Posts Tagged ‘klaipėda’

Pramiegotas susitikimas / sapnas 2016.02.28

2016/02/29

Sapnavau kad turiu nueiti į parduotuvę Drogas nes esu pažadėjęs Rū. pakeisti ją darbo metu ir nuėjęs į parduotuvę pagalvojau nejau ji tikrai dirba Droge nuo kada ji čia dirba buvo sunku viską suprasti aš nieko neišmaniau apie prekes Droge kažkokia kita darbuotoja man atnešdavo dėžes su prekėmis ir aš jas turėjau sudėti į lentynas reikiamose vietose nieko daugiau viskas buvo paprasta.

Vėliau buvau namie bet jie buvo visai kitokie buvau viską perstumdęs pakeitęs turėjau labai didelį monitorių ir dideles garso kolonėles čia buvo kaip įrašų studija ar kažkas panašaus buvom su Tadu Kurmiu ir dar kažkas buvo kambaryje mes turėjom įrašyti naują MTp albumą pastačiau du studijinius mikrofonus ir pakviečiau Tadą įrašyti vokalą bandėm daug kartų aš pavargau ir nuėjau prigulti ant sofos gulėdamas galvojau kad negaliu užmigti nes po to pramiegosiu kelionę mat dar turėjau nuvykti į Klaipėdą šįvakar susitikti su Rū.

Mane prižadino draugų juokas nubudęs pamačiau kad dabar jau 19 val. jei dabar išvažiuočiau į Klaipėdą labai vėlai ten atsidurčiau būtų mažiausiai 22 valanda per vėlu susitikti su Rū. o ir kur aš ten nakvosiu prisiminiau kad žinau prie autobusų stoties vieną hostelį tai ten ir miegočiau bet jau vėlu ir nebūtų laiko net kur eiti nebent pasivaikščioti kaip aš jai paaiškinsiu kodėl neatvažiavau negražu kad pramigau nors jei norėčiau tai dar galėčiau išvažiuoti stebėčiau pro langą kelių stulpelius ir vis tiek po kažkiek laiko atsidurčiau Klaipėdoje.

Nusprendžiau nueiti nusiprausti ir viską apsvarstyti taip sapnas ir baigėsi.

Aušros pažadas (3)

2014/07/17

Antradienis ir trečiadienis buvo identiškos dienos pirmadieniui – vos baigdavau darbą, iškart važiuodavau prie perkėlos, o persikėlęs traukdavau į paplūdimį. Vanduo viskas buvo šiltas, oras – taip pat. Vienintelis keistas dalykas buvo tai, jog jau pradėjau matyti tuos pačius žmones, greičiausiai tai vietiniai klaipėdiečiai.

Iš pradžių pastebėjau pagyvenusį vyrą, kurį sekmadienį, buvo netoli manęs paplūdimyje. Jį išvydau antradienį beveik toje pačioje vietoje, kurioje jis buvo ir sekmadienį. Gulėjo, deginosi, maudėsi, daugiau nieko neveikė. O trečiadienį pastebėjau senelį su anūku ir anūke, kuriuos mačiau antradienį. Šie žmonės man įstrigo, tiksliau, tik anūkas su anūke. Abiems po maždaug 12-13 metų, anūkas vaikšto spardydamas kamuolį ir nori, kad mergina pažaistų su juo, o ši vaikšto nuo jo ir sako, kad nenori. Berniukas klausia kodėl ji nenorinti, o mergina atsako: nes tu spardai į mane kamuolį. Tada berniukas, nesiliovęs toliau jos sekioti, sako: taigi tau patinkai. Stebėdamas visa tai galvojau iš kur berniukas perėmė tą neginčijamą vyrų supratimą, kad kai moteris sako ne, tai reiškia taip.

Po jūros 20.15h keltu grįždavau į Klaipėdą ir dar užsukdavau į parduotuvę. Sukdavau ten ratų ratus, apsimesdamas, kad kažko ten ieškau, tik neva nerandu. Bet kai visi skyriai būdavo išvaikščioti, turėjau pats sau pripažinti, jog tai, ko man trūksta, parduotuvėse neparduodama. Kartais būna, kad neturi pinigų, bet matai dalykus, kuriuos nusipirkęs pasijustum geriau. Tačiau kartais būna pinigų, bet nėra dalykų, kurių tu taip nori, ir tai yra daug sunkesnis variantas. Gal dėl to, negalėdamas kompensuoti žmogiškojo ryšio (paprasčiausių pokalbių) visur Klaipėdoje sveikinausi kasininkes, pardavėjas, kitus darbuotojus, sakydavau ačiū, prašau, geros dienos, buvo malonu – turbūt nesuklysiu pasakęs, kad dar niekad taip ištisai nebuvau mandagus ir malonus su nepažįstamais žmonėmis.

Vakarais ir toliau skaiatydavau balkone, kai sutemdavo, prikišdavau veidą prie žaliuzių ir, uosdamas dulkių kvapą, žvelgdavau pro plyšelius į marias ir kranus, klausydavausi paukščių, šunų lojimo kieme, kartais pasigirstančių žmonių balsų iš gretimų balkonų. Taip pat vakarais toliau tyrinėjau šeimininkės sūnaus knygų lentynas, imdavau pavartyti tai vieną, tai kitą knygą. O vieną vakarą, susumavęs visas savo sukauptas žinias apie jos sūnų, padariau išvadą, kad jis greičiausiai anksčiau buvo skinas (atitinkami lipdukai ant jo drabužių spintos), o tai, kad šeimininkė prisakė neatsiliepti, jeigu skambės laidinis telefonas, ir niekam neatidaryti durų, jeigu kas nors į jas skambins, vertė sunerimti ar tik nebus jis ko nors blogo pridirbęs, ir tas jo išvykimas į užsienį dirbti tėra priedanga nuslėpti šeimos tragedijai.

Ketvirtadienį po darbo išsinuomojau dviratį, persikėliau keltu ir važinėjausi dviračių takais. Buvo smagu. Ypatingai patiko atkarpa, kurioje buvo daug lapuočių medžių. O vienoje vietoje važiuodamas sustojau, pamatęs takelį į kopas, į kurias buvo įmanoma užsitempti dviratį. Tempiau, tempiau, keikiausi. Ir viskas tik dėl to, kad nufotografuočiau mamai atsivėrusį vaizdą į jūrą. Išėjęs į paplūdimy pamačiau vieną žmogų, vėliau – dar vieną, šis gulėjo nuogas arti kopų.

Sustojau prie kranto, braidžiau, nufilmavau mamai vaizdo įrašą, pasakojau apie paukščius, kad bangos bent šiokios tokios matosi, kad už mano nugaros nuogas vyras stovi. Po to užrašiau pagaliu ant smėlio „labas, mama“. Tada nutariau, kad vanduo užtektinai vėsus, ir kad negaliu nepriimti iššūkio, taigi nusirengiau čia pat nuogas, išsitraukiau iš kuprinės maudymosi šortus, apsimoviau, ir bridau drąsiai gilyn. Vanduo buvo šaltas, maudžiausi labai trumpai.

Išlipęs ant kranto pastebėjau boružę ant kojos, nevijau jos, man visai patiko, kad jau kelias dienas iš eilės ant manęs nutupia boružės ir sau tupi, gal miega; vieną jų taip ir į Klaipėdą parsigabenau. Prisipažinsiu – kai esi vienas ir nelabai turi su kuo pasikalbėt, net toks dalykas kaip nutūpusi ir su tavimi ilgesniam laikui pasilikusi boružė atrodo nuostabus dalykas.

O penktadienį po darbo sėdau į traukinį ir grįžau į Vilnių. Norėjau rašyti „ir grįžau namo“, bet tai nebūtų tiesa. Išlipau geležinkelio stotyje ir visiems šypsojausi. Jaučiausi laimingas, kad savaitė baigėsi, o kai privažiavo kambariokas, aš atvėriau burną ir, kaip dabar man atrodo, neužsičiaupiau iki pat pirmadienio paryčių, kuomet su K. bastydamiesi po magiškus Vilniaus užkampius sutikom aušrą.

Aušros pažadas (2)

2014/07/16

Naktį prastai miegojau, nes buvo labai tvanku. Butas yra dešimtame aukšte iš dešimties, todėl nuo stogo daug šilumos gauna, o ir saulė šviečia nuo pat ryto į langus; esu analogiškame bute jau gyvenęs.

Su kolegėm nuvykę į darbą pradėjom rimtai darbuotis. Dirbau uoliai, su nuotaika, nors buvo labai tvanku ir karšta, o po pietų tik ir galvojau kaip kuo greičiau baigti darbą ir vėl keltis į Smiltynę. Kai galiausiai ten atsidūriau ir jau laukiau kelto, pradėjau nevalingai šypsotis. Atrodė, kad viskas, kas slėgė vakar, kažkur dingo, gal kad užtektinai išmąsčiau apie tai, ir dabar prasidėjo kažkoks kitas etapas. Aš apgalvojau viską, kas neteikė džiaugsmo ar neramino, išjaučiau keistą izoliacijos jausmą, ir dabar galiu visa tai užmiršęs atsidėti laimingesnėms valandoms su savimi.

Keldamasis keltu paskambinau Tadui, mamai, ir tai dar labiau pakėlė nuotaiką, o artėdamas prie jūros įsijungiau muziką, grojo Deftones ir aš, eidamas kartu su visais link paplūdimio, sau panosėj irgi uždainavau: in waves the ships have all sailed to the sea..

Prie jūros užkandau, nusimaudžiau, toliau skaičiau knygą. Šįkart net negulėjau ant rankšluosčio, nes buvau jį užmiršęs paimti iš buto, todėl džiūdamas prieš saulę sėdėjau ant suolelio prie persirengimo kabinos. Skaitydamas „Aušros pažadą“ vėl galvojau apie pareigą vs. laisvę, savo mamą ir kitas motinas, šeimą, draugus, kurie jau yra sukūrę šeimas. O kai grįžau prie suolelio po antro maudymosi, pastebėjau pagyvenusią moterį, kuri buvo paplūdimyje viena. Ji stovėjo prie savo didelio rankšluosčio, atrodė, kad stebi kiek toliau esančią žmonių kompaniją. Net kai jau grįžau prie suolelio ir vėl paėmiau knygą į rankas, atsisukau į jos pusę ir kurį laiką ją stebėjau. Ir tada supratau kame čia reikalas. Ji neaukšta, tamsių plaukų, šiek tiek išsišovusių skruostų, neliesa, ir jos krūtys tikrai nemažos – ji yra pagyvenusios G. projekcijos kopija, ne kitaip. Būtent taip aš įsivaizduodavau G., kuomet su ja draugaudamas bandydavau įsivaizduoti ją pagyvenusią. Man ji rodėsi visada išliksianti mano skonio moterimi, t.y. nepaisant laiko ir gyvenimo užkrautos naštos ji mano akyse vis tiek liks patraukli moteris.

Viską išsiaiškinęs grįžau prie knygos.

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi. Paskui iki pat dienų galo esi priverstas valgyt šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris tave apglėbia, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai – tiktai užuojauta. Ir nuolat, staugdamas kaip benamis šuo, sugrįžti prie motinos kapo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tiktai miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu ištyrei meilę labai kruopščiai, ir ji paliko tavyje savo įspaudą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi palyginimų nuodą ir lauki to, ką jau gavai.“ (Romain Gary, „Aušros pažadas“)

Aušros pažadas (1)

2014/07/15

Vėlyvą naktį olandai įmuša penkis baudinius ir nepalieka vilčių Kosta Rikai. Kai visi išsiskirsto, einam su Tadu link Universalinės, ten išsikviečiam taksi. Sėdim ant suoliuko, rūkom po paskutinę cigaretę. Mano mintys sukasi apie rytojų, kuomet vyksiu į komandiruotę Klaipėdoje. Pradžioje ši mintis labai džiugino, bet paskutinę dieną prieš išvyką pradėjo neraminti. Galbūt tai susiję su mano sėsliu gyvenimo būdu, tačiau nepamenu, jog anksčiau būčiau taip jautriai reagavęs į trumpą išvyką.

Einu miegoti po dviejų, keliuosi penktą. Kažką užvalgau, nusiprausiu, įsimetu paskutinius daiktus į kelioninį krepšį ir einu į autobuso stotelę. Lauke jau šilta, pranešė gerus orus visai artėjančiai savaitei. Atsidūręs geležinkelio stotyje užverčiu galvą į elektroninę lentą su nurodytais maršrutais ir traukinių peronais bei takais. Kai kažkada užverčiau galvą į šią lentą pirmą kartą, nieko joje nesupratau, buvau visai pasimetęs, o tąkart su drauge viso labo į Trakus norėjom važiuoti. Bet dabar pažiūrėjau, radau Vilnius-Klaipėda, ir nuėjau kur man reikia. Apsidžiaugiau, jog mano vieta nėra kupė ir ne ten, kur dvi sėdynės įtaisytos prieš kitas dvi sėdynes.

Susitvarkiau bagažą ir pradėjau laukti savo kelionės kaimyno. Numaniau, kad jis privalo būti, ir net nelabai svarbu koks – mielas, nemielas, liesas, stambus, knarkiantis – man tiks bet koks. Tokiose ilgesnėse kelionėse kaimynas tiesiog privalo būti, kitaip kelionė praras dalelę savo žavesio. Nes su kaimynu galima susipažinti ar bent jau apsikeisti keliais žodžiais, sukurti jaukią atmosferą. Aišku, galima absoliučiai vienas kitą ignoruoti, taip irgi būna, bet apie tai negalvojau šį kartą.

Ir štai atėjo mano kaimynas. Tiksliau, kaimynė. Jauna mergina su Pink Floyd marškinėliais, kuprine ir knyga rankoje. Iškart prisėdusi įniko skaityti, norėjau paklausti, ką skaito, bet susilaikiau. Knyga buvo aptraukta kažkokiu raudonu aplanku, tarsi kokiu tapetu ar pan. (mokykloje kartais išduodavo tapetais apvilktas knygas). Šiek tiek paskaičiusi, mergina užversdavo knygą ir pradėdavo klausytis muzikos per ausinuką; ji kartojo šį ritualą visos kelionės metu.

Aš irgi tuėjau ir knygą, ir muzikos galėjau pasiklausyti, tačiau pirmąją kelionės dalį snūduriavau. Kas žino, gal ir buvau užmigęs, nes lyg ir pamenu nerišlius sapnus, kuriuose vykstančius įvykius persmelkdavo pokalbių su draugais nuotrupos iš penktadienio ir šeštadienio. Kaip reikiant prabudau tik kažkur pusiaukelėje, atsigėriau vandens ir išsitraukiau su savimi pasiimtą knygą – Romain Gary „Aušros pažadas“. Knyga išties paveiki, maloniai skaitosi, subtilus humoras, tačiau čia daugiau gal tragizmo nei komedijos esama; kiek daugiau perskaitęs netgi nuliūdau, nes pagrindinio veikėjo mama kažkiek primena manąją.

Klaipėdoje buvau šiek tiek prieš 12h. Suradau reikiamą autobuso stotelę, ten trumpai pakalbėjau su dvejomis nevietinėmis merginomis, kurios irgi buvo šiek tiek pasimetę. Pasirodė menininkės, mat turėjo tuos didelius plačius dalykus, kuriuos turi VDA studentai (pamiršau kaip jie vadinami). Jos važiavo iki perkėlos, aš važiavau toliau. Kai išlipau kur man reikėjo, bandžiau pasikliauti navigacija telefone, bet ji mane pavedė. Šiaip visada lengvai orientuojuosi svetimuose miestuose, mane retai apvilia intuicija, o šįkart navigacija apvylė, nes neteisingai rodė mano buvimo vietą. Galiausiai, nekreipdamas dėmesio į tai, ką rodo telefonas, nuėjau kur galvojau, jog reikia eiti, ir neprašoviau – pataikiau ten, kur reikėjo.

Susipažinau su šeimininke, man buvo duoti buto raktai, parodyta kur ką galiu susidėti. Iškart maloniai nuteikė man skirtas kambarys – lentynos pilnos knygų. Hemingvėjus, visokios nematytos sovietmečiu išleistos knygos ir šiek tiek „Eridano“ leidyklos publikacijų. Pasijutau turintis kažkokį panašumą su šeimininkės sūnumi, kuris, kaip ji užsiminė, išvažiavo į užsienį, nes jam pabodo, kad mama visąlaik apie jį šokinėja.

Viską išsiėmęs išsiruošiau prie jūros. Sėdau į tą patį 8 autobusą, kuriuo atvažiavau iki čia, ir nuvažiavau į centrą. Ten išlipau, kur liepė buto šeimininkė, ir pasukau link perkėlos. Pasirodo, kad ji šiek tiek pakeitė vietą nuo praėjusio karto, kai čia buvau. Žmonių prie kasų buvo daug, o dar daugiau jau laukė kelto. Bet viskas buvo gerai, spėjau į keltą, o prieš tai dar spėjau netgi perkėlos tualete iššokti iš kelnių, su kuriomis buvo labai karšta, ir apsirengti šortais.

Persikėlęs į Smiltynę pasileidau eiti kartu su visais žmonėmis. Norėjau ištirpti tarp jų, negalvoti jokių minčių, bet nepavyko. Priėjęs laiptelius į bendrąjį paplūdimį nutariau paeiti dar šiek tiek vienas – jei jau nepavyksta atsikratyti minčių, tada reikia jas išmąstyti, kiek tik eina.

Aš nesvaigstu dėl jūros, ne. Jūra man nėra kažkas labai svarbaus, bet visgi negaliu teigti, jog esu jai abejingas. Kaskart matydamas jūrą galvoju apie šeimą ir pareigą vs. laisvę. Tai labai plati tema, susijusi ne tiek su mano šeimos istorija ir mūsų problemomis, kiek su mano vis augančiu (tikiuosi) suvokimu apie tai, ką gyvenime turi daryti vyras. Būtent apie tai, ką turi daryti, o ne apie tai, ką jis norėtų ar galėtų daryti; ir ta Romain Gary knyga „Aušros pažadas“ yra kaip tik į šią temą.

Paėjęs kelis kilometrus taku vienas, galiausiai pasukau į kopas, perėjau jas ir išvydau jūrą. Visada šiek tiek stebuklingas tas momentas, kai pakyli kopa ir pagaliau pamatai jūrą. Kai pirmą kartą buvau prie jūros su mama ir savo krikšto tėvu, man buvo 8 metai, buvau ką tik baigęs 2 klasę. Mes nuvažiavom į Šventąją, buvo pirmosios birželio dienos. Mamai po kelionės buvo nesveika, taigi link jūros išsiruošėm su krikšto tėvu. Pamenu buvo keista girdėti ošimą, nebuvau susipažinęs su tuo dalyku dar. O kai pagaliau išvydau jūrą ir krikšto tėvas paklausė kaip jūra?, aš atsakiau: bala iki dangaus; vėliau tai tapo dažnai minimas pokštas šeimos šventėse.

Šįkart jūra buvo rami, o saulė stipriai kepino. Nuskubėjau artyn, suradau vietą kur galiu palikti daiktus, nusirengiau ir nuskubėjau maudytis, vanduo buvo šiltas. Po to gulėjau ant rankšluosčio ir skaičiau knygą. Netoli manęs buvo vyras, kuris irgi buvo be kompanijos, tačiau manęs tai neguodė. Jaučiausi keistai, nejaukiai, pažeidžiamas – dar niekad neteko būti prie jūros vienam; o dar tas romanas širdį drasko…

Užtektinai prisimaudęs, išsigulėjęs ir prisiskaitęs nutariau vykti atgal į Klaipėdą, nes norėjau dar užsukti į prekybos centrą nusipirkti šortus, kuriais galėčiau mūvėti darbe. Pasukau eiti atgal link kelto, o po to priėjau tokią lyg ir matytą vietą ir nutariau ten pasukti. Tai buvo asfaltuotas takelis, vedantis per mišką link kelto. Man pasirodė, kad esu juo grįžęs nuo jūros iki festivalio teritorijos, kuomet 2009 metais buvau Satta Outside. Ir kuo toliau dabar ėjau tuo takeliu, tuo tas prisiminimas darėsi ryškesnis, o kai pamačiau siaurą pramintą takelį prie nuskurusių pušelių, prisiminiau, kad tąkart ten buvau pasukęs nusilengvinti. Pasukau vėl tuo takeliu, sustojau prie pušies ir nusilengvinau. Aš įpročio žmogus. Na, arba bent jau perdėm sentimentalus. Tada grįžau į pagrindinį taką ir ėjau toliau. Aplink nebuvo jokio žmogaus, galėjau tiesiog griūti žemėn ir daužyti kumščiais ją dėl viso to sunkiai pakeliamo izoliuotumo jausmo – niekas nebūtų matęs, girdėjęs ar priėjęs. Nemėgstu savęs, puolančio į neviltį, todėl stengiausi surasti kažkokių linksmesnių minčių, ir radau – prisiminiau kiek daug problemų keldavo hormonų audros, kai paauglystėj būdavau prie jūros su šeima ;)

Persikėlęs keltu nuėjau pavalgyti, tada nuvažiavau į prekybos centrą, kur savo nuostabai sugebėjau rasti man patinkančius šortus, kurie buvo vos vos žemiau kelių ir neaptempti! Pagaliau kažkas gero įvyko. Sugrįžęs į butą nusiprausiau, užkandau ir išėjau su knyga į balkoną. Skaičiau geras pora valandų, o kai lauke sutemo, dar kurį laiką tiesiog stovėjau balkone ir žiūrėjau pro langą. Mačiau uosto kranus, Kuršių marias, o aplink čia pat esančius gyvenamuosius namus ratus suko žuvėdros (?). Jaučiausi pavargęs, buvo metas miegoti.


%d bloggers like this: