Posts Tagged ‘karštos raudonplaukės’

Raudonplaukė

2012/07/27

Pastebėjau tą porelę iš tolo – merginos suknelė iškart atkreipė mano dėmesį. Kai jie artėjo link stotelės, pastebėjau, jog merginos plaukai raudoni, o jau kojų gražumas! Po to labai sutrikau, kai pamačiau, jog jos vaikinas mūvi treningines kelnes ir yra įsispyręs į šlepetes. Tai vienas iš tų neteisingų dalykų, mano galva, kurie kažkodėl ima ir įvyksta gyvenime, ir tu negali nieko pakeisti.

Kai pora sustojo prie stotelės, pradėjo bučiuotis. Bučiavosi ilgai. Ir kuo ilgiau bučiavosi, tuo aš dažniau žiūrėjau į laikrodį. Atrodė, jog laikas sustojo, ir dabar esu priverstas būti prie šios meile trykštančios poros.

Ir štai tą akimirką man šovė visai nebloga mintis. Greičiausiai vaikinas yra labai geras lovoj ar šiaip geras, todėl merginai visiškai nusispjauti, ar jis su treningais, ar nesusikuitęs.

Pasukau galvą į jų pusę, jie vis dar bučiavosi, jos rankos buvo po jo marškinėliais. Taip, greičiausiai taip ir bus – jis yra tiesiog labai geras.

Galiausiai, kai, atrodė, po amžinybės atvažiavo 10 troleibusas, aš atsistojau. Eidamas link troleibuso durų pamačiau, kaip pora atsisveikina ir mergina pradeda eiti link troleibuso. Tokia visa švytinti. Įlipau per vidurines duris, išsitraukiau bilietą, ir tada pastebėjau, kad raudonplaukė mojuoja savo vaikinui pro galinį troleibuso langą. Jos nugara apnuoginta, ji keliais užsilipus ant galinių sėdynių. Net nusišypsojau, toks kažkoks jaukus vaizdas, patvirtinantis tai, jog grožis ir meilė, ar bent jau grožis, dar nepaliko mūsų pasaulio.

Pažymėjęs bilietą atsisėdau. Tada išgirdau kaip mergina artėja iš troleibuso galo. Praėjusi mane atsisėdo kitoje pusėje nei aš. Nusprendžiau nežiūrėti į ją, galvojau dar gal ims ir pamatys kokiame nors atspindyje, kad žiūriu į ją. O aš visai nenorėjau, kad ji jaustųsi dar geriau, nei kad jaučiasi, nes man pavydu, jog žmonės gali būti tokie laimingi, tokie laimingi ir žavūs. Aha, kažkada aš irgi esu taip jautęsis: išnerdavau ryte iš Šv. Stepono gatvės dar su tuometinės draugės kvapu ant rankų, ir eidavau gatve beveik pasišokinėdamas – ir visos gatvės buvo man, ir į mane merginos žiūrėdavo, nors gal man taip tik atrodydavo. Taip, greičiausiai man taip tik atrodydavo, bet tos akimirkos vis tiek buvo nuostabios.

Pagavau save žiūrintį į ją. Nusisukau. Už lango nieko įdomaus, vakarėjantis Saulėtekis, tuščios gatvės. Vėl pažiūriu į ją, o ji tuo metu kaip tik išsitraukia knygą. Tokia žavi ir dar su knyga! Pasijuntu visai bejėgiškai. Ir ta jos apnuoginta nugara, ir ta knyga, ir jos rausvi plaukai, ir jos kojos, kojos, kojos..

Įdomu, kokią knygą ji skaito. Matau, kad storą, bet plonais viršeliais. Galbūt ji skaito Douglas Coupland „Gyvenimas po dievo“? Galbūt net jai labai patinka? Įsivaizduoju, kad galėtume kartu būti depresyvi pora: aš grįžtu iš darbo ir sakau „viskas, daugiau negaliu“, o ji, visą dieną praleidusi namuose, nes yra per jautri, jog galėtų dirbti, sako „aš irgi daugiau negaliu, visas šitas gyvenimas..“. Gyvenimas būtų tikrai puikus.

O gal ji skaito ką nors iš Murakamio? Nesvarbu, atleisčiau jai ir Murakamį. Net galėčiau sumeluoti, jog man jis irgi patinka. „Žinai, jis taip buitiškai ir jautriai rašo..“. Bullshit, bet užtat kokia mergina!

Išlipęs prie namų nueinu į parduotuvę ir nusiperku batoną ir skardinę giros.


%d bloggers like this: