratau, kad ką tik sutrukdžiau tėvams mylėtis.

Sėdėjom visi po to tylūs ir knebinėjom rūkytą žuvį, kol galiausiai tėvas neišlaikė, paprašė, kad mama išeitų ir tada per dvi minutes pravedė man lytinio švietimo kursą, kurio esmė buvo tokia: jei kam nors užstatysi vaiką, namo negrįžk.“

Audronaša / sapnas 2016.02.26

2016/02/28

Sapnavau kad turiu kažkur nueiti man reikėjo perbristi jūrą ar kažkokį sąsiaurį surasti stovėjau lyg ir pažįstamoje vietoje tai buvo Saulėtekio galas bet viskas buvo pasikeitę apžėlę žolėmis ir apsitraukę ledu supratau kad tai ir yra ta perėja per jūrą kurią turėjau surasti bet nematau aš čia jūros čia viskas užšalę ir pradėjau eiti ledu ledas buvo labai skaidrus mačiau po juo žoles ir užšalusį vandenį viskas atrodė labai gražiai negalėjau atsižiūrėti.

Stotelėje sutikau kelis žmones jie laukė autobuso nutariau ir aš palaukti ir pavažiuoti į priekį kad nereikėtų eiti pėsčiam autobusai čia važinėjo tiesiog užšalusiu ledu ir labai greitai niekas nepaisė greičio ribojimų nebuvo likusių kelio ženklų ar linijų ant ledo visi važinėjo kaip kas prisiminė o svarbiausia buvo nepataikyti ant plonesnio ledo nes tada autobusas gali prasmegti po ledu.

Mes važiavom labai greitai vaizdai greitai keitėsi nebuvo jokių stotelių autobusas sustodavo ten kur keleiviai paprašydavo žiūrėjau iškišęs galvą pro langą mes dabar važiavome kažkokiu mišku buvo daug medžių pamačiau gražų juodą paukščiuką lizde visai virš ledo kuriuo važiavome paukščiukas buvo susivėlęs ir labai čirškė jo akys buvo juodos

autobuso vairuotojas man pasakė: tai audronaša gražus paukštelis ar ne

Dykuma

2015/10/03
1996 m., Palanga, beždžionė

1996 m, Palanga

Ponia R. žadėjo, kad bus darbo vietoje po 10 minučių. Ponios R. su kolege jau laukiam geras 20 minučių. Telefone peržiūrėjau feisbuką, perskaičiau visus neperskaitytus sekamų tinklaraščių įrašus, ir dabar nelabai turiu ką veikti. Pro langą pastato lubose įkyriai šviečia saulė; apžiūrinėju savo batus.

Šįryt anksti kėliausi, pajudėjom su kolege iš Vilniaus dar prieš 08 val. Kolegė į kelionę kartu paėmė ir savo šunį, nes neturėjo jo kam palikti prižiūrėti. Šuo iš pradžių cypė ir nerimavo, bet kai paėmiau ant savo kelių, apsiramino ir beveik visą kelionę nuo Vilniaus iki Palangos snaudė. Palangoje reikiamą vietą pasiekėm lygiai 13 val., suradom administraciją ir dabar laukiam ponios Raimondos.

Kai ji galiausiai pasirodo su kažkokiu vaikinu, mes net nesuprantam, kad tai yra ji. Nes ponia R. yra visai ne ponia, ji panelė, galbūt keliais metais jaunesnė už mane. Taigi: panelė R. atrodo nuostabiai, ji šviesiaplaukė, dėvi tamsiai mėlynas laisvai krintančias kelnes, tokios pat spalvos palaidinę ir melsvus batelius. Ji mus priima, rodo kokias bylas turi sukaupusi savo kabinete, o aš noriu žiūrėti ne į tas bylas, aš noriu žiūrėti į jos veidą, mat panelės R. veidas toks gyvybingas, man patinka ir jos lūpos, ir akys, bet labiausiai – nosis su mažyte kumpele.

Vėliau ji veda mus į archyvą, mes vėl pralenkiam tą vaikiną, su kuriuo ji atėjo; vaikinas jai linkteli šypsodamasis, ji nusišypso jam atgal, ir aš galvoju taip: kai panelė R. sakė, kad užtruko parduotuvėje ir tuoj bus darbo vietoje, tai ji iš tiesų ne parduotuvėje buvo, aha, ji mylėjosi su tuo vaikinu pietų pertraukos metu, ir mylėjosi gal kiek per ilgai, todėl ir vėlavo atvykti į darbo vietą sutartu laiku. Man patinka ši mintis, ir man patinka įsivaizduoti panelę R. skubančią po meilės apsirengti, nespėjančią, suvokiančią, kad vėluos, bet aš atleidžiu jai vėlavimą, nes tokie jauni ir gražūs žmonės kaip ji ir tas vaikinas tą ir turi daryti – mylėtis. Mylėtis per pietų pertrauką, mylėtis po darbo, mylėtis naktimis, prabudę ryte, pirmadienį-penktadienį, o savaitgaliais dar dažniau… Arba skaityti knygas.

Panelės R. gražus sudėjimas, ji nėra liesa, tamsiai melsva palaidinė gražiai glunda prie jos pilvo, bet tas pilvukas pastebimas, ir tai man yra tiesiog nuostabu. Kol aš vertinu archyvą, mano kolegė pasakoja panelei R., kad aš esu archyvistikos doktorantas (tai yra melas), ir man truputį dėl to nejauku; geriau jau sakytų, kad aš esu koks nors super vadybininkas, projektų vadovas ar pan. – tai būtų tikra nesąmonė, bet vis tiek kur kas geriau nei archyvistikos doktorantas!

Po mažiau nei pusvalandžio mes atsisveikinam su panele R. ir išvykstam, ieškom nakvynės namų, kuriuose esam rezervavę du kambarius. Nakvynės namai yra tokioje Palangos dalyje, kurioje niekad nesu buvęs; ne užkampis, bet ir ne ta vieta, į kurią tu eitum šiaip vaikštinėdamas Palangoje.

Atidaręs duris apžiūriu kambarį: dvi lovos, spinta, aukštai pakabintas televizorius, mažas staliukas kambario viduryje, yra išėjimas į balkoną ir bendras dušas su tualetu. Išsikraunu savo nedidelį kiekį daiktų, sudedu ant spintelės, drabužius pakabinu ant pakabų spintoje, tada įsijungiu televizorių, rodo LRT. Palikęs jį įjungtą, įsijungiu darbinį kompiuterį ir skaitau gautus laiškus, į kai kuriuos atsakau iškart, kitus pažymiu kaip neperskaitytus, jog vėliau galėčiau prie jų grįžti. Paskambinu keliems klientams, pakalbu, išsiaiškinu, ko jie nori, pasižymiu kalendoriuje ir išjungiu kompiuterį.

Yra 15 valanda, ką man veikti? Tuoj bus krepšinis, žais Lietuva-Belgija, reiktų kur nors nueiti pavalgyti ir kartu pažiūrėti du pirmus kėlinius tų rungtynių. Tada galėsiu leistis prie jūros, pereiti ta gatve, bet ne Basanavičiaus, ne, ta kita, kuri turbūt lygiagrečiai su Basanavičiaus eina, bet tokia kur kas ramesnė.

Prisimenu tą gatvę iš paauglystės, kai kelis kartus atostogavome su mama ir tėvu Palangoje, kartą toje gatvėje ir gyvenome. Tai buvo tiesiog mažesnė Basanavičiaus gatvės versija – tykesnė, trumpesnė, bet turinti visus tuos Palangos atributus: ledų aparatus, kompiuterinius žaidimus, kavines, barus ir restoranus, kuriuose kas vakarą kažkas koncertuoja, spragėsių aparatus ir lauko prekyvietes, kuriose gali rasti visokiausių daiktų: grandinėlę ant rankos su grupės „Scooter“ užrašu, „Nirvanos“ marškinėlių, „Metallica“ skarelių, visokių raktų pakabukų su gintaro gabalėliais ir t.t.

Apsirengiu ir išeinu. Daugmaž žinau, kad man reikia sukti iškart į kairę, ir neklystu – vos po minutės kelio pasiekiu Basanavičiaus gatvę. Bet į ją nesuku, einu tolyn, man reikia tos kitos gatvės, tos mažesnės. Kai ją randu, iš pradžių nesu tikras, ar tai tikrai ji, nes kiek matau į tolį, ji tuščia. Vos keli žmonės, jokių lauko kavinių, jokio bruzdesio. Pradedu eiti ja, žvalgausi visur, ir staiga suprantu, kodėl taip viskas ramu: dabar jau rugsėjo pradžia, sezonas baigėsi, kavinės, restoranai ir visa kita jau užsidarę, ir kuo toliau einu, tuo aiškiau suprantu, kad esu teisus.

Priėjęs upę, pasuku į kairę, nes žinau, kad ten eidamas išeisiu į Basanavičiaus gatvę. Patekęs į ją matau šiek tiek daugiau žmonių, bet ir ši gatvė apmirusi, veikia kas trečia kavinė ir restoranas. Gatvė pasikeitusi, paskutinį kartą Palangoje buvau gal 2002 metais, o dabar viskas atrodo kažkaip kitaip. Praeinu „Laukinių vakarų salūną“, mąstau ar jis taip ir anksčiau atrodė, ar ne, bet negaliu prisiminti. Po to prieinu tokį namelį, kurio vidinėje pusėje buvo restoranas, ten dar gal 1995 ar 1996 metų vasarą su mama buvom nuėję pavalgyti (užsisakėm cepelinų, pavalgėm, sąskaitoje iškart buvo įrašyta suma už arbatpinigius, mama buvo nepatenkinta), ir kai žiūriu į tą namelį, man sunku patikėti, kad tie pastatai, kurie man atrodė kadaise dideli, dabar atrodo tokie mažyčiai.

Nueinu į vieną piceriją, ten užsisakau sriubos, picą, alaus ir žiūriu krepšinio rungtynes. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pralaimi belgams, aš išeinu ir užsirūkau, ir einu jau link jūros. Kuo artyn einu, tuo didesnis vėjas, o kai pradedu eiti tiltu, dar ir lyti pradeda. Bet aš ne prieš; žinojau, kad ši išvyka į pajūrį nebus lengva emociškai, nes mano visi apsilankymai pajūryje veda prie susidūrimo su savo vienatve, neišspręstomis problemos, prisiminimais apie savo šeimą ir jos negandas. Ir dabar man visai patinka stovėti ant tilto košiamam vėjo ir lietaus, žiūriu į dideles bangas ir šypsausi galvodamas apie tai, kad viskas vis tiek, kad viskas perniek, kad buvo taip, kaip buvo, ir kad yra taip, kaip yra.

Tada nusileidžiu nuo tilto, einu į pležą, nusiaunu batus, braidžioju, vanduo ne toks šaltas, kaip tikėjausi, o po to per kopas grįžtu į kažkokią gatvę, prisėdu ant suolelio, lietus jau baigėsi, nusivalau smėlį nuo kojų, apsimaunu kojines, apsiaunu batus ir pasuku link nakvynės namų ieškodamas parduotuvės. Parduotuvės nerandu, todėl praeinu nakvynės namus ir leidžiuosi į tolimesnes paieškas. Vaikštau toje Palangos pusėje, kurioje niekad nesu vaikštinėjęs. Žinau, kad kažkur turiu pasiekti Maximą, labai norisi pieno kokteilio (braškių skonio), ir aš einu ir einu, ir einu, ir einu, ir galiausiai išvystu parduotuvę, ir pieno skyriuje randu pienišką kokteilį, ir tada ramiau pasidaro. O po to jau žiūriu ką galėčiau nusipirkti vakarienei, suku ir suku ratus po parduotuvę, bet šįkart ši terapija neveikia, jaučiu vis augantį nepasitenkinimą, norisi tik grįžti į savo kambarį, įsisupti į antklodę ir skaityti atsivežtą knygą.

Apsipirkęs einu tiesiai namo, bet kaip kvailai tai skamba – „namo“. Mano kambaryje viskas taip ne mano, kad iškart nueinu į balkoną, ten įsitaisau ant kėdės, atsikemšu alaus ir pradedu skaityti knygą. Girdžiu kaip iš kito kambario sklinda kaimynų meilės garsai, ir net nudžiungu dėl to – Palanga vis dar tokia, kokią ją visada įsivaizdavau.

Kai tampa per vėsu skaityti lauke, grįžtu į vidų. Nusirengiu ir einu maudytis, ilgai stoviu po dušu, turbūt 40 min., gal ir daugiau. Išėjęs pajuntu žvarbą – šito kambario langai kiauri, blogiau nei tame studentų bendrabutyje, kuriame gyvenau. Pasikloju lovą, atsigulu ir skaitau toliau, bet greitai suima miegas ir aš nekovoju su juo.

Taip 21:30 aš jau esu užmigęs.

21:40 pažadina kolegės skambutis. Girdžiu, kad kažkodėl susinervinusi; klausia ką veikiu, gal dar nemiegu ir noriu eiti kur nors pavalgyti? Sakau, kad jau miegu, ji atsiprašo ir pokalbis baigtas. Padedu galvą ant pagalvės ir iškart užmiegu: pasiklausysiu kolegės istorijos kitą dieną.

Aušros pažadas (3)

2014/07/17

Antradienis ir trečiadienis buvo identiškos dienos pirmadieniui – vos baigdavau darbą, iškart važiuodavau prie perkėlos, o persikėlęs traukdavau į paplūdimį. Vanduo viskas buvo šiltas, oras – taip pat. Vienintelis keistas dalykas buvo tai, jog jau pradėjau matyti tuos pačius žmones, greičiausiai tai vietiniai klaipėdiečiai.

Iš pradžių pastebėjau pagyvenusį vyrą, kurį sekmadienį, buvo netoli manęs paplūdimyje. Jį išvydau antradienį beveik toje pačioje vietoje, kurioje jis buvo ir sekmadienį. Gulėjo, deginosi, maudėsi, daugiau nieko neveikė. O trečiadienį pastebėjau senelį su anūku ir anūke, kuriuos mačiau antradienį. Šie žmonės man įstrigo, tiksliau, tik anūkas su anūke. Abiems po maždaug 12-13 metų, anūkas vaikšto spardydamas kamuolį ir nori, kad mergina pažaistų su juo, o ši vaikšto nuo jo ir sako, kad nenori. Berniukas klausia kodėl ji nenorinti, o mergina atsako: nes tu spardai į mane kamuolį. Tada berniukas, nesiliovęs toliau jos sekioti, sako: taigi tau patinkai. Stebėdamas visa tai galvojau iš kur berniukas perėmė tą neginčijamą vyrų supratimą, kad kai moteris sako ne, tai reiškia taip.

Po jūros 20.15h keltu grįždavau į Klaipėdą ir dar užsukdavau į parduotuvę. Sukdavau ten ratų ratus, apsimesdamas, kad kažko ten ieškau, tik neva nerandu. Bet kai visi skyriai būdavo išvaikščioti, turėjau pats sau pripažinti, jog tai, ko man trūksta, parduotuvėse neparduodama. Kartais būna, kad neturi pinigų, bet matai dalykus, kuriuos nusipirkęs pasijustum geriau. Tačiau kartais būna pinigų, bet nėra dalykų, kurių tu taip nori, ir tai yra daug sunkesnis variantas. Gal dėl to, negalėdamas kompensuoti žmogiškojo ryšio (paprasčiausių pokalbių) visur Klaipėdoje sveikinausi kasininkes, pardavėjas, kitus darbuotojus, sakydavau ačiū, prašau, geros dienos, buvo malonu – turbūt nesuklysiu pasakęs, kad dar niekad taip ištisai nebuvau mandagus ir malonus su nepažįstamais žmonėmis.

Vakarais ir toliau skaiatydavau balkone, kai sutemdavo, prikišdavau veidą prie žaliuzių ir, uosdamas dulkių kvapą, žvelgdavau pro plyšelius į marias ir kranus, klausydavausi paukščių, šunų lojimo kieme, kartais pasigirstančių žmonių balsų iš gretimų balkonų. Taip pat vakarais toliau tyrinėjau šeimininkės sūnaus knygų lentynas, imdavau pavartyti tai vieną, tai kitą knygą. O vieną vakarą, susumavęs visas savo sukauptas žinias apie jos sūnų, padariau išvadą, kad jis greičiausiai anksčiau buvo skinas (atitinkami lipdukai ant jo drabužių spintos), o tai, kad šeimininkė prisakė neatsiliepti, jeigu skambės laidinis telefonas, ir niekam neatidaryti durų, jeigu kas nors į jas skambins, vertė sunerimti ar tik nebus jis ko nors blogo pridirbęs, ir tas jo išvykimas į užsienį dirbti tėra priedanga nuslėpti šeimos tragedijai.

Ketvirtadienį po darbo išsinuomojau dviratį, persikėliau keltu ir važinėjausi dviračių takais. Buvo smagu. Ypatingai patiko atkarpa, kurioje buvo daug lapuočių medžių. O vienoje vietoje važiuodamas sustojau, pamatęs takelį į kopas, į kurias buvo įmanoma užsitempti dviratį. Tempiau, tempiau, keikiausi. Ir viskas tik dėl to, kad nufotografuočiau mamai atsivėrusį vaizdą į jūrą. Išėjęs į paplūdimy pamačiau vieną žmogų, vėliau – dar vieną, šis gulėjo nuogas arti kopų.

Sustojau prie kranto, braidžiau, nufilmavau mamai vaizdo įrašą, pasakojau apie paukščius, kad bangos bent šiokios tokios matosi, kad už mano nugaros nuogas vyras stovi. Po to užrašiau pagaliu ant smėlio „labas, mama“. Tada nutariau, kad vanduo užtektinai vėsus, ir kad negaliu nepriimti iššūkio, taigi nusirengiau čia pat nuogas, išsitraukiau iš kuprinės maudymosi šortus, apsimoviau, ir bridau drąsiai gilyn. Vanduo buvo šaltas, maudžiausi labai trumpai.

Išlipęs ant kranto pastebėjau boružę ant kojos, nevijau jos, man visai patiko, kad jau kelias dienas iš eilės ant manęs nutupia boružės ir sau tupi, gal miega; vieną jų taip ir į Klaipėdą parsigabenau. Prisipažinsiu – kai esi vienas ir nelabai turi su kuo pasikalbėt, net toks dalykas kaip nutūpusi ir su tavimi ilgesniam laikui pasilikusi boružė atrodo nuostabus dalykas.

O penktadienį po darbo sėdau į traukinį ir grįžau į Vilnių. Norėjau rašyti „ir grįžau namo“, bet tai nebūtų tiesa. Išlipau geležinkelio stotyje ir visiems šypsojausi. Jaučiausi laimingas, kad savaitė baigėsi, o kai privažiavo kambariokas, aš atvėriau burną ir, kaip dabar man atrodo, neužsičiaupiau iki pat pirmadienio paryčių, kuomet su K. bastydamiesi po magiškus Vilniaus užkampius sutikom aušrą.

Aušros pažadas (2)

2014/07/16

Naktį prastai miegojau, nes buvo labai tvanku. Butas yra dešimtame aukšte iš dešimties, todėl nuo stogo daug šilumos gauna, o ir saulė šviečia nuo pat ryto į langus; esu analogiškame bute jau gyvenęs.

Su kolegėm nuvykę į darbą pradėjom rimtai darbuotis. Dirbau uoliai, su nuotaika, nors buvo labai tvanku ir karšta, o po pietų tik ir galvojau kaip kuo greičiau baigti darbą ir vėl keltis į Smiltynę. Kai galiausiai ten atsidūriau ir jau laukiau kelto, pradėjau nevalingai šypsotis. Atrodė, kad viskas, kas slėgė vakar, kažkur dingo, gal kad užtektinai išmąsčiau apie tai, ir dabar prasidėjo kažkoks kitas etapas. Aš apgalvojau viską, kas neteikė džiaugsmo ar neramino, išjaučiau keistą izoliacijos jausmą, ir dabar galiu visa tai užmiršęs atsidėti laimingesnėms valandoms su savimi.

Keldamasis keltu paskambinau Tadui, mamai, ir tai dar labiau pakėlė nuotaiką, o artėdamas prie jūros įsijungiau muziką, grojo Deftones ir aš, eidamas kartu su visais link paplūdimio, sau panosėj irgi uždainavau: in waves the ships have all sailed to the sea..

Prie jūros užkandau, nusimaudžiau, toliau skaičiau knygą. Šįkart net negulėjau ant rankšluosčio, nes buvau jį užmiršęs paimti iš buto, todėl džiūdamas prieš saulę sėdėjau ant suolelio prie persirengimo kabinos. Skaitydamas „Aušros pažadą“ vėl galvojau apie pareigą vs. laisvę, savo mamą ir kitas motinas, šeimą, draugus, kurie jau yra sukūrę šeimas. O kai grįžau prie suolelio po antro maudymosi, pastebėjau pagyvenusią moterį, kuri buvo paplūdimyje viena. Ji stovėjo prie savo didelio rankšluosčio, atrodė, kad stebi kiek toliau esančią žmonių kompaniją. Net kai jau grįžau prie suolelio ir vėl paėmiau knygą į rankas, atsisukau į jos pusę ir kurį laiką ją stebėjau. Ir tada supratau kame čia reikalas. Ji neaukšta, tamsių plaukų, šiek tiek išsišovusių skruostų, neliesa, ir jos krūtys tikrai nemažos – ji yra pagyvenusios G. projekcijos kopija, ne kitaip. Būtent taip aš įsivaizduodavau G., kuomet su ja draugaudamas bandydavau įsivaizduoti ją pagyvenusią. Man ji rodėsi visada išliksianti mano skonio moterimi, t.y. nepaisant laiko ir gyvenimo užkrautos naštos ji mano akyse vis tiek liks patraukli moteris.

Viską išsiaiškinęs grįžau prie knygos.

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi. Paskui iki pat dienų galo esi priverstas valgyt šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris tave apglėbia, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai – tiktai užuojauta. Ir nuolat, staugdamas kaip benamis šuo, sugrįžti prie motinos kapo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tiktai miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu ištyrei meilę labai kruopščiai, ir ji paliko tavyje savo įspaudą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi palyginimų nuodą ir lauki to, ką jau gavai.“ (Romain Gary, „Aušros pažadas“)

Aušros pažadas (1)

2014/07/15

Vėlyvą naktį olandai įmuša penkis baudinius ir nepalieka vilčių Kosta Rikai. Kai visi išsiskirsto, einam su Tadu link Universalinės, ten išsikviečiam taksi. Sėdim ant suoliuko, rūkom po paskutinę cigaretę. Mano mintys sukasi apie rytojų, kuomet vyksiu į komandiruotę Klaipėdoje. Pradžioje ši mintis labai džiugino, bet paskutinę dieną prieš išvyką pradėjo neraminti. Galbūt tai susiję su mano sėsliu gyvenimo būdu, tačiau nepamenu, jog anksčiau būčiau taip jautriai reagavęs į trumpą išvyką.

Einu miegoti po dviejų, keliuosi penktą. Kažką užvalgau, nusiprausiu, įsimetu paskutinius daiktus į kelioninį krepšį ir einu į autobuso stotelę. Lauke jau šilta, pranešė gerus orus visai artėjančiai savaitei. Atsidūręs geležinkelio stotyje užverčiu galvą į elektroninę lentą su nurodytais maršrutais ir traukinių peronais bei takais. Kai kažkada užverčiau galvą į šią lentą pirmą kartą, nieko joje nesupratau, buvau visai pasimetęs, o tąkart su drauge viso labo į Trakus norėjom važiuoti. Bet dabar pažiūrėjau, radau Vilnius-Klaipėda, ir nuėjau kur man reikia. Apsidžiaugiau, jog mano vieta nėra kupė ir ne ten, kur dvi sėdynės įtaisytos prieš kitas dvi sėdynes.

Susitvarkiau bagažą ir pradėjau laukti savo kelionės kaimyno. Numaniau, kad jis privalo būti, ir net nelabai svarbu koks – mielas, nemielas, liesas, stambus, knarkiantis – man tiks bet koks. Tokiose ilgesnėse kelionėse kaimynas tiesiog privalo būti, kitaip kelionė praras dalelę savo žavesio. Nes su kaimynu galima susipažinti ar bent jau apsikeisti keliais žodžiais, sukurti jaukią atmosferą. Aišku, galima absoliučiai vienas kitą ignoruoti, taip irgi būna, bet apie tai negalvojau šį kartą.

Ir štai atėjo mano kaimynas. Tiksliau, kaimynė. Jauna mergina su Pink Floyd marškinėliais, kuprine ir knyga rankoje. Iškart prisėdusi įniko skaityti, norėjau paklausti, ką skaito, bet susilaikiau. Knyga buvo aptraukta kažkokiu raudonu aplanku, tarsi kokiu tapetu ar pan. (mokykloje kartais išduodavo tapetais apvilktas knygas). Šiek tiek paskaičiusi, mergina užversdavo knygą ir pradėdavo klausytis muzikos per ausinuką; ji kartojo šį ritualą visos kelionės metu.

Aš irgi tuėjau ir knygą, ir muzikos galėjau pasiklausyti, tačiau pirmąją kelionės dalį snūduriavau. Kas žino, gal ir buvau užmigęs, nes lyg ir pamenu nerišlius sapnus, kuriuose vykstančius įvykius persmelkdavo pokalbių su draugais nuotrupos iš penktadienio ir šeštadienio. Kaip reikiant prabudau tik kažkur pusiaukelėje, atsigėriau vandens ir išsitraukiau su savimi pasiimtą knygą – Romain Gary „Aušros pažadas“. Knyga išties paveiki, maloniai skaitosi, subtilus humoras, tačiau čia daugiau gal tragizmo nei komedijos esama; kiek daugiau perskaitęs netgi nuliūdau, nes pagrindinio veikėjo mama kažkiek primena manąją.

Klaipėdoje buvau šiek tiek prieš 12h. Suradau reikiamą autobuso stotelę, ten trumpai pakalbėjau su dvejomis nevietinėmis merginomis, kurios irgi buvo šiek tiek pasimetę. Pasirodė menininkės, mat turėjo tuos didelius plačius dalykus, kuriuos turi VDA studentai (pamiršau kaip jie vadinami). Jos važiavo iki perkėlos, aš važiavau toliau. Kai išlipau kur man reikėjo, bandžiau pasikliauti navigacija telefone, bet ji mane pavedė. Šiaip visada lengvai orientuojuosi svetimuose miestuose, mane retai apvilia intuicija, o šįkart navigacija apvylė, nes neteisingai rodė mano buvimo vietą. Galiausiai, nekreipdamas dėmesio į tai, ką rodo telefonas, nuėjau kur galvojau, jog reikia eiti, ir neprašoviau – pataikiau ten, kur reikėjo.

Susipažinau su šeimininke, man buvo duoti buto raktai, parodyta kur ką galiu susidėti. Iškart maloniai nuteikė man skirtas kambarys – lentynos pilnos knygų. Hemingvėjus, visokios nematytos sovietmečiu išleistos knygos ir šiek tiek „Eridano“ leidyklos publikacijų. Pasijutau turintis kažkokį panašumą su šeimininkės sūnumi, kuris, kaip ji užsiminė, išvažiavo į užsienį, nes jam pabodo, kad mama visąlaik apie jį šokinėja.

Viską išsiėmęs išsiruošiau prie jūros. Sėdau į tą patį 8 autobusą, kuriuo atvažiavau iki čia, ir nuvažiavau į centrą. Ten išlipau, kur liepė buto šeimininkė, ir pasukau link perkėlos. Pasirodo, kad ji šiek tiek pakeitė vietą nuo praėjusio karto, kai čia buvau. Žmonių prie kasų buvo daug, o dar daugiau jau laukė kelto. Bet viskas buvo gerai, spėjau į keltą, o prieš tai dar spėjau netgi perkėlos tualete iššokti iš kelnių, su kuriomis buvo labai karšta, ir apsirengti šortais.

Persikėlęs į Smiltynę pasileidau eiti kartu su visais žmonėmis. Norėjau ištirpti tarp jų, negalvoti jokių minčių, bet nepavyko. Priėjęs laiptelius į bendrąjį paplūdimį nutariau paeiti dar šiek tiek vienas – jei jau nepavyksta atsikratyti minčių, tada reikia jas išmąstyti, kiek tik eina.

Aš nesvaigstu dėl jūros, ne. Jūra man nėra kažkas labai svarbaus, bet visgi negaliu teigti, jog esu jai abejingas. Kaskart matydamas jūrą galvoju apie šeimą ir pareigą vs. laisvę. Tai labai plati tema, susijusi ne tiek su mano šeimos istorija ir mūsų problemomis, kiek su mano vis augančiu (tikiuosi) suvokimu apie tai, ką gyvenime turi daryti vyras. Būtent apie tai, ką turi daryti, o ne apie tai, ką jis norėtų ar galėtų daryti; ir ta Romain Gary knyga „Aušros pažadas“ yra kaip tik į šią temą.

Paėjęs kelis kilometrus taku vienas, galiausiai pasukau į kopas, perėjau jas ir išvydau jūrą. Visada šiek tiek stebuklingas tas momentas, kai pakyli kopa ir pagaliau pamatai jūrą. Kai pirmą kartą buvau prie jūros su mama ir savo krikšto tėvu, man buvo 8 metai, buvau ką tik baigęs 2 klasę. Mes nuvažiavom į Šventąją, buvo pirmosios birželio dienos. Mamai po kelionės buvo nesveika, taigi link jūros išsiruošėm su krikšto tėvu. Pamenu buvo keista girdėti ošimą, nebuvau susipažinęs su tuo dalyku dar. O kai pagaliau išvydau jūrą ir krikšto tėvas paklausė kaip jūra?, aš atsakiau: bala iki dangaus; vėliau tai tapo dažnai minimas pokštas šeimos šventėse.

Šįkart jūra buvo rami, o saulė stipriai kepino. Nuskubėjau artyn, suradau vietą kur galiu palikti daiktus, nusirengiau ir nuskubėjau maudytis, vanduo buvo šiltas. Po to gulėjau ant rankšluosčio ir skaičiau knygą. Netoli manęs buvo vyras, kuris irgi buvo be kompanijos, tačiau manęs tai neguodė. Jaučiausi keistai, nejaukiai, pažeidžiamas – dar niekad neteko būti prie jūros vienam; o dar tas romanas širdį drasko…

Užtektinai prisimaudęs, išsigulėjęs ir prisiskaitęs nutariau vykti atgal į Klaipėdą, nes norėjau dar užsukti į prekybos centrą nusipirkti šortus, kuriais galėčiau mūvėti darbe. Pasukau eiti atgal link kelto, o po to priėjau tokią lyg ir matytą vietą ir nutariau ten pasukti. Tai buvo asfaltuotas takelis, vedantis per mišką link kelto. Man pasirodė, kad esu juo grįžęs nuo jūros iki festivalio teritorijos, kuomet 2009 metais buvau Satta Outside. Ir kuo toliau dabar ėjau tuo takeliu, tuo tas prisiminimas darėsi ryškesnis, o kai pamačiau siaurą pramintą takelį prie nuskurusių pušelių, prisiminiau, kad tąkart ten buvau pasukęs nusilengvinti. Pasukau vėl tuo takeliu, sustojau prie pušies ir nusilengvinau. Aš įpročio žmogus. Na, arba bent jau perdėm sentimentalus. Tada grįžau į pagrindinį taką ir ėjau toliau. Aplink nebuvo jokio žmogaus, galėjau tiesiog griūti žemėn ir daužyti kumščiais ją dėl viso to sunkiai pakeliamo izoliuotumo jausmo – niekas nebūtų matęs, girdėjęs ar priėjęs. Nemėgstu savęs, puolančio į neviltį, todėl stengiausi surasti kažkokių linksmesnių minčių, ir radau – prisiminiau kiek daug problemų keldavo hormonų audros, kai paauglystėj būdavau prie jūros su šeima ;)

Persikėlęs keltu nuėjau pavalgyti, tada nuvažiavau į prekybos centrą, kur savo nuostabai sugebėjau rasti man patinkančius šortus, kurie buvo vos vos žemiau kelių ir neaptempti! Pagaliau kažkas gero įvyko. Sugrįžęs į butą nusiprausiau, užkandau ir išėjau su knyga į balkoną. Skaičiau geras pora valandų, o kai lauke sutemo, dar kurį laiką tiesiog stovėjau balkone ir žiūrėjau pro langą. Mačiau uosto kranus, Kuršių marias, o aplink čia pat esančius gyvenamuosius namus ratus suko žuvėdros (?). Jaučiausi pavargęs, buvo metas miegoti.

Savaitgalis Vienam

2013/10/13

Nė nepastebėjau kaip ruduo atėjo į mūsų kiemą. Atrodo, jog vieną dieną pažvelgiau pro langą, ir visi medžiai jau buvo suliepsnoję. Dabar lapai byra ir byra, visas kiemas nuklotas jais.

*

Žiūrėjau filmą „The Way Way Back“ ir prisiminiau tą tokį amžiną pasimetimą, kai būdamas paauglys atsiduri prie merginų. Tūkstančius kartų planuotos ir repetuotos kalbos kaip mat dingsta iš galvos, ir tu stovi prakaituotais delnais prieš merginą, nežinodamas, ką čia būtų galima dabar pasakyti. Buvau itin tylus paauglys, vėliau pasikeičiau.

Ir dar kartą buvo toks nutikimas, kai vieną vasarą nuvažiavom su tėvu ir mama prie jūros. Nuėjom į pležą, įsitaisėm, ir tėvas su mama pradėjo vienas kitam rodyt į kažkur netoliese gulėjusią merginą, kuri buvo be liemenuko. Aš irgi pamačiau ją, ir taip užsižiūrėjau, kad net negirdėjau kaip tėvas juokdamasis liepia man nustot žiūrėt – tik kai suėmė už peties ir papurtė, atsikvošėjau ;) Tikra kančia yra paauglystėje mąstyti apie seksą, ypač kai paranojiškai pradedi įsivaizduoti, jog beveik visi aplink jau turėjo kažkokios patirties, o tu dar net nežinai, ką reiškia bučiuotis ir glamonėtis.

*

„Kad žinotumėt, kaip mane erzina tikrieji meno žmonės! Visuomet truputėlį iškilmingi ir liūdni, štai kas. Reikšmingi iki skausmo. Nuolat kažką laidojantys – pinigus, jaunystę, draugus. Amžinai svarstantys, kokią čia šįkart pozą užėmus. Kažką nuolat slepiantys, dažniausiai skurdą, dvasinį, aišku. <…> Amžinai godūs šlovės ir materijos – kūno, pinigų, kepurės su snapeliu!“ (Jurgis Kunčinas, „Kasdien į karą“)

*

Nesvarbu kaip leidžiu dienas – ramiai, linksmai, darbingai, kūrybingai -, bet vis tiek įkliūnu vienatvei. Šeštadienį bandžiau visaip bėgti nuo jos: tvarkiau kambarį, ploviau indus, pasikeičiau patalynę, džiausčiau skalbinius. Tačiau viskas perniek. Galiausiai liko paskutinė išeitis – nueiti į parduotuvę. Nuėjau, pavaikščiojau tarp žmonių, šio bei to nusipirkau. Grįžęs maniausi darantis skanių užkandžių prie filmo, bet pasirodė, kad tie užkandžiai nelabai skanūs išėjo – vieną visada viskas mažiau džiugina.

arctic monkeys fire and the thud

Karalienė Miršta

2013/05/05

Sapnavau kad einu į kažkokį barą prie jūros ir žinau kad neturiu pinigų priėjęs barą neužsuku į jį nueinu į pležą ir ten naglai prigulu prie kažkokios panų kompanijos gulėdamas ant smėlio klausausi ką jos kalba tauškia visokius niekus apie drabužius ir vyrukus kurie jas kažkada užkalbino žiūrėdamas į jas atpažįstu kelias merginas iš savo fakulteto o po to

viena jų sako kažkam: mano meilas yra hilarious eta gmail.com

ir aš galvoju kad žinau šitą meilą jis man labai matytas mąstau mąstau ir staiga lyg ir suvokiu kas ta mergina gulinti šalia manęs

neatsisukęs į ją sakau: o tai mes pažįstami

neatsisukusi į mane ji sako: kaip įdomu kažin kas tu toks

kitos merginos suūžia sučiauškia ir žiūri į mane ir tą mano atpažintą merginą galiausiai mes atsisukam vienas į kitą ir aš matau jog šalia manęs yra tokia leidybą studijavusi Rūta ji buvo trumpalaikė mano simpatija nuostabaus veido ir balso vėliau priekaištavo kad aš per daug kalbu apie buvusias merginas nors pirmoji pradėjo tą temą niekada to neužmiršau

mes pasisveikinam su ja vėliau atsikeliam bare garsiai groja muzika mes iš lėto šokam pleže aš noriu perbraukti jai per plaukus bet pamatau kad ji nusiskutusi plikai ir aš sutrinku.

Vėliau aš jau be jos einu link baro ir sutinku Eveliną ji yra nusipūtusi eina kliuvinėdama priėjęs pasisveikinu ji šypsosi ir mane apkabina jos akys užsimerkę noriu padėti jai nueiti iki baro kad galėtų atsisėsti ir pailsėti bet ji nori eiti kažkur kitur

ji sako: džiaugiuosi tave matydama ar tu norėtum atsiimti už tą kartą

mane labai erzina jos buvimas šalia ir aš nieko nenoriu atsiimti už tai ko niekada neįvyko vedu ją į barą ji vis dar kvailai šypsosi bare mes prasibraunam pro mačo vyrukus o tada ji pradeda kosėti bijau kad bus užspringusi ji vis kosėja ir kosėja o tada pradeda žiaugčioti nežinau kur ją nuvesti išsivemti taigi pradedu vesti link tualetų

mačo vyrukai man sako: gerai pasilinksmink

nieko jiems neatsakau nuvedu ją į tualetą ten baisi smarvė dvi kabinos užimtos o viena laisva bet ten labai prišikta visur laikau ją kad nenugriūtų ir laukiu kol atsilaisvins kuri nors užimta kabina kai ji atsilaisvina pastebiu jog ir ten visur prišikta

Evelina sako: trumpam užeisiu

žiūriu kaip ji užeina į kabiną klaupiasi priešais klozetą o visur primyžta ir prišikta jos pilkos kelnės iškart susitepa aš trumpam užsimerkiu o tada išeinu.

Satta Outside 2012 Įspūdžiai

2012/08/14

VIETA

Satta Outside 2007-2009 vyko nuostabioje vietoje jachtklube, kuris buvo įsikūręs Smiltynėj. Ten man užtekdavo sėdėt, matyti Klaipėdos uostą, šalia plūduriuojančias jachtas, ir kalbėtis arba tik klausytis muzikos. Buvo kažkas Tokio, nuostabi atmosfera vien dėl vietos.

Dabartinė Satta Outside primena visus kitus festivalius, kuriuose esu buvęs. Čia atmosferą kuria tik senoji Šventosios estrada, kuri prideda žavesio absoliučiai visoms ten grojančioms grupėms/atlikėjams.

Nepaisant to, nuostabu tai, jog dienos metu tau nereikia chimarinti ir trintis aplink palapinę, nes visada gali nueit pasivaikščiot iki jūros ir ten linksmai praleist laiką prie paplūdimio scenos. Festivalis+jūra yra nuostabus derinys. Dar vienas tokio tipo festivalis – Karklė. Tik ten muzika kitokia, sakyčiau, skirta neišrankiems žmonėms. O Satta Outside, nors ir išaugo nuo 2000 iki 8000 žmonių, toliau neieško kompromisų ir kviečia groti tokius atlikėjus ar grupes, kurių aš dažniausiai net nebūnu girdėjęs. Ir turiu pripažint, jog tiek 2009, tiek šiais metais likau maloniai nustebintas tų pasirodymų, kuriuos teko išgirsti.

Apie tai, kad Šventoji yra griuvena, kalbėti daug neverta. Vien tai, jog kurortiniame miestelyje nėra Swedbank bankomato, pasako daug. O praėjusiais metais, girdėjau, SEB bankomate išvis buvo pasibaigę pinigai. Šįkart, jei gerai supratau, miestelis buvo rimčiau pasiruošęs priimti festivalio dalyvius. Net viešojo transporto buvo daugiau sekmadienį, nors gal man tik taip pasirodė. Tiesa, vietos gyventojai ir ne kiti poilsiautojai mėgsta skųsti festivalį policijai. O pastarieji nieko padaryti negali, nes leidimai išduoti ir viskas teisiškai tvarkinga. Tiesa, buvo istorija, jog 2010 metais Satta Outside festivalio rengėjas buvo nuteistas ir gavo 350lt baudą už tai, jog festivalis užsitęsė paskutinę dieną per ilgai (turėjo nebūti naktinės programos, o ten visi taip užsitūsino, jog grojo kas norėjo ir visi buvo laimingi). Kad ir kaip bebūtų, Palangos ir Šventosios valdžia labai teigiamai vertina šitą festivalį ir manau deda daug pastangų, jog jis ten vyktų ir toliau. Kaip nesistengsi, kai vieną savaitgalį atsiranda tūkstančiai papildomų burnų, kurios nusėda vietines kavines (niekam nepatariu valgyti lietinių blynelių „Paršelio rojuj“), atsiranda papildomas poreikis nakvynės vietų nuomai ir pan.

Nors festivalis ir stipriai išaugo, nė karto nesijaučiau blogai dėl žmonių kiekio. Muzikinių scenų buvo tiek, kad žmonių srautai labai gražiai išsiskirstė, o kempingas buvo užtektinai didelis, kad nebūtų nesveikai pergrūstas kaip kad buvo 2009 metais jachtklube.

NARKOTIKAI

Vieša paslaptis, kad festivaliuose žolės turi labai dažnas žmogus, tačiau šiais metais festivalis visgi susilaukė dėmesio iš žiniasklaidos būtent dėl narkotikų. Policija suėmė 12 žmonių, 11 iš jų buvo vartoję narkotinių medžiagų. Juokinga, kai policijos atstovai teigia, jog tiek daug niekada nebuvo sulaikę narkotikų vartotojų/turėtojų, o žiniasklaida pasigauna tai ir bando iš to išpūsti kuo didesnį sklandalą. Nejau visi užmiršo, jog šiais metais Raganos festivalyje buvo konfiskuota net keli kilogramai narkotinių medžiagų? ;)

Kad narkotikų buvo aplink pilna, tai tiesa. Jokiam kitam festivalyje nesu tiek daug girdėjęs žmonių kalbų apie tai, ką vartojo, iš ko pirko ir t.t. Ir jeigu anksčiau viskas sukosi apie žolę, tai šiemet nuolatos girdėjau ir kalbas apie LSD, grybus. Kita vertus, per visas dienas žolę užuodžiau daug rečiau negu jokiame kitame anksčiau lankytame festivalyje, o ir nemačiau įtartinų apsinarkašinusių žmonių. Kaip kolega iš radijo sakė: kad visi žino, kur ko nusipirkti, įrodo tai, jog niekas neklausinėja iš kur gaut narkotikų ;)

MUZIKA

Empti vėl grojo nuostabiai, prisišokau į valias. Dar kartą likau nustebintas koks kokybiškas popsas kartais būna.

Cloud Boat grojo lėtai ir liūdnai, buvo gražu, bet antrąją festivalio dieną per daug panašios muzikos buvo estrados scenoje.

MRK1 grojo man nefainą muziką, ir tai buvo vienintelis festivalio nusivylimas.

Repo Seniai buvo užkūrę gerą atmosferą. Gaila, jog penktadienį per vėlai atvažiavom, kad galėčiau išgirsti jų pilną pasirodymą, tačiau kiek spėjau pamatyti, tai mačiau pilną estradą, mojuojančią rankomis ;)

Tie Geresni buvo dar viena repo grupė, kurią girdėjau penktadienį. Grojo tokiu metu, kai neturėjau ką klausyti, tai pagalvojau, jog reiktų atiduoti duoklę paauglystėje mėgtam repui. Ir ką – visai neblogai pavarė.

Tropics, groję antrąją dieną iškart po Cloud Boat, buvo geriau, nei tikėjausi, tačiau, kaip jau minėjau, tuo metu man norėjosi purvino rokenrolo, o ne chilo. Ir išvis – Sattoj turbūt kaip niekad anksčiau negrojo jokia kieto rokelio grupė. Suprantu, kad Satta nėra Galapagai, bet geras rokelis niekada nepamaišo.

Mouse On Mars buvo ta grupė, kuri antrąją dieną labai pradžiugino. Grojo estradoje 04h, kai buvo labai labai šalta, ir su kolega iš radijo smagiai patrepsėjom kojelėm. Dar per jų pasirodymą išsiaiškinau, jog rašytojas Jurgis Kunčinas tikrai buvo lietuviškos ska grupės dr. Green vokalisto dėdė.

Bjelleprojekt mačiau tik pabaigą turbūt, bet kiek mačiau, tai buvo visai neblogai. Juokėmės tą vakarą tik dėl to, jog tai buvo 3 iš eilės klausyta grupė, kuri maišė elektroninę muziką su gitara.

Markas Palubenka x 96 Wrld taip pat maišė gitarą su elektronika, tačiau paliko man labai neblogą įspūdį. Buvo kažkas iš tos srities, kuria visiškai nesidomiu, bet kuri išgirsta sužadina susidomėjimą.

O! buvo MC Messiah projektas, kurio pamačiau tik pačią pabaigą, tai nelabai supratau kaip ten kas, bet tai, jog dideliame ekrane rodė ištraukas iš kompiuterinio žaidimo GTA, atrodė įdomiai ;) Vėliau tą naktį Mesijui pasakiau, kad vis dar ruošiuosi jį nugalėti poezijos slam‘e. Pažadėjau, reiškia reiks padaryt ;)

Paskutinis klausytas atlikėjas buvo kažkoks DJ, grojęs apie 05-06h Upės scenoje. Grojo dubstepą, su kolega iš radijo ramiai lingavom. Mačiau, kad ruošiasi groti Paul Nevermind, galvojau kažin kas per velnias yra witch house‘as, bet mes taip ir nesulaukėm jo muzikos, nes nuėjom išgerti dar po vieną paskutinį alaus, kuris vargu ar buvo paskutinis alus.

ŽMONĖS

Prieš važiuodamas į festivalį norėjau susirasti kompaniją, tokią stabilią, su kuria ir būčiau visąlaik. Bet labai gerai, kad man to padaryti nepavyko, nes per visas dienas sugebėjau prisibendrauti su įvairiais žmonėmis ir būti tiek nuo jų priklausomas, tiek nepriklausomas. Daugiausiai laiko praleidau su Džimiu ir Audinga, netikėtai sutiktu klasioku, kolega iš radijo ir kolege archyvare Agne bei jos nuostabia drauge Rūta ;) Agnė papasakojo du labai kietus anekdotus:

1.) ateina antis į barą, atsisėda. barmenas sako „ko norėsit?“. antis nieko nesako, nes nemoka kalbėt.

2.) eina Venckienė kanalizacijos vamzdžiuose. sutinka barmeną. barmenas sako „šiandien nedirbam“.

Įdomiausias dalykas, susijęs su moterimis, buvo bendravimas su kažkokia mergina. Mes su klasioku buvom girti, ji buvo viena, tai mes visi pradėjom kažką kalbėti. Klasiokas po to dingo. Kalbėjau kalbėjau, ir man ėmė rodytis, jog ji visai nenori su manim kalbėtis. Ji šypsojosi ir buvo maloni, bet ką žinau, gal aš buvau ne jos skonio ;) Vienu metu ji sako „neturėk vilčių dėl manęs, aš turiu vaikiną“ ar kažkaip panašiai, o aš atsakiau „tai kad aš net nenoriu temptis tavęs į lovą“. Ir va tada įvyko lūžis, nes ji pradėjo flirtuot su manim ir aš netgi sugebėjau privesti kalbą apie tai, jog tarp jos ir jos vaikino yra kažkokių problemų, bet.

Po to pamačiau kitą kolegą iš radijo, mane užplūdo draugiški jausmai, tai atsiprašiau jos minutei, o kai grįžau po kelių minučių, jos jau ir nebuvo ;)

– – –

Vienais paryčiais kažkokiam bičui bandžiau įrodyt, jog jis groja Repo Seniuose. Man nepasisekė, bet kitas bičas man davė cigaretę, kurios nesupratau, nes ji buvo be filtro. Pasirodo, tai buvo “Astra“. Įtraukęs kelis dūmus užgesinau ir numečiau kaip kokį blogą sapną.

Kitais paryčiais kažkokiai psichologiją studijuojančiai merginai bandžiau aiškinti apie Piterio Peno sindromą, bet ji tokio išvis nežinojo, o aš sunkiai ką beprisiminiau, tai mums nepavyko pasikalbėti.

Ir dar abi dienas maudžiausi jūroj – reiškia viskas buvo puiku!


%d bloggers like this: