Ką mums reiškė turėti web cam’ą 2004 m.

2012.08.27

visą dieną
lijo ir švietė saulė,
lijo ir švietė saulė.

kiemo bernai valandų valandas
prasėdėjo ant laiptinės suoliuko,
gliaudydami saulėgrąžas ir žaisdami kortomis.

aš galvojau apie ežiuką.

ežiukas tupi po obelimi
ir laukia, kada ant jo spyglių
nukris obuolys,
ir tada jis galės parnešti jį
į savo urvelį ir suvalgyti
arba padžiovinti ir suvalgyti vėliau.

girdžiu
kiemo bernai kalba apie mergas.
jiems visiems rūpi papai ir seksas,
nors labiausiai jie geidžia paprasčiausiai
pabučiuoti savo slaptas simpatijas
ir eiti su jomis susikibus už rankų.

kažkada ir aš buvau kaip jie,
ir niekas man nesakė,
jog suaugus
papų ir šiknų nebus sunku gauti,
tačiau bus velniškai sunku
surasti su kuo laikytis už rankų.

Dienos

Kovas prasidėjo didžiais apmąstymais apie tuos pačius dalykus, kurių negaliu pakeisti. Vieną rytą prabudau ir pradėjau galvoti kaip niekas nesvarbu, kaip mes nieko nereiškiam, visagalė ekonomika, jokio tikslo, mes pilni priklausomybių, o tiesa žmogui yra toks pats reikalingas dalykas kaip šuniui penkta koja. Tą sunkią dieną šiaip ne taip prastūmiau darbe, o kitą dieną prabudau, nusišypsojau, ir daugiau tą savaitę nesijaučiau taip dėl visko blogai. Darbe pradėjau daug rimčiau dirbti, o namie pasinerdavau į knygas.

Paskutinį savaitgalį džiugios nuotaikos grįžau į Alytų, o ten mane apėmė siaubas. Šeštadienio vakarą su draugais žiūrėjom filmą, o po to kalbėjom apie daug ką, ir viena draugė taip niūriai pradėjo kalbėt, kad kitą rytą net parašė žinutę ir atsiprašė, jog tiek visko prišnekėjo. Alytiškiams žiemą pavažiuoja stogas, atsiveria asmenybės duobės, visi ieško mistinio išsigelbėjimo ir kankinasi, nesuprasdami, kas jie yra ir ką jiems reiktų veikti gyvenime. Man gyvenimas Alytuje kartais atrodo beveik idiliškas, bet užeina ir tokių sunkesnių laikų, kai gyvenimas šiame mieste pradeda rodytis per mažas; Vilniuje – kartais per didelis.

– – –

Kovo 7 dieną grįžau dirbti į įprastinę darbo vietą. Visą vasarį ir kelias kovo dienas dirbau su nauja kolege pas klientą. Toks darbas, kai kažkiek laiko dirbi dviese, visada priveda prie pokalbių apie asmeninį gyvenimą. Aišku, gal čia mano kaltė, kad kažkodėl žmonės man pradeda pasakotis savo asmeniškumus, bet negaliu teigti, jog man tai nepatinka. Jeigu būčiau penkiolikmetis, turbūt dėl to nuspręsčiau studijuoti psichologiją, tačiau man yra keistoki 24 metai, o ir kai buvau penkiolikmetis, tai niekas man nesipasakojo, tik aš su viena klasioke laiškeliais susirašinėjau, pasakojau visokias problemas (pvz. kad yra kažkokia mergina, bet bijau, jog ji yra man nepasiekiama, nors iš tiesų tai kokius trejus metus buvau įsimylėjęs tik tą klasiokę ir nieko daugiau), ir ji kartais parašydavo, jog galvoja studijuoti psichologiją, nes moka išklausyti žmones; bet kai netikėtai susitikom su ja pirmą kartą po mokyklos baigimo, ji man puolė pasakoti apie savo pasimetimą dėl draugystės su tuometiniu vaikinu, ir tada aš pagalvojau, kad štai kaip viskas apsisuko.

Grįžus dirbti į seną darbo vietą buvo keista, nes atrodė, jog grįžau lyg po ilgų atostogų. Įprastoj darbo vietoj visada daug emocijų tenka matyti, tai kartais labai vargina, tad dabar keistoka grįžti vėl į tą kunkuliuojantį katilą.

– – –

Vieną dieną, medžiodamas dvi knygas, užsukau į Baltų lankų leidyklos knygyną. Kadangi tai buvo pirmoji ar antroji diena po knygų mugės, tai pas juos nebuvo viskas labai tvarkinga. Kai paklausiau, ar neturi jie tokios ir tokios knygų, sulaukiau neigiamo atsakymo. Truputį nuliūdau, bet tada pardavėja paskambino kažkam ir pradėjo klausinėti, ar nėra tų knygų kažkur kitur. Tada ji man pasiūlė nueiti su ja kartu ir pažiūrėti kažkokiam sandėly tų knygų. Taip mes pakilom į trečią pastato aukštą, o ten, mano nuostabai, buvo Baltų lankų leidyklos biuras. Taip aš netikėtai apsilankiau leidykloje – tai malonus faktas, o šiaip tai nieko aš ten įdomaus nepamačiau, nes tik stovėjau ir laukiau pardavėjos. O knygų istorija tokia – nerado ji sandėlyje tų knygų, užsirašė mano telefono numerį ir sakė paskambins, jeigu tas knygas suras kur nors kitur. Malonu, kad pasitaikė tokia motyvuota pardavėja.

– – –

Kažkurį vakarą ėjau į parduotuvę, buvo dar visai nevėlu, bet jau sutemę, ir stovėjo dvi mergaitės, ir čiuožinėjo ant tokios balutės, kažką dainavo. Kai aš pradėjau artėti link jų, jos nutilo ir pradėjo šnibždėtis, o kai buvau visai arti jų, tada jos pradėjo čiuožinėti vietoje ir dainuoti “Čiuožki, čiuožki, čiuožki, nepaslyski, lai lai lai lai..“ ir po to iškart susijuokė. Man irgi buvo juokinga, bet išsilaikiau tvirtas.

Maždaug po savaitės grįždamas po darbo namo vėl pamačiau jas kieme, stovėjo toje pačioje vietoje ant leduko, ir aš jau žinojau, kad jos vėl pradės dainuoti ir čiuožinėti, ir kai man artėjant jos pradėjo dainuoti, nesusilaikiau ir pradėjau šypsotis ;) Kai mes buvom vaikai, kieme niekada nedainuodavom praeiviams, dažniausiai sutūpdavom už krūmų ir žmogui einant pradėdavom juos purtyti, žmonės išsigąsdavo, o mūsų kaimynai, matydami mūsų pokštus, niekada nemoralizuodavo ;)

– – –

Marilyn Manson vasarą koncertuos Lietuvoje, ir aš net šiek tiek galvoju apie tai, jog galbūt būtų visai įdomu nueiti į jo koncertą. Pamenu, kai jis koncertavo Lietuvoje 2003 metų, patyriau stiprų sukrėtimą, kai mama, iš pradžių leidusi važiuoti į Manson’o koncertą, vėliau staiga pakeitė nuomonę ir pasakė, jog prieš tai juokavo, sakydama, kad galėsiu ten važiuoti. Tada užsišikęs sėdėjau ilgai, naktimis siųsdavausi (nes naktimis nesiskaičiuodavo duomenų srautas) Marilyn Manson live klipus (dar per Kazaa programą, jeigu kas nors tokią pamena), o po to ryte juos žiūrėdavau. Man  visai patiko tie jo seni gyvi pasirodymai, neva daug kraujo, anti-Amerika, anti-krikščionybė, o pats Manson’as atseit antikristas. Ir jau tada miglotai nujaučiau, kad šio atlikėjo pikas buvo 1996-2000 metai. Su grupėmis visada taip būna, jog kai grupė dar nebūna labai išpopuliarėjusi, groja nuoširdžiau ir įdomiau; vėliau viskas tampa ganėtinai vienoda. Šitas live video nuo paauglystės man labai įstrigo, turi tokį gerą purvo ir senojo Manson’o jausmą (turbūt 2003 metais jis pasirinko sterilų “šokiravimą“ – ir toliau buvo pristatomas kaip šokiruotojas, nors jau visai nešokiravo):

Eilėraštis (2011.04.17)

sugrįžus į gimtąjį miestą
norisi rašyti eilėraščius.
įkvėpimas čia visur:
štai šiandien išėjau
iš namų į parduotuvę,
žiūriu – žydi trys žibutės
po kaimyno langais.
kažkada ten buvo didelis krūmas,
dar dabar prisimenu,
kaip kartą,
būdamas ketvirtoje klasėje,
pridariau į kelnes po tuo krūmu,
nors ėjau po krūmu daryti kaip tik ne į kelnes.
nežinau, kodėl tada viskas taip keistai susiklostė,
matyt, tai dėl pavėluotos reakcijos;
išsikračiau šūdą iš kelnių,
nes nenorėjau mamai toks rodytis,
bet vėliau vis tiek nesmagiai jaučiausi,
kai kažkuris iš kiemo draugų tos dienos vakarą
pasakė: nu ir kas čia prišiko?
kartu su visais gūžčiojau pečiais,
buvo nesuvokiama,
kodėl kažkas prišiko po kaimyno langais.