Posts Tagged ‘kelionė’

Eldorado / sapnas 2016.03.10

2016/03/10

Sapnavau kad vykstu su kažkokiais žmonėmis į Latvijoje vykstantį festivalį Positivus mes sustojam prie Lietuvos-Latvijos siejos labai ilga eilė kažkodėl tikrina visus žmones ir automobilius suprantam kad nekirsim sienos šį vakarą taigi išlipam iš automobilio ir vaikštinėjam prie pat sienos yra miestelis ten daug žmonių yra pasistatę palapines arba išsinuomoję kambarius ir jie visi ten tūsinasi veikia daug barų mes vaikštinėjam viename bare susipažįstame su vietiniu Latvijos sienos pareigūnu jis sako kad padės mums rytoj kirsti sieną kuo greičiau aš susipažįstu su jo seserimi.

Kitą rytą mes dedamės daiktus į automobilį ruošiamės kirsti sieną atnešu sienos pareigūnams visus reikalingus dokumentus jis juos peržiūri liepia atvaryti automobilį bet kai atvarom tai liepia važiuoti ne pro vartus kaip visiems kitiems o į tokį požeminį liftą liepia įvaryti jį ir mes įvarom

tada pareigūnas sako: dabar mes jį tikrinsim jūs galit eiti pasivaikščioti

Nelabai suprantam kas vyksta bet einam pasivaikščioti labai ankstyvas rytas nėra ką veikti grįžtu į patalpą kurioje nakvojau ir nusprendžiu dar pasnausti bet ateina vakar pažinto Latvijos sienos pareigūno sesuo ir mes pradedam kalbėtis ji mane bando sugundyti man nejauku nes šalia yra žmonės su kuriais keliauju bet tie žmonės tarsi susipranta ir patys išeina tada jau to latvio sesuo atsigula šalia manęs mes pradedam bučiuotis tik jaučiu kad ji kažką daro su rankom po antklode bet ne man daro o sau daro

sakau jai: ką tu darai

ji sako: o ką ar nepataikau

Aš nieko nesuprantu atkloju antklodę ir matau kad ji save liečia galvoju nu ir nesąmonė tada ji irgi pamato kad save liečia

sako: kaip aš čia nepataikiau

Užkloju antklodę ir pradedam glamonėtis abu bet po kurio laiko vėl jaučiu kad ji kažką daro po antklode atkloju ir vėl matau kad ji save liečia

ji sako: atleisk aš nepratus su vyru

Tada kažkas užeina į tą patalpą ir suprantu kad mes jau turime važiuoti nuėjęs prie sienos pareigūnų gaunu raštą kad mes galime įvažiuoti į Latvijos teritoriją bet negavome leidimo važiuoti iki Positivus festivalio nieko nesuprantu bet čia atsiranda tas latvis iš vakar baro ir jis paaiškina kad dabar sunkūs politiniai laikai todėl dažnai yra išduodamas leidimas patekti į Latvijos teritoriją bet po to neleidžiama pačiam važinėti savo automobiliu po jų šalį taigi mes turime nuvykti į netoli sienos esantį Eldorado miestą ir iš ten jau su keliais persėdimais lėktuvais nusigausime iki pat Positivus festivalio

Mūsų ekipažo nariai džiaugiasi kad skrisim lėktuvu o aš galvoju kažin kiek tai kainuos.

Pramiegotas susitikimas / sapnas 2016.02.28

2016/02/29

Sapnavau kad turiu nueiti į parduotuvę Drogas nes esu pažadėjęs Rū. pakeisti ją darbo metu ir nuėjęs į parduotuvę pagalvojau nejau ji tikrai dirba Droge nuo kada ji čia dirba buvo sunku viską suprasti aš nieko neišmaniau apie prekes Droge kažkokia kita darbuotoja man atnešdavo dėžes su prekėmis ir aš jas turėjau sudėti į lentynas reikiamose vietose nieko daugiau viskas buvo paprasta.

Vėliau buvau namie bet jie buvo visai kitokie buvau viską perstumdęs pakeitęs turėjau labai didelį monitorių ir dideles garso kolonėles čia buvo kaip įrašų studija ar kažkas panašaus buvom su Tadu Kurmiu ir dar kažkas buvo kambaryje mes turėjom įrašyti naują MTp albumą pastačiau du studijinius mikrofonus ir pakviečiau Tadą įrašyti vokalą bandėm daug kartų aš pavargau ir nuėjau prigulti ant sofos gulėdamas galvojau kad negaliu užmigti nes po to pramiegosiu kelionę mat dar turėjau nuvykti į Klaipėdą šįvakar susitikti su Rū.

Mane prižadino draugų juokas nubudęs pamačiau kad dabar jau 19 val. jei dabar išvažiuočiau į Klaipėdą labai vėlai ten atsidurčiau būtų mažiausiai 22 valanda per vėlu susitikti su Rū. o ir kur aš ten nakvosiu prisiminiau kad žinau prie autobusų stoties vieną hostelį tai ten ir miegočiau bet jau vėlu ir nebūtų laiko net kur eiti nebent pasivaikščioti kaip aš jai paaiškinsiu kodėl neatvažiavau negražu kad pramigau nors jei norėčiau tai dar galėčiau išvažiuoti stebėčiau pro langą kelių stulpelius ir vis tiek po kažkiek laiko atsidurčiau Klaipėdoje.

Nusprendžiau nueiti nusiprausti ir viską apsvarstyti taip sapnas ir baigėsi.

Repetitor Minske

2015/04/14

Sapnavau kad sužinojau jog serbų grupė Repetitor užsuks koncertui Minske ir pagalvojau kodėl gi man ten nenuvažiavus surinkau draugus ir visi išvažiavom buvo Tadas iš Alytaus Gabrielius Lukas ir Karolis iš No Real Pioneers o kai nuvažiavom į Minską tai visą laiką buvo labai tamsu ir lijo pūtė žvarbus vėjas mes bijojom sutikti milicininkus todėl kai nuėjom į klubą per anksti nusprendėm eiti pasislėpti kažkokiuose griuvėsiuose ir išgerti alaus

Visur buvo purvynai lietus nesiliovė alus gėrėsi neskaniai ir kai po pusvalandžio pasukom atgal į klubą pamatėm begalę laimingų žmonių einančių iš klubo į lauką ir jie visi šypsojosi buvo labai daug senų pažįstamų iš hardkoro koncertų ir supratau tada kad baigėsi jau koncertas mes pavėlavom apėmė nenusakomas liūdesys

Užėjom į klubą ir pamatėm kad Repetitor dar nesikrauna instrumentų jie pradėjo groti ir supratau kad publika paprašė pakartot bet kažkodėl visi išėjo ir grupė dabar pradėjo groti encore’ą maždaug dešimčiai žmonių atpažinau kad groja dainą U pravom trenutku bet pati grupė atrodė pavargusi be ugnelės jie dairėsi po klubo salę viskas taip šūdinai išėjo šitam Minske

Namo

2012/12/23

Prabudau, nusimaudžiau, papusryčiavau, susidėjau daiktus ir išvažiavau į autobusų stotį. Planavau grįžti kartu su kambarioku, bet kai jis pranešė, jog šeštadienį turės paimti ir tetą, kuri dirbs iki 16h, nusprendžiau grįžti į Alytų autobusu.

Dabar labai retai važinėju tarpmiestiniais autobusais, bet puikiai žinau, ką reiškia grįžti namo prieš Kalėdas arba grįžti į Vilnių po Kalėdų. Autobusai būna pilni, galima net nesvajoti, jog bus taip, kad šalia tavęs niekas neprisės. Nuvykęs į stotį pamačiau masę žmonių. Nežinau kodėl, bet tikėjausi, jog visi nevilniečiai iš Vilniaus išsinešdino jau vakar; pasirodo, klydau.

Atstovėjau eilę prie kasos, ir dar prieš man perkant bilietą nugirdau, jog bilietų į mano norimą ekspresą jau nebėra. Pirkau bilietą į reisą Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį, Pivašiūnus. Tai turbūt antras pagal ilgumą reisas. Pats ilgiausias užsuka ir į Jiezną, Punią, Stakliškes, kelionė trunka apie 2 val. 30 min. Esu juo važiavęs du kartus. Vieną iš jų kelionė buvo labai maloni: buvo graži spalio diena, klausiau Nick Cave & The Bad Seeds albumą „No More Shall We Part“ ir miglotai nujaučiau, kad kažkas tarp manęs ir tuometinės mano merginos yra ne taip. Kita kelionė tuo reisu buvo nervinga, nes pergrūstame autobuse buvo girtas vyras, kuris visą kelią gėrė ir kalbino kažkokią jauną moterį, o mane labiausiai piktino tai, jog tai moteriai patiko vyro dėmesys, todėl tas dvi su puse valandos šalia jų buvę keleiviai privalėjo klausytis jų absurdiškų šnekų.

Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį ir Pivašiūnus trunka lygiai 2 valandas. Publika dažnai būna itin paprasta: žmonės iš visokių kaimų ir miestelių. Iki Alytaus ne tiek daug žmonių ir važiuoja. Kiekvieną kartą, kai tenka važiuoti šiuo reisu, mane stebina tai, jog žmonės lipa į autobusą nenusipirkę bilieto ir perka jį pas vairuotoją. Aš nepykstu ant jų, kad jie gaišina visus. Visi jie yra pagyvenę žmonės, kurie yra įpratę pirkti bilietą būtent pas vairuotoją. Maža to, juos ir vairuotoją sieja ryšys: kartą važiavau vėlai vakare iš Vilniaus tokiu reisu, tai vairuotojas kalbino visus keleivius ir man, klausant iš šono, pasirodė, jog jie visi yra tarsi draugai.

Tarp žmonių iš kaimų ir miestelių visada yra kažkoks kitoks ryšys, toks itin paprastas. Juos sieja panaši buitis, ir jie visi kalba apie paprastus, itin buitiškus dalykus. Tokiuose reisuose pasijuntu svetimas, visai nepritampantis prie bendro keleivių konteksto, kaip koks ateivis iš kitos planetos. O juk turiu dvi rankas, kojas, galvą ant pečių, tik va ta mano galva visai nenori pasakoti kitiems kaip mano kūnas vakar darėsi valgyti ar ką aš mačiau per televiziją (aš neturiu televizoriaus), ar ką gėdingo veikė mano kaimynai (aš nebendrauju su kaimynais, net nepažįstu jų), ar kokie maisto produktai ėmė ir pabrango. Besiklausant tų paprastų žmonių, mane ima graužti sąžinė, jog gyvenime per daug laiko leidžiu galvodamas apie neesminius dalykus – stalo žaidimus, meilę, meną vs. verslą, esmę ir panašias trydas, – ir kad visas mano gyvenimas eina perniek; o dar blogiau nei sąžinės graužatis yra suvokti, kad tik tos neišsprendžiamos trydos mane ir domina, visokie kainų kilimai ar televizijos aktualijos man nesvarbios.

Įsėdęs į autobusą išsitraukiau ką tik išleistą Jerzy Pilch knygą „Mano pirmoji savižudybė“ ir įnikau skaityti. Mėgstu šio autoriaus kūrybą panašiai kaip mėgstu Jurgio Kunčino. Skaitydamas kartais pradėdavau šypsotis – taip gerai tas lenkas kalė, o gal vertėjas buvo gerai pasidarbavęs, nežinau, bet man atrodė, jog net autobusas prisipildė šviesos. Pažiūrėjau pro langą, o jis buvo visas apšalęs. Apsidairiau – visi langai buvo apšalę, išskyrus priekinį. Mačiau, kad lauke švietė saulė, tačiau pro savo langą mačiau tik pilką beformę plotmę (plotmę? kas tai per žodis?). Kai važiuodavom pro namus, pro langą žiūrint jie pasirodydavo kaip tamsesnės dėmės, nieko konkretaus negalėjau įžiūrėti.

Šalia manęs sėdėjo mergina, kuri vis kalbėjosi su teta, sėdinčia viena sėdynių eile prieš mus. Jos kalbėjo gražia rusų kalba, ir man buvo malonu jas girdėti. Mergina buvo labai mandagi, aš net pradėjau galvoti, jog galbūt ji ir teta yra iš praeities, kai dar vaikai tikrai gerbė suaugusiuosius. Jos dalijosi saldainėmis, mandarinais ir kažkokiu limonadu, ir vis juokėsi bei šypsojosi viena kitai. Išlipo kažkokioje sankryžoje autobusui dar nepasiekus Trakų. Nuo tada likau sėdėti vienas, toliau skaičiau knygą.

Grįžti namo į Alytų autobusu ir automobiliu yra du labai skirtingi dalykai. Autobusas sukuria savitą aurą: tu esi tarp svetimų žmonių ir jūs visi važiuojat kažkur. Tu nežinai, kas tie žmonės, ir jie nežino, kas tu toks, jautiesi svetimas tarp svetimų. Ir štai visa ši gauja susvetimėjusių žmonių važiuoja iš Vilniaus į kitus miestus, kuriuose yra jų namai. Visi svetimi grįžta namo, tačiau kiekvienas grįžta su labai skirtingomis mintimis ir nuotaikomis, ir niekas o niekas iš esančių autobuse nežino, ką kas galvoja ar kas kaip jaučiasi. Kai važiuoji automobiliu, net jei ir su nepažįstamais žmonėmis, viskas kitaip. Aišku, kažkiek to susvetimėjimo lieka, tačiau automobilis, palyginus jį su autobusu, yra mažas, taigi ir tas svetimumas taip nesijaučia. O jeigu dar važiuoji su pažįstamais ar draugais, tai gali kalbėti visą kelią ir net nejausti, kad grįžti namo.

Štai važiuodamas autobusu aš visą kelią būtent ir jaučiu tai – grįžimą namo. Kartais tai būna slogus grįžimas, kartais linksmas, tačiau bet kuriuo atveju grįžimas verčia mąstyti. Žinoma, galima užmigti ir snūduriuoti, galima skaityti knygą ar pabandyti įsijausti į per ausinuką klausomą muziką, tačiau ir šie būdai ne visada gali išgelbėti nuo minčių apie grįžimą namo. Kai važiuoju iš Alytaus į Vilnių, išvažiavimo jausmas manęs nekankina. Kažkodėl man sunkiau grįžti nei išvažiuoti.

Išlipęs Alytuje pajutau, jog čia šalčiau nei Vilniuje. Pasukau nuo stotelės link šaligatvio ir pradėjau eiti link namų. Štai čia yra parduotuvė „Nuolaida“, o štai čia buvo knygynas, kuriame pirkau savo pirmąsias knygas (tai buvo leidyklų „Tyrai“ ir „Eridanas“ leistos fantastinės knygos, kurios kainuodavo po 4-7 litus). Šalia jų yra du kioskai, kuriuose kažkada pirkdavau daug kramtomos gumos su lipdukais arba skrituliukais, ir dar visokio šlamšto ten buvo. Keli žingsniai ir jau matau darželį, kurio niekada nelankiau, o dabar ten jau gal ir ne darželis, o spec. poreikių žmonių dienos užimtumo centras ar kažkas pan. Jeigu pažvelgčiau į kitą pusę, tai žiūrėčiau į IL namą, jei neklystu, tačiau aš niekada nepažvelgiu ton pusėn, todėl ir nežinau, ar neklystu. Greitai prieinu mokyklą ir kitą darželį, o praėjęs juos kertu Šaltinių gatvę ir palengva įsuku į savo kiemą.

Kiemas tuščias, kaip ir ta Alytaus dalis, kurią ką tik perėjau. Įėjęs į laiptinę patrepsiu kojomis, atrakinu duris ir įeinu – štai čia pagaliau ir baigiasi galvojimas apie grįžimą namo. Dabar aš susitaikęs.

Dvi Dienos

2012/11/02

Lapkričio 2 dieną darbe tik pusė žmonių. Tylu ir ramu, man patinka. Kadangi nelabai turiu ką veikti, tai susitvarkau darbo vietą, apsirengiu ir einu į kitas mūsų įmonės patalpas, kuriose yra dvi saugyklos ir vienas darbo kabinetas.

Nuėjęs įjungiu šildytuvą, pasidarau arbatos ir iš trečio aukšto leidžiuosi į rūsį. Čia be mūsų yra ir kitų įmonių, bet šiandien jos greičiausiai nedirba, nes visur nė garso, tik mano žingsniai skamba. Spynos atrakinamos skamba garsiau nei bet kada. Net atsegamos striukės užtrauktukas sukelia daug garso.

Nejauku, kai aplink nieko nėra. Žinau, kad kažkur yra šių patalpų sargas, bet kas iš jo? Šioje prieblandoje ir tyloje vaikštau vienas. Puiki atmosfera mistiniam arba siaubo filmui. Archyvaras dirba vienas saugykloje, ir staiga ima dėtis keisčiausi dalykai: bylos atgimsta ir pradeda pulti, archyvaras užspaudžiamas į kampą, o kai jam gresia mirtis, jis negali išspręsti dilemos – ar jis gali deginti klientų dokumentus, kad išgelbėtų savo gyvybę?

Pavojų gyvybei keliantys nutikimai archyvistikos praktijoje. Tema verta bakalauro darbo ;)

Nepaisant to, kad diena niūri ir darbe labai šalta, aš jaučiuosi gerai. Tiksliai nežinau, kodėl, bet iš esmės tai susiję su V. ir mano naujais batais. Mano nauji batai šilti ir turi šiek tiek aukštą padą, todėl galiu eiti per nemažas balas ir nesukti sau galvos, o V. yra žmogaus, ieškančio absoliučios meilės, įrodymas.

– – –

Vakar su kambarioku važiavom į Trakus. Planavom važiuoti traukiniu, bet kol susiruošėm, tai teko mesti mintis apie traukinį. Trakuose palikom automobilį už Maximos, ėjom pėsti link pilies. Kelionės tikslas buvo ne pilis, o tiesiog prasmingiau praleisti dieną. Apėję pilį ėjom valgyti kibinų. Pavalgę grįžom iki automobilio ir išvažiavom namo. Trakuose buvo mažai žmonių, visgi Vėlinės, ir patys Trakai tokie niūrūs niūrūs.

Kai kurios vietos įstringa ilgam todėl, kad ne jos pačios yra nuostabios, o akimirkos, praleistos juose, kuriomis tu dalijaisi su kitais žmonėmis. Trakai man visada smagūs, kai pagalvoju apie tai, kaip ten buvom su draugu Tadu maždaug 2003-2004 metais. Ir Trakai man yra gražūs, kai pagalvoju apie tai, kaip ten buvau su viena drauge 2006 metų rudenį. Jokie kiti Trakai man neegzistuoja, ir kaskart, kai ten nuvykstu, aš galvoju kaip tas miestelis neatpažįstamai pasikeitęs. Vis dar sunku suvokti, jog jis man jau niekada nebus toks pats kaip tuos du kartus.

Satta Outside 2012 (PRE)

2012/08/07

Sekmadienį man taip pagailo savęs, kad šią vasarą neapsilankysiu jokiame festivalyje, tai pažiūrėjau, kokie reikalai su Satta Outside šiais metais. Pirmiausiai pažiūrėjau šitą video, kuris sukelia labai didelį norą patekti tarp žmonių ir niekam nerūpėti:

Tada pažiūrėjau, kiek kainuoja bilietai į festivalį ir eilinį kartą supratau, jog blogai padariau, kad nepirkau bilietų tada, kai jie vos tik pasirodė. Aš rimtai planavau važiuoti į Satta Outside, bet po to kažkaip neradau entuziastų, tai nustūmiau tą mintį šalin. O dabar, tvankų sekmadienį, kai savigaila pasiekė aukščiausią tašką, aš nutariau, jog man visgi būtina ten nuvykti.

Kai tai suvokiau, iškart prisiminiau, jog yra nemažai pinigų, kuriuos man kažkas skolingas. Nesu gavęs visų pinigų už kažkada vykusią komandiruotę, kambariokas kažkada pasiskolino 40 eurų – va tau ir bilietui, ir kelionei pirmyn-atgal.

Nurimęs dėl finansų pradėjau čekinti, kas per velnias gros Sattoj šią vasarą. Labiausiai sudomino Cloud  Boat, Dark Sky, O!, Brokenchord, MRK1, Dorian Concept. Aišku, Empti irgi bus malonu išgirsti – 2009 metų Satta festivalyje jų pasirodymas įsiminė labiausiai.

Kol kas dar neturiu su kuo važiuoti į Šventąją. Jeigu turit laisvą vietą savo ekipaže, nesidrovėkit ;) Esu neblogas, tamsių plaukų, galiu papasakot istorijų apie šūdus, bet tikrai nesu išsišokėlis.

 

O šiaip per porą dienų tiek daug galvojau apie festivalį, kad jau žinau, kaip viskas bus: ketvirtadienį sunkiai užmigsiu, penktadienį nuvažiuosiu ir parinsiuosi dėl to, kad visi geria ir rūko, neva aš to nedarau, ir daug dalykų apie gyvenimą ir žmonių santykius suksis mano galvoje; o antrą dieną praleisiu ramiai ir beveik blaiviai. O kai jau sekmadienį teks važiuoti namo, man norėsis verkti, jog viskas baigėsi ir porą dienų žaistai laisvei atėjo galas.

Jeigu kas nors iš Jūsų bus feste, galim susitart susitikt/susipažint. Žinau, kad esu pagarsėjęs kaip etatinis pažindintojasis su blogerėmis, bet šis pasiūlymas galioja ir vyrukams ;)

Miroslavo Tėvo Pyktis

2012/04/19

Vis dar skaitau detektyvus, todėl vėl beveik kasnakt sapnuoju. Dažniausiai, kad nuo ko nors bėgu arba bandau išsiaiškinti rimtus reikalus. Vienas iš tokių sapnų buvo įspūdingas: mane vaikėsi du bičai su šaldytu faršu maišeliuose ir bandė tuo faršu mane sumušti.

Keista, kad vos tik išsikrausčiau iš bendrabučio, nustojau prisiminti sapnas. Dabar vėl smagu ryte prisimint ;)

– – –

Kambariokas išvažiavo savaitei atostogauti į gimtinę, tai štai aš jau 3 dieną visiškai vienas namuose. Keista būti vienam; štai dvi dienas iš eilės dariau picas ir kepiau orkaitėje. Na, o po to vienas žiūrėdavau futbolo rungtynes – ir taip neįdomu žiūrėti, kai neturi su kuo pakomentuoti rungtynių eigos.

– – –

Šį vakarą vėlai susitiksiu su grupiokėm + buvusiu kambarioku, važiuosim į Taliną aplankyti kitos grupiokės, kurios magistrantūros studijos per tris valstybes išsibarstę. Laiką, likusį iki kelionės, užmušinėju klausydamas savo kiemo draugų grupės MTp įrašų. Iš visų tų kvailų dainų mane vis dar labai žavi dainos “Masinis Badas XX“ eilutės:

išeinu į parduotuvę / nors ir pinigų nėra / gal kažką pavogsiu / bet kažkas nupirko visą maistą / kad man nebeliktų.

Grupę iš kvailumo įkūrėm 2003 metais, o 2006 metais su draugu Tadu užlipom ant didžiausios muzikinės scenos mūsų grupės karjeroje. Nežinau, ką tame koncerte galvojo žmonės, kurie nežinojo, kad mes net groti nemokam, bet svarbiausia, jog linksma buvo tiek mums, tiek mūsų draugams ir draugėms ;)

Listopada

2011/08/18

Šešių dienų nuotykiai baigėsi.

Pirmas keturias dienas buvo ežeras, miškai, laukiniai-naktiniai žaidimai, flirtas ir alkoholis. Pirmadienį grįžęs iš miškų nusimaudžiau, susidėjau daiktus ir su kita žmonių kompanija išvažiavau į Varšuvą. Varšuva – pilkumas, kebabai, daug mažų parduotuvėlių, šlamšto kioskai ir parduotuvės, 41 nemigo valanda (skaičiuojant nuo pirmadienio ryto iki ėjimo miegoti trečiadienio vėlyvą naktį), koncertas – vienu metu juokingas, bet šiaip tikrai epic!, o minia visiškai išprotėjus per Deftones; pabaigai – gulėjimas su Kasia vienoj lovoj ir ilgi pokalbiai apie mažus ir didelius dalykus, kol galiausiai staiga supratau patyręs itin didelį artumo ir bendrumo su kitu žmogumi jausmą – tokį stiprų, kokį esu patyręs tik du kartus gyvenime (abu kartai buvo seniai). Grįžimas namo buvo kaip niekad ilgesingas.

Dabar jaučiuosi kaip išsemtas indas.

Galvoju apie tave, galvoju – o taip norėčiau negalvot. Užsimerkęs matau tavo šviesius kambarius, baltą gražią patalynę ir kaip gulėdama šypsaisi akimis.

Ir atsitik tu man taip. Kita vertus, viskas yra labai logiška -> minčių galia + keista Jerzy Pilch įtaka + nuovargis + mano amžinas poreikis patirti stiprų artumo/bendrumo jausmą = nepakeliamas ilgesys. Ir net tas žinojimas, kad situacija yra kebli ir laimė yra neįmanoma, atrodo visiškai nepatikimas, iš piršto laužtas. Mano trintukas prieš jūsų tikrovę, rašė Bruno K. Oijer (galiu klysti dėl citatos tikslumo).

Bus dar viena istorija su neišsiųstais laiškais, pilnais šviesos ir grožio, vėliau – tamsios nuotaikos. (Dabar pagalvojau: kiek daug jausmų paverčiu dulkančiais rakandais arba šiukšlėmis; kita vertus, taip visada nutinka dėl nenorėjimo kvaršinti kitiems žmonėms galvų.) O gal šįkart bus kitokia istorija, būtų pats laikas žengti iš užburto rato ir sugrįžti į tą gerą žmogų, koks tik galiu geras žmogus būti.

Liepos Nuotrupos

2011/08/10

Vasaros karštis, vanduo, alus, siutas,

Monikos gimtadienis jos sodyboj Šiauliuose: ryte skauda galvą, marškiniai, kaklaraištis, džinsai, karšta nuo pat ryto, Spaudos rūmų stotelė, dešrainis degalinėj, mam, a ten kalns spruoga?, Šiaulių stoties rajonas, miestas, kuris primena dvi paauglystės traumas, sodyba, gražus namas su gražia aplinka, alus ir čipsai, svečiai renkasi, maudynės ežere, žaidžiam kvadratą, graži mergina su nedideliu gražiu apgamu tarp krūtų, vėl sodyba, bėgiojimo žaidimas su alumi, dar alaus ir dar užkandžių, pokalbiai su jubiliatės tėvais, pirtis, šašlykai, žaidžiam lapelių žaidimą, ir vėl pokalbiai su jubiliatės tėvais, nedrąsūs svečių šokiai, reivas pagal bet ką, po to išskirtinai Metallica ir Sepultura, mergina su gražiu apgamu ir vaikinu jungiasi prie mūsų, šokiai ir šokiai, metalą pakeičia pop muzika, alus pasiekia mane jau bet kuriame sodybos kampelyje, tėvai miega, jau daug kas miega, dar alaus, bet staiga išvystu pabaigą ir nusivėmęs nueinu miegot.

Vasaros šokis, alus, mergaitė,

Svečiuose pas buvusią grupiokę: bet prieš tai buvo alus su skvotere, o svečiuose – trys buvę grupiokės, kalbos daug kaip vandens, alaus irgi, žmonių nesugebu suskaičiuoti, greitai – šokiai, malonūs parūkymai virtuvėj, mano akys neranda tavęs, tavo akys neieško manęs, bet – lėtas šokis, nusilenkęs ištiesiu ranką, ir ji sutinka, Strangers in the night, žingsnelis-žingsnelis, aš prastas šokėjas, apglėbiu per liemenį ir ji apsisuka, ir dar kartą, bet kažkas vis tiek negerai, nesiriša kalba, todėl: alus, cigaretės, alus, cigaretės, ne, pūst nenoriu, kai tik atsiranda proga su kažkuo važiuot pakeliui namo, aš sutinku, prieš išeidamas klausiu jos ar mes vis dar eisim ledų, ji sako būtinai, tik dar kartą parašyk, sakau būtinai.

Vasaros išleistuvės, vanduo, alus ir siutas,

Erikos išleistuvės: dieną prieš tai gulėjau miręs po pasisvečiavimo pas buvusią grupiokę, šeštadienį kėliausi, sutvarkiau save, pusryčiai, apsipirkimas Panoramoj, sidras važiuojant, o atvykus – tinginysčių tinginystė, kamuolys neliečiamas, maudynės prūde, ežere, su buvusiu kambarioku nuplukdom alų į ežero salą ir ten geriam, jaunas šuo vis laksto ir laksto, grįžus atsiranda muzika ir pagaliau keptos dešrelės, ir jau šokiai, grupiokės man piešia saulę ir sraigę ant krūtinės, pokalbis su latviu apie futbolą, grupiokė su vienu biču įkrenta į rūsį, bet viskas gerai, visur alus, šiek tiek žalių 999, reivas su buvusiu kambarioku namo viduj, ir tarpai – tarpai – tarpai – kažkas jau eina miegot, nepamenu, kaip atsigulu, bet pamenu, kaip prabundu, kažko ieškau, grįžęs randu užimtą vietą, atsigulu kitur, prabudę valgom ir tvarkom alkoholio likučius, grįžtu namo girtas, užsisakau dvi picas (tas pagirių alkis..), žiūriu veiksmo filmą, einu miegot, klaikūs sapnai ir atbukęs pirmadienis.

Į Festivalį!

2011/06/23

Kadangi praeitais metais likau neaplankęs nė vieno festivalio (norėjau į Satta Outside ir Tamsta), tai praėjusi vasara taip ir liko kažkokia keista, nes nuo 18 metų vasarą pabuvodavau bent viename festivalyje. Tą festivalio trūkumą jaučiau ir šiais metais, todėl iš anksto planavau nuvykti į šių metų Satta Outside. Bet po to planuose atsirado Deftones koncertas Varšuvoj, taigi Satta Outside vėl išmečiau iš planų, nes vargu ar būtų užtekę pinigų tam festivaliui ir dar išvykai į Varšuvą, juolab, kad Satta Outside ir koncertas tą patį mėnesį, ir eina vienas po kito. Kad ir kaip bebūtų, galų gale nusprendžiau važiuoti į festivalį Fire!, o tam įtakos turėjo draugų geri atsiliepimai apie praeitų metų festivalį Operatorinė, kuris vyko toje pačioje, kur šiais metais vyks Fire!.

Šiandien pasidariau sąrašą, ką reikia pasiimti į festivalį. Labai norėjau sutalpinti visus daiktus į savo kuprinę, ir man tai pavyko ;) Tiesa, bandydamas sudėti daiktus į kuprinę greitai supratau, jog viskas netilps, taigi teko atsisakyti: skėčio, šampūno, rankšluosčio, šortų maudynėms (vargu ar teks maudytis, nes vanduo greičiausiai bus šaltas). Tokiu būdu į kuprinę tilpo: šlepetės, keturi vaistai + pleistras, dvi maikutės, vienas storas džemperis (kitą vilkėsiu nuo pat ryto), trys servetėlių pakeliai (nes vis dar sloguoju), trys cigarečių pakeliai, lietpaltis (tas celofanas nuo lietaus), dvi dėžutės sumuštinių, dantų šepetėlis ir pasta, muilas, purškalas nuo uodų, apatiniai, dvi poros storų kojinių ir dvi plonų. Dar tilps ir knyga, tik neišsirinkau, kurią vešiuosi. Pagaliau važiuosiu į festivalį su nedidele kuprine, nes į ankstesnius festivalius nesugebėdavau visko sutalpinti tik į kuprinę; augu ir protingėju ;)

Rytoj ryte liks tik iškepti sumuštinius, ir viskas. Prieš pietus važiuosiu į autobusų stotį, iš ten važiuosiu kažkokiu autobusu, kuris važiuos pro Aukštadvarį, kur ir išlipsiu. Nuo ten paims draugai iš Alytaus. Iš pradžių galvojau nuo Aukštadvario paeiti 10 km/tranzuoti iki festivalio vietos, bet po to atmečiau šią idėją.

Ko tikiuosi iš festivalio: linksmai pabūt su draugais ir pasišokt iš širdies, nes juk slapta esu didis šokėjėlis ;) Pamenu, pirmoje klasėje galima buvo rinktis du būrelius – šokių ir anglų kalbos. Mamos prašiau, kad leistų į šokius, nes iškart įsivaizdavau, jog su šokiais važinėsiu po visą Lietuvą ir šoksiu žmonėms (nuo mažens turėjau polinkį apie viską labai plačiai fantazuoti), bet mama įkalbėjo lankyti ir anglų kalbą. Anglų kalboje sekėsi kur kas geriau, nei šokiuose, bet šokiuose atsirado pirmoji mano meilė gyvenime – mano šokių pora Justina, su kuria vėliau netikėtai pakeitėmė mokyklą ir vis tiek likome klasiokai, bet ji jau nebebuvo mano meilė dėl man nežinomų priežasčių ;) Po to su šokiais nedraugavau labai ilgai, o kai buvau paauglys, tai visokios diskotekos, į kurias eidavau retai, tapdavo tikru košmaru. Tą pomėgį šokti atradau visai neseniai, kai šventėm kambarioko gimtadienį Havanos klube, kur, galima sakyti, buvau priverstas šokti, bet ta prievarta man gerai išėjo, nes buvo smagu šokti, nors muzika ir nebuvo visai nuostabi.

O šiaip mėgstu ir padainuot laidyt gerklę dar ;)

(čia atlieku The Doors – Break On Through (To Other Side))

(čia su Tadu padedam Kęstui repuoti G&G Sindikato dainą “Darome Hip-Hop“)

Fotografijos yra iš vieno karaoke vakaro su nuostabiąja bendrabučio šeimyna (nėra tik Monikos, kuri yra kitoje kadro pusėje); karaoke baigėsi nusirengimu iki apatinių, žodžiu grandžas ;)

Visiems gero savaitgalio!


%d bloggers like this: