Posts Tagged ‘Kiti malonumai’

„Ateidavau į barą ne alaus bokalo, bet penkiolika minučių paspoksoti į barmenę“

2015/03/28

Sunku paaiškinti draugams, kodėl su jais praleidęs tik valandą tu nori išeiti. Todėl atsiprašau visų, pats truputį gėdydamasis dėl tokio savo elgesio, paspaudžiu rankas ir sakau, kad man reikia eiti kitur.

Toks vakaras, kai iš tiesų ne tai, kad noriu eiti kitur, bet jaučiu, jog reikia eiti kitur. Tiksliai nežinau, kodėl, nes nuotaika visą dieną buvo gera, ir net kai rinkausi kokiais marškiniais rengtis ir dėjausi kaklaraištį, pasijutau kažkaip maloniai (pasipuošęs, sakytų mama), tačiau vos ten nuėjom, iškart kažkas užlūžo galvoje ir supratau, kad šį vakarą norėčiau praleisti kitaip.

Išėjęs pasukau link Eimanto, žinojau, kad ten yra Gabrielius ir kiti pažįstami žmonės. Šį penktadienį neįtikėtinai daug žmonių centre, bet taip būna kiekvieno pavasario pradžioje, vos tik labiau atšyla oras: klubinėtojai, barų lankytojai, paaugliai, marozai ir jų panos – visi išlenda į centrą pasirodyti patys ir pažiūrėti į kitus.

Einu Vokiečių gatve, tada pasuku į Mėsinių gatvę ir eidamas ja prisimenu ten anksčiau veikusio baro Transilvanija barmenę. Ji buvo vos vos aukštesnė už mane, jos plaukai dažnai atrodydavo netvarkingi, bet ji turėjo tokias geras kojas ir užpakalį, man tokių minčių kildavo… O po to ten pradėjo dirbti nauja barmenė, ji buvo tokia tvarkinga, visada besišypsanti, tamsių plaukų, švelnaus veido – galėtum žiūrėt ir žiūrėt į tokią, bet nežiūrėsi, negražu taip daryt. Bet vieną dieną įvyko baisus dalykas, nes nugirdau ką ta švelni barmenė pasakojo kažkokiam žmogui. O pasakojo ji apie labai nekokį dalyką – kad vakar girta užmigo po baru. Žinau, negalima teisti žmonių, nes kas tu toks, kad teistum, bet po tos dienos nebežiūrėjau į ją romantiškai. Ir nesvarbu, kad aš pats esu pridaręs visokių dalykų, dėl kurių dabar yra truputį nejauku (prisigėriau tiek, kad vėmiau į konteinerį, po to užmigau pogrindiniam klube ir negalėjau išeiti, kai nubudau užrakintas; kartą vėmiau pro balkoną, kartą – pro langą pas kažką svečiuose; kartą nebuvo kur gulti, tai užmigau atsigulęs ant vonios kilimėlio; o kur dar masturbacija keistomis sąlygomis paauglystės laikotarpiu), ir nesvarbu,kad aš pats dėl tų dalykų negalėčiau ramia sąžine vadinti savęs romantiku – svarbiausia, kad ji pasakodama apie savo nuopolį juokėsi. Tai ir buvo skaudžiausia.

Po to išėjau prie Pylimo gatvės, perėjau ją ir atsidūriau Šv. Stepono gatvėje. Šv. Stepono, Šv. Stepono… Gatvė su tiek daug istorijos, turinti tokį stiprų emocinį užtaisą. Kadaise čia gyveno mergina, su kuria draugavau. Kadaise vėlyvais pavasario vakarais važiuodavau pas ją, eidavau į bromą, lipdavau girgždančiais laiptais aukštyn, ir mano akys surasdavo jos akis, ir mano rankos surasdavo jos rankas, o po to – jos džinsų užtrauktuką. Kadaise toje gatvėje buvau savotiškai laimingas.

Užeinu į Šnekutį, ten nusiperku alaus išsinešimui. Šiaip gatvė tarsi ir nepasikeitusi, čia vis dar šen bei ten yra mažų parduotuvėlių, kurios, kaip ir anksčiau, taip greičiausiai ir dabar kažkiek laiko padirba, tada užsidaro, o vietoj jų atsidaro kitos parduotuvės, kurių lemtis aiški.

Pasiekęs Šopeno gatvę skambinu Eimantui, jis man nupasakoja kaip rasti jo namą ir butą. Įsuku į tamsų kiemą, viskas atrodo nauja ir nepatirta. Pats butas primena tokios lenkaitės butą, pas kurią Varšuvoje buvom su draugais apsistoję po koncerto, ir kai išeinu į balkoną parūkyti, Gintas kaip tik ir sako: čia tokie namai kaip Varšuvoj, pilna ten tokių. Ir jis teisus, dievaži.

Geriam alų ir žaidžiam stalo žaidimą, fone skamba Against Me!, o kai pajuntu, kad jau ima miegas, tai atsigeriu vandens ir nueinu miegoti.

Rytas apsiniaukęs. Atsikėlęs žiūriu pro balkono langą į tą namą kitoje kelio pusėje, galvoju o gal visgi ne kaip Varšuvoj šitie namai? Bet kur tau! Aš tik bandau save apgauti, namai tikrai kaip Varšuvoj, neverta net diskutuoti daugiau šia tema.

Važiuodamas namo autobusu stebiu šeštadieninį Vilnių. Gatvėse pilna žmonių; ties Ibrahim prekybos centru matau kaip trys vyrai bando išstumti smėlyje užstrigusį automobilį, ir kai jiems pavyksta ir automobilis pajuda atbulas, vienas iš stūmusių vyrų pargriūna ir iškart ritasi į šoną, tolyn nuo priekinių ratų – gera reakcija, galvoju. O prie Kalvarijų turgaus matau kaip du vyrai po pažastimis pasikišę neša ilgus veidrodžius, suvyniotus į gelsvą popierių. Jie eina ne per perėją, o sustoję vidury kelio dar pradeda ginčytis, ir atrodo, kad jiems visiškai nusispjaut ant kitų eismo dalyvių, jų ginčas kur kas svarbesnis nei saugumas. Autobusui pajudėjus palikau juos vis dar ginčijantis, įdomu kiek truko jų ginčas.

Išlipu prie parduotuvės, nes reikia kažko nusipirkti. Pirmiausia paimu šeštadieninį laikraštį, nes praėjusį šeštadienį irgi skaičiau laikraštį, be galo maloniai praleidau kelias valandas virtuvėje, tai pagalvojau,kad ir šiandien norėčiau tai pakartoti. Po to įsidedu pieno, grietinėlės, karštai rūkyto kumpo, o besidairydamas po lentynas netikėtai užmatau soją kubeliais.

Mergina, anuomet gyvenusi Šv. Stepono gatvėje, kartais gamindavo sojų ir daržovių troškinį. Mes pasiskirstydavome darbais – aš plaudavau daržoves, o ji pjaustydavo, nors kartais būdavo atvirkščiai. Tada ji suberdavo sojos kubelius į vandenį keptuvėje, kurį laiką tie kubeliai ten sau pabūdavo, šiek tiek išbrinkdavo, tada vandenį reikėdavo nusemti, priberti šaldytų daržovių ir tų, kurias patys supjaustėm, ir viską maišyti, kepinti, pabarstyti krapais ar petražolėmis. Pačioje pabaigoje ji dar įpildavo šiek tiek aliejaus į keptuvę, kad viskas truputėlį apkeptų, ir tada jau mes eidavome valgyti.

Man patiko tas patiekalas, todėl ir pats jį pradėjau gaminti bendrabutyje, o kartą net ir mamai pagaminau (mama neliko sužavėta). Aš jį pagardindavau pabaigoje įmušdamas žalią kiaušinį, nes jis iškepdavo tarp tų visų daržovių ir sojos kubelių ir priduodavo kažkokį gerą skonį; nors gal tik man taip atrodė. Gamindamas tą patiekalą visada galvojau apie tą merginą ir šypsodavausi. Kai mes išsiskyrėm, šitą troškinį ėmiau gaminti daug rečiau, nes jis man visada primindavo ją ir nebūdavo toks skanus kaip anksčiau. Ir šiandien, išvydęs sojų kubeliais pakelį parduotuvėje, supratau, kad nebepamenu kada gaminau visa tai, todėl būtinai reikia pabandyti tai padaryti.

Grįžęs iškart imuosi darbo. Rezultatas ne super, bet valgydamas skaičiau laikraštį, ir tai kažkiek pagardino troškinį.

O dabar net nežinau ką veikti. Greičiausiai aš: a.) naršysiu internete be jokio aiškaus tikslo; b.) žiūrėsiu serialą Fortitude; c.) skaitysiu knygą Herojai kaip ir mes; d.) susitvarkysiu kambarį.

Kojos X

2012/10/18

Prabudau su žadintuvu, atsikėliau, gerklėj jaučiau šleikštulį, tarsi būčiau vakar labai daug rūkęs, o taip visai nebuvo. Nuėjau išsimaudyti, tada suvalgiau du sūrelius, išsidžiovinau plaukus, apsirengiau ir išėjau.

Kieme tvyrojo tirštas rūkas. Pagalvojau būtų juokinga, jeigu rūkas būtų toks tirštas, kad per jį negalėtum matyti savo batų. Pasukau link stotelės, Kalvarijų gatvėj kaip ir visada tokiu metu driekėsi automobilių eilės. Eidamas link stotelės pamačiau dailią, švelnaus veido merginą. Praėjęs ją sustojau, apsisukau ir pradėjau dairytis ar man tinkamas troleibusas neatvažiuoja. Tada ir pastebėjau tos merginos kojas – jos buvok iksiškos.

Man iškart pasidarė gera ir ramu, pradėjau galvoti, jog man reikia eiti pasipiršti tai merginai, galėtume gražiai sau gyventi, dėl jos galėčiau išmokti net virinti arba, pavyzdžiui, gaminti suši. Taip gražiai begalvodamas žiūrėjau tai į atvažiuojantį viešąjį transportą, tai į merginą. Jos plaukai buvo tamsūs ir ilgi, vilkėjo tamsiai mėlyną paltuką, jos bateliai taip pat buvo mėlyni. Stovėjo į priekį truputį iškišusi kairę koją, visas svoris laikėsi ant dešinės. Turbūt ir jos vardas labai gražus, pagalvojau, bet tuo metu ji kaip tik pradėjo judėti link artėjančio autobuso. Ji tolo, rūkas palengva ją pasiglemžė. Kai autobusas sustojo, o ji buvo visai arti durų, pamečiau ją – ji susimaišė su kitais žmonėmis ir visai ištirpo.

Sulaukęs savo troleibuso važiavau į darbą ir galvojau apie iksiškas kojas. Kiek moterų turi tokias kojas? O kiek vyrų? Prisiminiau, jog anksčiau net negalvojau, kad vyrai irgi turi tokias kojas, kol nepamačiau vieno vyresnio archyvaro. Koks naivus kažkada buvau! Dabar puikiai suprantu, kad tiek vyrai, tiek moterys turi tokias kojas. Ir kodėl literatūroje tiek mažai tesu radęs iksiškų kojų paminėjimų (“Moteris, turinti tokią nepakartojamą išvaizdą, privalo turėti šiek tiek iksiškas kojas“ – Jerzy Pilch, romanas “Kiti malonumai“)? Ar anksčiau nieko nežavėjo tokios kojos? O gal tokios kojų formos/tipo nebuvo? Ir dar: ar iksiškų kojų savininkai jaučia nepatogumą dėl savo kojų, t.y. ar jiems nesmagu, kad kiti žmonės turi kitaip kreivas kojas, nei jie? Kažkas turėtų atlikti išsamų tyrimą, kuris galėtų atsakyti į visus man rūpimus klausimus. Būtų neprošal parengti ir bibliografinę rodyklę, kurioje galima būtų rasti visus leidinius, kurie minėjo terminą iksiškos kojos; bet čia iškyla problema: gali būti, jog žmonės, norėdami apibūdinti iksiškas kojas, dažnai vartoja terminą kreivos kojos, o juk tai visai kas kita! Taip pat reikia rimtai apsvarstyti kruskrukslogijos (mokslo šakos, tiriančios viską, kas yra susiję su iksiškomis kojomis) formavimąsi ir lietuviškosios kruskrukslogijos mokyklos radimąsi.

Kaskart, kai bandau suprasti savo žavėjimąsi iksiškomis kojomis, susiduriu su savo asmenybės neišmanymu. Kodėl pirmą kartą šį kojų tipą pastebėjau tik būdamas dvidešimties metų? Ar anksčiau jis manęs nežavėjo, ar aš tokių kojų niekur nepastebėjau? O ta mergina, kuri buvo pirmoji, turėjusi iksiškas kojas – kokią dalį iksiškos kojos sudarė jos bendram žavesiui/seksualumui? Gal iksiškos kojos mane žavi tik dėl tos konkrečios merginos palikto įspūdžio?

Kartą man kilo mintis, jog iš tiesų tu negali žinoti kaip atrodai eidamas, nes negali pats savęs pamatyti, taigi ir negali tiksliai nusakyti savo kojų. Kitas žmogus, paprašytas įvertinti ar apibūdinti tavo kojas, tai padarytų irgi tik iš dalies teisingai. Kažkada net uždaviau sau klausimą: ar gali būti, jog mano kojos irgi iksiškos? Juk negaliu pažiūrėti į save einantį iš užpakalio. Kai stoviu prieš veidrodį ir žiūriu į savo kojas, matau, jog jos nėra iksiškos; ir visgi manęs neapleidžia mintis, jog kai kurių dalykų apie save tu pilnai negali žinoti; arba kad tau nežinant tavo kojos pakeičia formą – bet tai jau iš savarankiško daiktų ir dalykų gyvenimo temų lauko.

Kultūristų forume vienas bičas uždavė klausimą:

I was over-weight when I was a child and got X shape legs since that. Now I’m 20, is there any chance to improve them by workout instead of surgery?

Ką jam kiti bičai atsakė:

1.) I don’t know what X-legs are…

2.) what is an X leg??

3.) Wtf is X-legs?

4.) so your legs cross over and form an ‘x’? That’s awesome

– – –

Esu keistai peršalęs, todėl šis įrašas galėjo nuskambėti neįprastai.

Iksiškos Kojos!

2010/12/23

ištraukos iš Jerzy Pilch romano „Kiti malonumai“:

Sutiko moterų protingų ir sutiko moterų kvailų. Sutiko moterų pasileidusių ir sutiko moterų dorybingų. Sutiko moterų, kurios lovoje krizendavo lyg pašėlusios. Sutiko moterų, kurios lemiamą akimirką tiesiog leipdavo iš juoko. Sutiko labai orių moterų, kurios, susierzinusios dėl savo pačių neišvengiamo tokiose situacijose bejėgiškumo, laikydavosi agresyvia. Sutiko moterų, kurios visą laiką tylėdavo it kapas, ir sutiko moterų, kurių plepumas audgavo tiesiog proporcingai kūniškų potyrių intensyvumui. Sutiko moterų, kurios kalbėdavo vien apie seksą, taip pat ir tokių, kurios, priešingai, būdavo pasirengusios viskam, tačiau bet kokį mėginimą prabilti apie seksą laikydavo neperžengiamu tabu.

Sutiko moterį, kur mėgo vograuti lovoje lyg naujagimis. Ciu, ciu, niu, niu, – sakydavo Kohoutekui viena liepsninga trisdešimtmetė. Ką dalai? Bu, bu, lankytė, noliu, noliu, pipi, niu, niu, – kartodavo vis tą patį, o dezorientuotas Kohoutekas toliau darydavo savo, nors negalėdavo atsikratyti absurdiško įspūdžio, kad pirmąkart daro tai milžiniškame naujagimio vežimėlyje kokiu pavirsdavo senmergiškas brunetės butukas.

Kohoutekas sutiko moterį, kurią į pasimatymus atveždavo vyras. Sutiko vieną abiturientę, kuri po svaigaus vakaro, nusiplūkusiam Kohoutekui besirengiant palydėti ją ligi taksi stotelės, staiga pareiškė turinti dar porą valandų pasėdėti ir išgerti degtinės, nes jeigu grįš namo pernelyg anksti ir pernelyg blaivi, tėvai kaipmat susitokės, jog kažkas netvarkoj. Kohoutekas sutiko moterų, kurios eidavo su juo, nes daugybę metų būdavo nelaimingai įsimylėjusios ir dėl to daugybę metų eidavo su kiekvienu.

– – –

– Bet esmė ta, Kohoutekai, jog tu apskritai jauti fatališką potraukį, – kalbėjo toliau daktaras, – gražioms ir išsilavinusioms moterims. Imkim, pavyzdžiui, personą, kuri yra mūsų disputo objektas, toji, su kuria nežinia ką daryti, toji, kuri aplankė tave neįspėjusi, – Ojermahas juokėsi, savo paties minčių pralinksmintas <…> Norėjau tik pasakyti, kad ji be proto graži arba, veikiau, neapsakomai žavi. Tie vos vos asimetriški bruožai, dieviška galva, neregėta šukuosena… Atkreipk dėmesį, Kohoutekai, kad tavo aktuali moteris iš, galima sakyti, paprasčiausių tipiškos šatenės plaukų sugebėjo padaryti dekadanso požiūriu pribloškiančią šukuoseną. Ak, – negalėjo atsižavėti Ojermahas, – tas jos nežymus žvairumas, tos jos šiek tiek iksiškos kojos…

– Iš kur, sakykite, jūs žinote, kad jos kojos šiek tiek iksiškos? – Kohoutekas staiga atsitiesė, pakuroje pagaliau ėmė blėsčioti pirmosios leisgyvės liepsnelės.

– Moteris, turinti tokią nepakartojamą išvaizdą, privalo turėti šiek tiek iksiškas kojas, – tvirtai atkirto Ojermahas.

– – –

lengvai skaitomas, tragikomiškas romanas apie tai, kaip vyro meilužė ima ir atvažiuoja pas jį į namus gyventi, nors ir žino, jog jis turi žmoną, vaikų ir t.t. Jerzy Pilch ir toliau lieka mano lenkų rašytojas nr.1. o dar tai, jog jis parašė „iksiškos kojos“, yra visai nuostabu, nes po tiek daug laiko aš pagaliau sužinojau, kaip galima pavadinti tą seksualų kojų tipą ;)


%d bloggers like this: