Posts Tagged ‘Kasdien į karą’

Savaitgalis Vienam

2013/10/13

Nė nepastebėjau kaip ruduo atėjo į mūsų kiemą. Atrodo, jog vieną dieną pažvelgiau pro langą, ir visi medžiai jau buvo suliepsnoję. Dabar lapai byra ir byra, visas kiemas nuklotas jais.

*

Žiūrėjau filmą „The Way Way Back“ ir prisiminiau tą tokį amžiną pasimetimą, kai būdamas paauglys atsiduri prie merginų. Tūkstančius kartų planuotos ir repetuotos kalbos kaip mat dingsta iš galvos, ir tu stovi prakaituotais delnais prieš merginą, nežinodamas, ką čia būtų galima dabar pasakyti. Buvau itin tylus paauglys, vėliau pasikeičiau.

Ir dar kartą buvo toks nutikimas, kai vieną vasarą nuvažiavom su tėvu ir mama prie jūros. Nuėjom į pležą, įsitaisėm, ir tėvas su mama pradėjo vienas kitam rodyt į kažkur netoliese gulėjusią merginą, kuri buvo be liemenuko. Aš irgi pamačiau ją, ir taip užsižiūrėjau, kad net negirdėjau kaip tėvas juokdamasis liepia man nustot žiūrėt – tik kai suėmė už peties ir papurtė, atsikvošėjau ;) Tikra kančia yra paauglystėje mąstyti apie seksą, ypač kai paranojiškai pradedi įsivaizduoti, jog beveik visi aplink jau turėjo kažkokios patirties, o tu dar net nežinai, ką reiškia bučiuotis ir glamonėtis.

*

„Kad žinotumėt, kaip mane erzina tikrieji meno žmonės! Visuomet truputėlį iškilmingi ir liūdni, štai kas. Reikšmingi iki skausmo. Nuolat kažką laidojantys – pinigus, jaunystę, draugus. Amžinai svarstantys, kokią čia šįkart pozą užėmus. Kažką nuolat slepiantys, dažniausiai skurdą, dvasinį, aišku. <…> Amžinai godūs šlovės ir materijos – kūno, pinigų, kepurės su snapeliu!“ (Jurgis Kunčinas, „Kasdien į karą“)

*

Nesvarbu kaip leidžiu dienas – ramiai, linksmai, darbingai, kūrybingai -, bet vis tiek įkliūnu vienatvei. Šeštadienį bandžiau visaip bėgti nuo jos: tvarkiau kambarį, ploviau indus, pasikeičiau patalynę, džiausčiau skalbinius. Tačiau viskas perniek. Galiausiai liko paskutinė išeitis – nueiti į parduotuvę. Nuėjau, pavaikščiojau tarp žmonių, šio bei to nusipirkau. Grįžęs maniausi darantis skanių užkandžių prie filmo, bet pasirodė, kad tie užkandžiai nelabai skanūs išėjo – vieną visada viskas mažiau džiugina.

arctic monkeys fire and the thud

2012

2013/01/03

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas Apsėstieji, Charles Bukowski apsakymų rinkinys Paprastos beprotybės istorijos, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Jurgis Kunčinas “Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“

2012/11/26

Jurgis Kunčinas

“Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“

Puslapiai: 190

Išleido: „Alma Littera“

Metai: 1998 m.

Tiražas: ?

Dailininkas: Saulius Chlebinskas

Mane vis dar stebina tai, kiek Jurgis Kunčinas visko yra prirašęs per 1989-2002 metus. Ar buvo kitas toks produktyvus prozininkas kaip jis tuo metu? Tiesa, toje kūrybos gausybėje lengva ir paklysti. Iš esmės man patinka visa jo proza, bet šią vasarą bandžiau skaityti jo romaną „Kasdien į karą“, ir jis man visai nepatiko. Tada, pamenu, net išsigandau – kas bus, jeigu paaiškės, kad likusi Kunčino kūrybos dalis, kurios dar nesu įveikęs, man nepatiks?

„Kilnojamosios Röntgeno stotys“ išblaškė visą nerimą. Šiame romane Kunčinas toks, koks mums ir patinka – gražūs sakiniai, vienur kitur kaimiškas žodis (bet saikingai), XX a. septintojo dešimtmečio niūrastis maišoma su ironija. Mirtis ir gyvybė, meilė ir vienatvė. Bohemiško žmogaus bandymas išgyventi komunistinėje valstybėje. Turiniu romanas ganėtinai panašus į autorių išgarsinusį romaną „Tūla“, jeigu tik „Tūlos“ nelaikysime romanu apie meilę. Tiesa, šiame romane meilės yra užtektinai – nuobodžios, aistringos, kankinančios, praktiškos –, tačiau romanas vaizduoja daug daugiau daykų, nei tik vyro ir moters meilę. Tai yra istorija apie laiką ir žmones, visai kaip „Tūla“, tik čia meilės linija nėra tokia stipri. Kita vertus, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“ puikiai dera kartu su „Tūla“, nes, jeigu neklystu, abejose knygose aprašomas daugmaž tas pats laikas, tik „Tūloje“ pagrindinis veikėjas jau yra metęs studijas, o šiame romane – dar tik meta.

Iš romano norėčiau daug ką pacituoti, bet negaliu, nes romanas parašytas taip, jog iš jo išplėšus dalelę, ji nebebus nei ironiška, nei graži, nei gerai skambanti. Kūrinyje radau daug labai stiprių dygsnių, kurie buvo sudėti labai tinkamose vietose, kurie badė savo logika ir patirtimi, ir tai ne pirmas kartas, kai skaitydamas Kunčino kūrybą džiaugiuosi, jog jis savo jaunystę aprašė tik pasiekęs brandesnį amžių.

Romanas išverstas ir į vokiečių kalbą, jo viršelis atrodo taip.


%d bloggers like this: