Posts Tagged ‘Kaunas’

Sapnas 2017.04.23

2017/04/23

Sapnavau, kad važiuoju pas R. į Kauną, ten mes susitinkam ir kažkur einame valgyti, apie kažką kalbamės. Po to man staiga prireikia grįžti, traukinys sustoja Vilniuje, Konstitucijos prospekte, bet ten, kur dabar išaugę dangoraižiai, vien sodybos ir privatūs namai. Einam ten su Saulium, Kęsto broliu, jis tempia kažkokį vežimą, mes bandom surasti greitesnį kelią iki mano namų, bet pasiklystam. Iš kažkur atsiranda automobilis, mes važiuojam, bet nepravažiuojam pro kiemus, visur akligatviai arba kelio ženklai, draudžiantys važiuoti, taigi paliekam automobilį ir einam pėsti toliau, o aš labai skubu namo, nes manęs ten laukia R.

Kai pagaliau grįžtu į butą, randu R. namie, ji atrodo labai rimta, kalbasi su mano motina. Nežinau, kodėl mano motina yra mano bute, man norisi, kad jos nesusipyktų, aš išeinu į kitą kambarį ir įsijungiu televizorių, staiga suprantu, kad esu ne Vilniuje, o namuose Alytuje. Po kurio laiko ateina R. ir atsisėda ant manęs, ji visa nuoga ir šilta, aš liečiu jos krūtis, šlaunis, užpakalį, liečiu jos makštį su gaktiplaukiais, liečiu, bet jos neglamonėju, liečiu ir nežiūriu į jos nuogą kūną, žiūriu jai į veidą; mes apie kažką kalbamės, po to ji užsinori atsigerti. Nuėjęs į virtuvę ieškau jai puodelio ar stiklinės, bet visi tokie negražūs, nenoriu, kad ji gertų iš negražaus, galiausiai surandu įdomią spalvotą stiklinę ir prileidžiu į ją vandens, paduoda jai, ji geria, dabar R. jau apsivilkusi chalatą, aš noriu, kad ji vėl būtų nuoga.

***

Nepamenu, kad būčiau kada nors taip sapnavęs R., jei išvis ją kada nors esu sapnavęs. Bet suprantu, kodėl ją sapnavau – tai dėl neseniai sulaukto komentaro apie žmones, kuriems mes būname nepasiruošę. Kai susipažinau su R., buvau jai visiškai nepasiruošęs. Ir net keista, kad tas nepasiruošimas iki šiol mane gėdina. O kas visai ne keista, tai kad R. taip giliai strigo, jog vėliau metus praleidau bandydamas užglaistyti savo nebrandą su kitu žmogumi.

Liepos 26, +34°C

2016/08/05

Antradienį vyko skaitymai Kaune.

Labai norėjau nuvykti anksčiau, kad galėčiau pasivaikščioti su Renata, tačiau darbe viskas susiklostė visai ne taip, kaip planavau. Maža to, pavėlavau į traukinį, o autobusu trenktis į Kauną visai nesinorėjo.

Laiką, likusį iki kito traukinio, leidžiu stoties „Čili picerijoje“. Tai yra nemaloni vieta, tačiau būtent dėl to ją ir renkuosi – vieta su savo nuotaika, istorija. Sėdėdamas čia prisimenu, kad pirmą kartą čia atsidūriau 2007 metais: buvo pavasaris, atvažiavo Tadas iš Alytaus, prieš koncertą jis norėjo pavalgyti, pasiūlė užsukti čia, tai ir užsukom; pamenu net kokią picą tą kartą valgė.

Sriuba yra ok, pica neskani. Iš tiesų picos visai nenorėjau, galvojau apie salotas – kaip čia taip išėjo tada, kad užsisakiau picą?

Išgeriu vieną alaus, galvodamas apie tai kaipgi teks skaityti kūrybą būnant visiškai blaiviu. Niekad nesu to daręs blaivus.

Traukinio vagone verkia ir klykauja maži vaikai. Noriu pasiklausyti muzikos, kad negirdėčiau triukšmo, tačiau apsižiūriu, kad ausines palikau namie arba darbe. Tiek to, galvoju; toliau skaitau National Geography žurnalą.

Traukinių stotyje mane pasitinka Paulius su Kotryna ir jų sūnus. Termometras vis dar nežada nieko gera – rodo +34 laipsnius lauke.

Stotyje įsikūrusioje nedidelėje parduotuvėje perkam vandens. Nesuprantu, kodėl ten dirba du žmonės – vienas padeda tau paimti prekę, kitas įmuša ją į kasą, vienas paima tavo pinigus, kitas paduoda grąžą ir čekį. Kita vertus, jie labai malonūs – apsipirkęs palinkiu jiems geros dienos.

Kauno menininkų namai – jauki erdvė. Džiaugiuosi, kad skaitymai vyks viduje, o ne lauke. Mus pasitinka vietos vadovė/darbuotojai – visi pagyvenę, tikrai per 40 metų. Nemoku su tokiais žmonėmis bendrauti, man visada atrodo, kad esu vaikas prieš pagyvenusius žmones, kad ir kiek man metų bebūtų: mes neturime bendrų patirčių, jie visko daugiau matę už mane, mūsų iliuzijos apie pasaulį skiriasi.

Pirmąkart pagalvoju, kad noriu, jog greičiau viskas baigtųsi ir aš galėčiau iš čia išvažiuoti.

Tampa nejauku, kai pamatau, kad pirmieji žiūrovai/klausytojai yra irgi pagyvenusios moterys; kai kurios atsineša gėlių. Bet vėliau, pamažu renkantis žmonėms, atsiranda ir jaunesnių žmonių. Dar lengviau pasidaro, kai pamatau ateinančią Mariją ir Renatą, vėliau prisijungia klasiokė su vyru ir draugė iš Alytaus kompanijos.

Prieš skaitymus dar spėju susipažinti su rašytoja Sandra Bernotaite.

Sėdėdamas šalia Renatos klausau kaip groja grupė Islandijos plento moterys ir savo kūrybą skaito Paulius. Tada ateina eilė man, užlipu. Dreba rankos, kojos, balsas – iš esmės tas pats būna, kai esu išgėręs porą alaus, reiškia skaityti blaivia galva ar išgėrus nėra skirtumo.

Sakau tą neva linksmą įžangą. Pradedu skaityti. Galvoju, kad baigęs iškart parašysiu Rūtai, gal ji yra nesuplanavusi vakaro, gal ji norės ir galės susitikti, kai grįšiu. Burna džiūsta, palikau savo vandenį kažkur prie laiptų – man nesmagu dabar eiti jo pasiimti. Girdžiu, kad pagyvenęs garsistas juokiasi iš eilėraščio apie pirmąją merginą, tai suteikia pasitikėjimo. Įpusėju, pats pradedu girdėti save – man atrodo, kad mano balsas labai ramus. Nepaisant to, norisi greičiau viską baigti, norisi ramiai parūkyti. Delnai visiškai suprakaitavę. Nežinau, kur dėti rankas. Neiškenčiu, po dar kelių eilėraščių atsitraukiu, einu pasiimti butelio su vandeniu, godžiai atsigeriu, atsiprašau visų. Tada varau toliau; „Auksaburnį“ praleidžiu – šito teksto svoris vis dar auga, šiandien visai nesinori jo skaityti, nesinori apie jį galvoti, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Baigiu, padėkoju susirinkusiems, nulipu nuo scenos, dabar eilė grupei ir Pauliaus baigiamajam. Jaučiu, kad esu visas šlapias, norisi kažkur nusiplauti rankas. Po kurio laiko išeinu į lauką, rūkau, ateina S.B., kalbamės vėl, aš tik noriu ramybės, galvoju, man norisi greičiau išvažiuoti, nors turiu pripažinti, kad skaitymai man patiko; mane pagauna klasiokė su vyru ir draugė su Marija, kalbamės, tada matau Renatą, atsiprašau draugių, Renata apkabina, klausiu ar ji bent juokėsi kartą, sakė juokėsi, sakau tada gerai, ji padovanoja man juodą šokoladą, jau dingę visos mintys apie pasivaikščiojimą su Renata, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Atsisveikinu su Pauliumi ir vietos žmonėmis, padėkojam už priėmimą, kodėl jie mus trukdo, kodėl tiek daug kalbina, siūlo kartu rašyti projektus rudenį, man trūks plyš reikia greičiau į Vilnių; pagaliau paleido, padėkoju Pauliui už viską, pasakau, kad, deja, negaliu vykti pas juos valgyti šašlykų ir nepersigalvojau dėl nakvynės; aš jau klasiokės automobilyje, mane jie veža iki autobusų stoties, įvyksta bandymas per 7 minutes papasakoti apie savo gyvenimą nuo tada, kai nesimatėm – lengviausia kalbėti apie romaną; aš jau gatvėj, visur tas tvankus oras, nusiperku bilietą į autobusą, iki išvykimo liko 15 minučių, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad jau ilgą laiką nebuvau tualete, bet kažkaip ir nenoriu, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad Kaunas kaip simbolis mano gyvenime primena tik ašaras ir širdgėlą, nieko daugiau, man taip norisi greičiau grįžti į Vilnių.

Autobuse įsitaisau, skaitau kažkokį Kauno kultūros nemokamą leidinį, jo dizainas visai įdomus, bet tik tiek; sutariam su Rūta kada ir kur susitiksim; kelionei įpusėjus neturiu nei kaip klausytis muzikos, nei ko skaityti; norėčiau pakišti galvą po šalta vandens srove, norėčiau visas nusiprausti, po to ramiai parūkyti; aš per daug rūkau, galvoju.

Pagaliau išlipu Vilniuje. Stotyje užsuku į tualetą, jo valytojas įtartinai stebi kaip tvarkausi prieš veidrodį; sėdu į taksi nuo stoties žiedo – aš jau vietoje, net keliomis minutėmis anksčiau, nei planavau. Rūta nusileidžia, labas / labas, apsikabinam ir einam į barą, pasakoju kaip sekėsi Kaune.

Dabar aš ramus.

Virš mūsų galvų skleidžiasi vakaras.

***

Kitą dieną galvoju – Kaune buvo visai gerai.

Kvietimas

2016/07/25

Paulius Norvila Povilas Šklėrius

Liepos 26 d., antradienį, Kaune, Kauno menininkų namuose, su kolega Paulium Norvila skaitysim savo kūrybą. Be mūsų dar gros grupė Islandijos plento moterys. Užsukit, varysiu juodai.

Renginys facebook’e.

Nuotrauka – Kotryna Norvilienė.

Man atrodo tuoj nukentėsi / sapnas 2016.01.25

2016/01/29

Sapne užėjau į kažkokį klubą ar barą ten beveik nebuvo žmonių tik trys marozai sėdėjo prie vieno stalo kai nuėjau į tualetą pastebėjau kad vienas marozas nusekė paskui mane supratau kad kažkas čia bus dabar tualete uždariau duris ir atsistojau į kampą tarp sienos ir durų ir kai marozas įsiveržė iškart sutriko nes nematė manęs tada aš pasakiau jam labas ir jis išsigando mačiau tai

jis sako: kažkoks tu čia ne vietinis man atrodo tuoj nukentėsi

sakau jam: taip tik tau atrodo

ir jis tada puola ant manęs o aš pasitraukiu žinau kad esu silpnesnis už jį bet vikresnis todėl ir toliau stengiuosi išvengti muštynių su juo o jis mane puldamas eikvoja jėgas pamažu silpsta ir galiausiai išvis nusivaro nuo kojų tada prieinu prie jo

sakau jam: na va nenukentėjau

tada ištraukiu iš kišenės jo piniginę išimu asmens tapatybės kortelę pridedu jam prie veido ir nufotografuoju

sakau jam: paplatinsiu internete ir dar parašysiu kas būna kai tokie gaidžiukai bando užpulti kitus žmones

išėjęs iš tualeto matau du jo nustebusius draugelius bet jie man nieko nedaro leidžia išeiti iš baro ir išėjęs pasijuntu labai šauniai.

– – –

Tą dieną buvau Kaune, todėl turbūt ir sapnavau konfliktinę situaciją. O tai, kad sapne buvau labai vikrus – „Raganiaus“ įtaka ;)

O tu norėtum sukurti šeimą?

2015/11/24

Vaikščiodamas su R. Kaune galvoju kaip šiandien mes nederam – aš labai nerimtas, linksmas, o ji pasakoja vis kažkokias keistas, niūrias istorijas. Kurį laiką man pavyksta ignoruoti jos nuotaiką, ir vėliau, kai nueinam pavalgyti ir aš jau galvoju, kad man galutinai pavyko atstumti jos skleidžiamą nuotaiką, ji paklausia:

– O tu norėtum sukurti šeimą?

Ir su šiuo klausimu griūva mano visos sienos. Atsakymas labai paprastas, toks kaip visada: taip, norėčiau šeimos. Bet šis atsakymas iškelia klausimų. O ką aš darau, kad sukurčiau šeimą? Ar aš esu toks, kuris tinka šeimyniniam gyvenimui?

Žinoma, šeima tai ne toks dalykas kaip koks kompiuterinis žaidimas, kuriame jei nori kažką pasiekti, tai turi nugalėti bosą, išgelbėti princesę ar pan. Man atrodo, yra užtektinai žmonių, kurie kaip ir aš laiko šeimą vertybe ir nori ją sukurti, tačiau tiesiog neranda tam tinkamo žmogaus. Ne nuo tavęs vieno priklauso ar tau pavyks sukurti šeimą ir ar ji bus darni. R. teisingai sako – čia panašiai kaip ir su nenorėjimu būti vienam: tu gali pradėti išvien kažkur eiti, bet nėra vietos, kur nuėjus tau kažkokiu būdu padidėja šansai sutikti žmogų, kuris tau patiks. (Čia, aišku, būtų galima ginčytis ir teigti, kad jei, pvz., domiesi kultūra, tai nuėjus į galeriją išauga šansai sutikti tinkamą žmogų, bet kas paneigs, jog tuo metu net keli tinkami žmonės neapsipirkinėja Kalvarijų turguje?)

Bet nepaisant to, man rodosi, kad šeimos sukūrimas ar nesukūrimas stipriai priklauso nuo to, ką tu veiki, t.y. kokius veiksmus atlieki, ką išmoksti gyvenime, kokios patirties turi. Net paauglystėj daugiau dėmesio visada susilaukia tie, kas turi daugiau patirties – moka kalbinti merginas, žino kaip bučiuotis ir pan. Skamba juokingai, bet tai yra visiška tiesa. Patirties svarba su amžiumi vis didėja – galima tai ignoruoti ir apie tai visai negalvoti, nesureikšminti, tačiau pasitaiko akimirkų, kai tau tenka bendrauti su žmonėmis, su kuriais tavęs nesieja tam tikra svarbi bendra patirtis: jie nežino, ką reiškia netekti artimojo, ką reiškia būti paliktam ir pačiam palikti kitą, nesupranta, kad yra tam tikros atsakomybės, kurias tu prisiimi ir kurių turi laikytis ir t.t. Tai nebūtinai yra susiję su amžiaus skirtumu, nes būna žmonių ir iš tavo kartos, su kuriais tavęs niekas nesieja, ir tai yra normalu.

Problemos prasideda tada, kai sutikęs patrauklų žmogų tu supranti, kad jūsų nesieja nei panaši patirtis, nei panašus požiūris į gyvenimą. Galima bandyti tai ignoruoti, ir kai kuriems žmonėms galbūt tai puikiai pavyksta, jei jie tiksliai žino, ko nori iš tokių santykių, tačiau vargu ar tokie santykiai gali būti pilnaverčiai. Žmonės savo suderinamumą pajunta intuityviai, bent jau aš taip manau, jog evoliucija yra išmokiusi mus ganėtinai greitai įvertinti tiek išvaizdos, tiek žmogaus būdo patrauklumą.

O didysis nesmagumas atsiranda tada, kai tu suvoki, kad tam tikros patirties stygius tau trukdo. Būtų paprasta, jei žmonių santykiai būtų toks aiškus dalykas kaip blynų kepimas – bet kas galėtų išmokti. Tačiau žmonių santykiai yra dviejų žmonių reikalas ir vienas pats neišmoksi nei bučiuotis, nei mylėtis, o apie konfliktinių situacijų sprendimą ar gyvenimo kartu subtilybes net neverta kalbėti. Štai todėl išsiskyrusios moterys ir džiaugiasi, kad buvo ištekėjusios – santuoka yra svarbi moters gyvenimo patirties dalis, ir ištekėjusi, bet išsiskyrusi moteris visada turės pirmenybę prieš niekad neištekėjusią. Nes taip jau veikia mūsų mąstymas – mes nenorim nepatyrusių žmonių. Ar išsiskyręs vyras turi pirmenybę prieš nevedusį – nežinia, galima įvairiai mąstyti, tačiau apie abejus moterys galvoja taip: kažkas su jais negerai, jei a.) niekad nevedė; b.) jau išsiskyrė. Šioje teksto vietoje aš šypsausi ;)

Mano mąstymas veikia labai negerai (ir visgi logiškai), nes kai susipažįstu su mergina, aš bandau įvertinti mūsų abiejų patirtis ir požiūrius. Jei tos merginos patirtis didesnė nei mano, mano smegenys man sako „nieko čia nebus, ji toliau pažengus“. Ir aš net neabejoju šiuo sprendimu, priimu kaip patį teisingiausią, ir tiek. Jei merginos požiūris tam tikrais klausimais itin skiriasi nuo manojo, smegenys irgi sako „nieko čia nebus, jūs nederat svarbiais klausimais“. Ir aš irgi neabejoju šiuo sprendimu.

Didžioji tragedija yra ta, kad aš nurašau galimybę, jog aš kaip asmenybė galiu augti kartu su žmogumi, su kuriuo pradėsiu būti kartu, ir kad būnant kartu mūsų požiūriai į svarbiausius klausimus gali apsišlifuoti, kad mes galime surasti kompromisą, ir ne vieną, o tiek, kiek reiks. Ir tai, jei aš kažko nemoku šiandien, dar nereiškia, jog to nesugebėsiu išmokti ateityje (pvz. mokėti pyktis – su manimi neįmanoma pyktis: visos merginos, kurios bandė tai daryti, patirdavo fiasko).

Nežinau kaip pakeisti savo logišką, bet visgi klaidingą mąstymą, kuris mane, kaip pastebiu, veda tik į gilesnę atskirtį nuo gyvenimo partnerės suradimą. Gal reiktų tiesiog užsirašyti ant lapo, kad: a.) viskas neturi būti taip, kaip tau atrodo; b.) žmogus gali būti pilnai laimingas su kitu žmogumi; c.) tu gali tobulėti; ir pan.

Su R. atsisveikinom, o mano galva ir toliau buvo pilna minčių. Ėjau apie viską galvodamas, jausdamasis neramiai, po to pastebėjau, kad jei taip neskubėdamas eisiu, tai pavėluosiu į traukinį, taigi teko pabėgėti, kad spėčiau į traukinių stotį laiku. Įlipau į vagoną likus minutei iki traukinio išvykimo. Apsidairęs pastebėjau, jog visur pilna žmonių, todėl atsisėdau šalia vagono durų: ten yra šešios vietos, galima pastatyti dviračius. Priešais mane sėdėjo mergina su dideliu kelioniniu lagaminu, o po to atėjo pensinio amžiaus pora.

Jie visąlaik kalbėjo: kodėl juos išvijo iš antro aukšto, jų net nepaklausė ar jie norėtų pirkti pirmos klasės bilietą, tik pamanyk – iškart nurašo pensininkus, taigi mes turim pinigų, pati žinai, aišku, kad turim, koks nekultūringumas, mato seną žmogų ir galvoja, kad jis taupo pinigus, gal mums reiktų išvažiuot pailsėt į užsienį, ką manai, jau buvom neseniai, geriau dar palaukim, gal ir teisingai sakai, vakar skaičiau laikrašty apie tuos imigrantus, oi nepradėk geriau apie juos, aš tai jų laukiu, aš tai nežinau, būtų įdomiau mieste, nemanai, vakar žinok tokį sapną sapnavau, ar tau dar skauda koją, šiandien kiek labiau nei vakar, kai grįšim, patepsiu tuo nauju tepalu, gerai, nes šiandien tikrai nekaip…

Mane žavėjo, kad visos kelionės metu jie nenustojo kalbėti. Gal tai ir įrodo poros darnumą? Nes jei du žmonės gali net ir būdami seni daug kalbėtis, reiškia jie vienas kito nevargina?

Paradinė pusė

2015/11/02

Dabar kartais jaučiuosi kaip turistas Vilniuje. Einu kažkur neskubėdamas, dairausi į pastatus, į žmones, parduotuvių vitrinas, einu ir grožiuosi kaip gražiai saulė nušviečia Gedimino prospektą. Manęs niekas nelaukia, aš niekur nevėluoju, telefonas neskamba – viskas taip ramu ir šviesu.

Aš laimingas jau dvi savaites. Nubundu žvalus, geros nuotaikos, o miegoti einu visiškai ramus.

Pakeisti darbą man reiškia kur kas daugiau nei pakeisti darbo vietą, kolegas, darbo užmokestį. Aš dabar jaučiuosi gavęs tai, ko niekad nesitikėjau gauti iš darbo – laisvę.

Ir kai pietauju vienas centre, galvoju su kuo norėčiau susitikti, nes paskutiniu metu, kai jaučiausi viskuo nusivylęs, sugebėjau atitolti nuo žmonių, nes nenorėjau jiems rodytis toks be nuotaikos.

– – –

Trečiadienį sėdu į traukinį, vykstantį į Kauną. Diena saulėta, visas vagonas nutviekstas saulės šviesos. Sprendžiu kryžiažodį, po to skaitau kažkokį ant sėdynės rastą žurnalą, netikėtai užsnūstu.

Išlipęs einu link Laisvės alėjos, ten susitinku su R. Eilinį kartą neatpažįstu jos, kai pamatau. Šiandien ji atrodo labai paprastai, paprasčiau nei bet kada anksčiau, bet tai daro ją tik dar nuostabesne.

Vaikščiojant Kauno centre mėgaujuosi vaizdu. Niekad nemaniau, kad Kaunas turi tokį gražų centrą. Viskas, kas ten neįdomiausia, yra Laisvės alėja, visa kita nuteikia maloniai.

– – –

Koncerte ji prieina ir sako: atėjau pas tave, nes su tavim įdomiausia kalbėtis.

Nusišypsau ir žvilgsniu ieškau jos vaikino.

– – –

Mama, glostydama savo draugo galvą, sako jam: klausau tavęs ir galvoju kaip tu kartais nusišneki.

Ir jie juokiasi abu ;)

Dar mamą labai juokina žodis poliglotai.

– – –

Pastebėjau, kad jeigu esu kur nors tarp žmonių ir man patinka mergina, kuri yra su vaikinu, tai vakaro eigoje tas vaikinas pradės mane kalbinti, arba aš pradėsiu jį kalbinti, ir mes leisimės į linksmas, perdėtai draugiškas kalbas, o mergina vėliau pati prisijungs.

Kartais galvoju, kad esu baisus žmogus. Ar mane į priekį veda tik tuštybė?

– – –

Sakau Sk.: žmonės nėra tokie, kokie jie atrodo, ir jie negyvena taip, kaip mums iš šono atrodo, kad jie gyvena.

Sk. sako: taip, žmonės tau visada parodo tik paradinę pusę.

Po to abu nusprendžiam, kad mes vienas kito labai gerai irgi nepažįstam. Ir sėdim toliau kartu tarsi kokie svetimi draugai.

Prakeiktas Kaunas

2013/03/19

Sapne važiavau autobusu buvo daug žmonių stovėjau prie durų ir žiūrėjau pro langą supratau kad ką tik atvažiavau į kažkokį miestą autobusas sustojo prie stotelės kurioje lūkuriavo žmonės bet durys neatsidarė kažkas buvo ne taip autobusas pavažiavo dar toliau ir tada atsidarė durys norėjau išlipti bet pamačiau kad mano skarą įtraukė kažkokia skylė autobuso grindyse ėmiau traukti skarą ir traukiau atgal traukiau ir traukiau nesupratau nuo kada mano skara tokia ilga tapo.

Galiausiai išlipau išlipo ir kiti žmonės ir visi pasileido eiti link kažkokios aikštės aš stovėjau ir dairiausi aplink viskas judėjo nesupratau ką čia veikiu tada aš ir aš pradėjau eiti jaučiausi sukaitęs todėl nusirengiau striukę ir persimečiau per ranką paėjau kelis žingsnius bet buvo vis dar labai karšta apsižiūrėjau kad esu su paltu nusirengiau ir paltą.

Ėjau kažkokia centrine alėja vis aukštyn ir aukštyn supratau kad esu Kaune pamažu jau temo o aš supratau kad tikriausiai atvažiavau čia išgerti alaus pabūti vienas norėjau surasti kokį nors barą ir ten užsukti bet staiga pajutęs kad yra vėsu norėjau apsirengti paltu bet supratau kad neturiu palto esu kažkur jį palikęs ar pametęs norėjau apsirengti striuke bet nebuvo ir jos.

Bandžiau prisiminti kur galėjau palikti drabužius bet nieko neprisiminiau taigi apsisukau ir pradėjau eiti atgal tikėdamasis kad pamatysiu paltą ar striukę bet vis ėjau ir ėjau o drabužių taip ir neradau galiausiai pradėjau eiti į parduotuvėles ir kalbinti prekiautojus ar jie nematė mano striukės ir palto visi sakė kad nematė o man ėmė rodytis kad esu jau su jais bendravęs esu ką tik buvęs visose parduotuvėse.

Galiausiai priėjau nedidelį parką kurio prieš tai nemačiau mačiau žmones pardavinėjančius skaitytas knygas priėjau prie vieno prekeivio ir pradėjau apžiūrinėti jo turimas pamačiau Witold’o Gombrowicz’iaus storą storą knygą neregėtu pavadinimu ant knygos nugarėlės viskas buvo surašyta lenkų rusų ir dar kažkokia kalba paėmiau knygą į rankas prekeivis priėjo ir pradėjo žiūrėti ką aš darau o aš tik varčiau lapus berods knygoj buvo išspausdintas Gombrowicz’iaus kažkoks nebaigtas romanas mačiau daug pribraukymų

sakau prekeiviui: o ar lietuvių kalba neturit tokios knygos

jis sako: neturiu čia yra faksimilinis leidinys labai retas

Padedu knygą į vietą ir einu prie kitų prekeivių bet jau tamsu daugelis jų yra sudėję savo knygas į maišus ir ruošiasi traukti namo prieinu prie vienos moters pas ją daug išstatyta senų fantastinių knygų ieškau kažkokios “Eridano” leidyklos knygos ir ją randu pasirodo tai yra knygą kurią kažkada aš pamečiau taip ir nebaigęs skaityti pasisuku į moterį ir

sakau: kiek ji kainuoja

ji sako: mažiau nei tiek kiek kainuoja

nieko nesuprantu ir sakau vėl: už kiek ją galėčiau nusipirkti

ji sako: už mažiau nei ji kainuoja

tada išsitraukiu piniginę išimu 3,50 LT ir paduodu moteriai

ji sako: matot kaip lengva su manimi

padėkoju jai palinkiu gero vakaro ir einu toliau o jau visai sutemę žvarbu ir aš vis dar nežinau kur dingo mano drabužiai

Asmodėjus #1

2012/08/01

<…>

Pastaruoju metu nelabai kas vyksta manyje ar mano aplinkoje. Tiesa, su kambariokais pagaliau nusipirkom mikrobangę, tai išties kažkas Tokio mūsų kambaryje/visame aukšte, nes be mikrobangę gyvenome gal tris-keturis mėnesius, tai maisto šildytis eidavom pas tokias kaimynes. Jos niekada nesakė, kad mes joms atsibodom, bet kažkaip laikui einant mums patiems taip pradėjo šviestis ;) Visa laimė, jog vieną dieną radijuj viena mergina internete rado skelbimą apie parduodamą padėvėtą mikrobangę už 50lt, aš užsirašiau telefoną, kitą dieną mano kambariokas paskambino tiems žmonėms ir mes nuvažiavom nusipirkti tos stebuklingos mikrobanginės. O snigo labai tą vakarą, ir važiuot reikėjo toli, ir dar mes visi trys be automobilių, ai ai, verkšlenom kaip mergaitės mažos, kad neparsitempsim tos mikrobanginės namo. Kai ją nusipirkom, tai tikrai išsigandom jos dydžio, nes ji mums truputį per didelių gabaritų pasirodė, bet viskas žinai kaip baigėsi? ;) Atvažiavo vienas kambariokas su darbiniu automobiliu ir parvežė mus namo namo namo, kur mes nuvalėm mikrobanginę ir ją įjungėm. Sakėm iš pradžių dar mes ją engsim, nes ji naujokė mūsų kambaryje, bet nejučia visi ją įsimylėjom, net ir kaimynės, o aš va ėmiau ir parašiau ilgą neįdomią istoriją apie visą šitą reikalą, tai tu atleisk man, man tiesiog pakilo nuotaika, ir dar tokia nuotaika, kai noriu pasakoti visiškus random dalykus, kurie niekam neaktualūs ;)

Norėjau dar papasakoti tau ką šiandien gaminausi valgyti, bet apsigalvojau, nes būna taip, kad ir koks žmogus durnas būna, jis (visiems netikėtai) ima ir suima save į rankas, pasako ką nors protingo arba nepasako ko nors kvailo, tiesiog patyli, tai patylėsiu ir aš dabar, kad neprirašyčiau bet ko ;)

O žinai, šiandien per vieną paskaitą bandžiau tau laišką ranka rašyti, tai rašiau rašiau, bet kai perskaičiau, labai nepatiko, nes labai nerišlus išėjo, todėl kad ir rašiau, ir dėstytojo klausiausi, ir dar su grupioke kalbėjau; ji vis klausinėjo, ką aš rašau, tai sakiau, kad laišką, sakė o kaip faina, po to klausė kam rašau, tai atsakiau, kad tai mergaitei iš Kauno, sakė a ir vėl rašai.

Tai taip diena ir praėjo kažkaip.

<…>

Mano Idealas

2011/03/15

Jau žinau, kuo noriu būti užaugęs. Ogi Juozu Šeimiu! Kas tas Juozukas, klausiate? Toks pseudo-istorikas, apie kurį sužinojau dėka kambarioko istoriko.

Štai čia yra laidos “Kitokia Lietuva” (Marijampolės regioninė TV) įrašas, kurioje dalyvauja Juozukas. Pirmas šešias minutes Juozukas su laidos vedėju prisimena mokyklą, kurią kartu lankė, ir t.t., ir pan., o po to iškart suima žiūrovą-klausytoją už kiaušų. Pasipila istorijos, kad jis Lietuvoje yra suradęs 7000 metų senumo iečių antgalius, kuriuose yra iškaltos/įrėžtos/etc. runos + visokios dievybės iš Egipto pavaizduotos (pvz. Anubis). Žiūrint laidą toliau galima išgirsti tokius dalykus, kaip:

  • Lietuva ir Egiptas sudarė didelę bendrą valstybę/imperiją;
  • kryžiaus žygių metu Egiptas buvo sunaikintas ir tada egiptiečiai persikėlė į Lietuvos teritoriją;
  • niekas nesupranta etruskų abėcėlės, bet Juozukas ja skaito jau seniai;
  • nors Kaunas pirmą kartą paminėtas 1361 m. (anot Vikipedijos), Juozukas, išanalizavęs iki šiol neteisingai suprantamą graviūrą su kažkokio miesto atvaizdu, padarė išvadą, jog Kaunas įkurtas 703 m.;
  • egipto hieroglifai iš tiesų yra lietuviškos runos;
  • anot jo, Šampoljonas iššifravo tik 5 egiptiečių hieroglifus, o Juozukas perskaitė visus likusius, ir dar taip, kaip būtent ir reikia juos perskaityti, o ne kaip iki šiol buvo klaidingai skaitoma.

Taigi, šitas istorikas-absurdas nuo šiandien tapo mano idealu, ir nežinau, kas gali jį pralenkti. Siūlau pažiūrėt laidos įrašą visiems, kas dar nėra prisižiūrėję užtektinai absurdų Lietuvoje. Nauji, negirdėti istorijos posūkiai tikrai praplečia akiratį, o kur dar nuostabus marijampolietiškas akcentas ir Juozuko nustelbtas laidos vedėjas!..

P.S. O dar yra laida, kurioje Juozukas pasakoja, jog lietuviai 500-iais metais plaukė ir atrado Amerikos žemyną, tik, deja, visi mirė ir niekas negrįžo iš tos kelionės.


%d bloggers like this: