Posts Tagged ‘kalėdos’

Kalėdų senelis (1990 m.)

2016/12/22

90nemushkmanesprashau

Prieš šventes

2015/12/24

Stovėdamas parduotuvės eilėje prie kasos, stebiu žmones, stovinčius prie kitos kasos. Kažkas perka cigaretes, kažkas moka už paslaugas, vaikinas prašo bilietų į koncertą. Po to ten prieina mergina, ji verkia. Valosi akis, šluostosi ranka nosį; didelis auksinis papuošalas kabo jai ant kaklo. Kai ji išsitraukia telefoną, matosi, kad jai dreba rankos. Eilė, kurioje ji stovi, visiškai nejuda, nes kasininkė kažkur išėjo. Ji vis dairosi, šluostosi ašaras, bando kažkam skambinti, bet, atrodo, niekas neatsiliepia, todėl ji iš naujo nuleidžia telefoną ir vėl prideda prie ausies. Atrodo, jog verkianti mergina neramina šalia jos fejerverkus pardavinėjantį vyrą, nes jis vis žiūri į ją, nusisuka, bet greitai ir vėl pradeda ją stebėti, o jo veide – ne nuostaba ar sutrikimas, bet susierzinimas.

Verkiantis žmogus vidury dienos parduotuvėje yra visiems nemalonus reginys.

– – –

Taiklus straipsnis apie tai, kodėl moterys palieka mylimus vyrus.

– – –

Klausydamas jos galvoju kas yra su manimi negerai, kad man žmonės vis išsikalba? Ar aš kažkaip juos išprovokuoju? Kodėl mane traukia tragikomiškos istorijos? Ar aš taip kaupiu medžiagą rašymui?

Ar aš jau paverčiau save personažu?

– – –

Po to nutiko keistas dalykas. Važiuodamas troleibusu prisiminiau, kad jau seniai naudojausi Instagram programa. Įjungiau, pradėjau žiūrėti kas ką ten yra įkėlę, ir tada radau tokią pažįstamos nuotrauką. Joje buvo ranka tarp pagalvių, ranka maždaug nuo alkūnės iki pirštų, bet visi pirštai paslėpti po pagalve, matėsi tik nykštys. Toje nuotraukoje viskas buvo labai gražu: pagalvių raštas, spalvos, ta ranka ir pirštas. Tokia estetikos viršūnė, ne kitaip.

Jau seniau žinojau, kad mane jaudina moterų rankos ir pirštai, bet kad sujaudintų nuotrauka – to dar nebuvo.

Jeigu būna akių modeliai, tai turėtų būti ir rankų modeliai, taip?

– – –

Pirmasis šventinis susiėjimas naujame darbe. Mūsų maždaug dvylika, atsisėdu tarp dėstytojos ir dėstytojo. Jie vis kartais į mane atsisuka, pažiūri, po to pradeda abu kalbėtis per mane – atsilošiu, kad netrukdyčiau. Vėliau dėstytoja rūpinasi, kad valgyčiau, taigi paimu dar vieną mandariną. Iš viso jau suvalgiau du mandarinus, tris sūrias lazdeles, du zefyrus, išgėriau raudono vyno taurę – o dar tik 15 minučių praėjo. Bet kad nieko kito nebelieka.

Prisiminiau savo pirmąjį šventinį susiėjimą savo senajame darbe. Tada buvo kažkieno gimtadienis, sėdėjome irgi apie 12 žmonių viename nedideliame kabinete. Gavau torto ir sulčių, moterys kalbėjo apie patiekalų receptus, tortą valgiau labai lėtai, kad tai ilgiau užtruktų. Tame darbe praleidau penkerius su puse metų, ir moterys ten visada kalbėdavo apie patiekalų receptus, nors kažkada, gal 2012 metais, prisidėjo tema apie sporto klubų lankymą.

Dabar gi jie kalba kitus dalykus, net apie futbolą! Ir daugumą sudaro vyrai, moterų vos trys. Galvoju kiek aš čia užsibūsiu, ar įprasiu prie šitų žmonių tiek, kad pats laisvai jausdamasis galėčiau užvesti pokalbius?

– – –

Kūčių diena su mama virtuvėje.

Man patikėta viską supjaustyti. Kai baigiu, mama sako: šįkart labai gražiai viską supjaustei.

Galvoju: tai tik todėl, kad pjausčiau visai ne taip, kaip mane visada mokei, o kaip man pačiam patogiau.

Apie Skaitymą

2013/02/24

Man įdomu, kodėl visi taip akcentuoja jaunimo neskaitymą. Galbūt aš keistai užaugau, bet man augant niekas nekalbėjo, kad vaikai neskaito, nors aplink buvo pilna neskaitančių, ir niekas mūsų neragino skaityti. Mano mokykloje lietuvių mokytoja net niekada vasarai neužduodavo skaityti, kas būdavo visiškai įprasta kitose mokyklose.  Atrodo, jog mano kartos skaitymo reikalai niekam nebuvo aktualūs.

Vien tai, kad mano šeimoje niekas nepuoselėjo skaitymo, dabar atrodo keistai. Manau daugeliui vaikų knygos yra įdomus užsiėmimas, ir aš buvau ne išimtis. Pamenu tą dieną (tik nepamenu, kiek man buvo metų), kai pasakiau krikšto tėvui, jog jau moku skaityti. Jis buvo išgėręs ir suabejojo, ar aš tikrai moku skaityti. Taigi aš atsinešiau knygą „Zuikis puikis“ ir pradėjau skaityti jam. Kadangi jis vis dar negalėjo nuspręsti, ar aš tikrai skaitau, ar tą knygutę jau mintinai moku, jis nuėjo į knygyną ir parnešė man naują knygą. Knyga buvo apie Mauglį, bet tokia labai sutrumpinta versija su begale piešinėlių. Buvau paliktas su knygute vienas. Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir bandžiau ją skaityti. Buvo labai sunku, man paskaudo galvą ir sugedo nuotaika. Įveikiau tik kelis puslapius, tačiau pats skaitymas pareikalavo tiek jėgų, jog net nesupratau, ką skaitau. Tačiau kitą rytą nubudęs paėmiau knygą ir ją perskaičiau nuo pradžios iki galo. Jaučiausi didvyris.

Nuo trečios klasės įnikau į fantastines knygas, nes kieme draugai Tadas ir Matas būtent tokias knygas skaitė. Kai jie man pasakodavo istorijas, man viskas atrodydavo kaip koks fantastinis filmas. Greitai pamėgau fantastiką – vampyrus, keistus dievus, vilkolakius, drakonus ir t.t. Tarp mūsų draugų trijulės visiškas kultas buvo šešių knygų serija apie Hauką ir Fišer (Simonas R. Grynas) ir trijų dalių istorija apie Varajaus didvyrį (Rikas Šelėjus). Man tik niekaip mokslinė fantastika nepraėjo, galbūt buvau per jaunas jai. Vienintelė mokslinės fantastikos knyga, kurią skaityti buvo malonu, buvo „Plieninė žiurkė kariuomenėje“. O dar įdomus prisiminimas apie fantastines knygas ir draugus yra tai, kad vienos vasaros metu mes jau ne trise, o keturiese ar penkiese skaitėm fantastiką, ir būdavo, kad išsinešdavome adijalą, pasitiesdavome ant žolės, suguldavome pavėsyje ir skaitydavome kiekvienas savo knygą. Niekada nesu matęs taip skaitančių vaikų, bet norėčiau kada nors pamatyti tokį vaizdą ;)

Mama iš pradžių palaikė mano polinkį skaityti, nors jai ir kėlė nepatiklumą mano skaitomos fantastinės knygos, nes jos buvo tikrai ne vaikams skirtoms. Ji dažnai klausdavo manęs, ar tose knygose nėra ko nors negražaus. Atsakydavau, kad nėra, nors iš tiesų kartais būdavo – iki dabar dar atsimenu vienoje knygoje aprašytą sekso sceną, kai pora mylėjosi taip, jog sugebėjo neatsiskyrę nuo lovos į vonią pereiti (arba atvirkščiai) ;) Tačiau vėliau mama pradėjo vis dažniau klausti, ar man tikrai reikia tos ar anos knygos, ir galiausiai knygų pirkimas tapo ir močiutės prievole ;)

Mūsų namuose knygų skaitymas niekada nebuvo laikomas rimtu užsiėmimu. Mamą su knyga rankose pamenu labai retai, bet tai suprantama – ji paprasčiausiai neturėjo tam laiko. Krikšto tėvas skaitė tik Edmundą Malūką, tačiau tai truko ilgiausiai porą metų. Prosenelė neskaitė knygų iki tol, kol nepradėjau lankyti šeštos klasės. Jai labai buvo įdomus istorijos vadovėlis, vis skaitydavo; vėliau domėjosi ir geografija. Tiesa, dar galima paminėti ir močiutę su dieduku, kurie gyveno atskirai nuo mūsų: močiutė skaitė nebent laikraščius, o diedukas skaitė labai daug, ypatingai mėgo istorines knygas.

Tačiau svarbiausias veikėjas – mano mamos vyresnysis brolis. Jis mūsų šeimoje buvo poetas (tebėra iki šiol; to negalima atsikratyti), turėjo begalę knygų – juoda avis paprastų darbo žmonių giminėje. Prosenelė dėdės knygų kaupimą vertino šiek tiek kritiškai, tačiau per daug dėl to jam nepriekaištavo. Bet tikroji problema, dėl kurios knyga mūsų šeimoje nebuvo vertybė, buvo susijusi su dėdės charakteriu. Dėdė buvo uždaro būdo, egoistas, retai rūpinosi ir domėjosi kitais šeimos nariais, visada stengėsi gyventi savo atskirą gyvenimą. Taip jau susiklostė, jog knyga mūsų namuose buvo neatsiejamai susijusi su dėde ir jo atsiskyrimu nuo šeimos, kitų šeimos narių lūkesčių nepatenkinimu; knygų skaitymas buvo laikoma nenaudinga veikla, nes knygos skaitymas atėmė laiką nuo kitų namų ruošos darbų.

Maždaug šeštoje klasėje aš baigiau skaityti fantastines knygas ir visai neskaičiau nieko (išskyrus žurnalus vaikams ir apie sportą) kelis metus. Vėliau to paties dėdės dėka į mano rankas pateko „Prisukamas apelsinas“ (Anthony Burgess), perskaičiau ją per vieną naktį ir nuo to laiko dažnai prašydavau dėdės ką nors rekomenduoti. Knygų jis turėjo pilną spintą, būdavo neapsakomai malonu stovėti prie šitiek knygų ir tiesiog žiūrėti į jas. Po „Prisukamo apelsino“ greitai sekė „Stepių vilkas“ (Herman Hesse), tačiau jį perskaitęs supratau, jog man reiktų paieškoti paprastesnės literatūros. Neatsimenu, kokios knygos sekė toliau (bet kažkada tuo metu atradau Bohumilą Hrabalą), tačiau puikiai atsimenu kaip apsidžiaugiau, kai dėdė, eilinį kartą kraustydamasis iš vieno buto į kitą, nusprendė palikti mūsų bute tą spintą su knygomis. Ir ji pasiliko ten ilgam, dabar nepamenu, kiek metų ji prastovėjo mūsų viename kambaryje. Man patikdavo prie jos atsistoti ir vartyti knygas – dažniausiai net neieškodavau ko skaityti, tiesiog šiaip stovėdavau ir vartydavau arba žiūrėdavau į jas (dabar taip kartais darau bute Vilniuje, nors čia mano knygų kolekcija yra kukli). Tai kažkuo panašu į įprotį nueiti iš kambario į virtuvę, atidaryti šaldytuvą, pažiūrėti vidun į visus maisto produktus ir tada, uždarius šaldytuvą, grįžti atgal į kambarį.

Atsiprašau už nukrypimą, grįžtu prie knygų skaitymo. Nuo dešimtos klasės kartais vis nusipirkdavau vieną kitą knygą, o mama nuolatos man priekaištaudavo, kad leidžiu pinigus niekams. Ji priekaištavo ne tik dėl knygų, bet ir dėl muzikinių diskų. Tai labai erzino. Didžiausia bėda buvo tame, kad man nuo anksti visi artimieji pradėjo dovanoti pinigus per Kalėdas ir gimtadienius (niekada nedarykite to savo vaikams, nes pinigai nesuteikia netikėtumo džiaugsmo), sakydami, kad nusipirkčiau, ko noriu, tačiau mama mane nuolat bandydavo atkalbėti nuo sumanymo pirkti vieną ar kitą daiktą. Jai labiausiai norėjosi, kad aš pinigus taupyčiau šiaip, be priežasties. Tokiu būdu pradėjau nuolatos meluoti mamai. Iš pradžių sakydavau, kad knygą nusipirkau pigiai, o vėliau pradėjau knygas dėti į stalčius ar lentynas tarp kitų knygų, kur mama nepastebėtų, kad yra nauja knyga; panašiai elgiausi ir su kompaktiniais diskais.

<…>

Mūsų šeimos požiūrį į knygą puikiai iliustruoja ir tai, jog gimtadienio ar Kalėdų proga iš mamos niekada nesu gavęs knygos. Tiesa, kai buvau paauglys, po vienų Kalėdų taip jau išėjo, jog būtent už mamos dovanotus pinigus nuėjau ir nusipirkau dvi knygas iš „Žvaigždžių karų“ serijos – kai grįžau namo su knygomis, kilo baisus ginčas; užtat kaip įdomu buvo jas skaityti!

Šiuo tekstu nenoriu parodyti savo šeimos narių kaip ydingų žmonių. Jie visi turėjo savo priežastis, nulėmusias jų ryšį su knyga. Dabar mamai kiekvieno gimtadienio ir Kalėdų metu padovanoju po knygą. Ji viską perskaito, kartais paprašo, kad parvežčiau ką nors iš savo Vilniuje sukauptų knygų. Dingo ir jos priekaištai dėl to, kad leidžiu pinigus knygoms – nors kas žino, kaip būtų, jeigu gyvenčiau su mama po vienu stogu ;)

Namo

2012/12/23

Prabudau, nusimaudžiau, papusryčiavau, susidėjau daiktus ir išvažiavau į autobusų stotį. Planavau grįžti kartu su kambarioku, bet kai jis pranešė, jog šeštadienį turės paimti ir tetą, kuri dirbs iki 16h, nusprendžiau grįžti į Alytų autobusu.

Dabar labai retai važinėju tarpmiestiniais autobusais, bet puikiai žinau, ką reiškia grįžti namo prieš Kalėdas arba grįžti į Vilnių po Kalėdų. Autobusai būna pilni, galima net nesvajoti, jog bus taip, kad šalia tavęs niekas neprisės. Nuvykęs į stotį pamačiau masę žmonių. Nežinau kodėl, bet tikėjausi, jog visi nevilniečiai iš Vilniaus išsinešdino jau vakar; pasirodo, klydau.

Atstovėjau eilę prie kasos, ir dar prieš man perkant bilietą nugirdau, jog bilietų į mano norimą ekspresą jau nebėra. Pirkau bilietą į reisą Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį, Pivašiūnus. Tai turbūt antras pagal ilgumą reisas. Pats ilgiausias užsuka ir į Jiezną, Punią, Stakliškes, kelionė trunka apie 2 val. 30 min. Esu juo važiavęs du kartus. Vieną iš jų kelionė buvo labai maloni: buvo graži spalio diena, klausiau Nick Cave & The Bad Seeds albumą „No More Shall We Part“ ir miglotai nujaučiau, kad kažkas tarp manęs ir tuometinės mano merginos yra ne taip. Kita kelionė tuo reisu buvo nervinga, nes pergrūstame autobuse buvo girtas vyras, kuris visą kelią gėrė ir kalbino kažkokią jauną moterį, o mane labiausiai piktino tai, jog tai moteriai patiko vyro dėmesys, todėl tas dvi su puse valandos šalia jų buvę keleiviai privalėjo klausytis jų absurdiškų šnekų.

Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį ir Pivašiūnus trunka lygiai 2 valandas. Publika dažnai būna itin paprasta: žmonės iš visokių kaimų ir miestelių. Iki Alytaus ne tiek daug žmonių ir važiuoja. Kiekvieną kartą, kai tenka važiuoti šiuo reisu, mane stebina tai, jog žmonės lipa į autobusą nenusipirkę bilieto ir perka jį pas vairuotoją. Aš nepykstu ant jų, kad jie gaišina visus. Visi jie yra pagyvenę žmonės, kurie yra įpratę pirkti bilietą būtent pas vairuotoją. Maža to, juos ir vairuotoją sieja ryšys: kartą važiavau vėlai vakare iš Vilniaus tokiu reisu, tai vairuotojas kalbino visus keleivius ir man, klausant iš šono, pasirodė, jog jie visi yra tarsi draugai.

Tarp žmonių iš kaimų ir miestelių visada yra kažkoks kitoks ryšys, toks itin paprastas. Juos sieja panaši buitis, ir jie visi kalba apie paprastus, itin buitiškus dalykus. Tokiuose reisuose pasijuntu svetimas, visai nepritampantis prie bendro keleivių konteksto, kaip koks ateivis iš kitos planetos. O juk turiu dvi rankas, kojas, galvą ant pečių, tik va ta mano galva visai nenori pasakoti kitiems kaip mano kūnas vakar darėsi valgyti ar ką aš mačiau per televiziją (aš neturiu televizoriaus), ar ką gėdingo veikė mano kaimynai (aš nebendrauju su kaimynais, net nepažįstu jų), ar kokie maisto produktai ėmė ir pabrango. Besiklausant tų paprastų žmonių, mane ima graužti sąžinė, jog gyvenime per daug laiko leidžiu galvodamas apie neesminius dalykus – stalo žaidimus, meilę, meną vs. verslą, esmę ir panašias trydas, – ir kad visas mano gyvenimas eina perniek; o dar blogiau nei sąžinės graužatis yra suvokti, kad tik tos neišsprendžiamos trydos mane ir domina, visokie kainų kilimai ar televizijos aktualijos man nesvarbios.

Įsėdęs į autobusą išsitraukiau ką tik išleistą Jerzy Pilch knygą „Mano pirmoji savižudybė“ ir įnikau skaityti. Mėgstu šio autoriaus kūrybą panašiai kaip mėgstu Jurgio Kunčino. Skaitydamas kartais pradėdavau šypsotis – taip gerai tas lenkas kalė, o gal vertėjas buvo gerai pasidarbavęs, nežinau, bet man atrodė, jog net autobusas prisipildė šviesos. Pažiūrėjau pro langą, o jis buvo visas apšalęs. Apsidairiau – visi langai buvo apšalę, išskyrus priekinį. Mačiau, kad lauke švietė saulė, tačiau pro savo langą mačiau tik pilką beformę plotmę (plotmę? kas tai per žodis?). Kai važiuodavom pro namus, pro langą žiūrint jie pasirodydavo kaip tamsesnės dėmės, nieko konkretaus negalėjau įžiūrėti.

Šalia manęs sėdėjo mergina, kuri vis kalbėjosi su teta, sėdinčia viena sėdynių eile prieš mus. Jos kalbėjo gražia rusų kalba, ir man buvo malonu jas girdėti. Mergina buvo labai mandagi, aš net pradėjau galvoti, jog galbūt ji ir teta yra iš praeities, kai dar vaikai tikrai gerbė suaugusiuosius. Jos dalijosi saldainėmis, mandarinais ir kažkokiu limonadu, ir vis juokėsi bei šypsojosi viena kitai. Išlipo kažkokioje sankryžoje autobusui dar nepasiekus Trakų. Nuo tada likau sėdėti vienas, toliau skaičiau knygą.

Grįžti namo į Alytų autobusu ir automobiliu yra du labai skirtingi dalykai. Autobusas sukuria savitą aurą: tu esi tarp svetimų žmonių ir jūs visi važiuojat kažkur. Tu nežinai, kas tie žmonės, ir jie nežino, kas tu toks, jautiesi svetimas tarp svetimų. Ir štai visa ši gauja susvetimėjusių žmonių važiuoja iš Vilniaus į kitus miestus, kuriuose yra jų namai. Visi svetimi grįžta namo, tačiau kiekvienas grįžta su labai skirtingomis mintimis ir nuotaikomis, ir niekas o niekas iš esančių autobuse nežino, ką kas galvoja ar kas kaip jaučiasi. Kai važiuoji automobiliu, net jei ir su nepažįstamais žmonėmis, viskas kitaip. Aišku, kažkiek to susvetimėjimo lieka, tačiau automobilis, palyginus jį su autobusu, yra mažas, taigi ir tas svetimumas taip nesijaučia. O jeigu dar važiuoji su pažįstamais ar draugais, tai gali kalbėti visą kelią ir net nejausti, kad grįžti namo.

Štai važiuodamas autobusu aš visą kelią būtent ir jaučiu tai – grįžimą namo. Kartais tai būna slogus grįžimas, kartais linksmas, tačiau bet kuriuo atveju grįžimas verčia mąstyti. Žinoma, galima užmigti ir snūduriuoti, galima skaityti knygą ar pabandyti įsijausti į per ausinuką klausomą muziką, tačiau ir šie būdai ne visada gali išgelbėti nuo minčių apie grįžimą namo. Kai važiuoju iš Alytaus į Vilnių, išvažiavimo jausmas manęs nekankina. Kažkodėl man sunkiau grįžti nei išvažiuoti.

Išlipęs Alytuje pajutau, jog čia šalčiau nei Vilniuje. Pasukau nuo stotelės link šaligatvio ir pradėjau eiti link namų. Štai čia yra parduotuvė „Nuolaida“, o štai čia buvo knygynas, kuriame pirkau savo pirmąsias knygas (tai buvo leidyklų „Tyrai“ ir „Eridanas“ leistos fantastinės knygos, kurios kainuodavo po 4-7 litus). Šalia jų yra du kioskai, kuriuose kažkada pirkdavau daug kramtomos gumos su lipdukais arba skrituliukais, ir dar visokio šlamšto ten buvo. Keli žingsniai ir jau matau darželį, kurio niekada nelankiau, o dabar ten jau gal ir ne darželis, o spec. poreikių žmonių dienos užimtumo centras ar kažkas pan. Jeigu pažvelgčiau į kitą pusę, tai žiūrėčiau į IL namą, jei neklystu, tačiau aš niekada nepažvelgiu ton pusėn, todėl ir nežinau, ar neklystu. Greitai prieinu mokyklą ir kitą darželį, o praėjęs juos kertu Šaltinių gatvę ir palengva įsuku į savo kiemą.

Kiemas tuščias, kaip ir ta Alytaus dalis, kurią ką tik perėjau. Įėjęs į laiptinę patrepsiu kojomis, atrakinu duris ir įeinu – štai čia pagaliau ir baigiasi galvojimas apie grįžimą namo. Dabar aš susitaikęs.

Somehow Calm

2012/12/19

Negaliu suprasti, ar paskutines dvi savaites esu ramus, ar apatiškas.

Mane supantys žmonės labai emocingi – pikti, suirzę, isteriški, plepūs. Būdamas šalia jų jaučiuosi keistai, nes pats nesu nei irzlus, nei piktas, nei labai kalbėti noriu. Tiesiog sėdžiu, dirbu arba klausau paskaitų universitete. Įdomu stebėti kaip žmonės skirtingai reaguoja į vienodus dalykus, pvz. mano ir mano grupiokių reakcija į atsiskaitymus ir egzaminus – aš toks ramus, o jos suirzusios. Nežinau, nuo ko tai priklauso, galbūt prieš Kalėdas visi tampa jautresni.

Aš vis dar nejaučiu jokios Kalėdinės nuotaikos. Anksčiau visada ją jausdavau, kartais ji pasireikšdavo jau gruodžio pradžioje; vėliau apnikdavo slogi nuotaika. Bet dabar jokios nuotaikos nejaučiu, ir viskas. Esu sukoncentravęs mintis į studijas ir darbą, taip pat stengiuosi atsiriboti nuo to irzlumo, kuris yra tarsi apsėdęs kitus. Net visos merginos dingo iš galvos; visi variantai dabar kelia šypseną.

Man patinka ramybė, žiema yra ramybės oazė. Taip gera tiesiog sėdėti kambaryje neįjungus šviesos ir žiūrėti pro langą į užpustytą kiemą, apšviestą oranžine šviesa, krentančia kažkur iš aukštai. Man nereikia niekur eiti, nereikia skubėti, nenoriu nei kviesti, nei būti pakviestas eiti išgerti. Jeigu aš kada nors sugebu būti laimingas pats iš savęs, tai tik žiemą.

“Untouchable Is Something To Be“

2011/12/23

5,5 mėnesio miegojau ant žemės patiesęs čiužinį. Kalėdinės vakarienės su bendrabučio šeimyna proga čiužinį užkėliau atgal ant “lovos“, kad kambaryje tilptų stalas. Po to taip ir palikau čiužinį ten, ir pradėjau miegot ant “lovos“. Ir ką – kasnakt įdomiai sapnuoju. O kaip tik vis skundžiausi, jog labai labai retai pamenu, ką sapnuoju. Va tik pakeičiau miegojimo vietą, ir še kad nori – kasnakt po ilgą įdomaus siužeto sapną ;)

– – –

Nuo paauglystės, kai pradėjau domėtis muzika, kiekvieną žiemą surasdavau kokią nors įdomią grupę, kuria labai stipriai susižavėdavau. Maždaug 2002 metais pirmą kartą man į rankas papuolė Metallica albumas (“Reload“), ir staiga Metallica tapo grupė nr. 2 (nes nr. 1 iš įpročio buvo Limp Bizkit ;)). Klausiau Metallica visą žiemą, aprimau tik pavasarį, kai surinkau jų visą diskografiją.

O kažkurią kitą žiemą išgirdau Nirvana, ir buvau visiškai blown away! Tuo metu net nesuvokiau, ar gali būti pasaulyje kita tokia gera roko daina kaip Smells Like Teen Spirit. O dėl visko kaltas krikšto tėvas, kuris kuisdamasis savo daiktuose rado į kasetę įrašytą Nirvana albuma “Nevermind“ ir man pasiūlė pasiklausyt ;) Dar jis pasakojo, kad Nirvana turi sukūrę klipą, kuriame groja groja studijoj, o po to išeina ir lieka tyla, o po kiek laiko jie vėl grįžta ir groja toliau – klipas, kurį visada norėjau pamatyt, bet taip ir nepamačiau, nes toks neegzistuoja. Matyt, krikšto tėvas kažką supainiojo ;)

Jau vėliau, vėlyvoj paauglystėj vieną žiemą atradau Queens Of The Stone Age ir The Go! Team; pastaroji grupė visada pakeldavo nuotaiką, tai buvo ypač aktualu tamsiuoju metų laikotarpiu.

Baigus mokyklą visi žiemos muzikiniai atradimai aprimo arba jų nepamenu. Gaila, jog augant muzikos sukeliama euforija retėja ir silpnėja, vis mažiau kas stebina.

– – –

Aš tiek metų laukdavau gražių Kalėdų su šeima, ir tik dabar supratau, jog neverta tikėtis stebuklų iš savo artimųjų. Mes visi esam žmonės su trūkumais, todėl naivu tikėtis, jog trūkumai dings ar asmeniniai nesutarimai pasimirš bent Kalėdų metu. Nes trūkumai nedingsta, o nesutarimai kaip tik paaštrėja tomis dienomis.

Kartais svarbu žinot, ko neverta tikėtis – tada stebuklai tampa įmanomi.

Vilko Mėnuo

2011/01/04

šiandien niūriai pagalvojau: gali juk būti, kad ir kaip aš stengiuosi išvengti tuštybės (rečiau geriu ir ypatingai mažiau rūkau), tuštybė mane jau seniai pasiekusi, gal net prieš tą dieną, kai nusipirkau su drauge pirmą cigarečių pakelį, ar kai pradėjau gerti alų. ar ta tuštybė prasidėjo su alkoholiu ir cigaretėmis? ne. tai jau buvo manyje. kaip ir visas tas idealų, tikslų vaikymasis, kuris baigiasi iškart, kai tik užsižiūriu į blizgučius, kai nustoju galvoti apie didelius dalykus ir apsistoju ties gražiomis smulkmenos, iš kurių vėliau neišeina nieko rimto sukurti. turbūt normalu sakyti, kad gražus moters veidas yra tik gražus moters veidas, kad kojos, vertos nuodėmės, pasikartos dar šimtus kartų, o tavo įgeidį draugauti su kokia nors mergina lemia viso labo baimė būti vienam, nes tik būdamas vienas matai savo tuštybę ir negali jos paslėpti: tavo visa matanti trečia akis niekad nepaleidžia tavęs iš savo akiračio.

gali būti, kad aš jau nuvariau save į užribį, kurio taip norėjau išvengti. esu su visais tais netikusiais žmonėmis, kuriuos prisimindavau, bandydamas save atgrasinti nuo tuštybės, bet vis dar manausi esąs ne toks kaip jie.

– – –

ko aš niekad nesupratau, nes esu naivus: jeigu šeima problematiška 362 dienas per metus, tai kokia tikimybė, jog per Kūčias ir Kalėdas viskas bus gerai?

pavargstu būti susikaldžiusioje, netaisyklingoje šeimoje, tačiau tuo pat metu neįsivaizduoju savęs kitokioje šeimoje. šeima mane apibrėžia, įtakoja.

kaip, pvz., ir merginos, su kuriomis bendrauju, arba merginos, kurios man patinka: paanalizavus mano mėgstamas merginas, galima padaryti išvadą, jog aš baidausi normalių ir mėgstu linkusias į depresiją, problematiškas. kodėl taip yra, neaišku, bet gali būti, jog aš pats jaučiuosi netikęs, todėl nesinori savęs užkrauti normalioms.

– – –

vasarą vienišumas vienu metu smaugė, bet vėliau jis kažkur pradingo, gyvenau sau laimingas ir ramus, o dabar jis vėl sugrįžo. praleisti du metus vienam nebuvo nei sunku, nei lengva. blogiausia, jog kartais tas noras būti su kažkuo ir dėl kažko, kažkam aplankydavo netikėtai, pvz. geriant alų su draugais, klausantis koncerto, smagiai leidžiant laiką. tas jausmas aplankydavo, ir aš imdavau grimzti į save, draugai ir alaus bokalai likdavo čia pat šalia manęs, stalas likdavo, mano rankos – ant jo, kėdės likdavo, mūsų užpakaliai ar sukeltos kojos – ant jų, kažkur vykdavo pokalbiai, žmonės kalbėdavo, tačiau aš jau būdavau pradingęs. vos viena mintis – vienas – viena mintis, ir vakaras sugadintas man, atsiranda tas alkoholiu ir pokalbiais neištrinamas jausmas, jog esu niekam ir dėl nieko. net kai jausmas pradingsta ir aš sugrįžtu pas draugus, kėdės, talpas su alkoholiu, būnu jau pažymėtas, būnu pats sau nebelinksmas ir nebeįdomus. pokalbiai, nors vyksta ir toliau, manęs jau taip nebejaudina, nebelinksmina, aš daug ką praleidžiu pro ausis; galų gale užknisu pats save dėl to ką tk aplankiusio savigailos jausmo ir imu pykti ant savęs, kad nesusilaikau nuo mąstymo apie tai, apie ką nereikia mąstyti.

du metai, kelios galimybės kurti santykius, bet nė viena iš jų nerealizuota: ir dėl manęs, ir dėl kito žmogaus.

vėliau viskas tampa sudėtingiau, negu tikėjaisi, kad bus. muzika nebestebina, alus nebesigeria, buvimas su draugais neprablaško. vaikštai kaip pats savo šešėlis, neįdomus net pats sau. aišku būna nušvitimų, atrodo, net nuostabių pažinčių su viena ar kita mergina, kurios kartais net priverčia susimąstyti apie gražius ir amžinus dalykus, kurių trokšti jau taip ilgai. tačiau nušvitimai irgi praeina, lyg man ir tiems dalykams jau būtų nepakeliui, ir tampa visai neaišku, ko aš iš tiesų ieškau ir ko man reikia.

vėl noriu būti surastas ir išgelbėtas. tai labai kvailas, egoistiškas noras, bet jis dažnai mane aplanko. lyg būčiau kvaila avelė, nesugebanti nieko padaryti pati. dieve, neleisk man būti taip lengvai išgelbėtam, nes tokie kaip aš niekad to nesugeba deramai įvertinti.

2010

2010/12/30

galvoju, kad buvo geri metai, ypač vasara.

trumpa apžvalga:

metų pradžia: svarbi pažintis su viena mergaitė ir nesėkmingas norėjimas būti su ja, kuris mane lydėjo beveik visus metus.

balandžio 20 d.: Metallica Vilniuje. einam namo po koncerto pėsti su kambarioku, beveik nekalbam. kitas dvi dienas niekaip negaliu susikaupti, esu labai išsiblaškęs. dar po kažkiek laiko randu 200lt ir taip išeina, jog į koncertą ėjau nemokamai. koncerte buvo malonu matyti jaunus iš matymo pažįstamus alytiškius, galvojau – kaip jiems faina turėtų būti; jeigu būčiau patekęs į Metallica koncertą, kai man buvo 14-15, kokia euforija tada būtų mane aplankiusi!

gegužė: praktika, po kurios gavau darbą. darbo atsiradimas stipriai įtakojo gyvenimą. vienas geriausių dalykų – nereikia imti pinigų iš mamos, su mama sutariu geriau, galiu (po šitiek daug laiko) vėl pirkti knygas, o ir šiaip jaučiuosi saugesnis ir įvertintas.

gegužės pabaiga: Šiaurės atėnai išspausdino mano apsakymą “Šis tas apie Joną Žiežirbą“. didelė motyvacija bandyti rašyti toliau.

birželis: Pasaulio futbolo turnyras. portugalai išeina iš grupės turnyro, bet atkrintamose varžybose iškrenta prieš ispanus, o olandai, nors ir nedemonstruoja akiai patrauklaus futbolo, pasiekia finalą (kurio nemačiau). taip pat labai džiaugiuosi dėl Urugvajaus rinktinės, užėmusios 4 vietą, kurią palaikiau vien dėl to, jog joje žaidė du futbolininkai iš mano mėgstamiausio futbolo klubo.

liepos pradžia: kelionė su bendrabučio šeimyna ir kitais dviem žmonėm po Lietuvą, apie kurią vis dar žadu parašyti.

liepos 10/11 d.: Audingos vestuvės. pirmos vestuvės, kuriose dalyvavau. nuostabūs šokiai pagal LMP, Dr.Green, Arctic Monkeys ir Vytauto Kernagio linksmesnes dainas!

liepos pabaiga: nuostabusis Monikos gimtadienis. visi tikėjosi ramiai pasėdėti, bet po flip cup žaidimo su alumi viskas tapo nebevaldoma, ir kitą dieną gėdingai pasirodžiau darbe ;)

rugpjūčio pabaiga: netikėtai gaunu atostogų, Alytuje praleidžiu savaitę rašydamas apsakymą “Apie Vladą, Vienintelį Kaimo Traktorininką, Ir Jo Dukrą Adelę“ ir veikdamas malonius dalykus. per gimtadienį bendrabučio šeimyna atvažiuoja pas mane į svečius.

rugsėjis: Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalė atkrintamose varžybose prieš Argentinos komandą. labai daug teigiamų emocijų, visos kitos varžybos nebuvo tokie emociniai užtaisai kaip šios; pirmą kartą žiūrėjau svarbias krepšinio rungtynes viešoje erdvėje.

spalis: Kęsto palto cheminis valymas. vieną šeštadienį ėjom priduoti paltą į cheminę valyklą, o po to neplanuotai prisigėrėm, o sekantį šeštadienį ėjom palto atsiimti ir vėl neplanuotai prisigėrėm. nykios dienos, bloga nuotaika, todėl viskas taip ir ėjo šiknon.

lapkritis: Kęstas išsikrausto iš kambario, lieku gyventi su naujoku. jaučiuosi svetimas savo kambaryje, bet vėliau tas jausmas praeina, kai užsigyvenu universitetas-darbas-kompiuteris rutinoje ir negalvoju apie savo gyvenimą.

gruodis: daug dirbu, rašau visokius darbui universitetui, daug streso ir tuo pačiu žinojimo, jog viską padarysiu gerai ir laiku.

Kalėdos: su bendrabučio šeimyna, su grupiokėm, su šeima namie ir su draugais Alytuj. bendrabutyje buvo jauku, tikra Kalėdinė atmosfera, su grupiokėm jaučiausi irgi labai gerai, o su šeima nebuvo jokios nuotaikos (jau daug metų taip tęsiasi), bet kitą dieną su draugais Alytuje viskas buvo šaunu.

daugiausia per metus klausiausi šių grupių ir atlikėjų: Misfits (549 dainos), Deftones (467), Emancipator (354), Antony and the Johnsons (295), Pearl Jam (246).

svarbiausi metų muzikiniai albumai: Clubroot “II – MMX“ / Deftones “Diamond Eyes“ /

svarbiausios perskaitytos knygos: Jurgio Kunčino apsakymai, novelės ir romanas „Tūla“ / Jerzy Pilch „Stiprusis angelas“ (nors skaičiau antrą kartą) / Torgny Lindgren „Gyvatės pėdsakas ant uolos“

metų filmai: per daug nė vienas iš šių metų neįstrigo, o vieninteliai iš senesnių, kurie dabar ateina į galvą, yra “Barton Fink“ (1991) ir “Fargo“ (1996).

Kalėdiniai Vyrai

2010/12/16

Kai buvau vaikas, per Kalėdas man visada labai sekdavosi gauti daugiau dovanų, nei tikėjausi jų gauti, nes mano mama buvo vieniša graži moteris, ir buvo daug vienišų (bet dažnai vedusių) vyrų, kurie per Kalėdas turbūt kaip niekad jausdavosi nereikalingi, taigi jie ateidavo pas mus į svečius. Dažniausiai per vienas Kalėdas vienam vyrui norėdavosi mano mamos dėmesio. Kartais, būdavo, kad ir du vyrai būdavo per vienas Kalėdas, tai ir dovanų daugiau gaudavau. Jie visada girdavo mano mamos valgį ir visada susiprasdavo atnešti man dovanų. Kai kurie iš tų vyrų į mane beveik visai nekreipdavo dėmesio, nors dauguma jų turėjo savus vaikus ir mane pakalbindavo, jiems būdavo įdomu, kuo aš užsiimu ir t.t. – tokie vyrai man patikdavo. Užtat mamai dažniausiai nepatikdavo jokie. Ji visada kartodavo „ir ko tie vyrai nori?“, o jeigu vyrai per ilgai užsisėdėdavo, ji mandagiai jiems paaiškindavo, kad turi darbų/reikalų, ir kad buvo malonu pasėdėti bei pakalbėti, bet dabar jau laikas jai veikti tą ar aną. Vyrai susiprasdavo ir išeidavo.

Man labiausiai įsiminę yra trys vyrai: Kaimietis, toks stambus fūros vairuotojas ir Rimukas.

Kaimietis buvo vyriškis, vardu Rimas (nepainioti su Rimuku). Jis susipažino su mano mama per mano krikštų mamos vestuves. Nors gyveno kažkokiam kaime, dažnai lankydavosi Alytuje, tai ir pas mus kartais užsukdavo. Užsukdavęs visada atnešdavo vaišių ir dar man ką nors. Man, kaip vaikui, buvo visai neįdomus žmogus, bet mėgau jį dėl jo dosnumo. Vėliau jis išvažiavo į Rusiją, dirbo kažkokiose statybose ir labai daug uždirbdavo. Grįždavo į Lietuvą kas tris mėnesius, ir visada pas mus užsukdavo. Vieną kartą jis taip grįžo prieš Kalėdas, ir pasakė mamai, kad nori jai padovanoti žiedą, o man – lego (nes lego man labai patiko, tai buvo žaislas nr.1 vaikystėj). Prisimenu, kaip laukiau tos dienos, kai eisim į parduotuvę. Parduotuvė vadinosi „Juoda katė“, buvo netoli mano močiutės namų. Nuėjom ten, mama nuėjo išsirinkti žiedo, o aš likau prie lego. Buvo sunku išsirinkti vieną, juolab kad niekas man nepasakė, už kiek pinigų galiu išsirinkti. Vėliau, kai mama išsirinko žiedą, ji grįžo su Kaimiečiu prie manęs. Paklausiau mamos, už kiek galiu išsirinkti lego, mama paklausė Kaimiečio už kiek aš galiu išsirinkti lego, Kaimietis pasakė tegul renkasi kokį nori (!), aš vos nenualpau iš laimės, beliko tik nuspręsti, ar imti fortą už keturis šimtus kažkiek litų, ar policijos nuovadą už keturis šimtus kažkiek litų, BET. tada mama pasakė Kaimiečiui nebūk išlaidus, nebūk durnas (mano mama per daug gailėjo vyrų pinigų), tegul pigesnį renkasi. aš ilgai dar pykau ant mamos dėl to. viskas baigėsi tuo, kad išsirinkau ilgą policijos automobilį su sekimo įranga ir t.t., ir dar buvo motociklininkas, ir vagis, aišku, bet.. iš galvos niekaip neišėjo tai, kad jau beveik laikiau rankose fortą. (aš dar ir dabar noriu lego. kokio nors didelio, brangaus. jeigu kada nors man gerai seksis su pinigais ir būsiu vis dar vienišas, aš sau pasidovanosiu lego už daug šimtų litų. o jeigu turėsiu vaikų, tai jiems dovanosiu lego, nes kažkur skaičiau, kad tai gerina/lavina jų motoriką. nežinau, kas ta motorika, bet tiek to.)

kitas vyras, Rimukas, dažnai paskambindavo mamai, paplepėdavo telefonu, o kartą įsidrąsino ir atėjo į svečius. Man tuo metu buvo maždaug 14-15 metų, aš jau klausiau Metallicą ir neseniai buvau atradęs Nirvaną. Rimukas tą kartą atsinešė vyno ar likerio, ir jie su mama sėdėjo, kalbėjo, ir gėrė tą, ką Rimukas atsinešė. Man mama jau seniai buvo papasakojusi apie savo gėrimo taktiką, taigi aš buvau ramus, nes žinojau, jog mano mama niekad neprisigeria. O Rimukas nežinojo, kad mano mama apgaudinėja gerdama, taigi jis ėmė ir gan greitai apgirto. Čia dar reikia pridurti, jog Rimukas turėjo žmoną ir du mažus vaikus, bet jam ir žmonai nesisekė gerai sutarti, taigi jis buvo nusivylęs šeimyniniu gyvenimu. Jis buvo pora metų jaunesnis už mano mamą, ir mano mama visada kartodavo „jis dar toks jaunas ir kvailas“. Bet dabar reikia grįžti prie to, kad Rimukas, viešėdamas pas mus, apgirto. Apgirtęs nusprendė eiti namo, bet dar užėjo į mano kambarį atsisveikinti manęs. Aš kaip tik tuo metu klausiau Metallicą, jis žinojo tą grupę ir paprašė, kad paleisčiau jam dainą „Whiskey in the jar“, tai aš jam ir paleidau. Jis sakė, kad jam labai patinka šita daina, ir tą akimirką aš supratau, kad man visai patiktų toks mamos draugas kaip Rimukas. Tuomet aš nusprendžiau jam paleisti Nirvanos „Smells like teen spirit“, jis paklausė šiek tiek ir pasakė, kad Metallica‘os „Whiskey in the jar“ yra geresnė. Aš taip nemaniau, bet nepaisant mūsų nuomonių nesutapimo jis vis tiek išliko man teigiamas vyriškis.

Rimukas buvo ir antrą kartą atėjęs pas mus, ir vėl pasigėrė, o daugiau jis nebeatėjo. Vėliau sužinojau, kad jis išsiskyrė su žmona, ji išvyko į užsienį, o jis liko su dviem mažais vaikais, susirado kitą moterį ir gyvena sau laimingas.

O apie fūros vairuotoją nėra ką per daug pasakoti. Jis buvo stambus, jo veidas buvo nemalonus, bajeriai buvo išvien pošli, bet jis buvo tikrai linksmas ir ant jo pykti negalėjai. Nepamenu, kaip mama su juo susipažino, bet žinau, jog jis visada įsiprašydavo pas mus į svečius, ir kartą man mama prasitarė, jog nors jis ir negražus, bet vis tiek kažkoks šiltas žmogus, tik jai nepatiko, kad jis labai pasileidęs. Aišku, tarp mano mamos ir jo (pamiršau vardą) nieko nebuvo, o po naujųjų metų jis pradėjo vėl važinėti su fūra ir daugiau pas mus nebeužsuko. Juokingiausia, ką jis yra pasakęs buvo tai: aš žinau, kad aš tau negražus, bet būk man gera, prašau, leisk pernakvot nors ir ant žemės.

Dar labai įsimintinos Kalėdos būdavo tos, kurias sutikdavom su tėvu. Nežinau, kiek tokių Kalėdų buvo, nes jau nepamenu, kiek kartų mano tėvai bandė kartu gyventi. Prisimenu, pirmosios Kalėdos buvo fainos: man – 9 metai, tėvas pirmą kartą grįžo į šeimą, aš jaučiuosi pilnavertis vaikas. Tiesa, po naujųjų metų mano tėvai susipyko ir aš vėl likau be tėvo.

Žinau, kad turėjo būti Kalėdos su abiem tėvais, kai buvau 6 klasėje, tačiau jų nepamenu. Užtat pamenu tas, kai buvau 7 klasėje: mes nuvažiavom pas tėvą į Šiaulius (kariuomenėje karininkai rotuojami, t.y. jie negali dirbti visą laiką viename dalinyje, taigi tėvą iš Alytaus rotavo į Šiaulius), Kūčioms buvo visko be galo daug pripirkta, aš valgiau visokiausius dalykus, gėriau limonadą ir t.t, visi buvom laimingi. O po to aš apsivėmiau ir nuėjau miegoti (iš klasioko Mantelio po to sužinojau, jog jam paleido vidurius per Kūčias). Po kiek laiko nubudęs girdėjau, jog kitame kambaryje mama verkia, o tėvas nieko nekalba, ir supratau, kad vėl viskas blogai. Kalėdų dienos ir visos kitos dienos iki naujųjų metų buvo siaubingos: tėvai nesikalbėjo ir kiekvienas bandė priversti mane palaikyti jo poziciją. Po naujų metų sutiktuvių grįžom visi į Alytų, įėjęs į butą pasakiau „kaip gražu – kilimai!“ (nes Šiauliuose tėvo bute nebuvo kilimų, ir tai buvo labai keista, nes niekad gyvenime aš nebuvau bute be kilimų).

Kai buvau 9 ar 10 klasėje, tėvas vėl bandė grįžti į šeimą. Buvo pirmoji Kalėdų diena, tėvas atvažiavo taksi išgėręs ir puolė atsiprašinėti už viską. Stovėjom koridoriuj trise: tėvas, mama ir aš. Mama ašarojo, tėvas irgi, o aš stovėjau nuleidęs galvą žemyn. Tėvas klausė, ar gali grįžti, mama sakė „nežinau, nežinau“. Vėliau mama perkėlė visą naštą man: tegul vaikas pasako, ar nori. Blogiausia, jog tuomet aš jaučiau, kad pati mama nori, kad tėvas grįžtų. Nesupratau, kodėl, gal todėl, kad baigtųsi šita kankynė koridoriuje. Turbūt ji žinojo, jog grįžęs jis greit vis tiek dings, tai per daug nesisielojo dėl to, koks mano pasirinkimas bus. O mano pasirinkimas buvo toks: aš nenoriu, kad tėvas grįžtų, nes su mama gyvenam ramiai, o kai jis grįžta, anksčiau ar vėliau prasideda visokios nesąmonės ir aš tampu jų abiejų karo lauku. Kad ir kaip bebūtų, aš pasakiau „noriu“ – iš dalies dėl mamos neryžtingumo, iš dalies dėl to, kad kažkiek prisibijojau tėvo. Po to aš nuėjau prie kompiuterio ir bandžiau iš klausos užrašyti Nirvanos „You know you‘re right“ dainos tekstą, nes tuo metu dar neturėjau interneto.

Tąkart visi kartu praleidom Kalėdas, sutikom naujuosius, o po naujųjų tėvai susipyko kalbėdami telefonu ir mes vėl likom tik su mama. Tai manęs jau nebestebino.

Ką gi, dabar man jau pats laikas eiti rašyti rašto darbą apie Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos Respublikos, JAV ir Didžiosios Britanijos prieigos prie archyvuose saugomų dokumentų teisinį reglamentavimą ;)


%d bloggers like this: