Posts Tagged ‘Kilnojamosios Röntgeno stotys’

Jurgis Kunčinas „Glisono kilpa“

2013/09/17

glisono kilpaJurgis Kunčinas

„Glisono kilpa”

Puslapiai: 309

Išleido: „Nemunas”

Metai: 1992 m.

Tiražas: 15 000 egz.

Viršelio dailininkas: Edmundas Saladžius

Ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą, nes maniau, jog tai yra kažkas stipriai prasčiau už „Tūlą“ ir viską, kas sekė po jos. Bijojau, kad čia rasiu daug kliedesių, mistifikacijos ir sovietinio režimo užguito žmogaus pasakojimų apie nykią buitį (būtį).

Iš tiesų neklydau – radau čia ir kliedesių, ir mistifikacijos, ir pasakojimų apie nykią būtį. Tačiau nustebau, jog visa tai skaityti visai netrukdė. Mano akimis, „Glisono kilpa“ yra mažiau romantiška „Tūlos“ versija. „Tūla“ dažnai vadinama romanu apie meilę, meilės istorija, tačiau man labiau patinka nuomonė, jog „Tūla“ yra istorija apie tuos laikus ir žmones. „Glisono kilpoje“ nėra aiškios meilės linijos, nors pirmoje knygos pusėje ir minimos įvairios moterys, tačiau tarsi tarp kitko, čia labiau akcentuojama studentija, valkatavimas, girtuoklystė ir bandymas nepakliūti sovietiniam saugumui į rankas – labiau panašu ne į „Tūlą“, o į kitą šio autoriaus romaną – Kilnojamąsias Rontgeno stotis.

Tais laikais miestas mane dar jaudino. Ne, tikrai jaudino, aš nė kiek neperdedu. Dar jaudindavo benzino, gumos, kavos ir kvepalų dvelksmai. Svylančių padangų, šviežio sniego ir suodžių, specifiniai mūro ir aklinų kiemų kvapai. Taip aš atpažindavau Senamiestį – urinas, drėgmė, kalkių skiedinys, džiūstantys dažai, senos drobės kvapas, primaišytas galybės prieskonių. Miestas tada buvo toks, koks buvo – abejingas, nusilaupęs, apgriuvęs, kartais savas ir draugingas, mirkčiojantis pamušta girtuoklio akim ir tarsi laikas lietumi srūvantis pro groteles į požemius.“ (p. 49)

Tiek „Tūloje“, tiek ir šiame romane Vilnius vaizduojamas panašiai: smirdintis šlapimu, tamsus, su paprastais, žemiausiam sluoksniui priklausančiais gyventojais. Skaitydamas „Glisono kilpą“ kartais jaučiausi taip, tarsi Kunčino aprašomas vagabundiškas gyvenimas Vilniuje man jau būtų labai gerai pažįstamas: čia veikėjas prabunda kažkokioj skylėj, ieško kur išgerti, pabendrauja su visokia bohema, pasibasto po senamiestį, vėl išgeria, suranda kokią nors merginą (ir su ja išgeria), po to suranda kur nors nakvynę, o kitą dieną vėl eina pirkti išgerti. Nepaisant to, skaityti apie visa tai man nėra nuobodu, ir šiuo požiūriu Kunčiną galima sulyginti su Bukowskiu: abu savo stiliumi varo apie tą patį, ir negaliu sakyti, kad man nepatinka. Manau, jog Kunčinas iš tiesų turėjo itin gerą klausą – jautė kalbą, jo sakiniai gražūs, gyvybingi, juos malonu skaityti.

Glisono kilpoje“ yra ir taip Kunčino mėgstami fantastiniai elementai, ir absurdo elementai. „Tūloje“ buvo minima veikėjo pasivertimas į šikšnosparnį, o štai šiame romane autorius įvedė Aitvarą – mistinę būtybę, kuri pradeda valdyti pagrindinio veikėjo likimą. Absurdo yra kur kas mažiau nei vėlesnėje Kunčino kūryboje, čia tik pati situacija, kad veikėją pagrobia ir nuolat girdo samagonu, skamba kiek neįtikimai, tačiau galiausiai su tuo susitaikai.

Kūrinio nuotaika banguojanti: čia veikėjas gyvena įprastu valkatos režimu, čia jam nusišypso sėkmė, čia staiga užpuola problemos su saugumu, moterimis, universitetu, ir taip visą laiką. Tačiau kūrinio antroje pusėje nuotaika beveik visada niūri, bet kokie veikėjų bandymai kažką pakeisti atneša geriausiu atveju trumpalaikę ramybę, po kurios – dar didesni sunkumai. Kažkaip net nemalonu buvo skaityti apie veikėjo supratimą, kad jam daugiau nieko nesinori, tik degtinės ir ramiai gulėt ant pievos, nes visuose kituose romanuose Kunčinas dar išlaikydavo kažkokią laimės nuotaiką, o čia – vis juodyn ir juodyn.

Nors jau seniai yra sukurtas filmas apie Jurgį Kunčiną („Beveik laimingas“), aš kantriai laukiu knygos apie šį autorių. Ji turėtų pasirodyti 2013 metais, tačiau kol kas apie ją jokių naujienų negirdėti. Tikiuosi, jog ji padės man geriau susipažinti su autoriumi, gal net atsakys į porą klausimų, kilusių skaitant jo romanus.

P.S.

Kas ta Glisono kilpa? Štai: „Kai traumuojami kaklo arba krūtinės viršutinės dalies stuburo slanksteliai, tempimo režimas atliekamas, taikant Glisono kilpą, lūžus juosmeninės dalies arba krūtininės srities apatiniams stuburo slanksteliams, – naudojant pažastines juostas. Glisono kilpa ar pažastinės juostos tvirtinamos prie lovos galvūgalio, kuris truputį pakeliamas nuožulniai. Pacientui skiriamas griežtas lovos režimas, jam negalima keltis, sėdėti, verstis ant šono. Ligoniai, patyrę stuburo slankstelių traumas, gydomi atskirais etapais.

(http://www.gydomasismasazas.lt/stuburotrauma/)

Ir dar: pasirodo, kad Jurgio Kunčino romanas „Tūla“ yra prieš kelis metus išverstas į anglų kalbą (vertėja – Elizabeth Novickas), tačiau vis dar neatsirado leidėjo, kuris imtųsi išleisti šią knygą JAV.

2012

2013/01/03

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas Apsėstieji, Charles Bukowski apsakymų rinkinys Paprastos beprotybės istorijos, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Jurgis Kunčinas “Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“

2012/11/26

Jurgis Kunčinas

“Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“

Puslapiai: 190

Išleido: „Alma Littera“

Metai: 1998 m.

Tiražas: ?

Dailininkas: Saulius Chlebinskas

Mane vis dar stebina tai, kiek Jurgis Kunčinas visko yra prirašęs per 1989-2002 metus. Ar buvo kitas toks produktyvus prozininkas kaip jis tuo metu? Tiesa, toje kūrybos gausybėje lengva ir paklysti. Iš esmės man patinka visa jo proza, bet šią vasarą bandžiau skaityti jo romaną „Kasdien į karą“, ir jis man visai nepatiko. Tada, pamenu, net išsigandau – kas bus, jeigu paaiškės, kad likusi Kunčino kūrybos dalis, kurios dar nesu įveikęs, man nepatiks?

„Kilnojamosios Röntgeno stotys“ išblaškė visą nerimą. Šiame romane Kunčinas toks, koks mums ir patinka – gražūs sakiniai, vienur kitur kaimiškas žodis (bet saikingai), XX a. septintojo dešimtmečio niūrastis maišoma su ironija. Mirtis ir gyvybė, meilė ir vienatvė. Bohemiško žmogaus bandymas išgyventi komunistinėje valstybėje. Turiniu romanas ganėtinai panašus į autorių išgarsinusį romaną „Tūla“, jeigu tik „Tūlos“ nelaikysime romanu apie meilę. Tiesa, šiame romane meilės yra užtektinai – nuobodžios, aistringos, kankinančios, praktiškos –, tačiau romanas vaizduoja daug daugiau daykų, nei tik vyro ir moters meilę. Tai yra istorija apie laiką ir žmones, visai kaip „Tūla“, tik čia meilės linija nėra tokia stipri. Kita vertus, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“ puikiai dera kartu su „Tūla“, nes, jeigu neklystu, abejose knygose aprašomas daugmaž tas pats laikas, tik „Tūloje“ pagrindinis veikėjas jau yra metęs studijas, o šiame romane – dar tik meta.

Iš romano norėčiau daug ką pacituoti, bet negaliu, nes romanas parašytas taip, jog iš jo išplėšus dalelę, ji nebebus nei ironiška, nei graži, nei gerai skambanti. Kūrinyje radau daug labai stiprių dygsnių, kurie buvo sudėti labai tinkamose vietose, kurie badė savo logika ir patirtimi, ir tai ne pirmas kartas, kai skaitydamas Kunčino kūrybą džiaugiuosi, jog jis savo jaunystę aprašė tik pasiekęs brandesnį amžių.

Romanas išverstas ir į vokiečių kalbą, jo viršelis atrodo taip.

O Aš Nedurna, Jūs Gi Žinot

2012/11/15

Važiuodamas į Karoliniškes galvoju, ar šis lapkritis šlykštus, ar neblogas. Troleibuse daug žmonių, bet neturiu jokio stebėjimo objekto, todėl bandau įvertinti ne tik šį lapkritį, bet ir visą rudenį.

Vakar kambariokas pasakė, kad šį rudenį aš geriu daugiau/dažniau už jį. Tikra tiesa, net nejauku. Tiek daug išėjimų į miestą, koncertų, protmūšių, buitinio alkoholizmo irgi būta. Žinoma, galima galvoti ir kitaip: kambariokas per daug dirba, todėl šį rudenį aš išgeriu daugiau, nei jis, ir tai visai nereiškia, jog geriu daugiau nei įprastai. Bet tai būtų netiesa, o aš jau užtektinai prisimelavęs sau, kad norėčiau dar ir dar kartą save išteisinti.

Mano dėmesį patraukia Narbuto stotelėje įlipęs didelis senas vyras. Jis stovi oriai, kvėpuoja sunkiai. Šalia sėdi moksleivis, valgo traškučius (apčiulpia net pirštus). Jis neužleidžia vietos senam vyrui, bet vyras ir neapeliuoja į tai. Vyrui iš kitos pusės sėdi senyv amoteis, ji įlipo toje pačioje stotelėje kaip ir vyras. Moteris pradeda kalbinti seną vyrą, jis pasisuka į jos pusę. Dabar jie kalba, aš klausausi, o už lango pamažu niaukiasi.

Moteris iš pradžių kalba apie orą, vyras tik linksi galva arba išleidžia kažkokį savitą pritarimo garsą, maždaug “eh“. Bet staiga moteris pakyla, galvoju siūlys sėstis vyrui, bet ne, viskas visai ne taip: ji palinksta prie vyro veido ir sako žinokit kas man nutiko vieną dieną.

Troleibusas sustoja, žmonės išlipa ir įlipa, šurmulys – aš negirdžiu, ką moteris pritildytu balsu sako vyrui. Tik kai troleibusas vėl pajuda, triukšmas nutyla, aš galiu klausytis toliau: sako aš iš STT, ponia, mes sekam jūsų banko sąskaitą, nes įtariam, kad, na, ir pasakė, kad kažkokia įmonė bando plauti pinigus per mano sąskaitą. O man toks įtarimas kilo, sakau jam pone, norėčiau sužinoti jūsų vardą ir pavardę, tada jis man pasako, o aš toliau nenusileidžiu – sakau prašau pasakykit savo telefono numerį, jis pasako, aš užsirašau, ir, žinokit, jis jau nori manęs toliau klausinėti, bet ne, aš vėl jo klausiu, aš nedurna, sakau o kodėl jūs man skambinat, kodėl negalime visko aptarti policijoje, o jis, žinokit, sako tai kad čia visai neturi nieko bendra su policija, mes tiriam pinigų plovimą, sakykit, prašau, ar jūs žinot, kad jau tris mėnesius į jūsų sąskaitą yra pervedama didelė pinigų suma, o po dviejų sekundžių tie pinigai yra pervedami į kitas sąskaitas? Aš tik klausau, nieko nesuprantu, sakau ne, niekas man neperveda pinigų, o pati irgi nepervedu, tada jis manęs klausia o ar jūs kam nors davėt savo elektroninės ar kokios ten bankininkystės duomenis, sako ar nepametėt savo banko kortelės, ar niekam nedavėt savo PIN kodo, aš tik klausau, ir toks negerumas apėmė, galvoju čia jau tikrai nori mane apgaut kažkas, sakau jam,

Bet troleibusas vėl sustoja, žmonės išlipa ir įlipa, šurmulys, akimis palydžiu berniuką, kuris jau baigė valgyti traškučius. Kai troleibusas pajuda, klausausi toliau:

Paminėjo jis man kažkokią pavardę, pirmą kartą girdžiu apie tą žmogų, sakau jam nepažįstu tos moters, o jis man vėl sako turim įtarimų, kad per jūsų sąskaitą yra plaunami pinigai, mums reikia susitikti pakalbėti. O aš nedurna, jūs gi žinot, sakau paskambinsiu jums rytoj, šiandien aš užimta, eisiu į polikliniką, tada jis sako gerai, ponia, paskambinkit, kai būsit laisva. Galvoju paskambinsiu dukrai, papasakosiu, gal ką patars. Vis tiek kažkas tikrai čia negerai. Jeigu jis tikrai iš STT, tada mano informacija ne šiaip jam pateko. O jeigu jis ne iš STT, tada vis tiek jis, kad ir kas bebūtų, iš kažkur gavo visą informaciją apie mane.

Čia kokie tai banko darbuotojai nutekino informaciją, žulikai, dabar dar ir ramybės jums neduoda, sako vyriškis.

Kaip tik tuo metu išlipu reikiamoje stotelėje. Matau moterį su knygomis, prieinu, pasisveikinu. Mus  skiria maždaug 22 metai, jei gerai pamenu kiek jai metų. Ji galėtų būti mano mama, galvoju pirkdamas iš jos knygas. Bet mano mama nepardavinėja knygų, mano mama skaito knygas tik tada, kai jai padovanoju.

Atsisveikinęs su moterimi, pereinu kelią ir sustoju stotelėje. Mano troleibusas atvažiuos po maždaug 6 minučių. Visai šalia stotelės vyksta statybos. Kurį laiką stebiu statybininkus: vienas kala, kitas kažką daro užsilipęs ant kopėčių, ant stogo esantis gręžia, o kiti trys stovi ir spjaudo.

Įlipęs į troleibusą atsisėdu, atsiverčiu ką tik gautą Kunčino romaną “Kilnojamosios Röntgeno stotys“ ir pradedu skaityti. Tinka rudeniui:

“Šarlis Tamulis, studentas filologas ir kelneris, pasikorė ant kareiviško brezentinio diržo blokinio uošvės buto tualete. Nekentė socializmo, bet ne dėl to pasikorė. Jis turėjo kompleksų, be to, nelabai laimingai vedė. Atėjo užkuriais, iškart buvo ten nelaimingas. Begal jautrus, poetiškas, įtarus ir nelaimingas. Nelyginant heliotropas mūsų atšiauriame krašte. Bet kiek tokių gyvena sau – ir nieko. Jis viską darė be reikalo. Be reikalo studijavo, be reikalo vedė, be reikalo nuėjo kelneriauti. Būtų buvęs puikus miškininkas, o gal net vestuvių muzikantas. Tai ne! Tąsyk buvo tokia kvaila mada įstaigose švęsti Tarybinės armijos ir Karinio jūrų laivyno dieną. Paikos šnekos, blevyzgos ir gėrimas iki krūminių dantų. Šarlį aš pažinojau: mudu kartu baigėme ir buvome beveik draugai. Iš jo ėjo keista pagieža, net linksminantis. Bet kas jaunystėj kreipia dėmesį į tokius dalykus! Taigi, atšventęs tą dieną savo restorane, Šarlis parlingavo namo ir patale nerado blyškiaveidės panelės žmonos. Nusirengė, atsisėdo ant lovos ir rūkėrūkėrūkė. Šarlio žmona, tiesa, buvo gimusi žeminėje, rusė, bet jis pats normaliuose gimdymo namuose. Vis tiek pernelyg jautrus. Dirglus ir viską imantis širdin. Kai parsirado Varia, Šarlis paklausė: Na, Varia? Kur tu buvai? – Koks tavo suknistas reikalas? – burbtelėjo Varia. – Leisk miegot. – Tuomet einu ir pasikarsiu, pareiškė Šarlis Tamulis, mano draugas, baigta! Karkis, – burbtelėjo Varia ir jau užsirpė per miegus. O Šarlis nuėjo ir pasikorė. Buvo mat principo žmogus, taip auklėtas – žodį tęsėk! Antryt Varia užsimanė nusišlapinti. Įsvyravo tualetan ir užkliuvo už Šarlio kojų. Pražergė kojas, užsidėjo sau ant pečių ir užtūpė unitazą. Tokį šlykščiai parudavusį nuo geležingo vandens. Ji čiurškė sau, o Šarlis sėdėjo jai ant sprando. Tai bent atrodė. Tik kad niekas nematė. Ūmai prablaivėjusi ir suvokusi, kas čia nutiko, vargšė Varia klyksmu pažadino visą blokinį namą.“ (p. 14-15)


%d bloggers like this: