Šią savaitę fakultete vyko studentų mokslinės draugijos Komunikacijos ir informacijos konferencija. Antrąją dieną Remigijus Šimašius skaitė pranešimą tema „Kaip socialinės medijos (ne)keičia valdžios veikimo“. Pranešimo metu Šimašius pasakojo apie tai, jog socialiniuose tinkluose žmonės atsirenka matyti tai, kas jiems patinka, ir kad turėdami galimybę plėsti akiratį, mes taip pat jį ir siauriname. Arba galime labiau susidomėti, kas vyksta toli nuo mūsų ir nebežinoti, kas vyksta mūsų panosėje.
Klausydamas prisiminiau savo mamą. Maždaug nuo 11 klasės ji pradėjo priekaištauti, jog aš per daug laiko leidžiu prie kompiuterio ir, pvz., visai nežiūriu televizijos. 11 klasę prisimenu kaip laikotarpį, kai aš iš tiesų labai mažai domėjausi, kas vyksta aplink – tiesiog sėdėjau prie kompiuterio, žiūrėjau filmus, siunčiausi muziką, skaitydavau Deftones koncertų apžvalgas, kartais poeziją, o šiaip tai visiškai nieko naudingo aš neveikiau su tuo kompiuteriu. Per televiziją būčiau daugiau visko naudingo sužinojęs. Tačiau tuo metu kompiuteris leido man negauti informacijos, kurios gauti aš nenorėjau, kuri man atrodė nereikšminga. Tai buvo kvailas užsispyrimas.
Mano požiūris ilgai nesikeitė, ir kai galiausiai atsidūriau Vilniuje ir gyvenau studentų bendrabutyje, man labai pasisekė, kad mano abu kambariokai buvo itin besidomintys aktualijomis, nes aš. Na, aš ir toliau skaičiau Deftones koncertų aprašymus, siunčiausi muziką, žaidžiau kompu, žodžiu stūmiau dūrą. Dėka kambariokų sužinodavau, kokie pasikeitimai vyskta arba įvyks bendrabutyje, kad vėluos LSP pažymėjimai, kokios naujienos fakultete ir universitete. Kartais jie man primindavo susimokėti už bendrabutį arba paduoti paraišką socialiniei stipendijai gauti (taip jos ir negavau).
Norėčiau sakyti, kad buvau jaunas ir durnas, ir kad daug jaunų žmonių elgėsi ir elgiasi taip, kaip aš kadais. Tačiau negaliu tvirtai atsakyti, jog dabar labiau praplėčiau savo akiratį. Nes kartais tikrai atrodo, jog domiuosi kažkokiais mažmožiais, lyg tyčia nesistengiu girdėti įvairiausių naujienų apie brangstančius maisto produktus arba blogą orą. Nežinau, ar esu tikrai rimtai atitrūkęs nuo realybės, ar tik stengiuosi atsiriboti nuo kasdienių dalykų, nes man jie kelia nuobodulį.
Net ir mano studijos kažkokios ne tokios – dievaži, mano moksliniai darbai mažai kam aktualūs, išskyrus man pačiam (nes įdomu juos rašyti) ir gal dar keliems dėstytojams. Būčiau fizikas, matematikas ar bent jau psichologas, tai oho kaip galėčiau keisti žmonių gyvenimus! Na, bent jau teoriškai. Tiesa, konferencijoje klausydamas studentų pranešimų pajutau, jog tarp jų turėtų būti tokių pat pasimetusių studentų kaip ir aš, nes kai kurių pranešimai atrodė labai keisti ir sunkiai įvertinami moksliškumo prasme. Labiausiai įstrigo viena verslo informacijos vadybą studijavusi mergina, kuri analizavo Kafkos „Metamorfozę“ pritaikydama Nežinios mažinimo strategiją. Skamba kietai ir keistai, įdomu paklausyti, bet tyrimo aktualumo taip ir nesupratau.
Kartais atrodo, jog palaipsniui aš vis trauksiuosi, kol vieną dieną prabusiu, ir visa, ką žinosiu geriau už kitus, bus Povilo Šklėriaus gyvenimo istorija – ir tik todėl, kad aš pats ir esu Povilas Šklėrius.
arsonist's prayers 