Posts Tagged ‘Jurgis Kunčinas’

Unknown

2014/07/22

Šeštadienį su mama ir jos draugu nuvažiavom prie ežero. Įsitaisėm kas sau – mama ant pripučiamo fotelio, aš ant didelio rankšluosčio, o mamos draugas nuėjo atokiau ir pasitiesė dekį pavėsyje. Aš skaičiau Kunčino „Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis“, mamos draugas užsnūdo, o mama aiškiai neturėjo ką veikti. Ilgai neiškentusi ištarė legendinę frazę: gal pabendraujam?

Kaskart, kai ją išgirstu, pasimetu. Nes tikrai nesuprantu, ar mes nebendraujam vien būdami kartu? Man daug svarbiau leisti laiką su ja nei kalbėtis. O ir apie ką mes tiksliai galėtume kalbėti, jeigu bet kokie pokalbiai baigiasi liepimu eiti valgyti? Jos motiniškas instinktas užmuša visus mūsų bandymus kalbėtis kaip dviems suaugusiems žmonėms. Netgi manau, jog ji nesąmoningai siekia mane laikyti pririšus prie savęs, nes ji moka žiūrėti į mane tik kaip į vaiką, ir aš niekada nesuaugsiu jos akyse. Kas žino, galbūt taip beveik visoms mamoms atrodo, ypač jeigu augina vienturčius (-es).

Pakėliau galvą į mamą ir sakau: pabendraujam. Ji dairėsi į netoliese įsikūrusią jaunuolių kompaniją. Trys bernai ir viena merga, pasakė mama. Nežinodamas, kaip turiu reaguoti į tai, grįžau prie knygos. O tada išgirdau dar  vieną mamos frazę: tai ko tu nenori su manimi pabendrauti?

Atsakymą žinau visada, tik taip ir nepasakau: nes mūsų bet kokie atviresni pabendravimai baigiasi tuo, kad savo išdėstytu požiūriu aš įžeidžiu tave. Menkiausia mano mintis, kuri neatitinka tavo susikurto sūnaus įvaizdžio, tave skaudina. Todėl mes ir nebendraujam, mama, o tik kalbam apie orus, maistą, kaimynus ir giminaičius. Nesakau, būta ir kelių mūsų atvirų pokalbių, tik kada tai įvyko paskutinį kartą, jau nebežinau. Pamenu, kad berods 2008 metais vienas tokių pokalbių baigėsi abiejų ašaromis: tąkart nuoširdžiai bandžiau paaiškinti save, o tu tiesiog labai užpykai, nes.

Nes tavo vaikas visai ne toks, koks tau atrodo.

– – –

Šiek tiek mąsčiau apie tai, ar aš kartais neprimetu savo susikurto moters įvaizdžio toms merginoms, kurios mane traukia. Nes labai gali būti, kad primetu merginoms tam tikrus dalykus, kurie yra visai joms nebūdingi. Aš imu ir įsivaizduoju, kad pagal kažkokias man vienam suvokiamas klaidingas taisykles, mane žavinti mergina turi ir visus tuos bruožus, kokius turi ta moteris, su kuria norėčiau dalintis gyvenimu. Ir dabar, šitai rašydamas, puikiai suvokiu, kad iš tiesų jos visos skirtingos buvo/yra, o tai, kas jas visas sieja, yra mano susikurtos iliuzijos apie jas. Bet juk meilei (ar bent jau draugystei) visada reikia iliuzijos, ar ne? Nes kas būtų, jei mes neįsisvajotume, jei neišskirtume kažkurių žmonių savo gyvenime?; tiesiai šviesiai – jei neapkrautume jų savo lūkesčių našta?

Kartą aš neturėjau jokių lūkesčių dėl vienos merginos – buvo nyku.

Pirmadienis

2013/11/18

Pirmadienį reikėjo tiek daug visko padaryti, kad atsigulęs miegoti ilgai varčiausi, o kai užmigau, tai negalėjau džiaugtis ramiu miegu, nes dažnai nubusdavau, o nubusdavęs vis galvodavau, ką, kaip ir kada darysiu pirmadienį.

Kėliausi anksti, nes turėjau nueiti į darbą kai ką pasiimti, o tada važiuoti link stoties pasidaryti kraujo tyrimą. Darbo kieme sutikau poną R., jis paklausė, ar mane kas nors iš namų išvijo, kad taip anksti atėjau į darbą. Paaiškinau, kad užsukau kai ką paimti, nes šiandien visai kitur dirbsiu. Po to įvyko tai, ko visai nesitikėjau – ponas R. paklausė ar jau baigiau magistrinį. Su ponu R. mes kalbam apie futbolą ir krepšinį, jis yra prisiekęs Vilniaus „Žalgirio“ fanas nuo paauglystės, man įdomu jo klausytis, o tai, kad jis kažkodėl prisiminė, jog buvau minėjęs, kad rašau magistrinį, pasirodė netgi įtartina. Aš vis pagalvoju, kad jis darbo aplinkoj išvis neturi su kuo pakalbėt apie sportą, ir kai pas mus užsuka, tai jam būna visai smagu su manimi paplepėti. Mūsų metų skirtumas toks, kad galėčiau būti jo sūnus, o gal net ir anūkas. Nežinau, ar jis turi šeimą ir vaikų, kažkodėl atrodo, kad ne. (Man įdomu, ar pasenę vieniši vyrai jaučia atžalų trūkumą. Ar įmanoma jausti trūkumą to, ko niekad nesi netekęs?)

Atsakiau, kad vis dar rašau, ir mes atsisveikinom. Pasukau link Kalvarijų gatvės, po to laukiau stotelėje, laukiau.. Kol atvažiavo tinkamas autobusas ir aš įlipau. Buvo pats rytinis pikas, žmonės susigrūdę, visi aplink malasi, negaliu ramiai pastovėti, vis ką nors turiu praleisti, tikra kankynė, o dar po to šalia tos vietos, kurioje stovėjau, įsitaisė senutė – vos ji atsisėdo, iškart pasklido blogas kvapas. Ir man buvo gaila jos – senos, apsiblaususiomis akimis, kyšančiais ūsais; ir man buvo gaila savęs – stumdomo, uodžiančio blogą kvapą, negalinčio leisti sau išlipti iš šito autobuso ir tiesiog nueiti namo.

Arba pasivaikščioti Neries krantine.

Šiaip diena rodėsi graži – nepamenu, kada mačiau tokį giedrą rytą. Buvo šalta, tiesa, bet šaltis manęs niekada nevargina. Svarbu, kad būtų šviesu. Šviesos terapija – reiktų kada nors rimtai tuo pasidomėti.

Autobusui važiuojant pro Šv. Stepono gatvę prisiminiau, jog nubudęs naktį kažkokią eilutę sugalvojau apie Stepono gatvę, bet niekaip negalėjau jos prisiminti. Išlipau Gėlių stotelėje ir nuėjau atlikti kraujo tyrimo.

Registratūroje dirbo tokia nekalto veido mergina – strazdanota, žydrom akim. Ne mano skonio, bet raminanti. Susimokėjau, ir man buvo parodyta, kur eiti toliau. Laborantė (med. sesutė?) liepė pakumščiuoti – pakumščiavau. Tada užveržė tą dirželį virš alkūnės ir įdūrė adatą. Mažas buteliukas greit prisipildė kraujo, net putojo. Ties žaizda prispaudė vatos gabalėlį, o po to užklijavo pleistrą. Liepė eiti pasėdėti, o ranką laikyti sulenktą, pirštu prispaudus dūrio vietą.

Sėdėjau koridoriuje kelias minutes. Kažkur už sienos kita darbuotoja pasakojo įspūdžius apie atostogas. Pasirodo, buvo Egipte, bet ne Kaire, o kažkuriame kitame mieste. Sakė, kad kartu vežėsi ir savo mamą. Sakė, kad mama net nardė; nemačiau, bet puikiai įsivaizdavau jos kolegių nuščiūvimą. Tačiau vėliau jai prasidėjo migrena, ji vėmė kažkokiame muziejuje: gerai, kad spėjau į tualetą nueiti. Mačiau, kad simpatiška registratūroje dirbanti mergina irgi iš toli klausosi tos istorijos ir vis šypsosi. Atsistojęs apsirengiau striukę, atsisveikinau ir išėjau.

Kadangi viską susitvarkiau per anksti, tai sugalvojau grįžti namo. Grįžęs radau kambarioką, ir kol valgiau pavėluotus pusryčius, pasikalbėjom apie jo reikalus. Kai jis išėjo, bandžiau kažkaip prastumti laiką, likusį iki išėjimo. To laiko buvo 14 minučių – užtektinai mažai, kad kažko imtumeisi, ir užtektinai daug, kad jis prailgtų nieko neveikiant. Vaikščiodamas iš kambario į kambarį, vis pažiūrėdamas į veidrodį prisiminiau savo mamą.

Ji irgi taip užmušinėdavo laiką, kai mes kur nors būdavome išsiruošę ir laukdavome, kol kas nors atvažiuos mūsų paimti: vaikščiodavo iš kambario į kambarį, eidama pro veidrodžius vis žiūrėdavo, kaip atrodo, pradėdavo dar kartą dažyti lūpas, o pamačiusi mane ramiai sėdintį liepdavo nesėdėti ir eiti ruoštis, nors aš jau seniausiai būdavau pasiruošęs, todėl aš irgi pradėdavau šmirinėti po namus. Ji ir dabar taip elgiasi, tai toks jos ritualas, neleidžiantis nei jai, nei kitiems ramiai nusėdėti vienoje vietoje. Visi turi būti judesyje, visi turi būti pasirengę.

Kai galiausiai užtektinai išvaikščiojau butą, apsirengiau ir išėjau. Sulaukęs autobuso įsėdau ir nuvažiavau į Žvėryną pas vieną klientą. Žvėrynas man yra neįprasta vieta, nes esu ten mažai lankęsis. Kažkuo primena Birutės/Gardino gatves Alytuje, tačiau mano galvoje Žvėrynas turi tam tikrą legendą ar aurą. Čia gyveno Erlickas ir Kunčinas, čia buitinėmis sąlygomis gimdavo literatūra. Reiktų kada nors čia atvažiuoti pasivaikščioti ilgiau, galėčiau surasti Kunčino namą S. Moniuškos gatvėje.

Pas klientą padariau, ką reikia, ir po pietų grįžau į savo darbo vietą, kur manęs laukė du laiškai nuo direktorės – aukščiausio lygio filosofija apie darbo našumą. Nei juoktis, nei verkt. Norėjau eiti parūkyti, bet susiturėjau. Atidirbau ir išėjau namo, o namuose pavalgiau ir išskubėjau į radiją.

Važiuodamas autobusu mačiau vyruką ir merginą, jie buvo pora. Bandžiau nuspėti, kaip jie susipažino, o gal tiksliau būtų sakyti kodėl jie tapo pora. Žinau, kad kvaila taip galvoti, tačiau man atrodo, kad gražūs žmonės suranda gražius žmones, ir jų abiejų grožis yra užtektinai svari priežastis jiems tapti pora. Tačiau yra ir tie kitokie žmonės, tie ne tai, kad negražūs, bet paprasčiausiai niekuo neišsiskiriantys. Kas juos suveda kartu? Jų neišskirtinumas? Ir ar nebūna taip, jog vieną iš jų kartais aplanko šventvagiškas noras turėti gražesnę antrąją pusę?

Radijuje padariau, ką turėjau padaryti, ir išskubėjau namo. Sėdėdamas autobuse priešais save pastebėjau vyrą, kuris žiūri susimąstęs pro langą ir laiko vieną pirštą prie lūpų – visai kaip aš. Trumpam buvome vienas kito atspindys, tik jis to nepastebėjo. Aš irgi pasisukau į langą ir žiūrėjau kaip Kareivių gatvė lieka praeityje.

Ir aš sugalvojau norą: kad daugiau nė viena man rūpėjusi mergina neišnirtų iš praeities kaip ateities perspektyva.

mind eraser

Savaitgalis Vienam

2013/10/13

Nė nepastebėjau kaip ruduo atėjo į mūsų kiemą. Atrodo, jog vieną dieną pažvelgiau pro langą, ir visi medžiai jau buvo suliepsnoję. Dabar lapai byra ir byra, visas kiemas nuklotas jais.

*

Žiūrėjau filmą „The Way Way Back“ ir prisiminiau tą tokį amžiną pasimetimą, kai būdamas paauglys atsiduri prie merginų. Tūkstančius kartų planuotos ir repetuotos kalbos kaip mat dingsta iš galvos, ir tu stovi prakaituotais delnais prieš merginą, nežinodamas, ką čia būtų galima dabar pasakyti. Buvau itin tylus paauglys, vėliau pasikeičiau.

Ir dar kartą buvo toks nutikimas, kai vieną vasarą nuvažiavom su tėvu ir mama prie jūros. Nuėjom į pležą, įsitaisėm, ir tėvas su mama pradėjo vienas kitam rodyt į kažkur netoliese gulėjusią merginą, kuri buvo be liemenuko. Aš irgi pamačiau ją, ir taip užsižiūrėjau, kad net negirdėjau kaip tėvas juokdamasis liepia man nustot žiūrėt – tik kai suėmė už peties ir papurtė, atsikvošėjau ;) Tikra kančia yra paauglystėje mąstyti apie seksą, ypač kai paranojiškai pradedi įsivaizduoti, jog beveik visi aplink jau turėjo kažkokios patirties, o tu dar net nežinai, ką reiškia bučiuotis ir glamonėtis.

*

„Kad žinotumėt, kaip mane erzina tikrieji meno žmonės! Visuomet truputėlį iškilmingi ir liūdni, štai kas. Reikšmingi iki skausmo. Nuolat kažką laidojantys – pinigus, jaunystę, draugus. Amžinai svarstantys, kokią čia šįkart pozą užėmus. Kažką nuolat slepiantys, dažniausiai skurdą, dvasinį, aišku. <…> Amžinai godūs šlovės ir materijos – kūno, pinigų, kepurės su snapeliu!“ (Jurgis Kunčinas, „Kasdien į karą“)

*

Nesvarbu kaip leidžiu dienas – ramiai, linksmai, darbingai, kūrybingai -, bet vis tiek įkliūnu vienatvei. Šeštadienį bandžiau visaip bėgti nuo jos: tvarkiau kambarį, ploviau indus, pasikeičiau patalynę, džiausčiau skalbinius. Tačiau viskas perniek. Galiausiai liko paskutinė išeitis – nueiti į parduotuvę. Nuėjau, pavaikščiojau tarp žmonių, šio bei to nusipirkau. Grįžęs maniausi darantis skanių užkandžių prie filmo, bet pasirodė, kad tie užkandžiai nelabai skanūs išėjo – vieną visada viskas mažiau džiugina.

arctic monkeys fire and the thud

2013.10.12

2013/10/12

Norėjau būti alergologu, lenktynininku, pulmonologu, žveju, sodininku, krepšininku, futbolininku, muzikantu arba roko grupės vokalistu, bet augdamas niekada nepamenu norėjęs būti rašytoju. Rašytojai, kaip ir visi žmonės prie meno, mūsų šeimoje buvo pajuokiami. Ir visgi labiau nei kas kita man sekėsi rašyti, nors, pamenu, būdamas paauglys esu kelis kartus nugalėjęs kiemo draugą Edgarą vienas ant vieno krepšinyje, o Edgaras buvo geras krepšininkas – vos vos už mane aukštesnis, panašaus sudėjimo, bet daug atletiškesnis, greitesnis ir stipresnis. Pamenu, jog kai pirmą kartą jį nugalėjau, grįžau namo ir kurį laiką tiesiog sėdėjau ant batų dėžės. Buvau prakaituotas ir tarsi išsigandęs, o viduje jaučiau tokią džiugią ramybę. Su rašymu taip nebūna, čia laimę patiriu rutuliodamas istoriją, suvesdamas veikėjus vienus su kitais – tai kažkuo panašu į lygčių sprendimą.

*

Galvojimas, kad tavo gyvenimas yra ypatingas – didžiausia klaida, kurią vis dar kartais padarau. Tokiu atveju bet kokie bandymai aprašyti tą neva unikalų gyvenimą niekur neveda. Svarbiau yra mokėti nesureikšminti savęs ir savo išgyvenimų, nes tik tada galima papasakoti apie tai, kas tau rūpi, nuoširdžiai – paprastai, nieko nepagražinant ir savęs neteisinant.

*

Gali būti, jog Tūla nėra tokia jau labai tikra meilės istorija. Ir dar turiu keistų įtarimų dėl Kunčino mirties.

*

Woody Allen yra pasakęs, kad geriausia, kas gali nutikti rašant knygą, yra tai, kad pažinsi save geriau, ir jis yra teisus.

Mano bandymas parašyti meilės-nemeilės istoriją baigėsi tuo, jog suvokiau, kad darau tai vedamas labai kvailų paskatų. Mečiau rašyti ir grįžau prie apsakymų. Kuo mažiau rašau apie save, tuo geriau tekstams.

*

„Žinot, kai dabar pagalvoju, tai dešimtis metų nieko daugiau nedariau, tik ieškojau minimalių sąlygų kūrybai. Kuo jos geresnės, tuo kūryba lėkštesnė“ (Jurgis Kunčinas, „Kasdien į karą“)

Čia panašiai kaip ir ta daugelio pastebėta taisyklė – kai esi laimingas, nėra noro rašyti.

Jurgis Kunčinas “Didžiosios žiurkės šešėlis“

2013/10/06

Didžiosios žiurkės šešėlisJurgis Kunčinas

„Didžiosios žiurkės šešėlis”

Puslapiai: 237

Išleido: AB „Spauda”

Metai: 1996 m.

Tiražas: 4000 egz.

Dailininkas: Vitalijus Suchockis

Kai prispaudžia sunkumai ar nemalonios dienos, visada malonu į rankas paimti kokį nors lengvą skaitalą. Kad Jurgis Kunčinas sugeba pralinksminti, niekam ne paslaptis, tačiau ar tikrai įdomu skaityti visą knygą vien tik linksmų istorijų apie jo paauglystę? Tikrai taip!

„Didžiosios žiurkės šešėlis“ yra ankstesnių vaikystės istorijų rinkinio „Baltųjų sūrių naktis“ tęsinys, tik čia jau autorius pasakoja apie paauglystės istorijas. Pats neradau labai daug panašumų tarp savo vaikystės-paauglystės ir Kunčino jaunystės, nes gyvenom labai skirtingais laikais. Ne man suprasti, ką reiškia gyventi sovietmetyje ir pačiam nesuprantant netyčia prikalbėti politiškai nekorektiškų dalykų, užtraukiančių nelaimę savo šeimai, tačiau tai visai netrukdo įsijausti į Kunčino jaunystės laikų istorijas.

Kitas skaitymo malonumą didinęs veiksnys buvo tai, kad veiksmas visą laiką vyksta Alytuje, mano gimtajame mieste. Įdomu skaityti kaip ten kas atrodė tuo metu – miesto centrinis parkas, Dailidė, „Dainavos“ kino teatras, miesto Rotušė… O kad žmonės tuo metu maudėsi Nemune, tai jau visai egzotiškai skamba ;)

Žinoma, Kunčino vaizduojami žmonės yra kaip ir kituose jo tekstuose – žemiški, godūs, sukti, verčiantys paklusti diktatūrai, pavydūs ir t.t. Jeigu autorius būtų istorijas rašęs jų vykimo metu, tikiu, viskas atrodytų visai kitaip. Dabar gi istorijose jaučiamas rašytojo tam tikras default‘inis žmonių ironiškas vaizdavimas. Tai, žinoma, netrukdo, tik truputį nesitiki, kad tokio amžiaus vaikai galėtų taip puikiai perprasti vyresnius žmones.

Ir dar, mano nuomone, šiame apsakymų rinkinyje galima užčiuopti Kunčino amžiną žaizdą – norėjimą surasti sau atskirą kampą, kad galėtų netrukdomas rašyti, ir būti pripažintam. Visi jo bandymai surasti nuošalų kampą baigiasi didelėmis nelaimėmis ne tik jam pačiam, bet ir visai šeimai, o kad nuskandintų savo nusivylimą dėl aplinkinių tyčiojimosi iš jo noro rašyti, jis išgeria alaus ar vynelio.

Tikriausiai esate pastebėję, kad beveik viskas šiame pasaulyje ateina pavėluotai – meilė, sėkmė, šlovė, arba net, atrodytų, koks visiškai menkas dalykas – pavyzdžiui, batai nebespaudžia, bet juos jau laikas išmesti! Liūdna, kad dažniausiai viskas išsipildo tik tada, kai žmogus jau seniai perdegė belaukdamas ir besikankindamas – jis tiesiog nebeturi jėgų džiūgauti, krykštauti ir skinti pernelyg ilgai nokusius vaisius…“ (p. 204)

Istorijų rinkinys baigiasi Kunčino pasakojimu apie stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą (germanistiką) – nuostabiai parašyta istorija apie tai, kaip viskas universitete vykdavo sovietmečiu. O kas buvo po to, kai jis įstojo, galima perskaityti autoriaus romane „Tūla“.

P.S.

Nesu skaitęs kitos Kunčino knygos, kurioje būtų tiek korektūros klaidų, tai visai nesiderina su jo kruopštumu. Taip pat nemalonios iliustracijos, bet turbūt tuo metu tokia jau mada buvo.

Marijonas Mikutavičius Ir Kiti

2013/09/24

Darbe vėl tapau susikoncentravęs, atsakingas, mąstau ne tik apie savo atliekamus darbus, bet ir šiaip apie įmonę.

– – –

Pagaliau nuėjau į abi paskaitas. Viena įdomi, kita nuobodi. Tai įdomiai davė užduotį sugalvoti Lego reklamos koncepciją, ir tai yra visiškai super ;)

– – –

Kai jaučiu, kad dingsta nuotaika, paklausau šitą dainą ir nusišypsau. Ir šiaip ryte nubudęs vis nusišypsau, tai iškart suteikia daugiau energijos ir nuteikia teigiamai. Be to kelios merginos, kurių nuomonė man rūpi, yra sakiusios, jog man tinka šypsotis. Tai ir šypsausi, stengiuosi neatrodyti surūgęs niurzga ;)

– – –

Vieną dieną rimtai susidomėjau Marijono Mikutavičiaus žmona. Prisiminiau, jog kažkas buvo sakęs, kad ji yra mirusi. Norėjau išsiaiškinti, ar tai tiesa. Ne, netiesa. Pasirodo, jog jie išsiskyrę. Skaičiau kelis interviu su juo, vienas patiko. Štai ištraukos: “Artėja koncertas – man svarbu gerai pasirodyti scenoje, kai rašau rašinį, svarbu, kad jis patiktų žmonėms. Tai tikslai, dėl kurių išties draskausi. O kai visa tai baigiasi, žiūriu į pasaulį ir nesuprantu, kas toliau. Šiaip gyvenu šia diena – nesu tvarkingas, nemoku planuoti, daug ką leidžiu pro pirštus ir žiūriu, stebiu, kas bus.

Ir dar: “Marijus neslepia, kad savęs nemyli. „Nelabai prisižiūriu – yra žmonių, kurie dėl tam tikrų sveikatos dalykų atsisako savo įpročių, aš nesistengiu to daryti. Gal ir kvaila, bet taip yra. Ko gero, mano filosofija – valkatos, galvoju paprastai: kol kas reikia varyti, o kai stosim, tai stosim.

Ir pabaigai: “Manęs nedžiugina daiktai, man nekyla noras pasistatyti namą mėgstamoje vietoje, įsigyti patinkantį automobilį.

Po tokio interviu ir paklausius kai kurių jo dainų, man norisi susitikti su juo porai alaus ir pasakyti, kad viskas bus gerai.

– – –

Kažkurį savaitgalį vyko antrasis Vilniaus knygų festivalis. Pabuvau tik vieno leidinio pristatyme ir antros dienos vakarinėje dalyje, kuri vyko bare Bix. Buvo tokie improvizuoti skaitymai, visai linksmai susiklausė/susižiūrėjo. Dar susipažinau su N., pakalbėjom apie knygas ir jaunuosius rašytojus ;) Gaila, jeigu knygų festivalis kitą rudenį tikrai nevyks.

– – –

Skaitau dabar Jurgio Kunčino “Didžiosios žiurkės šešėlį“. Toks smagus, jaunatviškas, atpalaiduojantis apsakymų rinkinys apie autoriaus jaunystę Alytuje. Rekomenduoju visiems, kas nori lengvo skaitalo, nors ir suprantu, kad žmogui, nesižavinčiam šiuo rašytoju ir pačiam gyvenus ne Alytuje, knyga greičiausiai nepasirodys stebuklinga.

– – –

Ineza Juzefa Janonė, Nors į sopulį dėk. Tokie tikri eilėraščiai, ne kitaip.

Ir dar man patiko Sigito Gedos Septynių vasaros giesmių ciklo eilėraščiai.

– – –

Kažkada čia vyko trumpa diskusija apie simpatiškas lietuves rašytojas, ir be Indrės Valantinaitės niekas nesugebėjo jokios kitos gražios rašytojos įvardyti. Tai štai šiame video (nuo 11:18) esanti Agnė Žagrakalytė man nurungia tris Valantinaites ;) Ne tik išvaizda, kūryba irgi.

Agnė Žagrakalytė. Defektas

gerai, negaliu jau tylėti.
turiu tokį defektą –
ant savo galvos jį nešioju:
trankiau galvą į sieną
trankiau galvą į visas jūsų sienas ir
štai:
delno dydžio defektas man ant galvos!

kai bendraamžės nusikerpa plaukus
kai bendraamžės ausis atidengia ir
spindi tenai auskarai ir kvatojimas ir
treniruotės jaunų įsakmių panelyčių
aš ieškau šešėlių slapstaus po knygutėm
dangstaus pyragėliais daužau pianiną
ir savo nušiurusią kasą prisėdu
ir ilgą nušiurusią kasą prisėda
nevaikiškai daug kilogramų.

skaitau tik ir valgau, kai
valgau – skaitau ir bijau tik
tamsos ir kirpyklų ir vyrų:
jei kasą nukirpčiau, kaip
šviestų iš tolo defektas, ak,
kaip sužinotų visi!
ak, nenorėtų draugauti, kalbėtis,
todėl ir žmonių jau baidaus, tik
nuneriu galvą tiktai prisimerkiu tik
trupantis šiltas beplaukis skydelis
po sklastymu mano sala,
nuo vienatvės pabalusi, tyli ir
auga, pasiutusiai auga ir tyli.

tad vėjo baidaus ir vandens ir
kedenančių pirštų baidaus nes
vėjas vanduo ir jų pirštai
mano defektą atras ir visiems
kuo garsiausiai parodys!

ir jau nežinau, kas nutiko tada –
gal gerta iš vakaro buvo, gal
meile kokia nusivyliau gal
sielvartas smilkinius kaustė gal
gedulą šitaip parodyt norėjau, tik
Op!
jau riaumoja karšti džiovintuvų zefyrai
jau suima smilkinius vėsūs gražuolės delnai
jau vysto supančioja skraistėm guminėm jau
kaklą suveržia kad daug nekalbėčiau,
kaip kirpsiMĖS, klausia ir žiūri visai
nesibaido!
Defektas, švokščiu aš, defektas,
defektą turiu baisiai didelį, ponia, paleiskit!
ak, visos jų turim, brangioji,
ak, ištaria ir prisimerkus
čekšteli man prie ausies.

Jurgis Kunčinas „Glisono kilpa“

2013/09/17

glisono kilpaJurgis Kunčinas

„Glisono kilpa”

Puslapiai: 309

Išleido: „Nemunas”

Metai: 1992 m.

Tiražas: 15 000 egz.

Viršelio dailininkas: Edmundas Saladžius

Ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą, nes maniau, jog tai yra kažkas stipriai prasčiau už „Tūlą“ ir viską, kas sekė po jos. Bijojau, kad čia rasiu daug kliedesių, mistifikacijos ir sovietinio režimo užguito žmogaus pasakojimų apie nykią buitį (būtį).

Iš tiesų neklydau – radau čia ir kliedesių, ir mistifikacijos, ir pasakojimų apie nykią būtį. Tačiau nustebau, jog visa tai skaityti visai netrukdė. Mano akimis, „Glisono kilpa“ yra mažiau romantiška „Tūlos“ versija. „Tūla“ dažnai vadinama romanu apie meilę, meilės istorija, tačiau man labiau patinka nuomonė, jog „Tūla“ yra istorija apie tuos laikus ir žmones. „Glisono kilpoje“ nėra aiškios meilės linijos, nors pirmoje knygos pusėje ir minimos įvairios moterys, tačiau tarsi tarp kitko, čia labiau akcentuojama studentija, valkatavimas, girtuoklystė ir bandymas nepakliūti sovietiniam saugumui į rankas – labiau panašu ne į „Tūlą“, o į kitą šio autoriaus romaną – Kilnojamąsias Rontgeno stotis.

Tais laikais miestas mane dar jaudino. Ne, tikrai jaudino, aš nė kiek neperdedu. Dar jaudindavo benzino, gumos, kavos ir kvepalų dvelksmai. Svylančių padangų, šviežio sniego ir suodžių, specifiniai mūro ir aklinų kiemų kvapai. Taip aš atpažindavau Senamiestį – urinas, drėgmė, kalkių skiedinys, džiūstantys dažai, senos drobės kvapas, primaišytas galybės prieskonių. Miestas tada buvo toks, koks buvo – abejingas, nusilaupęs, apgriuvęs, kartais savas ir draugingas, mirkčiojantis pamušta girtuoklio akim ir tarsi laikas lietumi srūvantis pro groteles į požemius.“ (p. 49)

Tiek „Tūloje“, tiek ir šiame romane Vilnius vaizduojamas panašiai: smirdintis šlapimu, tamsus, su paprastais, žemiausiam sluoksniui priklausančiais gyventojais. Skaitydamas „Glisono kilpą“ kartais jaučiausi taip, tarsi Kunčino aprašomas vagabundiškas gyvenimas Vilniuje man jau būtų labai gerai pažįstamas: čia veikėjas prabunda kažkokioj skylėj, ieško kur išgerti, pabendrauja su visokia bohema, pasibasto po senamiestį, vėl išgeria, suranda kokią nors merginą (ir su ja išgeria), po to suranda kur nors nakvynę, o kitą dieną vėl eina pirkti išgerti. Nepaisant to, skaityti apie visa tai man nėra nuobodu, ir šiuo požiūriu Kunčiną galima sulyginti su Bukowskiu: abu savo stiliumi varo apie tą patį, ir negaliu sakyti, kad man nepatinka. Manau, jog Kunčinas iš tiesų turėjo itin gerą klausą – jautė kalbą, jo sakiniai gražūs, gyvybingi, juos malonu skaityti.

Glisono kilpoje“ yra ir taip Kunčino mėgstami fantastiniai elementai, ir absurdo elementai. „Tūloje“ buvo minima veikėjo pasivertimas į šikšnosparnį, o štai šiame romane autorius įvedė Aitvarą – mistinę būtybę, kuri pradeda valdyti pagrindinio veikėjo likimą. Absurdo yra kur kas mažiau nei vėlesnėje Kunčino kūryboje, čia tik pati situacija, kad veikėją pagrobia ir nuolat girdo samagonu, skamba kiek neįtikimai, tačiau galiausiai su tuo susitaikai.

Kūrinio nuotaika banguojanti: čia veikėjas gyvena įprastu valkatos režimu, čia jam nusišypso sėkmė, čia staiga užpuola problemos su saugumu, moterimis, universitetu, ir taip visą laiką. Tačiau kūrinio antroje pusėje nuotaika beveik visada niūri, bet kokie veikėjų bandymai kažką pakeisti atneša geriausiu atveju trumpalaikę ramybę, po kurios – dar didesni sunkumai. Kažkaip net nemalonu buvo skaityti apie veikėjo supratimą, kad jam daugiau nieko nesinori, tik degtinės ir ramiai gulėt ant pievos, nes visuose kituose romanuose Kunčinas dar išlaikydavo kažkokią laimės nuotaiką, o čia – vis juodyn ir juodyn.

Nors jau seniai yra sukurtas filmas apie Jurgį Kunčiną („Beveik laimingas“), aš kantriai laukiu knygos apie šį autorių. Ji turėtų pasirodyti 2013 metais, tačiau kol kas apie ją jokių naujienų negirdėti. Tikiuosi, jog ji padės man geriau susipažinti su autoriumi, gal net atsakys į porą klausimų, kilusių skaitant jo romanus.

P.S.

Kas ta Glisono kilpa? Štai: „Kai traumuojami kaklo arba krūtinės viršutinės dalies stuburo slanksteliai, tempimo režimas atliekamas, taikant Glisono kilpą, lūžus juosmeninės dalies arba krūtininės srities apatiniams stuburo slanksteliams, – naudojant pažastines juostas. Glisono kilpa ar pažastinės juostos tvirtinamos prie lovos galvūgalio, kuris truputį pakeliamas nuožulniai. Pacientui skiriamas griežtas lovos režimas, jam negalima keltis, sėdėti, verstis ant šono. Ligoniai, patyrę stuburo slankstelių traumas, gydomi atskirais etapais.

(http://www.gydomasismasazas.lt/stuburotrauma/)

Ir dar: pasirodo, kad Jurgio Kunčino romanas „Tūla“ yra prieš kelis metus išverstas į anglų kalbą (vertėja – Elizabeth Novickas), tačiau vis dar neatsirado leidėjo, kuris imtųsi išleisti šią knygą JAV.

Giedra Radvilavičiūtė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“

2013/09/15

sianakt as miegosiu prie sienos

Giedra Radvilavičiūtė

„Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”

Puslapiai: 227

Išleido: Baltos lankos”

Metai: 2010 m. (pirmasis leidimas – 2007 m.)

Tiražas: 2000 egz.

Meninis apipavidalinimas: Zigmantas Butautis

Kaskart, kai susimąstau apie lietuvių literatūrą, tenka nemaloniai pripažinti, kad aš bėgu nuo jos kuo tolyn, nes tai, ką esu perskaitęs, atbaido (išimtis – Kunčinas, bet yra ir jo romanų, kurie visai nepatinka). Kartais atsiranda vienas kitas autorius, kuris iššauna ir sužavi (S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“, Sigito Parulskio pirmasis eilėraščių rinkinys „Iš ilgesio visa tai“), tačiau tik trumpam. O kai susimąstau apie lietuvių moterų literatūrą, situacija tampa dar labiau komplikuota, nes jeigu manęs kas nors paklaustų, koks lietuvių rašytojos kūrinys man labiausiai patinka, aš ilgai stenėčiau, bandydamas prisiminti kokį nors kūrinį, kuris manęs neerzino, tačiau taip ir neprisiminčiau nieko.

Kai į rankas pateko Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, nieko per daug nesitikėjau, nors ir žinojau, kad autorė už šį esė rinkinį buvo apdovanota Europos sąjungos literatūros premija. Knygą sudaro 12 esė, kuriuos tarpusavyje jungia ta pati pasakotoja. Tekstuose gausu istorijų apie paprastus žmones, vaizduojamus buitiškoje aplinkoje, kurioje gyvena ir miršta. Būtent paprastų žmonių ir mirties motyvas man iškart priminė Kunčino kūrybą – ten taip pat buvo gausu istorijų apie laiką ir žmones.

Tačiau labiausiai šis esė rinkinys mane sužavėjo ne tais kitų žmonių aprašytais gyvenimais, bet pasakotojos portretu, kurį galima pamažu suvokti skaitant šią knygą. Pasakotoja – pagyvenusi vieniša moteris, gyvenanti su paaugle dukra. Atrodo, kad nieko čia įspūdingo, bet! Buvo be galo įdomu skaityti kaip autorė rašo apie savo kūno stebėjimą ir tą senėjimo suvokimą. Man kartais būna sunku įsijausti į senstančio vyro problemas, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu G. Radvilavičiūtės senstanti pasakotoja man pasirodė labai artima.

Reikia pagirti autorę, kad jos sukurta pasakotoja su savo problemomis nepabosta ir neužgožia pasakojamų istorijų, t.y. istorijos ir senstančios moters problemos tekstuose labai gražiai sugyvena, viena kitą papildo. Kiekvienoje esė yra gražūs perėjimai nuo pagrindinės istorijos prie šalutinės, viskas skaitosi lengvai ir sklandžiai. Tekstuose taip pat yra ir nerealių, mistinių detalių, kurias pastebi pasakotoja, ir tai tekstui suteikia šarmo, o pasakotojai – šiek tiek kvankštelėjusios moters įvaizdį; ir vėlgi tai primena Kunčiną – jo veikėjai taip pat balansuodavo ant ribos.

Vienintelė šios knygos problema yra tai, kad skaitant tekstus vieną po kito, atsiranda kažkoks pasikartojimo jausmas. Galima sakyti, kad taip neturėtų būti su gerais tekstais, tačiau juk galima skaityti šias esė saikingai, ir problemos neliks.

P.S.

Autorė mini mano numylėtą lenkų rašytoją Jerzy Pilch – esu papirktas ;) Ir dar galima pasidžiaugti, jog 2013 metų vasarą JAV buvo išleistas autorės apsakymų/esė rinkinys „Those Whom I Would Like To Meet Again“ („Tie, kuriuos norėčiau sutikti dar kartą“).

2012

2013/01/03

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas Apsėstieji, Charles Bukowski apsakymų rinkinys Paprastos beprotybės istorijos, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Jurgis Kunčinas “Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“

2012/11/26

Jurgis Kunčinas

“Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“

Puslapiai: 190

Išleido: „Alma Littera“

Metai: 1998 m.

Tiražas: ?

Dailininkas: Saulius Chlebinskas

Mane vis dar stebina tai, kiek Jurgis Kunčinas visko yra prirašęs per 1989-2002 metus. Ar buvo kitas toks produktyvus prozininkas kaip jis tuo metu? Tiesa, toje kūrybos gausybėje lengva ir paklysti. Iš esmės man patinka visa jo proza, bet šią vasarą bandžiau skaityti jo romaną „Kasdien į karą“, ir jis man visai nepatiko. Tada, pamenu, net išsigandau – kas bus, jeigu paaiškės, kad likusi Kunčino kūrybos dalis, kurios dar nesu įveikęs, man nepatiks?

„Kilnojamosios Röntgeno stotys“ išblaškė visą nerimą. Šiame romane Kunčinas toks, koks mums ir patinka – gražūs sakiniai, vienur kitur kaimiškas žodis (bet saikingai), XX a. septintojo dešimtmečio niūrastis maišoma su ironija. Mirtis ir gyvybė, meilė ir vienatvė. Bohemiško žmogaus bandymas išgyventi komunistinėje valstybėje. Turiniu romanas ganėtinai panašus į autorių išgarsinusį romaną „Tūla“, jeigu tik „Tūlos“ nelaikysime romanu apie meilę. Tiesa, šiame romane meilės yra užtektinai – nuobodžios, aistringos, kankinančios, praktiškos –, tačiau romanas vaizduoja daug daugiau daykų, nei tik vyro ir moters meilę. Tai yra istorija apie laiką ir žmones, visai kaip „Tūla“, tik čia meilės linija nėra tokia stipri. Kita vertus, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“ puikiai dera kartu su „Tūla“, nes, jeigu neklystu, abejose knygose aprašomas daugmaž tas pats laikas, tik „Tūloje“ pagrindinis veikėjas jau yra metęs studijas, o šiame romane – dar tik meta.

Iš romano norėčiau daug ką pacituoti, bet negaliu, nes romanas parašytas taip, jog iš jo išplėšus dalelę, ji nebebus nei ironiška, nei graži, nei gerai skambanti. Kūrinyje radau daug labai stiprių dygsnių, kurie buvo sudėti labai tinkamose vietose, kurie badė savo logika ir patirtimi, ir tai ne pirmas kartas, kai skaitydamas Kunčino kūrybą džiaugiuosi, jog jis savo jaunystę aprašė tik pasiekęs brandesnį amžių.

Romanas išverstas ir į vokiečių kalbą, jo viršelis atrodo taip.


%d bloggers like this: