Gėlės

Norėčiau, kad galėtume sėdėti šią akimirką mano virtuvėje ir kartu žiūrėti pro langą.

Dabar yra 18:53, kieme ant suoliuko sėdi dvi senutės, abi vilki raudonais megztukais. Vienos plaukai žili, kitos – rusvi. Prie jų artinasi pagyvenusi moteris, greičiausiai jų artimesnė arba tolimesnė kaimynė; ji vedasi šunį. Priėjusi palinksi galva, turbūt dabar jos sveikinasi. Priėjusioji neprisėda, lieka stovėti priešais dvi moteris; jos šuo sukinėjasi apie ją.

Mano dėmesį patraukia moteris, kuri pasirodo ant takelio. Ji stumia vaiko vežimėlį, vežimėlyje – krepšys su pirkiniais, o vaiką ji veda už rankos sau iš kairės. Vaiko rankoje – žaislinis kibirėlis. Kai moteris praeina, iš tos pačios pusės pasirodo vyras. Jis irgi veda vaiką sau iš kairės; vyro megztukas gelsvas, su horizontalia pilka linija ties krūtine. Perėjęs kiemą jis įeina į mano laiptinę.

Po to kurį laiką nebevyksta nieko, tik senutės kalba tarpusavyje.

Manau tau patiktų šitas ramus kiemas, šita ramybė už lango. Galėtume sėdėti sau čia ir lėtai gerti arbatą. Ir aš net nepasakyčiau nieko, kas būtų susiję su mano ilgesiu tau ir tuo stipriu susižavėjimu: visai nenoriu apkrauti tavęs nereikalingais dalykais. Manau, kad pamažu mokausi žavėtis gražiais dalykais, nuostabiomis akimirkomis, patirtomis su kitais žmonėmis, nenorėdamas pasilikti tų žmonių sau, nesistengdamas jų pririšti. Aišku, aš vis dar stipriai viliuosi, prisifantazuoju, įsikalbu sau malonius vaizdus iš galimos ateities, dėl kurių vėliau jaučiu dar stipresnį ilgesį. Bet pastaruoju metu visi tie įsikalbėjimai lengviau praeina, aš išmąstau logiškai, kad reikia džiaugtis gražiais dalykais ir negalvoti apie jų amžinybę, nes kitaip galima išsikraustyti iš proto.

Saulei leidžiantis vis žemiau, pasidarytume sojų troškinį, nes tu vegetarė, o aš nelabai moku ką nors vegetariško be sojų troškinio gaminti. Po to valgytume, išeitume pasivaikščioti. Nusivesčiau tave į senamiestį, parodyčiau namą, kuriame gyveno vieno lietuvių rašytojo personažas/reali meilė Tūla. Papasakočiau kaip norėjau ten nusivesti vieną merginą, kuri maždaug metus buvo mano Tūla – neįmanoma Tūla – ir pasakyčiau bala nematė, pasakyčiau, jog man negaila praliūdėto praėjusio rudens, man negaila iš dalies pragerto praėjusio rudens, nes aš esu laimingas dabar.

Tą naktį gulint šalia tavęs, kalbant apie menkniekius ir didelius dalykus, atsimerkiant ir užsimerkiant, žiūrint į tavo veidą, skęstantį kambario prieblandoje, pro langą girdint naktinės Varšuvos gatvių gausmą, aš pajutau suradęs tai, ko taip ilgai ieškojau. Tas jausmas, ta pilnatvė, tas malonus sumišimas, tas nenusakomas artumo jausmas – pagaliau patyriau visa tai, supratau, jog sugebu išjausti tai, kas taip sunkiai telpa į žodžius; o ir aš – aš vis dar tas pats aš, ir tai yra svarbiausias atradimas per pastaruosius dvejus metus.

Bet tu ne Tūla, ir aš nenoriu, kad būtum ja, todėl negalvoju ilgesingai apie tave. Man nereikia Tūlų, nereikia dar daugiau komplikuotų istorijų, kurios yra pilnos keisto susižavėjimo ir neišbrendamo ilgesio. Aš galiu savęs nebeteisti ir nebekankinti, neleisdamas sau būti laimingu, tarsi tokiu būdu galėčiau išpirkti savo vieną didelę klaidą.

Šaknis

Esu gimtajame mieste, namie. Paskutinės dvi dienos buvo sunkos emociškai: negalėjau liautis galvoti apie tave, o po to jaudinausi dėl tavo sveikatos. Bet šįryt nubudęs jaučiausi kur kas geriau. Pusryčiavau, žaidžiau su kate maudžiausi, ir visąlaik jaučiau ramybę, kažkokį keistą susitaikymą. Supratau, kad protingiau yra džiaugtis dėl to, kad po 3 metų patyriau stiprų artumą, negu kad liūdėti, jog tai truko taip trumpai ir neaišku, ar kada nors tai pasikartos su tuo pačiu žmogumi.

Lauke išvien lyja, apsiniaukę, bet tai man netrukdo. Namų aplinka gydo. Buvau nuėjęs pas močiutę, pasakojau apie kelionę. Vakare susitiksiu su sena drauge, kurios nemačiau jau gal 2 mėnesius.

Ką tik skambino kambariokas, pasakojo apie vakar vakarą. Pateko į dar vieną alkoholio-merginų istoriją, nieko naujo ;)  Jis dažnai įsivelia į tokias istorijas, ir nors mes šiuo požiūriu esam labai skirtingi, gyventi kartu mums sekasi gerai ;)

Gulėdamas ant sofos klausausi Coldplay (jie visada man asocijuojasi su lengva nuotaika), galvoju apie tave, galvoju be jokio ilgesio ar liūdesio, paprasčiausiai prisimenu kaip tu eini gatve, kaip perki transporto bilietus, tavo nagai violetiniai (violetinė – svajoklių spalva); regiu tave gulinčią ant šono – susikimbam už rankų – tavo pirštai mažyčiai, tavo rankos švelnios ir šiltos – visa ta prieblanda, ir ta šviesa – šviesa iš tavęs.

Esu laimingas, kad turėjau galimybę sutikti tave, esu laimingas ir džiaugiuosi – visai neegoistiškai, labai paprastai džiaugiuosi, kaip džiaugiasi žmonės, žiemą po kelių apsiniaukusių savaičių pagaliau vėl išvydę saulę.

Šypsausi. Bless you.

Juoda

Vakar Kasia parašė, kad ką tik grįžo iš gydytojo ir kad there’s a possibility that I have cancer.

Perskaitęs pasijutau taip, lyg staiga būčiau dideliu greičiu pradėjęs kristi žemyn į bedugnę. Po kelių minučių paskambinau buvusiai kaimynei-grupiokei, norėjau paklausti, ką man tokiu atveju reiktų parašyti, nes nesu susidūręs su tokiais dalykais anksčiau. Ji davė patarimų, aš išklausiau. Trumpą akimirką jaučiausi žinantis, ką parašyti, kaip paguosti, bet vos parašiau “I’m really sorry to hear that“, viskas tapo beprasmiška.

Šiaip ne taip parašiau paguodžiančią, bet optimistinę žinutę ir išsiunčiau ją. Eidamas namo gavau žinutę iš skvo, siūlė susitikt pakalbėt/alaus. Pagalvojau, kad bus gera mintis prablaškyti savo ilgesį/nerimą dėl Kasios sveikatos, tai sutikau susitikt. Kalbėdamas šypsojausi, nenorėjau pasakoti visko visko, kas dienos metu dėjosi mano galvoje, kas taip spaudė man krūtinę.

Kai ji išėjo, nuėjau miegoti. Prieš užmigdamas pasimeldžiau, paprašiau dievo saugot Kasią.

Šįryt prabudau vėl be nuotaikos. Važiuodamas į darbą nusipirkau Šiaurės Atėnus. Skaičiau sėdėdamas stotelėje, skaičiau važiuodamas. Per pietų pertrauką nusipirkau Julio Cortazar knygą “Žaidimas baigtas“. Tiek nupirktas laikraštis, tiek knyga reiškia, jog man visiškai šūdinai ir kad tuoj reiks dar daugiau knygų pirkt – ne tam, kad jas skaityčiau, o kad atitolinčiau niūrumą. (Iš tiesų aš nežinau ar kada nors knygų pirkimas tikrai atitolino liūdesį, bet kol kas tai yra vienintelis dalykas, kurį noriu daryti, kai man būna blogi periodai.)

Listopada

Šešių dienų nuotykiai baigėsi.

Pirmas keturias dienas buvo ežeras, miškai, laukiniai-naktiniai žaidimai, flirtas ir alkoholis. Pirmadienį grįžęs iš miškų nusimaudžiau, susidėjau daiktus ir su kita žmonių kompanija išvažiavau į Varšuvą. Varšuva – pilkumas, kebabai, daug mažų parduotuvėlių, šlamšto kioskai ir parduotuvės, 41 nemigo valanda (skaičiuojant nuo pirmadienio ryto iki ėjimo miegoti trečiadienio vėlyvą naktį), koncertas – vienu metu juokingas, bet šiaip tikrai epic!, o minia visiškai išprotėjus per Deftones; pabaigai – gulėjimas su Kasia vienoj lovoj ir ilgi pokalbiai apie mažus ir didelius dalykus, kol galiausiai staiga supratau patyręs itin didelį artumo ir bendrumo su kitu žmogumi jausmą – tokį stiprų, kokį esu patyręs tik du kartus gyvenime (abu kartai buvo seniai). Grįžimas namo buvo kaip niekad ilgesingas.

Dabar jaučiuosi kaip išsemtas indas.

Galvoju apie tave, galvoju – o taip norėčiau negalvot. Užsimerkęs matau tavo šviesius kambarius, baltą gražią patalynę ir kaip gulėdama šypsaisi akimis.

Ir atsitik tu man taip. Kita vertus, viskas yra labai logiška -> minčių galia + keista Jerzy Pilch įtaka + nuovargis + mano amžinas poreikis patirti stiprų artumo/bendrumo jausmą = nepakeliamas ilgesys. Ir net tas žinojimas, kad situacija yra kebli ir laimė yra neįmanoma, atrodo visiškai nepatikimas, iš piršto laužtas. Mano trintukas prieš jūsų tikrovę, rašė Bruno K. Oijer (galiu klysti dėl citatos tikslumo).

Bus dar viena istorija su neišsiųstais laiškais, pilnais šviesos ir grožio, vėliau – tamsios nuotaikos. (Dabar pagalvojau: kiek daug jausmų paverčiu dulkančiais rakandais arba šiukšlėmis; kita vertus, taip visada nutinka dėl nenorėjimo kvaršinti kitiems žmonėms galvų.) O gal šįkart bus kitokia istorija, būtų pats laikas žengti iš užburto rato ir sugrįžti į tą gerą žmogų, koks tik galiu geras žmogus būti.