Posts Tagged ‘Kitos knygos’

Roberto Bolaño „Tolima žvaigždė“

2014/04/10

tolima-zvaigzdeRoberto Bolaño
„Tolima žvaigždė“
Puslapiai: 152
Išleido: „Kitos knygos“
Metai: 2011 m.
Tiražas: 1200 egz.
Knygos dizainas: Lina Sasnauskaitė, Aurimas Lažinskas

Informacija, esanti galiniame knygos viršelyje, yra vienas paveikiausių būdų paskatinti žmogų įsigyti knygą. Kaskart, skaitydamas knygos anotaciją, apie tai galvoju. Ir stebiuosi, kodėl tiek daug knygų, leidžiamų Lietuvoje, turi tokias niekam tikusias anotacjas. Jos būna arba labai ilgos, todėl tingisi jas skaityti, arba jos būna prigrūstos nieko nesakančio gražbyliavimo apie tai, kad rašytojas yra tiek ir tiek garsus, gavęs tokią ar anokią premiją, parašęs dar kažkokius romanus..

Kad ir kaip bebūtų, šios knygos anotacija yra tobula, tiesiog skirta man – perskaičiau ir iškart užsinorėjau nusipirkti knygą. Ar knyga pateisino anotacijos žadamą detektyvinį nuotykį? Nė velnio.

Istorija rutuliojasi apie vyruką, kuris yra poetas ir skraidydamas lėktuvu dūmais rašo visokius eilėraščius. Jis yra tikra Čilės pažiba, moterys dėl jo alpsta, tačiau jis turi ir tamsiąją pusę – pasirodo, kad yra negailestingas žudikas. Atrodo, kad istorija labai įdomi, tačiau autoriaus pasirinktas istorijos perteikimo būdas yra tiesiog tragiškas. Čia tiek daug nereikalingos medžiagos, pvz. ketvirtas ir penktas skyriai yra skirti dviejų pašalinių žmonių istorijoms, kurios iš esmės neturi nieko bendra su pagrindine istorija. Norėsi kuo greičiau daugiau sužinoti apie poetą-žudiką, o čia prasideda toks gumos tempimas, ir dar labai nevykęs. Istorija su tokiu potencialu pateikiama taip lėkštai, kad įpusėjęs romaną norėjau mesti jį šalin. Autoriaus bėda ta, kad jis dažnai leidžiasi į labai detalius kažkokių žmonių ar smulkmenų aprašymus ir užmuša susidomėjimą pagrindine istorija.

Nepaisant to, kad likau nusivylęs romanu, vis dar noriu perskaityti kitą Roberto Bolano knygą – „Pašėlę detektyvai“. Tikiu, kad autorius turi didelį potencialą, ir dėl vienos nepatikusios knygos neverta jo nurašyti.

Charles Bukowski „Sriuba, kosmosas ir ašaros“

2014/03/22

sriuba-kosmosas-ir-asarosCharles Bukowski

„Sriuba, kosmosas ir ašaros“

Puslapiai: 144

Išleido: „Kitos knygos“

Metai: 2013 m.

Tiražas: 1200 egz.

Viršelio dizainas: vario burnos

Bukowskis skaitomas, Bukowskis mylimas, Bukowskis madingas. Bukowskio knygos Lietuvoje susilaukia pakartotinų leidimų, o Vilniuje 2012 metų rudenį trumpai veikė „Bukowski“ baras. Lyg ir smagu, bet kartu galima ir sunerimti – kokie mes žmonės esam, kad mėgstam skaityti istorijas apie kito žmogaus vėmalus ir šūdus? Mane visada stebino tai, kad tiek Bukowskio prozoje, tiek poezijoje (ak, bet juk šio rašytojo atveju tai viena ir tas pat) randu kažkokį nusiraminimą. Kad ir kaip reikalai šūdinai besiklostytų, vis tiek lieka viltis, nors ir neįvardyta (panašiai yra ir Jurgio Kunčino kūriniuose). Turbūt tai ir skatina po kažkiek laiko grįžti prie šio rašytojo.

Nežinau, ar Bukowskis būtų tokia kultinė ikona, jei nebūtų rašęs eilėraščių, nes būtent jo eilėraščiai, o ne prozos kūriniai yra fuck you akademinei literatūrai. Man netgi labiau patinka eilėraščiai ir apsakymai, o ne Bukowskio romanai. Kai jis rašo trumpiau, viskas kažkaip geriau išeina. Net jo kultinis romanas „Paštas“ man nėra kažkuo ypatingas. Apie „Moteris“ net nekalbu, ten išvis nuobodybių nuobodybė.

Apie pačius eilėraščius nelabai yra ką papasakoti. Rašo kaip geria, kaip rašo eilėraščius, kad kažkur eina ar važiuoja. Žinoma, ir apie moteris rašo. Temos pažįstamos, šimtą kartų gvildentos rašytojo romanuose ir apsakymuose. Buvo įdomu perskaityti tuos eilėraščius, kuriuos esu pats kažkada bandęs versti tiesiog iš neturėjimo ką veikti.

Sutikau genijų

sutikau genijų šiandien

traukiny,

buvo maždaug šešerių,

sėdėjo šalia manęs,

ir kai traukiniui

važiuojant pakrante

atsidūrėm prie pat vandenyno,

abu sužiurom pro langą,

o tada

jis pažvelgė į mane

ir pasakė:

„negražu.“

 

ir aš pirmą kartą

tai

supratau.

P.S. Šią knygą labai ilgai laikiau padėjęs ant skalbimo mašinos, kuri yra prie klozeto. Sėdėdamas ant klozeto ją ir perskaičiau, o į namus užsukę draugai, prisėdę ant klozeto ilgesniam laikui, sakė irgi paskaitę eilėraščių ;)

Keisti Laiškai

2013/01/18

Dar viena ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“.

– – –

Dvejus, gal trejus metus gaunu vis daugiau keistų – švelniai tariant – laiškų. Regis, tai tikrojo populiarumo požymis ir kaina. Tikroji šlovė nematuojama gerbėjomis ir sirgaliais. Tikroji šlovė matuojama priešais ir bepročiais. Kai atsiras gauja nekentėjų, stebinčių kiekvieną tavo judesį, ir kai ims tave sekioti tegul ir nedidelė procesija hebefrenikų, tik tuomet tu šį tą reikši, – mėgdavo sakyti vienas mano jau miręs, bet didžiai įžvalgus bičiulis. Neabejotinai žinojo, ką sakąs – ne vienerius metelius buvo garsus, net labai garsus. Psichopatai susirašinėjo su juo gausingai. Nežinau. Negaliu pasakyti, kokia mano paties padėtis. Kaip tik šiandien sieninio kalendoriaus lapelyje puikuojasi aforizmas: „Populiarumas – bausmė, nors atrodo kaip prizas. Ingmaras Bergmanas.“ Regis, šiuo klausimu sudėta šimtai panašių aforizmų. Šiaip tai – menkniekis. Tačiau susivokiu, kad senasis Bergmanas buvo pastorius, ir pasijuntu kiek nesmagiai. Suprantama, proto ribose. Be jokių ten psichozių, įkyrių minčių ir baimių. Nesakau, jog dabar kiekvieną voką atplėšiu drebančia širdimi, tačiau praėjo metas, kai rašydavo tik egzaltuotos geltonų suknelių savininkės; aistringos katinų garbintojos ir garbintojai; ištikimi simpatizuotojai, kurie, nors ir labai mane vertina, vis dėlto niekada nesupras, kaip galėjau persikelti iš magiškos Krokuvos į bedvasę Varšuvą; praėjo net metas, kai gaudavau nerišlių epistolių nuo kadaise daug žadančių poetų, su kuriais esą kitados gėriau degtinę. Atėjo paradoksus pamėgusių kruvinų ekshibicionistų metas: „Ar Jūs žinote, kad kai pernelyg sekliai įsikišu tamponą, jis spaudžia tą garsųjį G tašką, ir visą po to vaikštau susijaudinusi, nors iš esmės to nežinau?“ Atėjo davatkų, pasišovusių atversti į Jėzaus tikėjimą, metas: „Ar Jūs žinote, ką duoda žmogui Jėzus? Ar nenorėtumėte paragauti, koks skanus yra Jėzus? Jėzus gardesnis už visus pasaulio kotelus! Jėzus gardesnis nei visi varškės ir aguonų pyragai ir tortai šioje žemėje!“ Atėjo nesveiką namų atmosferą analizuojančių gimnazisčių metas: „Šiandien turiu liautis rašiusi, tėvas grūda mane iš kambario, nes užsinorėjo truktelėti motiną. Garbės žodis, niekas man taip neatima noro seksui kaip tėvai. Suprantu puikiai, ka ne tėvai turi įkvėpti norą seksui, bet nuo maniškių seksualumo mane vemti verčia. Jiems, aišku, sudėtinga mūsų dviejų kambarių bute, bet tegul sugalvoja ką nors įdomesnio ir nekasdieniško.“

Visko Po Truputį

2012/12/03

Dvi smagios literatūrinės naujienos: Kitos Knygos greitai išleis dar vieną Charles Bukowski eilėraščių rinktinę ir mano mylimo mylimo mylimo Jerzy Pilch knygą „Mano pirmoji savižudybė ir kiti devyni apsakymai“. Nepamenu, kada taip laukiau naujų knygų, juolab iš Kitų Knygų, kurių leidiniai kažkada man teikė daug džiaugsmo, tačiau pastaruosius 2-3 metus buvau visiškai apatiškas jų leidiniams.

– – –

Teorija, susijusi su tuo, ką aš turėčiau daryti ir ko nedaryti, kartais labai stipriai nesutampa su praktika. Anksčiau per daug apie tai negalvojau, man visada atrodė, kad aš elgiuosi taip, kaip mąstau. Tačiau šį rudenį viena mergina, kalbėdama apie save, pasakė, jog viena yra tai, ką ji nusprendžia, o visai kita – tai, ką ji daro. Ir tada man atsivėrė akys – aš irgi taip elgiausi, ir vis dar elgiuosi karts nuo karto. Geriausias pavyzdys buvo IL: eidamas su draugais į kurį nors Alytaus barą galvodavau, kad jeigu jau ją sutiksiu, tai tik pasisveikinsiu, ir viskas, bet vos išvydęs ją nuspręsdavau eiti truputį pakalbėti su ja, tiesiog šiaip, žinot, kaip sekasi ir pan., o po to viskas vis tiek būdavo kaip visada: mes flirtuodavom, aš trumpam būdavau laimingas, kelias kitas dienas daug apie ją galvodavau, kol galiausiai vėl turėdavu susitaikyti su man nepalankia realybe – ji myli tą savo vyruką, nieko čia nepadarysi. Būta ir kitų pavyzdžių, sudėtingesnių ir niekšiškesnių, susijusių su kitomis merginomis, net nesinori galvoti apie tai.

Kodėl mes elgiamės neprotingai? Ar širdies troškimai yra nesuderinami su blaiviu protu? Kažkur girdėjau frazę, kad žmogus visada gauna tai, ko trokšta jo širdis. Tai baugina, nes aš dažniausiai geidžiu visai ne to, ko man reikia. Kita vertus, tai net nežinau, ar aš esu tvirtai įsitikinęs dėl to, ko man reikia gyvenime.

– – –

Yra du dalykai, apie kuriuos žmogus būna linkęs pasakoti vos ne visiems iš eilės: kai suranda antrą pusę ir kai su ja išsiskiria.

– – –

Paskutiniu metu labai daug visko prisimenu apie vieną buvusią merginą. Kai perku maisto produktus, kai plaunu indus, kai klausausi seno hardkoro, kai žvilgteliu pro langą. Atrodo, kad tik po daug metų mano prisiminimai apie ją tapo lengvi, nevarginantys. Aišku, gali būti, jog jie dabar jau per daug idiliški, iškreiptai teigiami, bet tiek to. Dabar aš suprantu, jog gyvenime tam tikru metu buvau tikrai laimingas su kitu žmogumi. Gera žinot, kad pilnatvė yra įmanomas dalykas. Viskas, kas sekė po to, buvo mano klaidos, nes aš norėjau patirti laimę su kitu žmogumi, tačiau vengiau atsiverti ir įsipareigoti, todėl viskas ir ėjo perniek.

– – –

Nesuprantu atvejų, kai moteris yra apnuoginama ir žmonės pradeda kalbėti, jog ji yra seksualumo bomba. Apnuoginta moteris yra apnuoginta moteris, su jos seksualumu tai neturi nieko bendra. Moters seksualumas, aišku, priklauso ir nuo jos išorinio grožio, tačiau svarbu yra ir tai, kaip ir ką moteris kalba, kokie yra jos įprasti judesiai (seksuali moteris paprastus dalykus atlieka kažkaip neįprastai, stebuklingai). Aišku, įvyksta dar ir cheminės reakcijos tarp tavęs ir moters, bet į tai nesigilinsiu.

Kad seksualumas daug reiškia muzikos rinkoje, visiems aišku. Tačiau aš pats niekada negalvojau apie seksualumą būtent roko muzikoje. Aišku, yra seksualūs bičai, kurie groja gitarom ir rėkia į mikrofoną, jie patenka ant žurnalų viršelių, merginos dėl jų svaigsta ir nori su jais permiegoti. O kaip yra su moterimis, grojančiomis roko grupėse? Ar jos naudoja savo seksualumą, kad padidintų susidomėjimą grupe, kurioje groja/dainuoja? Ir ar jos turi bent kažkiek to seksualumo?

Pirmiausiai pradėjau galvoti apie tai, kiek gi moterų žinau, kurios groja roko grupėse. Yra SkinSkunk Anansie, Guano Apes vokalistė, Alison MosshartThe Kills/The Dead Weather. Aišku, yra dar ir Courtney Love, bet šitą iškart reikia atmesti, nes ji man tiesiog yra atgrasi. O Cranberries vokalistė kažkaip per daug primena mažą berniuką.. Lietuvoje – Jurga Šeduikytė, kai dainavo grupėje Muscat ir Giedrė iš grupės Empti. Bet Šeduikytė tiesiog simpatiška, o Giedrė man nė per kur neatrodo seksuali. Dar yra Analenos, Best Coast ir Kylesa moterys, bet čia iš esmės undergroundas. O kur daugiau moterų? The White Stripes keistuolė būgnininkė.. Galų gale priėjau prie Avril Lavigne. Tik neaišku, ar kas nors darė/daro iš jos seksualumo simbolį, ar ne. Gal ir daro, bet turbūt neva neformaliai seksualiai ją pateikia.

Anksčiau neturėjau išsirinkęs jokios seksualios vokalistės ar muzikantės iš roko grupės, bet dabar, kai prisižiūrėjau daug gyvų pasirodymų, supratau, jog visgi Alison Mosshart iš The Kills/The Dead Weather išjudina mano mintis. Ir vėlgi – moteris visiškai ne mano skonio, jos drabužiai irgi kažkokie ne tokie, kartais net neišdainuoja, bet ;)

(O jei jau dėl gražių bičų roko muzikoje, tai man, aišku, gražiausias vyrukas yra Deftones vokalistas (atmetus tą laikotarpį, kai buvo žiauriai sustambėjęs), Pearl Jam vokalistas, Frusciante ir Dave Grohl. Dar man įdomu, ar Radiohead vokalistas kam nors atrodo seksualus.)

Charles Bukowski “Paprastos beprotybės istorijos“

2012/07/15

Charles Bukowski

“Paprastos beprotybės istorijos”

Puslapiai: 294

Išleido: “Kitos knygos”

Metai: 2011 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dizainas: vario burnos

Vienintelė Bukowskio knyga, kurios aš neperskaičiau, buvo 2010 metais „Kitų knygų“ išleista „Holivudas“. Tame romane viskas buvo taip neįdomu (Bukowskis senas ir mažai geria, turi daug pinigų, aplink jį sukiojasi visokie debilai), jog nustojau jį skaityti po 60 puslapių. Nepaisant to, „Paprastoms beprotybės istorijoms“ nusprendžiau suteikti progą, juolab, kad man Bukowskio trumpi apsakymai visada patiko labiau nei jo romanai.

Šiame apsakymų rinkinyje radau Bukowskį visokį – turtingą, skurdų, išgarsėjusį, vis dar laukiantį pripažinimo, pasikėlusį, nusižeminusį, su moterimis ir be moterų, įtūžusį ir švelnų. Būtent tai, jog apsakymai surinkti iš skirtingų jo gyvenimo etapų, šiam rinkiniui suteikia daugiau dinamiškumo. Jo romanai, ypač „Moterys“, buvo vietomis nuobodūs ir per daug statiški – alkoholis, šūdini darbai, moterys. Nesakau, kad šiame trumpų istorijų rinkinyje rašytojas atsisakė savo formulės, tačiau būtent šioje knygoje Bukowskis nespėja įgristi. Be to, knygoje yra nemažai absurdo – tokio tikro ir tuo pačiu fantastiško, kad jis negali nežavėti. Puiki ištrauka, iliustruojanti visa tai:

Kitą dieną užsikimšo tualetas. Kadangi labai bijau šūdų, turėjau nuosavą pompą. Pumpavau, pumpavau, bet nepadėjo. Jūs žinot, kas man beliko daryt.

Skambinau visiems artimiausiems draugams, o esu iš tų, kurie neturi daug artimų draugų. Jeigu jų ir esama, jie tikrai neturi tualeto, ką jau kalbėt apie telefonus… Dažniausiai išvis nieko neturi.

Taigi, paskambinau porai turinčiųjų tualetus. Jie buvo labai malonūs.

– Žinoma, Henkai, gali atvykti pašikti pas mane, kada tik nori!

Nepasinaudojau jų kvietimais. Gal dėl to, kad jie mane kvietė. Trumpai tariant, šeimininkas sėdėjo Havajuose, spoksodamas į šokančias mergas, o prakeikti šūdukai plaukiojo sau vandens paviršium ir spoksojo į mane.

Tad kiekvieną vakarą tekdavo nusišikti, graibyti šūdus iš vandens, vynioti juos į vaškuotą popierių, kišt į popierinius maišelius, lipt į automobilį ir važinėtis po miestą ieškant, kur juos galėčiau išmesti.

Dažniausiai, pastatęs automobilį įjungtu varikliu vidury gatvės permesdavau tuos prakeiktus šūdukus per sieną, pirmą pasitaikiusią sieną. Bandžiau vengti išankstinio nusistatymo, tačiau vieni senelių namai pasirodė esantys ypač rami vieta ir, manau, esu juos pradžiuginęs savo rudais šūdų maišeliais mažiausiai triskart.“ (p. 37-38)

Jeigu bent kažkiek simpatizuojat senam sukriošėliui Bukowskiui, „Paprastos beprotybės istorijos“ gali būti puiki neįpareigojanti knyga vasarai.


%d bloggers like this: