Gimtadienis, barai, draugai ir krepšinis

Savaitgalis buvo visai neblogas. Nubudęs šeštadienį jaučiausi gerai, netgi buvau džiugios nuotaikos. Atrodo, kad kažin koks debesis nuslinko nuo galvos ir nuplaukė tolyn.

Kai gerai jaučiuosi, tada imuosi tvarkymosi, ir vakar susitvarkiau kambarį, persidėjau drabužius spintoje, išsiskalbiau nešvarius drabužius, po to juos padžioviau ant džiovyklės, o tada pasigaminau paprasčiausių grikių vėlyviems pusryčiams. Vėliau bandžiau rašyti, tačiau gera nuotaika trukdo susikaupti, todėl greitai lioviausi tai daręs. Šiek tiek paskaičiau, o vėliau žiūrėjau dar vieną Wallander‘io filmą. Jie nėra tokie geri kaip tada, kai juos žiūrėjau pirmą kartą, bet nieko tokio.

Vakare išvykau į Justino gimtadienį, tik iš pradžių nuėjau į Gedimino 9, kad man supakuotų dovaną. Dovanojau tris „Eridano“ leidyklos fantasy knygas, jos sudaro trilogiją. Nežinau, ar jam patiks, bet man patiko. Po to nuo GO9 ėjau pėsčias iki Bix baro. Užėjęs vidun, Justiną radau antrame aukšte. Buvau pirmas žmogus, tai pradėjom kalbėtis. Jis neseniai pusantro mėnesio keliavo po Zelandiją ir Australiją, tai turėjo ką papasakoti. Pasakojo apie kelionę ir vėliau, kai pradėjo rinktis daugiau žmonių.

Bix baro antras aukštas man asocijuojasi su Kęsto gimtadieniais, nes jis ten juos kelis kartus daro. Dar kartą ten vyko Eimanto gimtadienis ir dar gal Ramūnės arba Juozo, dabar tiksliai nepamenu. Esmė, kad nors žmonės skirtingi, didelė dalis jų draugų yra tie patys žmonės, todėl šiandien atrodė, kad tai yra dar vienas Kęsto gimtadienis; o ir šiaip Justinas gimtadienių anksčiau nedarydavo.

24 val. daugelis išvyko namo, o mes su Justinu ir Vytu nuėjom į Who Hit John. Vietą pasiūliau pats. Galvojau gal netikėtai ten sutiksiu tave, nors minėjai, kad būsi namie. Kartais tiesiog tavęs pasiilgstu, <…>.

Who Hit John‘e buvo užtektinai žmonių, bet mes radom sau vietą. Kalbėjom apie koncertus, festivalius, muziką. Man nesigėrė alus. Mačiau blogerę Mahilą, ir iš pradžių kažkaip norėjau eit susipažint, bet po to pagalvojau kam gi to reikia? Išgėrėm po du bokalus alaus ir išvažiavom taksi namo, sutarę greitu metu susitikti pažaisti kokį nors stalo žaidimą. Nežinau, ar mane tai labai domina. Tiesa ta, kad gerai jaučiuosi tiek matydamas šituos žmones, tiek nematydamas jų. Anksčiau buvau labiau prie jų prisirišęs, bet per paskutinius vienerius metus mes visi kažkaip labiau pasiskirstėm kas su kuo dažniau leidžia laiką, ir aš su Justinu ir Vytu laiko daug neleidžiu.

Naktį prižadino skambutis. Skambino girtas Lukas ir isterišku balsu sakė: ar gali man paimt kebabą? paimk man kebabą. Atsakiau, kad jau miegu, bet jis visai manęs negirdėjo, kad ir kiek kartų bandžiau jam tai kartoti, todėl tiesiog baigiau pokalbį ir parašiau jam žinutę, kad aš jau miegu ir kebabo nepaimsiu. Tada grįžau į lovą ir galvojau gal vertėtų neužmigti, nes iš skambučio supratau, kad jis jau važiuoja namo, o kadangi jis toks girtas, gal jam reikės pagalbos, kai pareis? Gali būti, kad neatsirakins durų, nugrius koridoriuj ar reikės jį prižiūrėti vemiantį.

Kol taip galvojau, jis ir grįžo. Girdėjau, kad prisėdo ant batų dėžės ir labai ilgai bandė nusimauti batus. Matyt, buvo su kerzais, todėl turėjo išsivarstyti ilgus raištelius. Kol varstėsi raištelius, pradėjo žagsėti, o galiausiai nuėjo į vonios kambarį ir pradėjo vemti. Gulėjau ir klausiausi, bet jis ganėtinai greitai išėjo iš vonios kambario ir nuėjo į savo kambarį, tai aš nusiraminau ir užmigau.

Sekmadienį ilgai miegojau, vėliau kalbėjau su nubudusiu Luku, žiūrėjau Wallander‘į, tada nusiprausiau ir išvažiavau susitiksi su Mindaugu ir Egle. Jie neseniai grįžo į Lietuvą, dabar apsistoję Pasvalyje. Atvyko į Vilnių dėl susitikimo su poetu Aidu Marčėnu, o kadangi iki renginio dar buvo likę laiko, tai ir nutarėm susitikti. Ilgai drauge nebuvom, nes man reikėjo vakare eiti žaisti krepšinio. Atsisveikinau su jais palydėjęs iki Nacionalinio dramos teatro ir išvykau namo. Ten persirengiau (man trūksta paprastų marškinėlių, su kuriais galėčiau žaisti krepšinį), pakalbėjau su močiute ir mama telefonu ir išėjau žaisti krepšinio.

Žmonių į krepšinį susirinko nedaug, todėl prašėm prieš mus žaidusių žmonių pasilikti, kad turėtume prieš ką žaisti krepšinį. Jie sutiko, ir mes žaidėm prieš juos. Jie buvo fiziškai stipresni už mus, turėjo savo derinių ir šiaip buvo gerai susižaidę, o mes visai ne, tačiau jie jau buvo kažkiek pavargę, o mes dar visai švieži, ir nepaisant to, kad pradžioje jie mus daužė kaip obuolius, vėliau žaidimas išsilygino ir mes pamažu juos prisivijom. Pirmas rungtynes pralaimėjom keliais taškais, bet antras laimėjom. Trečių nežaidėm, nes ta chebra jau buvo pervargusi. Persirengiau, atsisveikinau su žmonėmis ir išėjau namo. Jaučiausi nepilnai išsikrovęs, kažko trūko, tai pasinaudojau tavo patarimu ir padariau atsilenkimų ir atsispaudimų; pritūpimų nedariau, nes jie primena žaidimą su futbolo kamuoliu Vienas liestas, kurio metu tam, kas stovi ant vartų, galima prispardyti įvarčių ir jis po to turi padaryti tam tikrą skaičių pritūpimų – vienam vaikui prikrovėme gal 200 pritrūpimų, jis verkė.

Tada nusiprausiau po dušu ir grįžęs į kambarį prie kompiuterio peržiūrėjau ateinančios savaitės darbo grafiką. Visko daug, bet viskas žinoma ir nieko naujo nebus. Tiesa, reikės surasti laiko nueiti pasitikrinti sveikatą, nes atėjo įsakymas iš valdžios, kad tai reikia pasidaryti, bet manau, kad skubėti nėra ko – pasitikrinsiu sveikatą trečiadienį.

Donaldas Kajokas, „Skurdus“

visi daiktai yra tavo atspindys
visi telefono skambučiai yra tavo riksmo aidas
visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija
bet yra ir vargas tam kas tuo įtikės
visos vienatvės bus jo

Dabar prigėriau daug mineralinio vandens, o per radiją groja post-rock’as. Einu išsivalysiu dantis ir eisiu miegoti.

Labanakt.

Ta paini istorija su batonu

Vieną vasaros rytą prieš eidamas į darbą perskaičiau savo horoskopą. Ten rašė, kad dėl keisto dangaus kūnų išsidėstymo visatoje mergelių laukia sunki diena ir kad reikia neprarasti budrumo.

Vakare, po darbų, su kambarioku nusprendėm išgerti alaus ir išgėrėm, o po to nuėjom nusipirkti dar, ir išgėrėm, o tada aš praradau budrumą ir mes ėjom pirkti kebabų, bet grįždami paėmėm dar alaus, ir gėrėm gėdingai, kol išaušo.

Nežinau, kas sekė po to, bet matyt manyje atsivėrė kažkokia tamsi erdvė, nes kai atgavau sąmonę, išvydau, kad sėdžiu ant savo laiptinės suoliuko, esu įsispyręs į šlepetes, mūviu kambarioko šortus, o rankoje laikau kažkokį čekį.

Apžiūrėjęs čekį iš arčiau pamačiau, kad buvo pirktas batonas, tik kažin kur tas batonas? galvoju, bet bala jo nematė, ir svirduliuodamas nuėjau namo.

Po kelių valandų mane pažadino kambariokas ir sako: o kur batonas?

Koks batonas? klausiu, o jis juokiasi ir pasakoja, kad mums begeriant aš užsispyriau nueiti nupirkti batoną, bet jis taip ir nesulaukė manęs sugrįžtančio, todėl pats nuėjo miegoti.

Mane užplūdo žūtbūtinis noras išsiaiškinti kas nutiko tam mistiniam batonui, taigi išėjau jo ieškoti.

Apėjau visą kiemą – ieškojau po kaimynų balkonais, laiptinėmis, ieškojau krūmuose, vaikų žaidimų aikštelėj, žiūrinėjau po automobiliais, o tada išieškojau visą kelią iki pat parduotuvės, bet neradau, todėl galiausiai nuėjau į parduotuvę ir kiek įmanydamas rimtesniu veidu paklausiau kasininkės: ponia, ar aš čia kartais nepalikau batono?

Iš kasininkės žvilgsnio supratau, kad ji kažką žino, kad gal čia mane matė, ir sakau jai: jūs juk mane pamenat, ar ne? Aš buvau atėjęs čia ankstyvą rytą, ar ne? Ir pirkau batoną, taip?

Šypsodamasi ji atsakė, kad tikrai čia buvau ir pirkau batoną. Ir net ne vieną, pridūrė linksmai.

Ne vieną? Tai kiek aš tų batonų pirkau? paklausiau.

Jūs pirkote vieną, o tada išėjote, bet labai greitai grįžote ir nupirkote dar vieną batoną. Tada grįžote vėl ir pirkote naują batoną, paaiškino kasininkė.

Visai nieko nesuprasdamas, jausdamasis absurdiškai, bet, tikėdamas išrišimo, aš paklausiau kasininkės: ponia, o gal jūs žinote kam man reikėjo tų batonų? Ką aš su jais veikdavau? Kur aš su jais eidavau?

Pirmą kartą jūs pasakėt, kad einat kepti karštų sumuštinių savo kambariokui. Kitą kartą atėjęs pasakėte, kad vieno batono bus per mažai, nes jūsų kambariokas labai valgus. O kai atėjote trečią kartą, šiek tiek pyktelėjęs pasakėte, kad nežiūrėčiau į jus taip keistai ir kad žmogus gali pirkti tiek batonų, kiek tik jam norisi, pasakojo kasininkė.

Padėkojęs kasininkei išėjau iš parduotuvės.

Viskas buvo painu ir neaišku kaip meksikiečių muilo operoje. Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau.

Staiga mano dėmesį patraukė paukščių klegesys. Pasukęs už parduotuvės kampo išvydau didelį paukščių būrį – varnos, balandžiai ir zylutės suko ratus, čia kilo, čia tūpė, o viso to šurmulio viduryje stovėjo gluosnis, o ant to gluosnio šakelių mano didžiai nuostabai buvo suverta daug batono riekelių.

Stovėjau grožėdamasis kaip paukšteliai skabo batoną nuo gluosnio šakų. Praeiviai fotografavo ir filmavo batono riekelėmis apkarstytą medį. Kažkas praeidamas piktinosi, jog egzistuoja va tokių debilų ir narkomanų, kurie neranda ką veikti ir apkarsto medžius batonu.

Puikiai žinojau, kad visa tai yra mano darbas, nors ir negalėjau prisiminti kaip visa tai padariau. Net susigraudinau, kai pagalvojau, koks kartais galiu būti rūpestingas, kai išgeriu.

Nuo to karto išgėręs niekad neinu vienas į parduotuvę, nes maža ką dar sugalvosiu.

Sapnas 2014.03.15

Sapnavau kad su kambarioku buvom pagirioti jo automobilis buvo sugedęs tai mes nusprendėm eit pasivaikščiot buvo ruduo ir šlapia nežinojom kur eiti tai aš sugalvojau kad reikia eit pas Liu atsiimti knygų kurias ten esu kažkada palikęs Liu gyveno kažkur Baltupiuose mes ėjom ir ėjom matėm tiltus ir miškus ir negyvenamas vietas eidami juokėmės ir mums skaudėjo galvas kambariokas buvo sustojęs pasiusioti.

Kai galiausiai pasiekėm Baltupius aš pasakiau kad Liu gali nebūti namuose nes iš anksto jai nepaskambinau ir nepaklausiau ar ji bus ir ar mes galim ateiti atsiimti knygų bet galiausiai viskas baigėsi tuo kad mes radom reikiamą namą ir Liu bute dar buvo jos draugės iš feisbuko aš žiūrėjau į knygas kurių atėjau atsiimti ir netikėjau kad jos yra mano kažkokios keistos knygos nė karto nebuvau jų matęs paėmiau kiek galėjau tada atsisveikinom po to su kambarioku patekom į namo požeminę automobilių stovėjimo aikštelę ten buvo prieblanda sutikom Ramūnę ir Juozą Juozas visur žiūrėjo į veidrodžius viename iš jų jis pamatė daugiau draugų mes visi susitikom ir nuėjom prie kažkokių durų.

Kai jos atsidarė mes įėjom vidun ir patekom į kažkokį mažytį cechą ten dirbo viena moteris prie kažkokio spausdinimo ir kartono pjaustymo aparato mačiau besimėtančias įvairių stalo žaidimų detales ir galvojau ar čia ji savo vaikams darbo metu padaro pamestas žaidimų detales ar čia vyksta stalo žaidimų piratavimas?

Birthmark

Sekmadienį skaičiau, žiūrėjau serialą Sostų karai, gaminau valgyti. Buvo graži diena, ir aš vis galvojau, ar man verta eiti kur nors šiandien.

Po pietų nuėjau į balkoną. Saulė vis dar švietė, bet oras buvo vėsus. Kieme buvo pridžiauta daug skalbinių. Du vyrai šnekučiavosi prie kito namo laiptinės. Mačiau du vaikus, žaidžiančius prie smėliadėžės. Netoli ėjo jauna mama ir sakė savo mažam vaikui prisikakojai?

Įsitikinęs, jog viskas gerai, grįžau į kambarį ir toliau skaičiau knygą.

– – –

Penktadienį kalbu su grupioke iš archyvistkos, sakau jai:

– Yra merginos, kaip aš sakau, kurios atliepia sielai. Ir yra kitos.

– Ir kitos, kurios atliepia – kam?

– Nežinau, kaip pasakyt. Yra tiesiog tos kitos.

Jų tiek nedaug (nors kas žino, nuo ko tai priklauso), kad kaskart, kai tokią pamatau, man net sugelia viduj. Negalėčiau pasakyti, jog tos merginos nesužavi manęs savo išvaizda (dažniausiai jos būna net ne mano skonio), tačiau jos, skirtingai nei kitos šiaip akį traukiančios, turi kažkokią ypatingą aurą, kuri ir yra svarbiausias dalykas, skiriantias jas nuo kitų merginų.

Sutikęs atliepiančią sielai merginą, aš tampu nedrąsus, tačiau tai nesusiję su tuo bijojimu pasirodyti kažkaip blogai, prikalbėt nesąmonių, išgąsdinti, nepatikti. Aš nežinau, kaip su tokiomis merginomis užmegzti ryšį, nes jos tarsi yra iš kito pasaulio, o mano noras jų atžvilgiu yra toks nepaaiškinamas, kad man labai sunku suvokti, ką aš jaučiu ir noriu joms išreikšti (juk mes, kalbindami žmones, dažniausiai norim kažką parodyti: kas tas žmogus gražus, kad mums patinka, kad mes domimės juo ir pan.). Tiesa, egzistuoja ir baimė, jog pabendravęs galbūt pakeisiu apie ją nuomonę, subliukš visa ta išgalvota ir įsikalbėta aura.

O pats keisčiausias dalykas, susijęs su tokiomis retomis merginomis yra tai, jog kai jau pasiseka tokią sutikti ir su ja šiek tiek pabendrauju (dažniausiai taip trumpai, kad tik dar labiau pagilinu savo žavėjimąsi mergina), tada aš suprantu, kad matau tikrąjį moteriškumo (ar gėrio, ar grožio, gyvybės) įsikūnijimą, kuris man yra nepasiekiamas. Sakydamas tikrasis moteriškumas aš neturiu omenyje sąvokos tobula moteris, nes pastaroji sąvoka yra nesąmonė. Ir man tuomet labai norisi paliesti tos merginos rankas, kad tokiu būdu tarsi įsitikinčiau, jog ji yra reali, kad visa tai nėra fikcija; ir man atrodo, kad jeigu galėčiau su ja būti kartu (gyventi), tuomet galbūt man pavyktų priartėti prie kažkokios gyvenimo (ar gėrio, ar grožio) esybės.

Klaikus Gimtadienis

Sapne grįžau namo labai girtas kambarys buvo tamsus tamsus guliau į lovą ir viskas.

Po kiek laiko mane pažadino skambutis į duris tingėjau keltis buvo šiek tiek bloga skaudėjo galvą o kažkas vis spaudė durų skambutį ir spaudė jis vis skambėjo mane suėmė pyktis norėjau keltis bet pamačiau jog kambariokas nuėjo link durų jis jas atidarė ir supratau jog kažkas negerai kažkokia keista tyla stojo o po to staiga išgirdau šnabždesį ir mane pervėrė siaubas nes suvokiau vykstant kažką visai neplanuotą kažką iš kito pasaulio.

Atsikėliau ir pažiūrėjom į koridorių mačiau į mūsų butą plūstančius žmones jie vis ėjo ir ėjo nė vieno iš jų nepažinojau stovėjau sutrikęs kambariokas irgi buvo pasimetęs ir tada kažkur dar iš laiptinės atsklido merginos juokas ir aš supratau jog mano buvusi mergina kažką sugalvojo kas man varė baimę.

Ji išėjo į svečių priekį ir sako: Povilai sveikinu tave su gimtadieniu

Pasijutau sugniuždytas sumuštas pažemintas jau ruošiausi padėkoti ir nusišypsoti bet tada manyje sukilo pyktis aš susiraukiau pasitaisiau apatinius ir vis dar su stačiu žengiau link žmonių ir užtikrintai

jiems pasakiau: eikit visi lauk eikit visi lauk jūs net patys nesuprantat kad pildot kvailas savo draugės užgaidas man jūsų nereikia aš net nepažįstu jūsų dinkit visi iš čia prašau gerbkit mano gimtadieninį norą

Ir jie visi išėjo o aš atsiguliau ir negalėjau užmigti.

– – –

Prabudau 06:00, žiūrėjau į koridorių ir klausiausi ar negirdėti įtartinų garsų iš laiptinės.

Klaidinanti Ramybė

Penktadienį, kai paverkęs šnirpščiojau nosimi, kolegė manęs paklausė, ar aš peršalau. Papurčiau galvą, ir toliau sėdėjau laikydamas popieriaus lapą; taip tuos popierius dėliojau iš vienos vietos į kitą, kad nusiraminčiau. Darbo pabaigoje man jau sekėsi normaliai susitvardyti, todėl pasakiau, jog išsiskyriau su drauge (todėl ir šnirpščiojau nosimi) ir atsiprašiau dėl savo emocijų.

Pirmadienį vos kolegė įžengė į kabinetą, iškart pajutau, kad jai kažkas negerai – veidas visada viską išduoda. Mes pasisveikinom, o daugiau nieko nekalbėjom iki 11h. Lygiai 11h ji atsistojo ir pasakė labai rimtu tonu, kad eina parūkyt, o kadangi ji nerūko, tai supratau, jog greičiausiai bus su vaikinu išsiskyrus. Besivilkdama striukę ji vėlgi sau neįprastu tonu pasakė keistas savaitgalis, visi aplinkui skiriasi: mano draugė išsiskyrė su vaikinu po ilgos draugystės, o mane vaikinas irgi metė šeštadienį.

Tada aš nuleidau galvą, o ji išėjo parūkyt. Grįžusi pradėjo pasakotis, aš neprieštaravau. Galų gale, aš jau esu įpratęs klausytis žmonių nelaimingų santykių istorijų (laimingų niekas nepasakoja), tai dar viena jau tikrai nepakenks. Jai kalbant kartais aš šį tą pasakydavau, bet kadangi vienu metu buvau pagarsėjęs kaip neblogas demotyvatorius, tai jau kurį laiką atsargiai renku žodžius, kai kalbu su žmonėmis apie santykius – maža kas.

Po to mes nustojom kalbėtis, ir kurį laiką aš mąsčiau apie gyvenimo absurdiškumą (pamąstymai teikė šiokios tokios vilties, nes absurdiškumas dar niekada man neatnešė tiek daug žalos, kiek griežta logika). Keista savaitė laukia, galvojau dirbdamas: penktadienį savo iniciatyva išsiskyriau su drauge, o štai mano kolegę paliko jos vaikinas, tai taip išeina, kad tam tikra (keista) prasme aš dirbsiu kasdien kolegėje matydamas įskaudintą savo buvusią merginą, o mano kolegė kasdien manyje regės ją palikusį vaikiną; dirbsim net keturiese, taip išeina.

– – –

Penktadienį po darbo nuvažiavau namo ir miegojau. Po to susiruošiau į koncertą Supuvusioje skylėje, bet prieš tai užsukau pas Aistę į svečius. Kai man reikia išsikalbėt, visada yra dvi merginos, su kuriomis noriu išsikalbėti, bet dažniausiai tai visada būna Aistė. Kalbant ir geriant alų su ja aš bent trumpam nusimetu naštą. Pakalbėję nuėjom į koncertą, bet ten visą laiką aš niekaip negalėjau susikoncentruoti į muziką, ir net kai grojo Tesa, mano ausys nepriėmė garsų kaip muzikos; buvo kažkoks triukšmas, ir tiek. Grįžau namo 01h  ir nuėjau miegot.

Šeštadienį skaičiau, žaidžiau kompu, žiūrėjau filmą, buvau susitikęs su Migle pasivaikščiot ir dar kartą pasikalbėt, o vakare dar ilgiau skaičiau, kol taip ir užmigau su knyga rankose.

Kadangi šeštadienį daug laiko praleidau vienas, tai prabudęs sekmadienį ruošiausi į iškylą į Akropolį. Norėjosi papulti kažkur tarp žmonių, nes buvimas namuose ir kaltės jausmas varė iš proto. Išsiskyrus (nesvarbu, kurioje barikadų pusėje esi) taip jau būna, jog aš atbunku, taigi važiuodamas autobusu labai ilgai žiūrėjau į priešais mane sėdėjusio vyro striukės priekinę kišenę arba į jo batus. Net nejutau, jog žiūriu per ilgai, galiu žmogų priversti nejaukiai pasijusti. Viskas aplink, atrodė, neturi jokio svorio, ir viskas tėra dekoracijos. Išlipęs iš autobuso neskubėjau eiti (aš visada skubu eiti, o kai neskubu, tai reiškia, kad kažkas su manimi yra negerai), ėjau su visais žmonėmis link didžiosios Vilniaus bažnyčios.

Patekęs į Akropolį pradėjau eiti per drabužių ir batų parduotuves. Neskubėjau, ilgai apžiūrinėjau megztukus ir visokius batus. Nepasimatavau nė vienų batų, tik du megztukus įdomumo dėlei, bet nieko nepirkau – aš čia ne pirkti atvažiavau, tiesiog šiaip pabūti. Aš, kaip ir visi, turiu teisę apsimetinėti. Galiausiai, apėjęs viską, ką galėjau, nuėjau į Maximą, nusipirkau batono (sau), batono (kambariokui, nes, mačiau, kad neturi), forminės duonos, pieno, kolos, padažo makaronams, raudoną papriką, morkų, kryžiažodžių žurnalą ir užsienietišką žurnalą apie futbolą, kurio kaina sudarė didesnę dalį bendros pirkinių sumos (vėliau tai privertė mane nustebti). Išėjus iš Akropolio, reikėjo ilgai laukti tinkamo autobuso, todėl sėdau į nelabai tinkantį autobusą. Vėliau supratau, jog tai nebuvo bloga idėja, nes išlipau ir ėjau dar dvi stoteles, o eiti man visai patiko, nes buvo pradėję jau sniguriuoti, pūga vėluodama artėjo link Vilniaus. Eidamas namo galvoje staiga pradėjau dėlioti istoriją apie vyrą, kuris neišeina iš savo buto (dėl tam tikrų jam pačiam suprantamų aplinkybių), taigi grįžęs namo paplėtojau istoriją; greitu metu sėsiu rašyti apie tą vyrą.

Po to nežinojau, ką daryti (nes troškinio daryti dar negalėjau, kadangi mėsa buvo neatšilus dar), bet čia, mano nuostabai, grįžo kambariokas. Sakė grįžo kuo anksčiau, kad man vienam depresuot neleistų. Jis pasakė tai juokaudamas, bet aš supratau, jog jis iš tiesų grįžo anksčiau dėl manęs. Tada mes kalbėjomės apie menkniekius, jis manęs nieko per daug neklausinėjo, o aš nieko per daug ir nepasakojau. (Keista, bet tik ketvirto kurso pabaigoje mano grupiokių kompanija mane išmokė kartais nekalbėti, nes tai yra visai gera išeitis.) Vakare nuvažiavom išgerti po vieną alaus į barą, po to paėmėm nuo stoties jo tetą ir parvežėm ją iki jos namų, o tada apsipirkom ir grįžę žiūrėjom futbolo rungtynes. Ruošdamasis miegot pajutau, jog esu peršalęs, todėl išgėriau paracetamolio, bet ryte prabudęs vis tiek jaučiausi blogai, todėl dar kartą išgėriau paracetamolio. Deja, vaistai nepadėjo, nes dar ir dabar sloguoju, jaučiuosi nekaip, bet sirgti iš tiesų nenoriu, nes laukia įtempta savaitė – reiks kovoti sąžiningumu prieš kaltės jausmą (nes trumpa ramybė praeis ir ateis vidinių audrų sezonas), ir, žinoma, archyvuoti bylas.

Visą gyvenimą archyvuoti.

Pirmoji Diena

…kurios metu mes susipažįstame su Povilo buitine aplinka, sužinome šį tą apie jo asmenybę ir stebime jo žaidimą su raugintais agurkais.

Prabudau lygiai 07:58 su žadintuvu (turiu įprotį: jei man reikia atsikelti 08h, žadintuvą nustatau kažkiek minučių prieš 08h) ir parašiau kolegei iš darbo, kad į jos paštą nusiunčiau viską, ko reikės vieno užsakymo baigimui. Atsikėlęs iš lovos jaučiausi labai alkanas: vakar skaudėjo skrandį, todėl nenorėjau nieko valgyti, o per naktį dar labiau išalkau. Nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldytuvą. Norėjau surasti kažką, ką galėjau greit įsimesti į burną. Tam tiko tik plonai supjaustytas sūris, bet sūrio aš nenorėjau. Atsigėriau vandens, tada nuėjau į tualetą. Grįžęs į kambarį atitraukiau savo negražias užuolaidas, ir kambaryje iškart tapo šviesiau. Atsiguliau į lovą ir galvojau, ką veikti. Po ranka kaip tik buvo kompiuteris, bet aš nežinojau, ar noriu jį jungti ir kažką ten daryti su juo. Begalvodamas, ką galiu veikti anksti ryte, apsimigdžiau vėl ir užsnūdau.

Prabudau po valandos. Kambariokas (na, jau ne kambariokas, nes ne vienam kambary gyvenam, bet vis tiek negaliu atsikratyti to „kambariokas“) buvo prabudęs ir ruošėsi į darbą. Gulėdamas klausiausi, kaip jis eina iš kambaro į virtuvę, ten kažką daro, tada grįžta į kambarį, iš kambario eina į tualetą, vėl grįžta į kambarį, išeina į koridorių ir, įsijungęs plaukų džiovintuvą, džiovina plaukus, o po to nueina į virtuvę ir pradeda plauti indus.

Man visai patinka plauti indus. Tiesa, tai nereiškia, jog plaunu indus, kai tik turiu galimybę tai padaryti; ir šiaip aš nesu itin tvarkingas – dažniausiai tvarkausi, kai būna tam tinkama nuotaika, arba kai stengiuosi dėl kito žmogaus. Visada nustembu, kai žmonės pasako, kad oi ne, oi ne, indų plauti jie nemėgsta. Tada man kyla klausimas, ar jie ir šilto vandens nemėgsta, ar nemėgsta jie maudytis ežere, ar nerūpi jiems pabūti prie jūros? Man be galo patinka plauti indus: vanduo bėga per rankas, pamažu šildydamas jas ir kartu visą kūną (kartais, atrodo, šiluma nueina net iki kojų, jei esi labai sužvarbęs), o tu imi baltus indus ir plauni. Aišku, aš turiu ir ne visai baltų indų: baltų indų su raštais, su aguonom; turiu ir spalvotų indų: geltoną dubenėlį, o kitą, tokį patį, tik mėlyną, o dar turiu šviesiai žalią, iš kurio visada valgau dribsnius su pienu. Iš tiesų turiu labai mažai indų Vilniuje – keturi gilesni dubenėliai, du ne tokie gilūs, ir dvi lėkštės. Dar turiu tris puodelius (du iš jų – vienodi) ir dvi stiklines, bet tik vieną tikrai iš stiklo; o šiaip dar turiu ir vieną aukštą puodą, o kitą tokį standartinį, ir dar keptuvę turiu. Tiek pilnai užtenka, kad turėtum iš ko pavalgyti ir ką po to plauti.

Nežinau, ką mano kambariokas galvoja apie indų plovimą ir ar jam patinka tai daryti, bet vis tiek papasakosiu, ką jis turi. O jis turi: tris dubenėlius, vieną didelę gražią lėkštę, kitą didelę lėkštę, dvi mažesnes lėkštes, vieną – visai mažytę, taip pat didelį puodą, ir didelį dubenį, į kurį dažniausiai suberiame traškučius arba spragėsius, ir dar turi keptuvę, beveik identišką manjai. Tiesa, kambariokas mane lenkia puodelių gausa – turi net penkis juos + vieną gražią aukštą stiklinę. Man kambarioko indai patinka labiau nei manieji, dažnai valgau būtent iš jo indų. Tik arbatą visada geriu iš savo puodelio, kuris atsirado mano namuose Alytuje maždaug tada, kai aš lankiau šeštą klasę.

Vieną vakarą nuėjom su mama į Medią (tuo metu Alytuje nebuvo Maximos, tik Media + Vilniaus prekybos parduotuvė, Iki, ir, atrodo, viskas). Prie daržovių skyriaus vyko Knorr sriubų ir sultinių pristatymas, ar kažkas tokio. Buvo padaryta speciali akcija: jeigu perki kažkiek kažkokių Knorr gaminių, tai gali atnešti čekį ir po to gauti Knorr puodelį. Puodelis buvo toks baltas, su dviejų mergaičių ir vieno berniuko veidukais, ir tie vaikai ragavo kažką iš didelio puodo su užrašu Knorr.

Tuo metu buvo laikai, kai degustacijos ir akcijos toje parduotuvėje vykdavo itin dažnai, ir alytiškiai dažnai prisipirkdavo tai, ko jiems visai nereikėdavo. Taigi mes su mama paėmėm kažkokių Knorr daiktų ir praeidami pro tą degustaciją vedusias merginas pasakėm, kad apsipirkę užnešim joms čekį ir pasiimsim puodelį. Kažkodėl merginos norėjo, kad mes puodelį paimtume jau dabar, o čekį po to atneštume, tai mes taip ir padarėm – paėmėm puodelį, padėkojom, o kai apsipirkom, tai mama nusiuntė mane nunešti to čekio. O tuo metu buvo laikai, kai aš buvau labai drovus ir tylus, ir gana lėtas, ir kai nunešiau čekį, man merginos davė dar vieną puodelį. Aš norėjau joms pasakyti, kad mes jau turim puodelį, bet kažkas, stovėjęs už manęs, paprašė manęs pasitraukti, tai aš ir pasitraukiau, o po to jau merginos nežiūrėjo į mane ir aš dar palaukiau kelias sekundes, kad į mane atkreiptų dėmesį, bet jos buvo užsiėmusios ir neatkreipė dėmesio, tai aš ir nuėjau. Nes tada buvo tokie laikai, kai aš nemokėdavau užkalbinti žmonių, jei matydavau, jog jie visai manęs nepastebėti. Būtent todėl aš šeštoje klasėje visai nebendravau su klasioke, kurią, kaip man tada rodėsi, buvau įsimylėjęs.

Kai dabar pagalvoju, tai mano įprotis nekalbėti, jei į mane niekas nekreipia dėmesio, išsilaikė dar ilgai. Mokykloje pamokų metu, kai mokytoja užduodavo klausimą ir laukdavo, kol kas nors į jį atsakys, aš niekada nebuvau tas, kuris imdavo ir atsakydavo, nebent išskirtinais atvejais per literatūros pamokas, kai nagrinėjamas kūrinys man tikrai patikdavo ir aš maniausi jį neblogai suprantąs. Na, ir dar per anglų kalbos pamokas, nes anglų kalba man gerai sekėsi. O kai paauglystės metu į mūsų kiemą ateidavo panelių iš kitų kiemų, ir jau prasidėjo tas flirtavimo ir bendravimo su merginomis laikas, aš irgi daug tylėdavau, nes dažniausiai tos merginos man nelabai patikdavo, būdavo visai ne mano skonio. Tiesiog neįsivaizduodavau, ką joms pasakyti, leisdavau kitiems kalbėti ir slapta juokdavausi, kai keli draugai bandydavo vienas kitą nurungti kalbėdami su merginomis.

Kambariokui išėjus į darbą bandžiau nuspręsti, ką šiandien veiksiu. Vakar lyg ir buvau nutaręs šiandien eiti pasivaikščioti, bet dabar tai neatrodė kaip kažkas, ką žūtbūt noriu daryti. Pasidariau tris sumuštinius su lašiša, puodelį arbatos ir papusryčiavau. Po to įsiungiau kompiuterį ir kelias valandas žaidžiau žaidimą, kuriame tu esi treneris ir turi nustatyti taktikas savo vadovaujamai futbolo komandai, ir t.t., ir pan. Bet žaidimas neteikė daug džiaugsmo, juolab, kad prieš savaitę su valdoma komanda buvau tapęs Portugalijos futbolo čempionato čempionu ir iškovojęs kelias kitas taures.

Baigęs žaisti į virtuvę atsinešiau stalo žaidimą „Small World“, kurį mums savaitei paskolino kambarioko buvus grupiokė. Išsidėliojau žaidimą ir pradėjau žaisti vienas prieš save. Iš pradžių man sekėsi, valdžiau žiurkiažmogių rasę ir jau pirmuoju ėjimu užėmiau daug žemių, bet nuo penkto žaidimo rato tas kitas aš ėmė įgauti persvarą. Likus trims ratams jau buvo aišku, jog tas kitas aš ir laimės žaidimą. Taip ir įvyko – pralaimėjau kitam sau 13 taškų skirtumu.

Po to nuėjau į dušą maudytis, o nusimaudęs išsiviriau sriubos ir pavalgiau. O tada ir prisiminiau raugintus/marinuotus agurkus.

Praėjus maždaug mėnesiui nuo tada, kai su kambarioku pradėjom nuomoti šitą butą, mano mama atvažiavo su tokiu draugu manęs aplankyti. Ta proga ji atvežė daug visokio maisto, o labiausiai mane nustebino, kad atvežė vieną krepšį pilną raugintų/marinuotų agurkų stiklainių. Virtuvėje jiems net nebuvo vietos, tai aš nunešiau juos į savo kambarį ir padėjau spintos apačioje. Dabar man labai parūpo, kaip laikosi visi tie agurkai.

Nuėjau į kambarį ir atidariau apatines spintos dureles. Agurkai pūpsojo tamsoje. Išėmiau vieną stiklainį, pavarčiau, padėjau ant grindų. Tada išėmiau kitą, padėjau šalia to pirmojo. Stiklainių buvo daug, negalėjau suskaičiuoti, kiek jų ten yra, todėl nusprendžiau išimti visus iki vieno. Kai išėmiau visus, pamačiau, jog tarp jų yra ir vienas stiklainis su žirneliais. Žirnelius nunešiau į virtuvę ir padėjau po stalu, nustūmiau į patį tolimiausią kampą, kad nesimaišytų po kojomis. Man patinka, kai daiktai būna nesusimaišę, pvz. arbatos stovi viename virtuvės palangės kampe, o prieskoniai – kitame, spintoje mano gražesnis drabužiai sudėti vienoje lentynoje, o ne tokie gražūs – kitoje; tai todėl ir atskyriau žirnelius nuo agurkų.

Grįžęs į kambarį nužvelgiau visus agurkų stiklainius. Jų buvo viso net devyni, atrodė kažkaip gražiai, visi vienoje krūvoje. Manyje užgimė keistas noras kažką su jais padaryti. Priklaupiau ant žemės ir pradėjau rikiuoti stiklainius. Iš pradžių sustačiau juos į vieną eilę. Atrodė, kad taip sustatyti jie užima ketvirtadalį ar penktadalį mano kambario pločio. Norėjau išmatuoti plotį, bet neturėjau kaip. Po to surinkau juos ir sudėjau taip, jog šie suformuotų apskritimą. Tai truputį užtruko, nes norėjau labai taisyklingo apskritimo. Kai atsigėrėjau apskritimu, tada iš stiklainių sudėliojau trikampį. Ir tada susimąsčiau, ar kažkaip būtų įmanoma pritaikyti Pitagoro teoremą trikampiui, sudarytam iš stiklainių.

Atsigėrėjęs stiklainiais ir mintimi, kiek daug su jais galima nuveikti, sudėjau juos visus atgal į spintos apačią ir uždariau duris. Grįžau į virtuvę ir pasidariau arbatos. Gerdamas ją pažiūrėjau pirmąją dvylikto sezono CSI serialio seriją. Kai ji baigėsi, pasidariau dar vieną puodelį arbatos ir pagalvojau, kad ši diena visai gera. Laikrodis rodė 14:20, o aš jau buvau spėjęs tiek daug dalykų nuveikti.

Šaknis

Esu gimtajame mieste, namie. Paskutinės dvi dienos buvo sunkos emociškai: negalėjau liautis galvoti apie tave, o po to jaudinausi dėl tavo sveikatos. Bet šįryt nubudęs jaučiausi kur kas geriau. Pusryčiavau, žaidžiau su kate maudžiausi, ir visąlaik jaučiau ramybę, kažkokį keistą susitaikymą. Supratau, kad protingiau yra džiaugtis dėl to, kad po 3 metų patyriau stiprų artumą, negu kad liūdėti, jog tai truko taip trumpai ir neaišku, ar kada nors tai pasikartos su tuo pačiu žmogumi.

Lauke išvien lyja, apsiniaukę, bet tai man netrukdo. Namų aplinka gydo. Buvau nuėjęs pas močiutę, pasakojau apie kelionę. Vakare susitiksiu su sena drauge, kurios nemačiau jau gal 2 mėnesius.

Ką tik skambino kambariokas, pasakojo apie vakar vakarą. Pateko į dar vieną alkoholio-merginų istoriją, nieko naujo ;)  Jis dažnai įsivelia į tokias istorijas, ir nors mes šiuo požiūriu esam labai skirtingi, gyventi kartu mums sekasi gerai ;)

Gulėdamas ant sofos klausausi Coldplay (jie visada man asocijuojasi su lengva nuotaika), galvoju apie tave, galvoju be jokio ilgesio ar liūdesio, paprasčiausiai prisimenu kaip tu eini gatve, kaip perki transporto bilietus, tavo nagai violetiniai (violetinė – svajoklių spalva); regiu tave gulinčią ant šono – susikimbam už rankų – tavo pirštai mažyčiai, tavo rankos švelnios ir šiltos – visa ta prieblanda, ir ta šviesa – šviesa iš tavęs.

Esu laimingas, kad turėjau galimybę sutikti tave, esu laimingas ir džiaugiuosi – visai neegoistiškai, labai paprastai džiaugiuosi, kaip džiaugiasi žmonės, žiemą po kelių apsiniaukusių savaičių pagaliau vėl išvydę saulę.

Šypsausi. Bless you.

Tyliai Tyliai

(daina fonui)

Vakare su kambarioku sutariam eiti į vakarėlį pas jo pažįstamas – mano buvusią grupiokę iš suomių kalbos ir jos bendradarbę. Nuvykstam į Šv. Stepono gatvę, namas toks baisus baisus, ir laiptinės baisios, atrodo, kad kiekvienam aukšte gali išlįsti

Bet nesvarbu ta pradžia. Svarbiausia buvo vėliau.

Sakau jai leisk, parodysiu kaip ji paėmė mano ranką, ir aš savo kaire ranka švelniai suimu jos riešą, ištiesiu savo dešinės rankos delną, tada ištiesiu jos rankos pirštus ir paliečiu jais savo delną. Sakau jai aš prabudau, o ji man va taip va pirštais braukė per delną, ir žiūriu į ją, jau paleidęs jos ranką. O ji švelniai vedžioja pirštais man po delną ir sako kaip malonu, sakau labai.

Kalbam su ja ilgai, jos pasigenda draugės. Po to ji kažką sutinka ir kalba, ir kalba, aš sėdžiu ant palangės ir man norisi, jog ji nekalbėtų su ta mergina, šią naktį man norisi kalbėti tik su ja, mano skonio mergina, vilkinčia juodą suknelę su baltais obuoliukais. Tai visada būna susiję su smulkmenomis: gražios suknelės, švelnūs pirštai, širdutės formos lūpos, koks nors laiku ir vietoj pasakytas žodis arba keistas žvilgsnis – aš nesusivaldau, visada lengvai pasiduodu tokių dalykų įtakai, ir aš

Žaviuosi. Vis iš naujo ir iš naujo. Pasauly galima tiek daug kuo žavėtis. Vėliau ji sako anksčiau sakydavau, kad žmonės nelabai gražūs, o dabar važiuoju autobusu ir matau vien tik gražius žmones, žvalgausi pro langą kaip išprotėjus; mes daug kalbam apie žmones ir jų santykius, aš pasakoju ilgą nelaimingą-nelaimingą istoriją: ji iš pradžių juokiasi ir bando įtikinti mane, jog aš elgiausi tipiškai vyriškai, tačiau vėliau pakeičia savo nuomonę. Bet kas iš to? Mane užkalbina kambariokas, ji nueina su kažkuo, ir aš pamažu užsinoriu miego, sėdėdamas ant žemos palangės prie baro.

Galų gale visi pradeda skirstytis namo, mes su kambarioku einam ir lydim ją, nes palikom automobilį prie jos namo. Eidami juokaujam ir juokaujam, ji visada supranta mano ir kambarioko bajerius, ir tai yra daugiau nei gerai. Beeidami sutariam kalbėtis tik rusiškai, o nė vienas labai gerai nekalbam. Rusiškai veblendami užeinam į Hesburgerį, nes ji nori valgyti, o aš irgi, atseit; o kiek Vokiečių gatvėj žmonių gilią naktį!

Išėję einam ir pastebim, kad jau švinta, tuoj bus 05 valanda ryto. Ji sako neikim šiandien miegoti, einam pasitikti saulėtekio ant Barbakano; o kaip aš norėčiau su tavim pasitikt saulėtekius, bet mums rytoj anksti keltis, negalim eit. Rūdiškių gatvėj man parūpsta užsukti į vieną kiemą, ji nuseka man iš paskos. Stovim ir žiūrim į gražų didelį senamiesčio kiemą, apaugusį milžiniškais vijokliais; po to leidžiamės giliau į kiemą, kol prieinam aklavietę. Vijokliai, aukštos sienos ir ji – tokia mažytė mažytė. Man norisi, kad ši naktis nesibaigtų.

Išėję iš kiemo patenkam į Šv. Stepono gatvę, einu ir pasakoju, kad čia daug gražių bromų yra, ir mes pasukam į vieną iš jų. Bet jis visai neatrodo gražus, toks apžėlęs, siauras, prigrūstas nudėvėtų baldų. Einam juo trise tyliai, prieinam senus senus laiptus. Kažkur pro langą girdisi moters balsas, bet neįmanoma išgirsti, ką ji sako. Tyliai tyliai lipam laiptais, o laiptai girgžda, bet užlipus atsiveria gražus vaizdas – vaikų žaidimų aikštelė ir aikštelė šunims vedžioti/treniruoti. Ji ir aš supamės supynėmis, po to aš užleidžiu vietą kambariokui. Dar kiek pakalbėję palydim ją iki jos namo, atsisveikinam be rankų, be apsikabinimų. Ir viskas – važiuojam namo, o kambariokas sako jūs taip gražiai atrodėt dviese, kodėl nepaprašei jos telefono numerio? Sakau žinai, kad numerių neprašau, jis sako žinau, aš irgi.

Atsigulęs į lovą pagalvoju, kad buvo nuostabus vakaras. Po ilgo laiko atsirado mergina, su kuria buvo taip įdomu bendraut ir gražiai (švelniai?) flirtuot.

Skyrybų Procesai

Esu kaip užstrigusi plokštelė ties erzinančia dainos vieta, aš vis kartojuosi, kartojuosi, negaliu liautis sustojęs: bakalaurinis bakalaurinis bakalaurinis.

– – –

Nesuprantu buvusio kambarioko, su kuriuo tarėmės kartu nuomoti butą, o jis dabar oficialiai gyvena trijose skirtingose vietose. Norėčiau net su juo susipykt, bet negaliu, nes kas aš toks, kad jam nurodinėčiau dėl gyvenamos vietos?

Ir visgi jaučiuosi nesaugus, nes neaišku, ar viskas išeis taip, kaip planuoju. Kita vertus, mano planai visada yra daugiau mažiau labai hiperbolizuotos fantazijos, ir net jeigu man pavyksta įgyvendinti planus, dažnai nesijaučiu juos įgyvendinęs, nes retai kada būna, jog dalykas, apie kurį svajojai, realybėje pasirodo būtent toks, kokį jį įsivaizdavai.

– – –

Balandį prasidėjo paskutinis dalykas, dėstomas universitete. Keista buvo pirmadienį sėdėti auditorijoje po 2-3 mėnesių pertraukos. O kadangi dėstytoja nusprendė visą paskaitą skaityti iš lapų, tai aš pradėjau rašyti apsakymą „Juozas perka skalbimo mašiną“. Rašydamas ranka patyriau džiaugsmą, nes nuobodžioje aplinkoje sugebėjau susikurti alternatyvią realybę, kuri buvo (vėl) buitiška, bet tokia smagi. Pats save pralinksminau, šaunu ;) Tik bėda, jog jau esu atpratęs ranka rašyti ilgesnį laiką, taigi greitai visą tą rašymo įkarštį nustelbė pavargęs riešas + suvokimas, jog kompiuteriu rašant daug greičiau galima viską redaguoti.

– – –

Šeštadienį buvo FiDi 43, ir aš prieš savaitę ar dvi galvojau, jog ten reiktų apsilankyti vien todėl, jog nesu niekad buvęs fizikų dienose. Kai atėjo penktadienis ir buvęs kambariokas pasiūlė eiti į FiDi, aš atsisakiau. Atsisakiau ir šeštadienį ryte, ir dieną, ir visgi vakare sutikau. Nuėjom su didele kompanija (istorikės, iš mano abiejų buvusių kambariokų pusės, ir jų draugės), o man visą vakarą buvo gera nuotaika, pasakojau kaip man patinka Katy Perry dainą Firework, ir manau, jog niekas rimtai tuo nepatikėjo ;) FiDi 43 buvo trys salės, d‘n‘b manęs netraukė, kitoje paklausėme trumpai Poliarizuotų Stiklų, o trečioje salėje sulaukėme punk roko iš Netvarkoi!, truputį pasipoginom su jaunesniais žmonėm, buvo linksma. Bet po to gana greitai išėjo vienas buvęs kambariokas su mergina, o po to ir istorikė su draugėmis, tai likau tik su vienu buvusiu kambarioku ir jo buvusia grupioke. Bet būtent tada pagrindinėje scenoje užlipo groti Los Colorados, ir jie varė linskmai, o po to, kai pradėjo groti įvairius senus ir naujus pop koverius, tai visai smagu buvo, ir mes šokom tol, kol visi pavargo, o nuostabiausia buvo matyti pilnut pilnutėlę salę šokančių žmonių ;) Nakvojau pas buvusį kambarioką, o kitą dieną su juo ėjau žiūrėti futbolo. Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo net 5:0 prieš FK „Klaipėdą“, aš mačiau 4 iš 5 įvarčių, o tai, turint omenyje mano pomėgį stebėti žmones, yra labai geras rezultatas ;) Tiesa, Alytaus „Dainava“ ir vėl pralaimėjo, liūdna.

– – –

Kaip keista bus, kai universitetas bus baigtas. Būdamas FiDi koncerte buvau paklaustas, ką žadu veikti baigęs universitetą. Norėjau atsakyti, kad dirbsiu, bet atsakymas mane kaip reikiant išgąsdino, nes skambėjo labai niūriai. Tada pagalvojau ir pasakiau, jog nesiruošiu stoti į magistrantūrą, taigi.. dirbsiu.

Praėjo jau kažkiek dienų po to koncerto, o aš vis tiek negaliu išmesti iš galvos to savo atsakymo. Kai ruošiausi baigti mokyklą, galvojau apie būsimas studijas, todėl nesijautė jokios pabaigos. O dabar pabaiga jaučiasi, o mintis apie darbą pilnu etatu rodosi baisi ir nuobodi. Tiesa, galbūt dabar aš kaip tik turėsiu užtektinai laiko rašymui ir kitiems maloniems menkniekiams, bet vis tiek kažkaip neramu; nors iš kitos pusės ramu – turiu darbą, žinau, kad noriu išsikraustyti iš bendrabučio, todėl yra šioks toks planas į ateitį.

– – –

Sekmadienį įvyko nuostabus dalykas. Žiūrėjau savo mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto dvikovą su Lisabonos Benfica, kova buvo įtempta, nervinga, Benfica fanai apmėtė šiukšlėm FC Porto žaidėjus, bet bet bet. Porto laimėjo 2:1 ir dar likus į rungtynėms tapo Portugalijos aukščiausios lygos čempionais! Po to Porto žaidėjai ilgai bėgiojo, šokinėjo, šoko, dainavo, nors Benfica stadione buvo iškart išjungtos šviesos (žinau, kad tyčia!).

Man visada patinka matyti besidžiaugiančius žmones, mane patį apima mažytė euforija.

– – –

Pastebėjau savo blogą savybę, kuri dabar bado akis. Kuo ilgiau neturiu draugės, tuo labiau koncentruojuosi į save, todėl per tam tikrą laiką tampu pats sau geriausiu draugeliu, o tai veda į nesąmones ir tam tikrą izoliaciją. Ir šiaip: kai draugaudavau su kuo nors, tada būdavau labai mažas egoistas, nes galvodavau apie kitą žmogų, man patikdavo juo rūpintis ir pan.; o dabar tai toks lievas esu, nes jaučiuosi per daug reikšmingas pats sau. Gal todėl kartais ir paplūstu keista saviironija.