Nežinios Didinimo Strategijos

Šią savaitę fakultete vyko studentų mokslinės draugijos Komunikacijos ir informacijos konferencija. Antrąją dieną Remigijus Šimašius skaitė pranešimą tema „Kaip socialinės medijos (ne)keičia valdžios veikimo“. Pranešimo metu Šimašius pasakojo apie tai, jog socialiniuose tinkluose žmonės atsirenka matyti tai, kas jiems patinka, ir kad turėdami galimybę plėsti akiratį, mes taip pat jį ir siauriname. Arba galime labiau susidomėti, kas vyksta toli nuo mūsų ir nebežinoti, kas vyksta mūsų panosėje.

Klausydamas prisiminiau savo mamą. Maždaug nuo 11 klasės ji pradėjo priekaištauti, jog aš per daug laiko leidžiu prie kompiuterio ir, pvz., visai nežiūriu televizijos. 11 klasę prisimenu kaip laikotarpį, kai aš iš tiesų labai mažai domėjausi, kas vyksta aplink – tiesiog sėdėjau prie kompiuterio, žiūrėjau filmus, siunčiausi muziką, skaitydavau Deftones koncertų apžvalgas, kartais poeziją, o šiaip tai visiškai nieko naudingo aš neveikiau su tuo kompiuteriu. Per televiziją būčiau daugiau visko naudingo sužinojęs. Tačiau tuo metu kompiuteris leido man negauti informacijos, kurios gauti aš nenorėjau, kuri man atrodė nereikšminga. Tai buvo kvailas užsispyrimas.

Mano požiūris ilgai nesikeitė, ir kai galiausiai atsidūriau Vilniuje ir gyvenau studentų bendrabutyje, man labai pasisekė, kad mano abu kambariokai buvo itin besidomintys aktualijomis, nes aš. Na, aš ir toliau skaičiau Deftones koncertų aprašymus, siunčiausi muziką, žaidžiau kompu, žodžiu stūmiau dūrą. Dėka kambariokų sužinodavau, kokie pasikeitimai vyskta arba įvyks bendrabutyje, kad vėluos LSP pažymėjimai, kokios naujienos fakultete ir universitete. Kartais jie man primindavo susimokėti už bendrabutį arba paduoti paraišką socialiniei stipendijai gauti (taip jos ir negavau).

Norėčiau sakyti, kad buvau jaunas ir durnas, ir kad daug jaunų žmonių elgėsi ir elgiasi taip, kaip aš kadais. Tačiau negaliu tvirtai atsakyti, jog dabar labiau praplėčiau savo akiratį. Nes kartais tikrai atrodo, jog domiuosi kažkokiais mažmožiais, lyg tyčia nesistengiu girdėti įvairiausių naujienų apie brangstančius maisto produktus arba blogą orą. Nežinau, ar esu tikrai rimtai atitrūkęs nuo realybės, ar tik stengiuosi atsiriboti nuo kasdienių dalykų, nes man jie kelia nuobodulį.

Net ir mano studijos kažkokios ne tokios – dievaži, mano moksliniai darbai mažai kam aktualūs, išskyrus man pačiam (nes įdomu juos rašyti) ir gal dar keliems dėstytojams. Būčiau fizikas, matematikas ar bent jau psichologas, tai oho kaip galėčiau keisti žmonių gyvenimus! Na, bent jau teoriškai. Tiesa, konferencijoje klausydamas studentų pranešimų pajutau, jog tarp jų turėtų būti tokių pat pasimetusių studentų kaip ir aš, nes kai kurių pranešimai atrodė labai keisti ir sunkiai įvertinami moksliškumo prasme. Labiausiai įstrigo viena verslo informacijos vadybą studijavusi mergina, kuri analizavo Kafkos „Metamorfozę“ pritaikydama Nežinios mažinimo strategiją. Skamba kietai ir keistai, įdomu paklausyti, bet tyrimo aktualumo taip ir nesupratau.

Kartais atrodo, jog palaipsniui aš vis trauksiuosi, kol vieną dieną prabusiu, ir visa, ką žinosiu geriau už kitus, bus Povilo Šklėriaus gyvenimo istorija – ir tik todėl, kad aš pats ir esu Povilas Šklėrius.

Asmodėjus #1

<…>

Pastaruoju metu nelabai kas vyksta manyje ar mano aplinkoje. Tiesa, su kambariokais pagaliau nusipirkom mikrobangę, tai išties kažkas Tokio mūsų kambaryje/visame aukšte, nes be mikrobangę gyvenome gal tris-keturis mėnesius, tai maisto šildytis eidavom pas tokias kaimynes. Jos niekada nesakė, kad mes joms atsibodom, bet kažkaip laikui einant mums patiems taip pradėjo šviestis ;) Visa laimė, jog vieną dieną radijuj viena mergina internete rado skelbimą apie parduodamą padėvėtą mikrobangę už 50lt, aš užsirašiau telefoną, kitą dieną mano kambariokas paskambino tiems žmonėms ir mes nuvažiavom nusipirkti tos stebuklingos mikrobanginės. O snigo labai tą vakarą, ir važiuot reikėjo toli, ir dar mes visi trys be automobilių, ai ai, verkšlenom kaip mergaitės mažos, kad neparsitempsim tos mikrobanginės namo. Kai ją nusipirkom, tai tikrai išsigandom jos dydžio, nes ji mums truputį per didelių gabaritų pasirodė, bet viskas žinai kaip baigėsi? ;) Atvažiavo vienas kambariokas su darbiniu automobiliu ir parvežė mus namo namo namo, kur mes nuvalėm mikrobanginę ir ją įjungėm. Sakėm iš pradžių dar mes ją engsim, nes ji naujokė mūsų kambaryje, bet nejučia visi ją įsimylėjom, net ir kaimynės, o aš va ėmiau ir parašiau ilgą neįdomią istoriją apie visą šitą reikalą, tai tu atleisk man, man tiesiog pakilo nuotaika, ir dar tokia nuotaika, kai noriu pasakoti visiškus random dalykus, kurie niekam neaktualūs ;)

Norėjau dar papasakoti tau ką šiandien gaminausi valgyti, bet apsigalvojau, nes būna taip, kad ir koks žmogus durnas būna, jis (visiems netikėtai) ima ir suima save į rankas, pasako ką nors protingo arba nepasako ko nors kvailo, tiesiog patyli, tai patylėsiu ir aš dabar, kad neprirašyčiau bet ko ;)

O žinai, šiandien per vieną paskaitą bandžiau tau laišką ranka rašyti, tai rašiau rašiau, bet kai perskaičiau, labai nepatiko, nes labai nerišlus išėjo, todėl kad ir rašiau, ir dėstytojo klausiausi, ir dar su grupioke kalbėjau; ji vis klausinėjo, ką aš rašau, tai sakiau, kad laišką, sakė o kaip faina, po to klausė kam rašau, tai atsakiau, kad tai mergaitei iš Kauno, sakė a ir vėl rašai.

Tai taip diena ir praėjo kažkaip.

<…>

Liepos Nuotrupos

Vasaros karštis, vanduo, alus, siutas,

Monikos gimtadienis jos sodyboj Šiauliuose: ryte skauda galvą, marškiniai, kaklaraištis, džinsai, karšta nuo pat ryto, Spaudos rūmų stotelė, dešrainis degalinėj, mam, a ten kalns spruoga?, Šiaulių stoties rajonas, miestas, kuris primena dvi paauglystės traumas, sodyba, gražus namas su gražia aplinka, alus ir čipsai, svečiai renkasi, maudynės ežere, žaidžiam kvadratą, graži mergina su nedideliu gražiu apgamu tarp krūtų, vėl sodyba, bėgiojimo žaidimas su alumi, dar alaus ir dar užkandžių, pokalbiai su jubiliatės tėvais, pirtis, šašlykai, žaidžiam lapelių žaidimą, ir vėl pokalbiai su jubiliatės tėvais, nedrąsūs svečių šokiai, reivas pagal bet ką, po to išskirtinai Metallica ir Sepultura, mergina su gražiu apgamu ir vaikinu jungiasi prie mūsų, šokiai ir šokiai, metalą pakeičia pop muzika, alus pasiekia mane jau bet kuriame sodybos kampelyje, tėvai miega, jau daug kas miega, dar alaus, bet staiga išvystu pabaigą ir nusivėmęs nueinu miegot.

Vasaros šokis, alus, mergaitė,

Svečiuose pas buvusią grupiokę: bet prieš tai buvo alus su skvotere, o svečiuose – trys buvę grupiokės, kalbos daug kaip vandens, alaus irgi, žmonių nesugebu suskaičiuoti, greitai – šokiai, malonūs parūkymai virtuvėj, mano akys neranda tavęs, tavo akys neieško manęs, bet – lėtas šokis, nusilenkęs ištiesiu ranką, ir ji sutinka, Strangers in the night, žingsnelis-žingsnelis, aš prastas šokėjas, apglėbiu per liemenį ir ji apsisuka, ir dar kartą, bet kažkas vis tiek negerai, nesiriša kalba, todėl: alus, cigaretės, alus, cigaretės, ne, pūst nenoriu, kai tik atsiranda proga su kažkuo važiuot pakeliui namo, aš sutinku, prieš išeidamas klausiu jos ar mes vis dar eisim ledų, ji sako būtinai, tik dar kartą parašyk, sakau būtinai.

Vasaros išleistuvės, vanduo, alus ir siutas,

Erikos išleistuvės: dieną prieš tai gulėjau miręs po pasisvečiavimo pas buvusią grupiokę, šeštadienį kėliausi, sutvarkiau save, pusryčiai, apsipirkimas Panoramoj, sidras važiuojant, o atvykus – tinginysčių tinginystė, kamuolys neliečiamas, maudynės prūde, ežere, su buvusiu kambarioku nuplukdom alų į ežero salą ir ten geriam, jaunas šuo vis laksto ir laksto, grįžus atsiranda muzika ir pagaliau keptos dešrelės, ir jau šokiai, grupiokės man piešia saulę ir sraigę ant krūtinės, pokalbis su latviu apie futbolą, grupiokė su vienu biču įkrenta į rūsį, bet viskas gerai, visur alus, šiek tiek žalių 999, reivas su buvusiu kambarioku namo viduj, ir tarpai – tarpai – tarpai – kažkas jau eina miegot, nepamenu, kaip atsigulu, bet pamenu, kaip prabundu, kažko ieškau, grįžęs randu užimtą vietą, atsigulu kitur, prabudę valgom ir tvarkom alkoholio likučius, grįžtu namo girtas, užsisakau dvi picas (tas pagirių alkis..), žiūriu veiksmo filmą, einu miegot, klaikūs sapnai ir atbukęs pirmadienis.

Šv. Stepono Burtai

Praeitas penktadienis pasitaikė vėl labai geras, labai panašus į užpraeitą.

Vakare su kambarioku ir buvusiu kambarioku išvažiavom į centrą išgert alaus. Nuėjom ant Barbakano, o ten tiek daug žmonių buvo, ir toks malonus šurmulys – iškart jauku ir gera pasidarė. Kadangi visi suoliukai buvo užimti, tai prisėdom ant kalno. Visai šalia mūsų sėdėjo didelė kompanija ir kažkas iš jų grojo gitara, ir dainavo, ir aš padėkojau Dievui už malonią aplinką.

Bet svarbiausia buvo vėliau, svarbiausia dar tik laukė. Buvo tikimybė, kad mes susitiksim su merginom iš praeito penktadienio – mano buvusia grupioke iš suomių kalbos ir jos drauge, kuri man taip įstrigo, su kuria tiek daug įdomiai prikalbėta buvo.

Vos baigėm gerti alų, kambariokas susisiekė su tom merginom ir sutarė, kad mes pas jas ateinam. Nuėjom į Vasaros terasą, buvo daug žmonių, žvalgiausi nekantriai ir labai greit pamačiau tą merginą iš šono. Ji sėdėjo su buvusia grupioke ir dar kažkuo. Pasirodo trečias žmogus buvo mano buvusios grupiokės mama ;) Ji gėrė vyną, o mes alų, ir mes visi kalbėjom kažką. Aš sėdėjau prie man patikusios merginos, bet nerimavau, ar jai ta buvusi grupiokė pasakė, kad ji man patinka, ar nepasakė, nes dar prieš išeinant iš namų kambariokas kalbėjo su ja ir leptelėjo “Povilas klausia, ar G. bus, nes ji jam patinka“. Jeigu ji ir žinojo, tai neišsidavė niekaip, ir bendravom paprastai.

Po to buvęs kambariokas išvažiavo namo, o mes nuėjom į Gorky barą, kuris man nekelia jokių simpatijų. Ilgai laukiau savo alaus, po to iškart išėjom į lauką, atsisėdom visi Pilies gatvėj. Viskas užsitęsė iki 04 ryto, ir, kaip ir praeitą penktadienį, mes su kambarioku lydėjom tą merginą namo. Eidami vėl pradėjom kalbėti rusiškai ir nusprendėm vėl užeiti į Hesburgerį; o po to užsukom į tą patį vijokliais apaugusį bromą, o po to, jau Šv. Stepono gatvėj, pasukom į tą patį siaurą bromą, perėjom jį visi kartu šnabdždėdamiesi, užlipom laiptais ir nuėjom į vaikų žaidimų aikštelę. Su ja pradėjom suptis, o kambariokas atsigulė ant čiuožyklos ir užmigo (jis užmiega bet kaip ir bet kur).

Pamažu švito, kalbėjom su ja apie visokius dalykus. Aš padariau klaidą papasakojęs kai ką, dėl ko ji po to klausė, koks mano blogo adresas, bet galų gale aš taip ir nepasakiau, nes. Perskaitys, pagalvos, kad įsimylėjau (o aš tik susižavėjau) ir jausis prie manęs nejaukiai po to – to niekam nereikia. Anksčiau visada visur iškišdavau savo blogą, lyg jis tikrai būtų vertas dėmesio; dabar atsikračiau noro ką nors sužavėti savo rašymu.

Po kiek laiko nusprendėm skirstytis, palydėjom ją per kiemą iki durų, ir jau tada aš jaudinausi ir nerimavau, nes nusprendžiau paprašyti jos telefono numerio, ir va tada viskas pasidarė kažkaip ne taip, kaip reikėjo, nes nors ji ir davė man savo numerį, bet aš jaučiausi išsidavęs per stipriai.

Dabar turiu jos numerį – ir ką? – ir nežinau, ką su juo daryti. Kaip niekad jaučiuosi neturintis jai ką parašyti, nors būdamas su ja aš noriu kalbėti ir klausytis jos visą amžinybę.

Ketvirtadienį su kambarioku eisim pas mano buvusią grupiokę, ir ta mergina ten bus. Įdomu, ar mes vis dar bendrausim laisvai? Jeigu bus gražiai apsirengus, tada man bus sunkiau; o pats irgi turiu sugalvoti, kuo apsirengsiu, nes ji jau mane matė su dviem (mano nuomone) gražiausiais marškiniais, tai negaliu vėl rodytis su tais pačiais ;)

I want to be much than more, while I watch you (© Deftones)

Piktumai. Gerumai.

Savaitgalį Alytus buvo toks tuščias. Nežinau, ar kada nors mačiau tokį tuščią miestą. Net šeštadienį centriniam parke nebuvo žmonių.

– – –

Tadas jau užsisakė bilietą į Deftones koncertą, reiškia galiu nustot nerimaut, kad tokiam svarbiam koncerte neturėsiu artimo draugo šalia.

– – –

Važiuodamas su buvusia klasioke ir jos vaikinu iš Alytaus į Vilnių, klausausi kaip jie pykstasi. Jie jau virš septynerių metų kartu, ir matydamas jų nepagarbą vienas kitam, aš eilinį kartą mąstau apie pagarbos svarbą. Kita vertus, esu idealistas, todėl man nesuvokiama, kad mažesni ar didesni barniai nebūtinai yra porų pasaulio pabaiga ;)

– – –

Grįžęs į Vilnių įžengiau į bendrabučio kambarį ir nuotaika dar labiau pablogėjo. Mano nauji kambariokai yra netvarkingesni net ir už mane, o aš tikrai nesu tas, kuris gali būti palaikytas tvarkingu. Blogiausia, jog aš tingiu jiems viską aiškint ar su jais pyktis dėl tvarkos, nes nenoriu po to gyventi įtampoj tarp jų (labai sunkiai pernešu įtampą). Be to, kad jiems nėra skirtumo, kur panaudoti stalo įrankiai yra dedami, jie dar ir šiaip yra draugeliai-grupiokai, tai pradėjus su jais nesutarti, viskas gali baigtis tuo, jog vieną dieną grįšiu į kambarį ir rasiu jų visus panaudotus stalo įrankius padėtus ant mano lovos ;) Būtų super blogai, turėčiau pripažinti tų kaimiečių pergalę ;)

Šiaip bandau būti jiems tolerantiškas. Kai buvau pirmam kurse ir vasario vidury atsikrausčiau į bendrabutį, buvau panašus į juos – žaidžiau kompu ir per daug nesirūpinau tvarka savo erdvėje. Kad ir kaip bebūtų, nesugebu žiūrėti pro pirštus į jų netvarką. Maža to, jog mane dabar daug kas erzina, dar ir jie neprideda nieko gero.

– – –

Jau ieškau buto, kuriame gyvensiu su buvusiu kambarioku. Žiūrinėju daugiausiai Antakalny ir Žirmūnuose – ten, kur nemažai žalumos. Jeigu kas nors turit ką pasiūlyt, parašykit.

– – –

Vakar gavau raminantį laišką. Maža to, kad tokie laiškai visada paglosto savimeilę (tiksliau nusakyti neįmanoma ;)), dažniausiai jie būna adoruojamojo pobūdžio. O vakar buvo toks raminantis, jaukus – vietoj ir laiku, kaip tik tada, kai kažko tokio ir reikėjo.

Šiandien prabudau, nusišypsojau ir nuėjau maudytis. Vakare eisiu pabėgiot.