K.

2013.11.09

Sapne važiavau su K. į Saulėtekį ten turėjo vykti paskaitos greitasis autobusas kažkodėl pasuko į Antakalnio žiedą jis vis važiavo ratu važiavo ir važiavo mes nieko nesupratom o po to autobusas ėmė ir nuvažiavo link centro mes išlipom ir norėjom pereiti Žaliąjį tiltą bet praėjimas buvo apgriuvęs reikėjo įbristi į upę kad pasiektum tokią betoninę pakylą ant kurios žmonės užlipdavo ir tada jau pereidavo upę mes įbridom į upę srovė ėmė nešti K. sugavau jos ranką ir ištraukiau tada prisėdom abu ant kranto.

Po to mes ėjom iki Mindaugo tilto ten įsėdom į troleibusą ir vėl važiavom į Saulėtekį supratom kad vėluojam į kažkokį svarbų seminarą troleibusas sugedo ties Antakalnio žiedu jo durys neatsidarė visi buvom įkalinti troleibuse ir K. pradėjo juoktis

ji sako: aš tiek daug ruošiausi šiam seminarui o dabar va kaip viskas išėjo

*

2013.11.12

Sapne ėjau kažkokiu senu ilgu koridoriumi jo gale matėsi šviesa prie jos artėdamas supratau kad einu centrinių VU rūmų koridoriumi kai pasiekiau duris ir jas atidariau pamačiau kiemą lauke lijo kažkur toliau stovėjo žmonės priėjau prie jų ir pamačiau kad jie perka girą atsistojau į eilę o tada išvydau klasioką pasisveikinom paklausėm kaip sekasi o tada išvydau K. ji irgi atsistojo į eilę prie giros ir aš pamačiau kaip klasiokas į ją žiūri ir man sukilo nerimas žinau aš tą klasioką greitas prie mergų.

Kai nusipirkau giros palaukiau K. ir mes nuėjom atgal į koridorių aš jai rodžiau paveikslus mane kažkas pašaukė aš nusisukau į kitą pusę o kai atsisukau K. jau nebebuvo tik maža raina katytė prie mano kojų aš pakėliau ją ir pridėjau prie krūtinės tada pradėjau eiti į šviesą koridoriaus gale o kol ėjau katė bandė visaip įsitaisyti ant mano krūtinės ji vis sukosi ir sukosi krapštė letenėlėmis kartais įdrėksdavo odą ir niekaip atrodė negalėjo surasti sau tinkamos pozos ir vis žiūrėjo man į akis o aš žiūrėjau jai į akis ir man darėsi vis šilčiau ir šilčiau nuo to jos malimosi ir taip ramu buvo norėjau kad tai tęstųsi kuo ilgiau o kai mes priėjom duris koridoriaus gale iš kur sklido šviesa aš pastebėjau kad katytė nurimo jau gulėjo susirangiusi užmerkusi akis ir tyliai murkė aš žiūrėjau į ją ir buvau laimingas.

(Niekad nesu sapnavęs, kad žmogus persikūnytų į gyvūną.)

2013.09.28

Alfonas Nyka-Niliūnas, sugrįžęs į Lietuvą 1998 metais, pakalbintas pasakė: „Kiekvienas poetas <…> faktiškai rašo vieną eilėraštį visą gyvenimą“.

*

Mes išėjom iš baro ir kaip tik tada nusprendžiau dar ten sugrįžti. Atsisveikinom su T., ir aš nulipau laipteliais žemyn.

Iš pradžių kalbėjau su Paulium, po to šiek tiek su R., kuri, iš šono žiūrint, atrodė nekaip. Bėda vaikytis vyruką, kuriam nusišikt net ir ant tų gaudynių; kiti gi bent jau pačiu bėgimo procesu žavisi, o R. vyrukas, atrodo, mieliau leistų laiką, jeigu šalia jo visai nebūtų R. Bet tiek to, juk daug žmonių gaudo vieni kitus, laikosi įsikibę, nes be to katės-pelės žaidimo jiems nieko daugiau neliktų.

Kalbėdamas su pažįstamais kitame baro gale pamačiau buvusios merginos G. draugę-kolegę. Iškart užsinorėjau nueiti su ja pasilabinti, neva pabendrauti, nors iš tiesų man rūpėjo tik paklausti, ar viskas G. yra gerai. Bet sudrausminau save, pagalvojau, kad neverta. Toliau bendravau su žmonėmis, baigiau alų, stebėjau užsidarantį barą ir tą gražią Pogo barmenę didelėmis akimis.

Destrukcijos noras, kurį jaučiau anksčiau vakare, kažkur pradingo, ir aš aiškiai žinojau, kad noriu grįžti namo padoriai. Atsisveikinau su pažįstamais ir ėjau link durų, bet visgi pasukau link G. draugės. Pasisveikinom, o tada ir paklausiau kaip laikosi G., ar jai viskas gerai, nes vis matau ją geriančią. Ta mergina paklausė manęs, ar aš vis dar myliu G., ir tai mane išmušė iš vėžių. Atsakiau, kad man tiesiog rūpi, ar G. viskas gerai. Tada išgirdau tai, ką ir numaniau: G. po trijų metų išsiskyrė su vaikinu, todėl dabar dažniau lankosi baruose. Ir dar man papasakojo, kad ji studijuoja psichologiją (tą aš žinojau) ir tuo labai džiaugiasi, kad nedirba jokio darbo ir grįžo gyventi pas tėvus į Vilniaus užmiestį. Po to ta mergina užsivedė kalbėti, kad ir ji studijuoja, ir kalbėjo, kalbėjo.. Buvau mandagus – šypsojausi, pasakydavau bereikšmius žodžius pokalbiui palaikyti ir linksėjau galva. Kad ir kaip man būtų buvę neįdomu, ką ji veikia gyvenime.

Kai ji baigė pasakoti apie save, vėl paklausė manęs ar aš myliu G. ir priminė tą vasaros vakarą, kai sutikau ją su G. koncerte ir vos pradėjęs bendrauti su G. paklausiau, ar jos toks draugelis tikrai nusižudė. Kas, blet, kalba tokius dalykus? Klausiau tada tavęs kalbančio ir man buvo gėda, iš šono žiūrint buvo aišku, kad tau G. yra dar nepraėjus. Nenorėjau jai nieko aiškinti, todėl tik nusišypsojau, patikinau, kad nesu įsimylėjęs G. ir nesižudau dėl to, kad mes išsiskyrėm. Po to dar trumpai pakalbėjom apie gyvenimą mieste ir užmiestyje, ir atsisveikinom.

Išėjau iš baro ir pradėjau eiti. Priėjęs Kudirkos stotelę nusprendžiau nekviesti taksi. Jaučiausi gerai, buvau žvalus, su šypsena, ir eiti buvo labai smagu. Buvo 05h, ir eidamas vis matydavau tai vieną, tai kitą žmogų stotelėse. Jie atrodė vieniši, niekada nenorėčiau atsidurti jų vietoje ir va taip anksti anksti ryte laukti autobuso. Kai ėjau pro Kalvarijų turgų, pro grotas mačiau kelis vyrus – vienas šlavė asfaltą, o kitas nešė kažkokią konstrukciją. Galiausiai aš įveikiau tą kalniuką nuo Laurinavičiaus iki Giedraičių stotelės ir perėjau gatvę, įėjau į kiemus. Priėjęs laiptinę prisėdau ant suoliuko, išsitraukiau paskutinę cigaretę ir prisidegiau.

Taigi, G. išsiskyrė su draugu, pradėjo dažniau lankytis baruose, bet tikrai negeria taip, kaip anksčiau. Jai patinka tai, ką ji studijuoja ir ji jau nebedirba padavėja. Reiškia viskas nėra blogai ir man nereikia rūpintis dėl jos, ar ne?

Išgirdau kažkokį keistą garsą, sklindantį man iš dešinės. Netoli kitos laiptinės ant bordiūro tupėjo kažkoks gyvis ir lakė vandenį iš balos. Atrodė panašus į katiną, bet galėjo būti ir kiaunė – ne kartą esu jas matęs Vilniaus miegamuosiuose rajonuose. Stebėjau ir klausiausi, kol gyvūnas lakė, bet vos tik trumpam nusigręžiau į kitą pusę, gyvūno keltas garsas nurimo. Atsisukęs nebemačiau jo.

Tu vis dar ją myli? Ne. Ir niekad nemylėjau, bent jau taip, kaip aš tada suvokiau meilę. Tai ir yra blogiausia – nežinoti, kaip viskas būtų buvę, jeigu draugaudamas su ja nebūčiau bijojęs mylėti ir būti mylimas.

Baigiau rūkyti ir grįžau namo.

Naktį sapnavau, kad guliu lovoje, pasisuku link jos, matau jos šviesią odą, apkabinu per liemenį ir šypsodamasis užmiegu.

Prabudęs žinojau, ką turiu padaryti.

Reikalai

Praėjusią savaitę taip ir nepakalbinau savo susižavėjimo objekto.

Studijos vis dar įdomios, darbas – ne. Sapnuose dažnai turiu problemų darbe ir ieškau naujo darbo. Paskutiniame sapne aš su klasioku stengėmės suspėti į mano darbą laiku, tačiau dėjosi visokie keisti įvykiai, privertę mus vėluoti, o galiausiai aš atsidūriau Baltų lankų leidykloje ir pareikalavau, kad man būtų pravesta ekskursija. Ekskursiją man pravedė, ir dar net vyno įpylė. Ryte prabudau niūrus, nes už 25 minučių kelio pėsčiomis manęs laukė ofisas, kuriame nebėra darbo, todėl man jau antrą savaitę tenka užsiiminėti visokiais dalykais, kurie neturi jokios finansinės vertės. Galėčiau sakyti “bent jau kol kas neturi finansinės vertės“, tačiau man sunku įsivaizduoti, kad mūsų vangi vadyba gali sugebėti tuos dalykus parduoti klientams. Vieną dieną radau įdomų darbo skelbimą – Senukų prekybos centras ieško muzikos redaktoriaus, kuris sudarinėtų grojaraščius. Skambinau skambinau nurodytu telefono numeriu, tačiau niekas taip ir neatsiliepė.

Pirmadienį kolega iš radijo paklausė ar aš negalvoju apie dėstytojo karjerą, ir aš atsakiau ne, nors iš tiesų buvau prieš kelias dienas apie tai galvojęs. Man tik įdomu, ar dėstytojus gali išmesti iš darbo, jeigu jie su studentais, pvz, eina gerti alaus.

Šeštadienį buvau klasiokės gimtadienyje, padauginau alkoholio, grįžau namo baisios būklės, sekmadienis buvo palaidotas. Įdomiausia tai, jog kitą dieną manęs nepykino, galvos neskaudėjo, tačiau būklė buvo tragiška – galėjau tik gulėti. Buvo gėda prieš mamą, o vienintelis guodęs dalykas buvo tai, jog katė porą kartų atėjo, palindo po antklode ir gulėjo prisiglaudusi prie mano krūtinės; aš neturėjau jėgų jos glostyti.

Penktadienį atvažiuos draugas Tadas, eisim į koncertą klube XI20. Kadangi planuoju šeštadienį mokytis, tai sumažina galimybę, jog penktadienį neapskaičiuosiu alkoholio, dėl ko tektų palaidoti šeštadienį. Svarbiausia atrasti linksmybių ir mokymosi pusiausvyrą. O kai mokytis įdomu, tai visai neliūdna, kad linksmybių mažiau. Galų gale, užimtumas man padeda jaustis gerai – jokių nereikalingų minčių apie tai, kaip niekas neturi prasmės.

O šiandien važiuodamas troleibusu girdėjau dviejų vyrukų pokalbį apie traukinius ir nusprendžiau, jog reiktų su kuo nors kur nors pasivažinėti ta nuostabia transporto priemone, juolab, kad dabar turiu tas nuostabias studentiškas nuolaidas.

Trileris

Sapnas prasidėjo taip mačiau kaip draugą Tadą muša kažkokie vyrai jie mušė jį lentomis ir grandinėmis Tadas gulėjo ir nejudėjo aš pradėjau eiti link tų vyrų ir kuo labiau artėjau tuo didesni jie man ėmė rodytis šalia savęs pamačiau klasioką Dainių ir man iškart pasidarė ramiau Dainius buvo labai stiprus klasiokas neaukštas bet stiprus mes kartu su juo vis artėjom prie vyrų aš prisiminiau kad vieną dieną trečioje klasėje gavau dvejetą iš lietuvių kalbos nes pamiršau namuose atlikti vieną užduotį ir tą pačią dieną man labai gerai sekėsi žaisti kvadratą auklėtoja mane pagyrė Dainius turėjo geriausią smūgį o aš keturis kartus iš eilės sugavau jo mestą kamuolį kai grįžau namo mama labai pyko už dvejetą ir visai nesidžiaugė kad progresuoju žaisdamas kvadratą.

Kai mes su Dainium priėjom visai arti tų vyrų ir Tado pamatėm jog vyrai yra labai dideli stori jų pečiai buvo labai platūs jie visi buvo pliki ir net nežiūrėjo į mus mušė Tadą toliau Dainius kažką pasakė tiems vyrams tada atsivėrė slaptos durys sienoje ir iš ten išėjo dar vienas didelis vyras jis žiūrėjo į mane ir Dainių ir nieko nedarė staiga aš supratau jog aš Dainius ir Tadas mes esam slaptą užduotį atliekantys policininkai kurie įkliuvo mafijai į rankas jie išsiaiškino kas mes tokie ir dabar mus po vieną užmuš išsigandau bet staiga atėjo dar vienas didelis vyras

 

jis sako man: nueik nupirk grietinės

sakau: didelį ar mažą indelį

jis sako: gali ir didelį leidžiu šį kartą

 

jis davė pinigų aš juos paėmiau buvo 4 litai ir kažkiek centų suspaudžiau monetas delne pajudėjau link išėjimo iš šito keisto tunelio atsisukau į Dainių jis žiūrėjo į mane norėjau kad jis suprastų jog kai tik atsidarys tunelio durys jis bėgtų link jų ir mes kartu pabėgtume nuo šitos didelių vyrukų mafijos durys atsidarė aš išėjau į lauką atsidūriau Gedimino prospekte pažiūrėjau aukštyn ir supratau jog mus laikė uždarytus bažnyčioje tada staiga išgirdau kažką atbėgant iš nugaros atsisaukau ir pamačiau bėgantį Dainių įsidėjau monetas į džemperio kišenę ir ėmiau iš lėto bėgti kad Dainius spėtų mane pasivyti jis greit mane pasivijo ir mes ėmė bėgti taip greitai kaip tik sugebėjom.

Bėgom Gedimino prospektu žemyn link Katedros žmonės maišėsi po kojomis šen bei ten išvysdavom po vieną kitą mafijozą jie bandė mus vytis bet jų kojos buvo per trumpos ir aš jau apsidžiaugiau jog jie nesugebės mūsų pavyti bet staiga aš išvydau Teresą Lisbon iš serialo „Mentalist“ supratau jog ji irgi bėga nuo tos mafijos ji vilkėjo suknelę ir dėl to atrodė labai neįprastai suėmiau ją už rankos ir tempiau paskui save Dainius bėgo kažkur netoliese. Mes sustojom už kažkokio kampo ir

 

aš sakau jai: ar tau viskas gerai ar tu nenukentėjai

ji sako: man viskas gerai bet buvau pagrobta

sakau: mes irgi buvom pagrobti

ji sako: kaip suprasti „mes“ kas tas kitas kuris buvo pagrobtas

sakau: jis yra Dainius mano klasiokas jis čia kažkur netoliese

ji sako: ar jis tasai žemo ūgio ir trumpais plaukais kuris bėgo paskui tave

sakau: taip tai jis

ji sako: nejau tu nieko nesupranti jis dirba mafijai jis dabar mus seka kad galėtų išduoti

 

Ir aš staiga viską supratau ji buvo teisi Dainius tikrai dirba mafijai kaip aš to anksčiau nesupratau mes pradėjom su ja bėgti ir bėgom dabar jau į viršų Gedimino prospektu norėjom kuo greičiau pasiekti geležinkelio arba autobusų stotį kad galėtume išvykti iš Vilniaus ir tada pranešti savo viršininkams kas mums atsitiko mes priartėjom prie Flagman‘o pastato ten policija turėjo slaptą praėjimą tuneliu iki Geležinkelio stoties staiga išvydau Dainių jis mums pastojo kelią atrodė neapsisprendęs kurį iš mūsų nori pagauti mane ar ją taigi aš su ja visaip manevruodami bandėm pro jį prabėgti tačiau jis ją pagavo ir ėmė tempti kažkur į Flagman‘o pastato vidų aš sekiau jam iš paskos man trukdė žmonės kurie ėjo skubėjo trankėsi į mane vienu metu pagalvojau jog pamečiau iš akių Dainių su pagrobta policininke bet po to jos suknelė šmėstelėjo kažkur ir aš nubėgau ten.

Nubėgęs atsidūriau patalpoje panašioje į operacinę Dainius buvo paguldęs ją ant stalo ir ruošėsi ją užmušti aš pribėgau prie jų bet tada pamačiau jog esu atitvertas stiklu negalėjau jo išdaužti negalėjau jos išgelbėti tada pamačiau jo stikle yra nedidelė anga pro ją netilpo mano ranka bet būtų tilpęs koks nors neplatus daiktas Dainius pasilenkė arčiau link stiklo ir ėmė šaipytis iš manęs susierzinau negalėdamas nieko jam padaryti įkišau ranką į kišenę kažką užčiuopiau ištraukiau ir staigiai iškišau per tą skylę stikle ir pataikiau Dainiui į akį staiga supratau jog rankoje laikau arbatinį šaukštelį suvokiau jog tik išdūręs Dainiui akis galėsiu išgelbėti jos gyvybę man dar reikėjo giliau įkišti šaukštelį jam į akį bandžiau jį stumti bet pajutau jog apsivemsiu visgi suėmiau save į rankas ir stumtelėjau šaukštelį giliau į akį Dainius sustaugė aš vos neapsivėmiau tada ištraukiau šaukštelį ir dūriau į kitą jo akį ir ėmiau vemti o Dainius nugriuvo iš mirė iš skausmo.

Po to man pasidarė geriau aš radau kaip pakelti stiklo uždangą atėjau prie gulinčios policininkės pakėliau ją ir nuėmiau nuo stalo ji atrodė pavargusi ir mes tada išėjom iš Flagman‘o į gatvę aš įkišau ranką į savo džemperio kišenę kur turėjo būti monetų ištraukiau kažkokį suvyniotą daiktą atrodė kaip plyta o policininkė

sako man: jie tau įkišo kokaino kad galėtų visur tave susekti

Tada aš nubėgau prie valkatos gatvėje paklausiau ar jis parduotų man kokaino jis sakė jo neturi tada aš išmečiau visą savo kokainą jam į maišelį ir tada su policininke nubėgom toliau.

Berniukiškas Savaitgalis

buvo išties gera savaitė. net darbe dirbau su šypsena, nes vis galvojau apie savaitgalį, apie savo 17-18 gyvenimo metus, festivalius, pankroką ir t.t. visąlaik jaučiausi jaunas ir fainas ;)

kai pagaliau atėjo penktadienis, tai prabudęs jaučiau tokią gerą nuotaiką, jog supratau, kad greičiausiai šiandien prisigersiu. su gera nuotaika atidirbau pusę dienos darbe, grįžau namo, valgiau, tvarkiausi, maudžiausi, išvažiavau į stotį pasitikt draugo iš Alytaus. susitikę nuėjom į Pogo, bet dar nedirbo, tai nuėjom į Baltus dramblius išgert alaus (aptarnavimas Baltuose drambliuose tragiškas). greit prisijungė Aistė, išgėrę po vieną alaus nuėjom į jau atsidariusį Pogo (buvo maždaug 19h, o vietų jau nebuvo). ten prie mūsų prisijungė draugo draugas Justas, kuris buvo nelabai dar išsipagiriojęs po vakar ar užvakar.

išgėrę dar po vieną išėjom ir pasukom link Mulen Ružo. koncertas turėjo prasidėt 21h, o mes vietoj buvom 20.30h. žmonių buvo nedaug dar, prie mūsų prisijungė atėjęs Vycka. turėjau alaus butelį kuprinėj, tai visi išgėrėm, parūkėm. nusprendėm, kad nėra ką veikt (į vidų eiti nesinorėjo), tai nuėjom iki artimiausios parduotuvės nusipirkt dar alaus. grįžę atsidarėm po alaus, bet išgėrus pusę butelio pradėjo groti pirmoji grupė. kadangi alaus įsinešt į vidų nebuvo galima, tai likusį alų paslėpėm po netoliese stovėjusiu automobiliu ;) vėliau ten grįždavom išgert, kai ant scenos keisdavosi grupės, arba kai grupių nepajėgdavom klausyti (pvz. Delčia, 9 Horizon).

vertinant vakarą galiu pasakyti, kad koncertas nebuvo vertas 25 litų, ir iš muzikinės pusės jis buvo nelabai nelabai (aišku, paskutiniai groję Tesa viską gražiai užglaistė, net ausys maloniai užgulė), bet alaus pagėrimo ir pokalbių su žmonėm prasme koncertas buvo smagus. laukiu pavasario, tada išvis smagu išgert alaus ir pabendraut su žmonėm lauke prieš-per koncertus.

šeštadienį prabudau nesuvokiamo išplanavimo Aistės bute ir išėjau. buvo labai malonus rytas, net girdėjau paukščiukus čiulbančius ;) nebuvo pagirių, tik kažkiek skrandis buvo sunkus nuo prieš miegą valgytų ir nesuvalgytų beprotiškai aštrių kebabų. važiavau troleibusu namo ir viskas man rodėsi gera; vėliau ir saulė užšvietė, o dieną ji švietė ir švietė, jaučiausi ramus ir turintis tikslą (man pačiam nežinomą). laukdamas vakaro tvarkiausi, klausiau muziką, pasimatavau megztuką (su juo dar nesu išėjęs į viešumą ;)), mažai valgiau. 18h atvažiavo klasiokas, nuėjom į parduotuvę, nusipirkom pigaus alaus ir grįžom pas mane. kalbėjom, gėrėm alų, klausėmės muzikos. vėliau pritrūko alaus, tai dar kartą nuėjom iki parduotuvės. 23h klasiokas išvažiavo, aš atsisėdęs prie kompiuterio sužinojau, kad mano šaunuolis Raul Meireles įmušė įvartį rungtynėse Liverpool – Wigan Athletic (gaila, bet rungtynės baigėsi lygiosiomis), nusišypsojau ir nuėjau miegot.

prabudau sekmadienį, maloniai pasivarčiau lovoje, tu parašei man sms, po to skambino mama, pasakojo, ką sapnavo, pats prisiminiau, kokį absurdiškai juokingą pusiau erotinį sapną sapnavau, gulėdamas nusprendžiau, kad pasidarysiu pusryčius, o pavalgęs žiūrėsiu seriją arba dvi serialo Friends ir atsigersiu alaus. diena atrodė tikrai gera, be to jau nuo pat ryto turėjau planą, net jeigu jis ir buvo tik „žiūrėti serialą ir išgerti vieną alaus“. tiesa, plano vykdymas baigėsi tuo, kad pasidariau sumuštinius ir gėriau arbatą, o alų palikau ramybėje. vėliau pradėjau rašyti apsakymą „Vyras, kuris kažką veikė“, parašiau du puslapius, tada paėmiau skaityti vieną knygą, bet perskaitęs mažiau nei 10 puslapių užsnūdau ir numigau valandą (dabar taip labai dažnai nutinka).

savaitgalis išėjo toks vyriškas/berniukiškas, supratau, kad esu pasiilgęs tokio dalyko, nes jau nepamenu, kada toks buvo. ir išvis: jeigu bernai sutaria išgert alaus ir atsiveda antras puses, tada vargu ar įmanoma, kad vakaras bus berniukiškas, nes prie moterų visada norisi neatrodyti tokiu durnu, koks tampi prie geriausių draugų; o va jeigu išeina bernai be panų, tada vakaras tampa ne berniukiškas, o vyriškas, nes tavo išrinktoji nemato tavęs ir negalvoja (bet numano, tai jau tikrai), kad elgiesi kvailai ir geri per daug ;)

rytoj darbo reikalais važiuosiu į Alytų, taip keista.

Krūtys

vyrams rūpi du dalykai: 1.) moterų krūtys; 2.) kaip jas paliesti. ir aš net nežinau, ar juokauju dabar ;)

– – –

sėdžiu prie baro su klasioku, netoli mūsų sėdi dvi merginos. abi įspūdingos: viena užkiša plaukus už ausų ir tada jos ausys atvimpa, atrodo kaip koks nykštukas (ne elfas, nes elfų ausys smailėjančios), kita – raudonais plaukais, labai švelnaus veido, o jos pirštai vaikiški. nežinau, kiek joms metų, bet jeigu būčiau barmenas, paprašyčiau jų parodyti asmens dokumentus. raudonplaukė dažnai pažiūri į mane, o aš dažnai pažiūriu į ją, nes mes taip sėdim, jog kai pažiūrim į priekį, žvilgsnis pirmiausiai visada užkliūna vienam už kito.

vėliau sutinku Justiną. mes ne draugai, viso labo maži pažįstami, bet nepaisant to, man visada malonu ją sutikti. jos nosis nuostabi – labai tinkamo ilgio, su kumpele. kai Justina šypsosi, jos akys susitraukia, visai kaip mano, visaip kaip tokios kitos pažįstamos Justinos, ir man visada patinka sutikti kitus žmones, kurie šypsodamiesi tarsi užsimerkia ir nieko nemato. be to, kad ji gražus veidas, jos ir klubai (liemuo?) labai mano skonio. kad ir kaip bebūtų, aš niekad nepagalvojau jos kabinti, ji viena iš tų, kurios tikrai žavi, bet kažkodėl man nekyla minčių apie buvimą su jomis.

vėliau atsisveikinu su klasioku, įlipu į troleibusą, vežantį iki I-ojo parko, o jis – į 53 autobusą. troleibusas važiuoja keistai: per Kalvarijų gatvę, o ties Pramogų arenos stotelių sankryža pasuka į Saulėtekio pusę ir važiuoja kaip 45 autobusas. išlipu Lizdeikos stotelėje, pasuku link takelio ir einu. sninga visur, sninga. šį rudenį kaip tik ėjau tuo takeliu su viena blogere, nežinau, apie ką mes kalbėjom tuo metu. šią akimirką esam tik aš ir keturi alaus manyje. keturi alaus visada yra padori riba, ir jeigu jos neperžengiu, parašau sau pliusą. pereinu gatvę, kylu laiptais į viršų, einu pro Nemenčinės stotelę, galvoju apie visokiausius dalykus, porą kartų mintyse klausiu savęs kaip man sekasi ir kaip aš pradėjau gyventi taip keistai, jog pats nebesuprantu, ar atbukau nuo svajonių, ar tapau joms alergiškas.

prabundu paryčiais, be kelių minučių 06h, nueinu į tualetą, grįžtu ir vėl atsigulu. skauda galvą, bet po kiek laiko randu patogią pozą ir miegu toliau.

– – –

tai, ko aš niekad tinkamai neįvertinau: vyro ir moters santykiai neprasideda nuo meilės. mergina krenta į akį dėl savo išorės, kai dar net nebūna spėjusi ištarti jokio žodžio. jeigu ji patinka ir viskas susiklosto gerai, vėliau su ja pradedama bendrauti, jeigu sekasi labai gerai ir aplinkybės yra palankios – su ja pradedama draugauti. pirminis veiksnys, nulėmęs draugystę, yra seksualinis potraukis, nes mergina patraukė tave pirmiausia fiziškai. negali būti garantuotas, jog vėliau seksualinis potraukis tiek pasikeis, jog galėsi judviejų santykius vadinti meile. čia galima padaryti lengvą klaidą, ir meile pradėti vadinti vis dar tą patį seksualinį potraukį. mano supratimu, meilė nuo seksualinio potraukio skiriasi tuo, jog mylėdamas žmogų tu jį supranti ar bent jau stengiesi suprasti, ir galvoji kaip jis jaučiasi, o seksualinis potraukis skatina geisti žmogaus, norėti būti su juo, savintis jį. meilė turėtų būti protinga, auganti, o jeigu seksualinis potraukis neišauga į meilę, tada nuslopsta ir su mergina būti tampa nebeįdomu.