Išvykstantys žmonės

Po to atėjo laikas ir Agnė išskrido pas tėvus į Norvegiją.

Tai įvyko pirmadienį paryčiais, ir išleidęs ją atsigėriau virtuvėj vandens, grįžau į miegamąjį ir toliau bandžiau užmigti. Bet užmigti sekėsi sunkiai, ir ne todėl, kad jos katinas Vincas nuolat trynėsi ir miegojo man prie kojų.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, manyje atsiranda skylė. Ir ta skylė tiesiog yra, nepaisant to, kad: a.) aš žinau, jog tas žmogus greitai grįš; b.) turiu ką veikti be to žmogaus. Šiuo atveju, Agnė grįš penktadienį, ir jau kitą dieną atvažiuos pas mane į Alytų. Šiuo atveju, aš turiu planų visiems vakarams iki pat savaitgalio, todėl Agnės išvykimo tarsi ir neturėčiau jausti.

Bet jaučiu. Ta skylė prasivėrė ir aš nieko negaliu padaryti.

Snūduriuodamas sulaukiau ryto, atsikėliau prieš 10 val. ir nuėjau į virtuvę.

Keista valgyti be Agnės, neįprasta, kad jos nėra kartu su manimi virtuvėje. Arba kai nueinu atgal į jos miegamąjį, ten jos nerandu lovoje, ir man stačiai nesuprantama kaip taip gali būti, kad Agnės nėra. Net kai žiūriu į jos knygas lentynose, o ji turi neblogų knygų, aš jaučiu, kad Agnės nėra šalia ir kad šitos knygos yra tiesiog knygos, jos visiškai tuščios, nepriklauso kitam žmogui.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, aš ir pats pasijuntu nebepriklausantis niekam. Nes to žmogaus nėra, o aš čia, vaikštau tarp šitų sienų, prižiūriu katiną ir katę, valgau, prausiuosi, veikiu kažką kito žmogaus erdvėje, bet to žmogaus čia nėra, ir aš jam nepriklausau.

Niekam nepriklausyti yra siaubingas, sunkiai pakeliamas jausmas. Man atrodo aš visą gyvenimą nieko labiau nenorėjau nei priklausyti kažkam, net jei tas priklausymas ir vestų į neigiamą rezultatą. Ir, paradoksalu, bet aš pastaruoju metu nieko kita nedariau tik atstūminėjau žmones, kad jiems nepriklausyčiau. Man atrodo, kad kartais visi nori tavęs, ir jie visi stengiasi tave savintis. Arba gal jie taip negalvoja, bet tu taip imi ir pasijunti – kad tave savinasi. Ir tada kyla stiprus noras neleisti, kad tave savintųsi, kad tu kažkam atitektum.

Kaskart, kai susimąstau apie savo santykį su Agne, aš nežinau, kodėl nesipriešinau jai, kodėl nevaidinau vienišo ir tuo patenkinto, kodėl jos neatstumiu ir iki šiol esu atviresnis nei su kitomis merginomis (kartais tai gąsdina).

Pavalgęs, nusiprausęs, pribėręs maisto ir padėjęs vandens katinukams, išėjau į darbą ir dirbau. Po darbo ėjau į biblioteką, pasiėmiau krūvą knygų (Vonnegut, Loe, Transtromer, J-P. Toussaint), grįžęs namo valgiau ir skaičiau, dar trumpai snaudžiau. Prižadino žinutės telefone – Kęstas siūlė susitikti. Sutarėm susitikti, bet vėliau planus koregavo buvęs radijo direktorius, kuris sakė galintis susitikti dėl darbinių reikalų vakare, todėl atšaukiau susitikimą su Kęstu; bet po to buvęs direktorius atšaukė susitikimą, tai likau ir be darbinių reikalų, ir be Kęsto. Taigi išėjau pas Agnę į butą, kad išmesčiau katinukų šūdukus iš kraiko dėžės, įberčiau jiems valgyt, pakeisčiau vandenį ir dar paglostyčiau juos. Papasakosiu daugiau apie katinukus.

Pirmasis yra Vincas, jis visas juodas, vadinu jį padlyza, nes kai tik einu, visą laiką man į kojas glaustosi, visur mane seka (kartu prausiamės, siusiojam) ir nuolatos reikalauja dėmesio. Kita katė yra Gema (ar tai jos tikras vardas?), ji visada atsiskyrusi, Agnės mama sako, kad jai greičiausiai depresija; dar ji šiek tiek žvaira, ar bent taip aš manau. Bet man, aišku, labiau patinka Gema, nes ji nerodo tiek prieraišumo, tačiau kaskart, kai pradedu ją kasyti ar glostyti, ji pradeda tuo mėgautis ir ima murkti bei vartytis. Dar ji naktimis visada iš koridoriaus atneša į miegamąjį mano kojines ir padeda jas prie lovos.

Aš nežinau, ar jos supranta, kad Agnės nėra, kad ji išskridus, bet grįš. Man atrodo, kad turėtų suprasti. Pagal tylą bute, iš to kaip krenta šviesa ir iš mano per ilgų paglostymų. Norėčiau, kad jos nesijaudintų, valgytų, svajotų apie žuveles ir kakotų, nes dabar, kai atėjau, tai buvo nešikusios visą dieną, ir aš susimąsčiau ar kartais ne dėl sielvarto ar liūdesio.

Ir tik eidamas namo susimąsčiau – o kada aš paskutinį kartą taip tyrai liūdėjau išvykusio žmogaus? Ir ką šitas liūdesys reiškia?

Rugpjūtis (2)

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

K.

2013.11.09

Sapne važiavau su K. į Saulėtekį ten turėjo vykti paskaitos greitasis autobusas kažkodėl pasuko į Antakalnio žiedą jis vis važiavo ratu važiavo ir važiavo mes nieko nesupratom o po to autobusas ėmė ir nuvažiavo link centro mes išlipom ir norėjom pereiti Žaliąjį tiltą bet praėjimas buvo apgriuvęs reikėjo įbristi į upę kad pasiektum tokią betoninę pakylą ant kurios žmonės užlipdavo ir tada jau pereidavo upę mes įbridom į upę srovė ėmė nešti K. sugavau jos ranką ir ištraukiau tada prisėdom abu ant kranto.

Po to mes ėjom iki Mindaugo tilto ten įsėdom į troleibusą ir vėl važiavom į Saulėtekį supratom kad vėluojam į kažkokį svarbų seminarą troleibusas sugedo ties Antakalnio žiedu jo durys neatsidarė visi buvom įkalinti troleibuse ir K. pradėjo juoktis

ji sako: aš tiek daug ruošiausi šiam seminarui o dabar va kaip viskas išėjo

*

2013.11.12

Sapne ėjau kažkokiu senu ilgu koridoriumi jo gale matėsi šviesa prie jos artėdamas supratau kad einu centrinių VU rūmų koridoriumi kai pasiekiau duris ir jas atidariau pamačiau kiemą lauke lijo kažkur toliau stovėjo žmonės priėjau prie jų ir pamačiau kad jie perka girą atsistojau į eilę o tada išvydau klasioką pasisveikinom paklausėm kaip sekasi o tada išvydau K. ji irgi atsistojo į eilę prie giros ir aš pamačiau kaip klasiokas į ją žiūri ir man sukilo nerimas žinau aš tą klasioką greitas prie mergų.

Kai nusipirkau giros palaukiau K. ir mes nuėjom atgal į koridorių aš jai rodžiau paveikslus mane kažkas pašaukė aš nusisukau į kitą pusę o kai atsisukau K. jau nebebuvo tik maža raina katytė prie mano kojų aš pakėliau ją ir pridėjau prie krūtinės tada pradėjau eiti į šviesą koridoriaus gale o kol ėjau katė bandė visaip įsitaisyti ant mano krūtinės ji vis sukosi ir sukosi krapštė letenėlėmis kartais įdrėksdavo odą ir niekaip atrodė negalėjo surasti sau tinkamos pozos ir vis žiūrėjo man į akis o aš žiūrėjau jai į akis ir man darėsi vis šilčiau ir šilčiau nuo to jos malimosi ir taip ramu buvo norėjau kad tai tęstųsi kuo ilgiau o kai mes priėjom duris koridoriaus gale iš kur sklido šviesa aš pastebėjau kad katytė nurimo jau gulėjo susirangiusi užmerkusi akis ir tyliai murkė aš žiūrėjau į ją ir buvau laimingas.

(Niekad nesu sapnavęs, kad žmogus persikūnytų į gyvūną.)

Katės Išmintis

Sapne aš ėjau kaime vedžiojau savo katę iš priekio atėjo maža mergaitė su mama mergaitė norėjo glostyti mano katę aš šiek tiek bijojau kad katė netrenktų jai į  veidą ar kitaip neužpultų mergaitė pradėjo glostyti katę katė pradėjo šypsotis mergaitė irgi o po kiek laiko

katė sako mergaitei: eik slėptis ir tylėk

Šaknis

Esu gimtajame mieste, namie. Paskutinės dvi dienos buvo sunkos emociškai: negalėjau liautis galvoti apie tave, o po to jaudinausi dėl tavo sveikatos. Bet šįryt nubudęs jaučiausi kur kas geriau. Pusryčiavau, žaidžiau su kate maudžiausi, ir visąlaik jaučiau ramybę, kažkokį keistą susitaikymą. Supratau, kad protingiau yra džiaugtis dėl to, kad po 3 metų patyriau stiprų artumą, negu kad liūdėti, jog tai truko taip trumpai ir neaišku, ar kada nors tai pasikartos su tuo pačiu žmogumi.

Lauke išvien lyja, apsiniaukę, bet tai man netrukdo. Namų aplinka gydo. Buvau nuėjęs pas močiutę, pasakojau apie kelionę. Vakare susitiksiu su sena drauge, kurios nemačiau jau gal 2 mėnesius.

Ką tik skambino kambariokas, pasakojo apie vakar vakarą. Pateko į dar vieną alkoholio-merginų istoriją, nieko naujo ;)  Jis dažnai įsivelia į tokias istorijas, ir nors mes šiuo požiūriu esam labai skirtingi, gyventi kartu mums sekasi gerai ;)

Gulėdamas ant sofos klausausi Coldplay (jie visada man asocijuojasi su lengva nuotaika), galvoju apie tave, galvoju be jokio ilgesio ar liūdesio, paprasčiausiai prisimenu kaip tu eini gatve, kaip perki transporto bilietus, tavo nagai violetiniai (violetinė – svajoklių spalva); regiu tave gulinčią ant šono – susikimbam už rankų – tavo pirštai mažyčiai, tavo rankos švelnios ir šiltos – visa ta prieblanda, ir ta šviesa – šviesa iš tavęs.

Esu laimingas, kad turėjau galimybę sutikti tave, esu laimingas ir džiaugiuosi – visai neegoistiškai, labai paprastai džiaugiuosi, kaip džiaugiasi žmonės, žiemą po kelių apsiniaukusių savaičių pagaliau vėl išvydę saulę.

Šypsausi. Bless you.

Tigre Tigre

Kad bus bėdos, jeigu mamai gimtadienio proga padovanosiu kačiuką, buvo aišku jau anksčiau. Kad supyks mama, labai supyks ir po to pjaus mane, irgi buvo numatyta. Bet mintis apie tai, jog vėliau mama supras kačiuko teikiamus privalumus, o ir man bus labai faina gyvesnius namus, buvo tokia stipri, kad vis tiek kačiuką mamai padovanojau.

Mama beveik apsiverkė, pamačiusi kačiuką. Sakė padariau jai didžiausią zapadlo gimtadienio dienos proga. Tai manęs per daug nenustebino, nes, šiaip ar taip, mamos gimtadienių metu aš visada daugiau ar mažiau lieku nuvylęs mamą, nes nepasveikinu jos taip, kaip ji norėtų. O kad sveikinčiau ją taip, kad jai patiktų, tai turėčiau būti kitokiu žmogumi, pvz. jos bendadarbės Aldonos sūnumi ar pan. teigiamu vyrišku veikėju. O aš tik Povilas, ir man nesinori mamos sveikinti kokiais nors žodžiais iš interneto, todėl aš visada viską ramiai padarau; ir jau nustojau žadėti būti geresnis ar stengtis būti geresniu, nes mama įsivaizduoja mane visai kitokį, nei aš esu.

Kitą dieną atėjo svečiai, kačiukas visiems patiko. Rašau „kačiukas“, bet iš tiesų tai yra katytė. Raina, maža maža tokia. Žmonės, dovanoję kačiuką, sakė, kad jam du mėnesiai, bet visi tuo netikėjo. Kačiukas dar tik pieną laką, nevalgo nei šlapio, nei sauso maisto. Ir dar tik sysiū daro, nieko daugiau. Ir sysiū padarė (kol buvau namuose) 8 kartus savo kraike ir 2 kartus ne kraike – kol kas statistika nuteikia optimistiškai.

Sekmadienį mama su kačiuku praleido daug laiko, buvo atsileidusi, nepriekaištavo man, bet visgi bijojo, jog kačiukas gali nugremžti baldus ar sudraskyti užuolaidas.

Abi naktis kačiukas miegojo mano lovoj. Pirmąją naktį, kai pasiklojau lovą, atėjo nuo pliušinio šuns, ant kurio miegojo, prie mano pagalvės, padėjo savo galvą ant jos ir miegojo toliau. Po to naktį prabudo ir susirangė man prie kaklo, jo ūsai kuteno, taigi aš ilgai neužmigau. Ir šiaip miegojau blogai, nes vis buvo įdomu, ar kačiukas miega, ar jis neužspaustas ir pan. Kitą naktį miegojau daug geriau, nors kačiukas miegojo mano dešinėj pažasty, o po to kairėj. Abi naktis jis prabudo po kartą, tada su juo žaidžiau: kutenau jam pilvą, o jis murkė ir gaudė mano pirštus, kandžiojo juos. Tada jis šiek tiek pavargdavo ir vėl užmigdavo.

Mama visą laiką prašė, kad sugalvočiau kačiukui vardą. Man norėjosi kokio nors nebanalaus, nes visokie Micė, Rainius ir t.t. yra neįdomu. Kai gyvenau su viena drauge ir įsigijom katę, draugė jai sugalvojo vardą Liuka, ir aš visada didžiavausi, kad turim katę su tokiu geru vardu, todėl ir dabar norėjau kažko gero. Pirmiausia man susišvietė, jog katė turi būti Ūla (ir tai nebūtinai yra nuoroda yra Jurgio Kunčino romaną „Tūla“), bet mama iškart užvetavo šį vardą. Tada man pasirodė, jog ji galėtų būti Tigrė, ir aš ją šaukčiau Tigre Tigre (nes kažkur nugirdau tiger tiger, ir man iš galvos dar dabar neiškrenta tie žodžiai). Po to pagalvojau ir apie Vytės variantą, bet mamai irgi nepatiko, sakė nebus įmanoma pašaukti mažybine forma.

Kai mama maudėsi, intensyviai galvojo vardus. Išėjusi iš vonios ji pateikė tris variantus: Luka, Vika ir Tina. Sutikau su Luka, ir pagalvojau: P. Šklėriaus gyvenimas yra absurdiškai logiškas. Dabar katės vardas primins buvusią katę ir buvusią simpatiją. Bet vėliau vadinau katę vardu ir nė karto man galvoj nesušmėžavo jokie prisiminimai nei apie anksčiau turėtą katę, nei apie buvusią simpatiją, todėl galbūt aš tik per daug išsigandau iš pradžių. Tiesa, kai mama negirdėdavo, katę vadinau Tigre Luka, nes man patinka dvigubi vardai.